Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Aušra Maškevičienė Civilinė byla Nr. 2A-309-460/2013

Teisėjas Svajūnas Bliudsukis (Proceso Nr. 2-38-3-00166-2012-4)

2013 m. vasario 28 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aušros Maškevičienės, kolegijos teisėjų Žydrūno Bertašiaus, Broniaus Valiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-367-906/2012 pagal ieškovės Palangos miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovui A. Š., trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Palangos miesto žemėtvarkos skyrius, dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio, delspinigių priteisimo bei atsakovo A. Š. (apelianto) apeliacinį skundą dėl Skuodo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

pagal Palangos miesto savivaldybės administracijos reikalavimą skolininkui A. Š. 2012-05-11 priėmus teismo įsakymą dėl 7 652,10 Lt skolos, 537,56 Lt delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų priteisimo, skolininkas pareiškė prieštaravimus, kuriuos 2012-05-31 nutartimi apylinkės teismas priėmė. Ieškovė Palangos miesto savivaldybės administracija per nustatytą terminą kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl 7 652,10 Lt skolos, 544,16 Lt delspinigių, 5 procentų metinių palūkanų priteisimo. Ieškovė nurodo, kad viešame registre įregistruotos A. Š. nuosavybės teisės į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Pagal šių patalpų plotus suskaičiuota atsakovo valdomo žemės sklypo dalis yra 0,0438 ha. Jis laikytinas sklypo naudotoju, nes turi galimybę be jokių apribojimų naudotis sklypu pagal tiesioginę jo paskirtį. Teigė, jog pagal Žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalį sklypų naudotojai moka žemės nuomos mokestį. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimą Nr. 1798 nuomos mokesčio tarifą ir mokėjimo terminus nustato savivaldybės. Šiuo atveju nuomos mokestį administruoja Palangos miesto savivaldybės administracija. Atsakovas nevykdo prisiimto įsipareigojimo mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, pagal 2012-06-06 mokesčių mokėtojo kortelę Savivaldybės administracijai yra skolingas 7 652,10 Lt už 2008–2011 metus. Pagal Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011-10-06 sprendimą yra skaičiuojami delspinigiai. Už laikotarpį nuo 2008-11-30 iki 2012-05-31 suskaičiuota 544,16 Lt delspinigių. Ieškovė 2012-09-25 pareiškimu atsisakė dalies pirminio reikalavimo dėl delspinigių priteisimo, kadangi vadovaudamasi CK 1.125 str. 5 d. suskaičiavo delspinigius už 6 mėnesius ir prašė priteisti 132,03 Lt delspinigių už laikotarpį nuo 2011-11-15 iki 2012-05-13. Be to, pranešė, jog negali sudaryti taikos sutarties pagal atsakovo pateiktą pasiūlymą, nes tai reikštų mokėtojo mokesčio lengvatą. Tokia lengvata negali būti suteikta pagal Mokesčių lengvatų teikimo taisyklių, patvirtintų Palangos miesto savivaldybės tarybos 2011-12-01 sprendimo 12 p., numatantį, kad mokesčių lengvata nesuteikiama asmenims, nesudariusiems valstybinės žemės nuomos sutarčių. Taip pat pažymėjo, kad Palangos miesto savivaldybės administracija nėra žemės nuomotoja, sutarčių nesudarinėja, tik administruoja nuomos mokesčio surinkimą. Valstybinė žemė nuosavybes teise priklauso Lietuvos Respublikai, kurią patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, ši institucija ir sudarinėja žemės nuomos sutartis, o savivaldybės administruoja ir surenka žemės nuomos mokestį į savivaldybės biudžetą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovas A. Š. yra valstybinės žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), naudotojas. Tai įrodo viešajame registre įregistruotos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą (b. l. 22–35). Atsakovas taip pat neneigia, kad naudojasi šiuo žemės sklypu pagal tiesioginę jo paskirtį. Ieškovė yra apskaičiavusi valstybinės žemės nuomos mokestį nuo 2008 iki 2011 m. (b. l. 4–7, 20, 61–68). Ieškovė pagal kompetenciją administruoja ir surenka žemės nuomos mokestį į savivaldybės biudžetą bei išieško skolą, tačiau sutarčių nesudarinėja. Ieškovė savo veikloje, be kitų teisės aktų, remiasi Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2009-03-13 nuomone, pateikta Lietuvos savivaldybių asociacijai (b. l. 89). Ieškovė kartą per metus siuntė priminimus atsakovui apie skolą (b. l. 65–68).

Dėl pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo A. Š. apeliaciniame skunde išdėstytu argumentu, kad jis neturi pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokesčio, nes nėra sudaręs valstybinės žemės nuomos sutarties.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su ieškovės pozicija dėl apelianto pareigos mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, rėmėsi ne tik Žemės reformos įstatymu, tačiau kaip pagrindą analizavo ir kitus įstatymus bei teisės aktus: Žemės įstatymą, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimą Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-03-09 nutarimą Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-11-19 nutarimą Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“, reglamentuojančius valstybinės žemės nuomos ir mokesčių už nuomą santykius. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienareikšmiškai pasisakė, jog ta aplinkybė, kad valstybei priklausantis žemės sklypas yra užimtas atsakovui nuosavybės teise priklausančiais pastatais, patvirtina faktinę aplinkybę, kad atsakovas faktiškai naudojasi žemės sklypu ir patvirtina atsakovo pareigą mokėti nuomos mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę. Faktinis žemės naudotojas negali įgyti daugiau privilegijų dėl to, kad su juo nėra sudaryta žemės sklypo nuomos sutartis, nes tokiu atveju būtų paneigta valstybės, kaip žemės savininkės, teisė disponuoti žeme taip, kad ji būtų naudojama racionaliai ir tenkintų viešuosius interesus, nes valstybinės žemės naudojimo, valdymo bei disponavimo teisiniams santykiams yra taikomas specialusis teisinis reglamentavimas, kurį lemia ir su viešuoju interesu susijęs santykių objektas – valstybinė žemė. Šiam teisiniam reglamentavimui yra būdingas imperatyvusis pobūdis, užtikrinant valstybinės žemės socialinę paskirtį – teikti visuomeninę naudą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2009-10-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog apeliantui ginčo žemės sklype nuosavybės teise priklauso patalpos, įregistruotos viešajame registre, t. y. parduotuvės patalpos, pagalbinės patalpos, butai (unikalūs Nr. 2593-7002-3010:0002, 2593-7002-3010:0003, 2593-7002-3010:0004, 2593-7002-3010:0001, 2593-7002-3010:0005), esantys adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 22–35) (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis).

Teisėjų kolegija sutinka su teismo motyvu, jog tai, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyrius 2002-11-25 pranešė apeliantui apie atsisakymą sudaryti nuomos sutartį nurodant, kad dėl viso ploto sudaryta sutartis su UAB „Palangos Rūta“ nesudaro pagrindo apeliantui nemokėti nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme, kuri užimta jam nuosavybės teise priklausančiais statiniais. Pabrėžtina, kad nuo 2008 metų pasikeitė ginčo žemės sklypo naudojimosi tvarka, t. y. naudojamos žemės dalys ir ribos, o šią aplinkybę patvirtina Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus 2008-10-27 raštas (b. l. 21), kuriame nurodytas žemės sklypo dalies 0,0914 ha (iš bendro ploto 0,4813 ha), esančios (duomenys neskelbtini), naudotojų sąrašas, t. y. A. Š. naudojama žemės sklypo dalis – 0,0438 ha, UAB „Palangos Rūta“ naudojama žemės sklypo dalis – 0,0199 ha. Tai reiškia, jog vadovaujantis minėtais valstybinės žemės patikėtinio pateiktais duomenimis ir buvo perskaičiuotas žemės nuomos mokestis tiek UAB „Palangos Rūta“, tiek A. Š. (b. l. 4, 5, 7).

Pažymėtina, kad atsakovui nuo to momento buvo siunčiamos mokesčio mokėtojo deklaracijos, priminimai, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad į šią informaciją atsakovas reagavo. Visa informacija atsakovui buvo žinoma dar 2008 metais ir apeliantas jau tada galėjo kreiptis į kompetentingas institucijas dėl žemės nuomos sutarties sudarymo, tą savo atsiliepime konstatavo ir Nacionalinė žemės tarnyba.

Apeliantas skunde nurodo, jog ieškovė 2002 metais atsisakydama su juo sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį atitinkamai prisiėmė ir visą iš to kylančią riziką bei pasekmes dėl galimų nuostolių atsiradimo, todėl dabar neturi teisės visos atsakomybės perkelti silpnai šaliai – apeliantui. Šį argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą, kadangi nei 2002 metais, nei šiuo metu ieškovė nebuvo ir nėra įgaliota sudaryti valstybinės žemės nuomos sutarčių ir juolab neturi prisiimti jokios rizikos bei pasekmių dėl galimų nuostolių atsiradimo. Ieškovė vykdo valstybės deleguotą funkciją – administruoti bei surinkti valstybinės žemės nuomos mokestį, o vykdydama šią funkciją vadovaujasi turima arba valstybinės žemės patikėtinio, t. y. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (anksčiau – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamentas) pateikta informacija apie žemės nuomotojus bei naudotojus. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo abejoti 2008 metais Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus pateikta informacija apie ginčo sklypo dalių naudotojus, t. y. žemės sklypo dalies 0,0914 ha (iš bendro ploto 0,4813 ha), esančios (duomenys neskelbtini), naudotojus – A. Š., kurio naudojama žemės sklypo dalis – 0,0438 ha, UAB „Palangos Rūta“, kurios naudojama žemės sklypo dalis – 0,0199 ha (CPK 178 straipsnis).

Teisėjų kolegija mano, kad teismas įsigilino į bylos esmę, išnagrinėjo anksčiau minėtus teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius, išanalizavo teismų praktiką bei ištyrė byloje pateiktus įrodymus bei priėmė pagrįstą, motyvuotą ir teisėtą išvadą, jog apeliantas turi pareigą mokėti mokesčius už žemės nuomą.

Dėl teisės skaičiuoti valstybinės žemės nuomos mokestį termino

Atsakovas apeliaciniame skunde kelia abejones dėl to paties sklypo nuomos dvigubo apmokestinimo, t. y. tiek iš UAB „Palangos Rūta“, tiek iš A. Š., ir nurodo, kad žemės nuomos mokestis apeliantui galėtų būti skaičiuojamas tik nuo 2010-10-06, kada buvo įformintas valstybinės žemės nuomos sutarties, sudarytos su UAB „Palangos Rūta“, pakeitimas.

Teisėjų kolegija su minėtu argumentu sutikti negali, kadangi, kaip minėta anksčiau, ieškovė 2008-10-27 gavusi duomenis apie ginčo sklypo nuomininkus ir naudotojus iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus, žemės nuomos mokestį 2008 metams skaičiavo remdamasi būtent šia informacija. Tai patvirtina byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. mokesčių mokėtojų deklaracijos, kuriose nurodyta, kad UAB „Palangos Rūta“ žemės nuomos mokestis už 2008 metus ir kitus metus skaičiuojamas už žemės sklypo dalį, kurios plotas 0,0199 ha, o atsakovui A. Š. už 0,0438 ha žemės sklypo dalį. Aplinkybė, kad valstybinės žemės nuomos sutarties, sudarytos su UAB „Palangos Rūta“, pakeitimas buvo įformintas tik 2010-10-06, nepaneigia fakto, kad nuo 2008 metų tiek atsakovas, tiek UAB „Palangos Rūta“ naudojosi būtent anksčiau minėtomis žemės sklypo dalimis – atitinkamai 0,0438 ha bei 0,0199 ha, ir tai neturi būti pagrindas visiškai neskaičiuoti žemės nuomos mokesčio už atsakovo A. Š. naudojamą žemės sklypo dalį laikotarpiu nuo 2008-10-27 iki 2010-10-06 (b. l. 61–68, 69–71) (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis, CPK 197 straipsnis). Atsakovas neneigia fakto ir visuose procesiniuose dokumentuose tvirtina, kad jis naudojasi ginčo sklypu prie jam nuosavybės teise priklausančių patalpų, įregistruotų viešame registre. Vien tik formalus žemės nuomos sutarties pakeitimo neįregistravimas laiku negali būti laikomas pagrindu neskaičiuoti žemės nuomos mokesčio už naudojimąsi valstybine žeme. Be to, žemės nuomininkei UAB „Palangos Rūta“, nepaisant to, jog žemės nuomos sutarties pakeitimas nebuvo įregistruotas ir išviešintas, žemės nuomos mokestis, kaip matyti iš bylos duomenų, buvo skaičiuojamas remiantis anksčiau minėta valstybinės žemės nuomotojo – Klaipėdos apskrities viršininko administracijos žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos pateikta informacija, t. y. už tokią dalį, kuria bendrovė naudojasi (b. l. 21).

Pabrėžtina, jog aplinkybę, kad žemės nuomos mokestis už tą patį žemės sklypo plotą buvo skaičiuojamas du kartus – ir apeliantui A. Š., ir UAB „Palangos Rūta“, paneigia byloje pateikti rašytiniai įrodymai, t. y. mokesčių mokėtojų deklaracijos, suformuotos remiantis Klaipėdos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Palangos miesto žemėtvarkos skyriaus 2008-10-27 raštu Nr. R4-1040-(3.4) „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), dalies naudotojų“ (b. l. 21) (CPK 178 straipsnis).

Dėl skolos išdėstymo

Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvu, jog šiuo atveju nėra jokio pagrindo tenkinti atsakovo prašymo dėl skolos išdėstymo, kadangi byloje nėra pateikta duomenų, jog atsakovo turtinė padėtis yra sunki, be to, jis turi gana daug nekilnojamojo turto, kurio bendra rinkos vertė viršija 100 000 Lt.

Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. K. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-495/2004). Sprendžiant klausimą dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad, nagrinėjant teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo klausimą, būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybės administracija v. E. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-594/2006). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę – jis turi būti besąlygiškai įgyvendinamas, o skolininkui pačiam geruoju nevykdant sprendimo, jis (sprendimas) gali būti vykdomas priverstinai. Kadangi CPK 284 straipsnio nuostatų įgyvendinimas reiškia nukrypimą nuo bendros teismo sprendimo vykdymo tvarkos, tai teismo sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas tik išimtiniais atvejais. Spręsdamas klausimą dėl teismo sprendimo vykdymo atidėjimo, teismas turi atsižvelgti į abiejų šalių turtinę padėtį, taip pat į kitas svarbias aplinkybes, į tai, kad sprendimo vykdymo atidėjimas neturi suteikti nepagrįstą pranašumą skolininkui, o išieškotojas neturi patirti nepagrįstų nuostolių, siekti išlaikyti išieškotojo ir skolininko teisėtų interesų pusiausvyrą, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Šiuo atveju byloje pateikti duomenys apie apelianto nekilnojamąjį turtą, kurio vertė viršija 100 000 Lt. Teismas primena ir tai, jog civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą ir 178 straipsnyje reglamentuojamą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė išsamių duomenų apie įgytą bei įregistruotą turtą (nekilnojamąjį turtą, transporto priemones, įmones, vertybinius popierius, lėšas bankų ir kitų kredito įstaigų sąskaitose, pajamas), duomenų iš valstybės įmonės Registrų centro, valstybės įmonės „REGITRA“, kredito įstaigų ir kitų įstaigų, galinčių suteikti duomenis apie ieškovo gaunamas pajamas, valdomą turtą ar lėšas, kurie reikšmingi, nustatant jo turtinę padėtį. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti duomenys apie atsakovų turtinę padėtį neteikia pagrindo konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja išimtinis atvejis, kuriam esant būtų pagrindas atidėti teismo sprendimo įvykdymą.

Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, į atsakovo turtinę padėtį bei įvertindama aplinkybes, jog atsakovas ilgą laiką, t. y. nuo 2008 metų, vengia mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, ignoruoja ieškovės siunčiamus pranešimus, priminimus, nededa jokių pastangų šiai probleminei situacijai išspręsti, mano, kad nėra jokio pagrindo tenkinti apelianto prašymo dėl skolos išdėstymo, priešingu atveju būtų pažeisti lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai bei ieškovės interesai, juolab, jog dėl apelianto nepriemokos savivaldybės biudžete nesurenkama dalis suplanuotų lėšų ir dėl to ieškovė patiria nuostolių.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Skuodo rajono apylinkės teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.