- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-08-03
- Bylos Nr.
- 2A-1607-413/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Žibutė Budžienė, Ramūnas Mitkus
- Ieškovas
- L. S.
- Atsakovas
- A. J.
- Trečiasis asmuo
- notarei A
- Kategorijos
- 30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Mitkaus,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-807-475/2012 peržiūrėjimo pagal ieškovės L. S. ieškinį atsakovei A. J., trečiajam asmeniui notarei A. P. dėl nuosavybės teisės gynimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
ieškovė L. S. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (I t. b. l. 23-25) ir prašė pripažinti ieškovės ir R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) bendrąją dalinę nuosavybę lygiomis dalimis į 1/2 dalį buto su rūsiu (unikalus Nr. 1996-4007-2019:0070), esančio (duomenys neskelbtini) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovė nurodė, kad jos sutuoktinis ir atsakovės tėvas R. S. mirė 2011 m. liepos 21 d., testamento nepaliko, todėl remiantis CK 5.11, 5.13 straipsniais, ieškovė turėtų paveldėti 1/4 dalį, o atsakovė – 3/4 dalis velionio turto. Po R. S. mirties ieškovė toliau gyvena šeimos būste – 1 kambario su rūsiu bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovė nesutinka su palikimo dalinimu, veja ieškovę iš velionio vardu įregistruoto minėto buto. Ieškovė nurodė, kad ji su velioniu sutuoktiniu dar nesusituokę kaip šeima gyveno daugiau kaip 20 metų, tarpusavio santykių pobūdis buvo artimas šeiminiams santykiams, t. y. bendrai tvarkė ūkį ir turtinius reikalus, rūpinosi bendra buitimi ir poilsiu, vienas kito sveikata, ieškovės dukters auklėjimu bei išlaikymu, kartu dalyvaudavo šeimyninėse šventėse, kartu įgijo turto ir jį prižiūrėjo, naudojosi juo, remontavo. Kiekvienas savo gautas pajamas naudojo bendro ūkio reikmėms. Be to, gyvenant kartu tarp ieškovės ir mirusiojo susiklostė ne tik asmeniniai, bet ir turtiniai santykiai, nes praėjus dešimčiai bendro gyvenimo metų, R. S. po savo tėvo S. P. S. mirties 2000 m. kovo 14 d. paveldėjo kartu su savo broliu V. S. tėvo turtą – ginčo butą. Įpėdiniams nesutariant dėl ginčo buto naudojimo ir valdymo, Kauno apygardos teismas 2002 m. vasario 25 d. sprendimu butą natūra paskyrė mirusiajam, o iš jo broliui V. S. priteisė mokėti dalimis piniginę kompensaciją (civilinės bylos Nr. 2-198/2002). Šią kompensaciją mokėjo ieškovės sutuoktinis ir ieškovė, nes bute gyveno kartu kaip šeima. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, turėtų būti laikoma, kad 1/2 ginčo buto ieškovė įsigijo kartu su velioniu ir kartu jį išlaikė. Nurodė, kad nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventinių turtinėms teisėms į bendrai įgytą turtą apsaugoti taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, nustatančios bendrąją nuosavybės teisę bendraturčiams, todėl sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. 2011 m. vasario 25 d. sudaryta ieškovės ir mirusiojo santuoka rodo jų siekį kurti bendrą gyvenimą, susieti ir oficialiai įvardinti asmeninius ir turtinius interesus, todėl net ir nesant rašytinės sutarties dėl turto įsigijimo, jis laikytinas bendru turtu. Ieškovė su mirusiuoju ginčo patalpose gyveno nuo 2000 m. vasaros iki pat jo mirties, ginčo objektą prižiūrėjo, tvarkė ir išlaikė.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės atsakovei 2 000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti ir 16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Teismas konstatavo, jog šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl kartu gyvenančių nesusituokusių asmenų (sugyventinių) turtinių santykių nustatymo. Nustatė, kad po Sauliaus P. S. mirties 2000 m. kovo 14 d. butą, esantį (duomenys neskelbtini), paveldėjo per pusę ir buto bendraturčiais tapo R. S. ir V. S. (I t. b. l. 18). Kauno apygardos teismas 2002 m. vasario 25 d. sprendimu minėtą butą natūra paskyrė R. S., o iš jo priteisė 9 979,00 Lt kompensaciją V. S. (I t. b. l. 18-19). Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartimi buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, taikytos R. S. ½ daliai šio buto, konstatavus, kad jis (R. S.) pilnai sumokėjo teismo priteistą kompensaciją V. S. (I t. b. l. 16). R. S. 2011 m. vasario 25 d. sudarė santuoką su ieškove (I t. b. l. 9). Po R. S. mirties (2011-07-21) palikimą priėmė įstatyminės įpėdinės - mirusiojo dukra (atsakovė) ir mirusiojo sutuoktinė (ieškovė). Ieškovė nesutiko su jai pagal CK priklausančia mirusio vyro palikimo dalimi ir kaip įrodymus apie bendrą gyvenimą bei bendro ūkio vedimą su mirusiuoju nuo 1990 m. iki santuokos sudarymo pateikė fotonuotraukas (I t. b. l. 130-136), Kauno Vilijampolės bendruomenės centro „Veršva“ pažymą, kurioje ji nurodoma kaip aktyvi bendruomenės narė, gyvenanti (duomenys neskelbtini) (I t. b. l. 124). Ieškovės pakviesti liudytojai patvirtino ieškinyje išdėstytas aplinkybes apie bendrą gyvenimą su mirusiuoju (I t. b. l. 157-163). Tačiau atsakovės pakviesti liudytojai neigė šias aplinkybes, parodydami, kad ieškovė su mirusiuoju nuolatos negyveno, kad jis turėjo daug draugių, o jo santuoka su ieškove visus nustebino (I t. b. l. 163-168). Byloje taip pat pateiktas mirusiojo ir atsakovės motinos A. S. ištuokos liudijimas, iš kurio matyti, jog jų santuoka buvo nutraukta 1996 m. gruodžio 18 d. (I t. b. l. 43). Teismas pažymėjo, kad spręsdamas klausimą, ar turtas buvo sukurtas jungtinės veiklos pagrindu, jis turi įvertinti ir atsižvelgti į bendro gyvenimo kartu nesusituokus specifiką, kartu gyvenančių asmenų ryšių pobūdį, taip pat į tai, jog bendrai gyvenančių asmenų gaunamas darbo atlyginimas gali būti naudojamas abiejų asmenų kasdieniams poreikiams tenkinti, vienas iš sugyventinių gali prisidėti prie bendro ūkio savo darbu ir pan. Teismas konstatavo, kad fotografijos ir bendruomenės „Veršva“ pažyma parodo, kad ieškovė su mirusiuoju bendravo, būdavo jo namuose, kartu leisdavo laiką, tačiau iš jų negalima daryti išvadų apie tai, ar jie vedė bendrą ūkį ir kūrė bendrą turtą, o liudytojų parodymai byloje prieštaringi, todėl vadovautis jais kaip patikimais įrodymais teismas negali. Iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų teismas sprendė, kad kompensaciją V. S. už ginčo buto dalį ir buto komunalinius mokesčius mokėjo tik mirusysis R. S. (I t. b. l. 64-77, 78-99). Ieškovė nepateikė šias aplinkybes paneigiančių įrodymų. Leidimas laidoti R. S. išduotas atsakovei, t. y. jo dukrai A. J. (I t. b. l. 100), laidojimo išlaidas sumokėjo taipogi atsakovė (I t. b. l. 101). Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovė jai dovanotą sodą laikė tik savo asmenine nuosavybe, nors teismo posėdžio metu patvirtino, kad kartu su R. S. juo naudojosi bendriems poreikiams tenkinti.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas (iš viso 1 825,25 Lt). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, todėl neteisingai kvalifikavo ginčo santykį, nesivadovavo įrodymų pakankamumo ir patikimumo principais, t. y. nesiaiškino, ar nėra prieštaravimų tarp faktinių duomenų, gautų iš tos pačios rūšies ar skirtingų įrodinėjimo priemonių. Nors teismas kritiškai vertino liudytojų parodymus, vis tik jais rėmėsi konstatuodamas ieškinio nepagrįstumą. Nurodo, kad liudytojų parodymai turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais, atkreipiant dėmesį į kiekvienos iš šalių liudytojų parodymų nuoseklumą, patikimumą ir laikotarpį, apie kurį kalbėjo liudytojai. Įsigijus ginčo buto dalį 2002-2005 metais, atsakovės liudytojai apeliantės nepažinojo, jų parodymai yra prieštaringi, todėl teismas negalėjo jais vadovautis. Atsakovės kviestas liudyti mirusiojo brolis akivaizdžiai nusiteikęs prieš apeliantę, ją žemino ir užgauliojo, dėl ko pastarojo parodymai vertintini kaip šališki. Tuo tarpu apeliantės liudytojų parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Faktas, jog mirusiojo draugai ir duktė (atsakovė) nežinojo apie jo ir ieškovės vestuves, tik patvirtina aplinkybę, kad jie su mirusiuoju nepalaikė artimų ryšių;Teismui nesivadovaujant liudytojų parodymais, ieškinys turėjo būti patenkintas remiantis kitais bylos įrodymais. Fotonuotraukos pagrįstai leidžia manyti tarp apeliantės ir mirusiojo buvus šeiminius santykius. Bendruomenės centro „Veršva“ pažyma paneigia apie neva asocialų apeliantės gyvenimo būdą. Pažyma apie vienodas mirusiojo ir apeliantės pajamas nesuteikia pagrindo manyti nebuvus tarp jų artimų santykių. Mokėdamas teismo nustatytą kompensaciją už butą mirusysis privalėjo įmokas mokėti savo vardu. Tas pats pasakytina ir dėl komunalinių mokesčių už butą. Bet kuriuo atveju įmokos atliekamos buto savininko vardu, tačiau tai nereiškia, kad mokesčius mokėjo vienas mirusysis;Teismas pažeidė CPK 183 straipsnį, nes neįvertino visų byloje pateiktų įrodymų, t. y. prijungtos civilinės bylos Nr. 2-10562/2001, PVM sąskaitos faktūros, VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos ir Sodros Kauno skyriaus pažymų bei kitų dokumentų, kurie patvirtina apeliantės nurodomas faktines aplinkybes, kad ji su mirusiuoju gyveno kartu pas apeliantės tėvus, vėliau jie abu gyveno ginčo bute, kad mirusysis nuo 2002 metų vidurio iki 2005 metų pradžios neturėjo jokių pajamų ir kt.;Teismas nepasisakė ir dėl prijungtos civilinės bylos Nr. 2-198/2002, kurios 2002 m. vasario 25 d. sprendime konstatuota, jog tuo metu mirusiojo pajamos mėnesiui yra 208,22 Lt, kai tuo tarpu už kompensaciją broliui jis turėjo mokėti po 298 Lt. Ši aplinkybė patvirtina tai, kad mirusysis negalėjo išgyventi ir vienas mokėti broliui už buto dalį;Teismas visiškai neanalizavo bylos reikšmingo laikotarpio, t. y. padėties iki 2002 metų ir 2002-2005 metų, kai vyko buto dalies išpirkimas;Teismo argumentas dėl apeliantės nuosavybės teise turimo sodo yra nereikšmingas, nes jis apeliantei motinos buvo padovanotas jau po 2005 metų;Pačios atsakovės pateikta pažyma apie jos teistumą charakterizuoja atsakovę.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas yra pagrįstas, nes apeliantė nepateikė į bylą duomenų, pagrindžiančių jos reikalavimą ir jos nurodomas aplinkybes apie šeiminio gyvenimo kūrimą ir bendro ūkio vedimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad mirusysis su apeliante jos tėvų bute gyveno nuo 1996 iki 2000 metų, po to jis paveldėjo butą iš savo tėvo ir į jį persikėlė gyventi vienas. Tą patvirtina įrašai Namų knygoje, pažyma apie apeliantės deklaruotą gyvenamąją vietą. Mirusysis visada turėjo kitų moterų, todėl su apeliante nevedė bendro ūkio, pajamas tvarkė atskirai, viską tvarkė iš savo asmeninių pajamų. Byloje nėra duomenų apie apeliantės gautų pajamų faktą ir šių pajamų panaudojimą bendrame ūkyje. Visi byloje pateikti mokėjimai patvirtina, kad juos atliko mirusysis. Nors apeliantė nurodo, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo principą, tačiau ji turėjo pareigą tinkamais ir leistinais įrodymais pagrįsti aplinkybę, dėl kokio konkretaus turto įgijimo buvo susitarta su mirusiuoju ir kaip buvo siekiama to rezultato, tačiau apeliantė to nepadarė. Atsakovė neneigia, kad apeliantė lankydavosi mirusiojo namuose, dalyvaudavo šventėse, tačiau to negalima laikyti aplinkybe, patvirtinančia susitarimą bendrai įgyti ginčo butą arba bendro ūkio vedimo faktą. Apeliantė neįrodė, kad tarp jų buvo susitarimas bendrai mokėti už butą piniginę kompensaciją broliui ir įgyti šį butą abiems bendrosios dalinės nuosavybės teise. Įrodinėjimas vien liudytojų parodymais laikytinas neleistina įrodinėjimo priemone, todėl teismas pagrįstai jų parodymais nesivadovavo. Santuokos įregistravimas po to, kai mirusysis jau buvo išsipirkęs kitą buto dalį, taip pat nepatvirtina aplinkybės, kad šalys iki to laiko kartu gyveno, vedė bendrą ūkį ir buvo saistomi sutartinių turtinių santykių.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Byloje nustatyta, kad prieš santuokos sudarymą apeliantės (ieškovės) vyras R. S. ir jo brolis V. S. po tėvo Sauliaus P. S. mirties 2000 m. kovo 14 d., lygiomis dalimis paveldėjo vieno kambario butą (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos teismo 2002 m. vasario 25 d. sprendimu minėtas butas natūra paskirtas R. S., priteisiant iš jo V. S. 9 979 Lt kompensaciją. R. S. išmokėjus kompensaciją, 2006 m. birželio 6 d. teismo nutartimi buvo panaikintas areštas ½ daliai ginčo buto ir patalpos 2011 m. rugsėjo 8 d. nuosavybės teise įregistruotos R. S. vardu (t. 1, b.l. 15-16). R. S. 2011 m. vasario 25 d. sudarė santuoką su ieškove. Po R. S. mirties 2011 m. liepos 21 d., ginčo butą pagal įstatymą paveldėjo ieškovė (mirusiojo sutuoktinė) ir atsakovė (mirusiojo duktė).
Byloje keliamas klausimas dėl nuosavybės įgijimo asmenims gyvenant nesusituokus (nagrinėjamu atveju dėl ieškovės nuosavybės teisės įgijimo į ¼ dalį ginčo patalpų, gyvenant jai nesusituokus su patalpų savininku R. S.) bei įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo tokio pobūdžio bylose.
Kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę ir gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-482/2010; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Tokių asmenų (sugyventinių) turtiniams santykiams netaikomos teisės normos, reglamentuojančios sutuoktinių turto teisinį statusą, o jų turtinių santykių apsaugai į bendrai įgytą turtą taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, kuriose nustatyta bendroji nuosavybės teisė bendraturčiams. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-332/2006). Tačiau aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-134/2011).
Ieškovė savo reikalavimą grindžia tuo, kad iki santuokos sudarymo su turto savininku R. S., ieškovė su juo pragyveno faktinėje santuokoje apie 20 metų, vedė bendrą ūkį, o laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 25 d., kai teismo sprendimu ginčijama buto dalis buvo natūra paskirta R. S., įpareigojant jį išmokėti už buto ½ dalį kompensaciją savo broliui, iki 2006 m. birželio 6 d., kai teismo nutartimi buvo panaikintas areštas ½ daliai ginčo turto, ji prisidėjo asmeninėmis lėšomis prie šios dalies buto įgijimo, jo priežiūros ir remonto.
Byloje nėra ginčo, kad R. S. su ieškove buvo pažįstami daugelį metų, tačiau kilo klausimas dėl šalių liudytojų parodymų vertinimo, kiek tai susiję su faktine ieškovės ir R. S. santuoka, kadangi ieškovės apklausti liudytojai tvirtino, kad ieškovė su R. S. gyveno faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį, ir priešingai teigė atsakovės liudytojai, nurodydami, kad ieškovė su R. S. pastoviai negyveno, mirusysis draugavo ir su kitomis moterimis. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantės argumentais, kad teismo išvada, jog esant prieštaringiems liudytojų parodymams jais vadovautis negalima, yra nepagrįsta, kadangi esant liudytojų prieštaravimams, šie prieštaravimai turi būti pašalinti remiantis kitais byloje surinktais įrodymais (CPK 185 str.). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad aptartu laikotarpiu nuo 2002 m. vasario 25 d. iki 2006 m. birželio 6 d. teismo sprendimu priteistą kompensaciją mokėjo R. S. (t.1, b.l.64-67). Nurodytą aplinkybę patvirtino ir kompensacijos gavėjas liudytojas V. S. (t.1, b.l. 167). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad R. S. nuo 2002 m. vidurio iki 2005 m. pradžios neturėjo nuosavų pajamų, dėl ko negalėjo mokėti kompensacijos už ginčijamą buto dalį. Visų pirma, šis apeliacinio skundo teiginys nepatvirtina bylai reikšmingos aplinkybės, jog paminėtu laikotarpiu kompensaciją mokėjo apeliantė iš savo nuosavų lėšų, kadangi ieškovė nurodomu laikotarpiu dirbo tik epizodiškai (pvz. 2003 m. dirbo nepilnai du mėnesius, 2004-2005 m. ir iki 2006 m. birželio 6 d. iš viso nedirbo) t.1, b.l. 51)). Byloje yra duomenys (ieškovės liudytojų parodymai), kad ieškovė užsiėmė namudiniu verslu, tačiau į bylą nėra pateikta jokių objektyvių įrodymų, apie tokio darbo nuolatinį pobūdį, gaunamų pajamų dydį ir jų panaudojimą kompensacijai mokėti. Antra, apeliantė nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie jos valią įgyti ginčijamą turto dalį nuosavybėn, dėl ko yra pagrindas išvadai, kad tarp mirusiojo ir apeliantės tokio susitarimo nebuvo. Trečia, apeliantė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis nepagrindė savo teiginių, kad paminėtu laikotarpiu (2002-2006 metais) nuosavomis lėšomis prisidėjo prie ginčo patalpų pagerinimo, kad šios patalpos buvo iš viso pagerintos, kadangi nenurodė kokią savo nuosavų lėšų dalį ji investavo į turto išlaikymą ir jo pagerinimą, kada ir kokiu būdu turtas buvo pagerintas ir pan. Priešingai, mokėjimo kvitai už buto komunalines paslaugas patvirtina, kad mokesčius mokėjo R. S., be to, nepateikus ieškovei objektyvių duomenų apie turto išlaikymą ir jo pagerinimą, nėra pagrindo atmesti atsakovės liudytojų parodymus, kurie tvirtino, kad butas buvo apleistas ir faktiškai neremontuotas.
Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamos bylos specifiką lemai ir tai, kad ginčo patalpa yra vienos kambario butas. Taigi gyvenant ieškovei kartu su R. S., naujas turto objektas nebuvo sukurtas. Kaip jau minėta, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad ieškovė būtų prisidėjusi savo asmeninėmis lėšomis prie ginčijamos buto dalies įgijimo ar jos pagerinimo, kad tarp faktinių sutuoktinių (ieškovės ir R. S.) buvo susitarimas įgyti šią turto dalį bendrojon nuosavybėn. Pažymėtina, kad atidalinti turto dalies, į kurią pretenduoja ieškovė, natūra negalima, o priteisti už ginčijamą turto dalį kompensaciją ieškovės neprašė. Taigi tenkinti ieškovės reikalavimą nebuvo pagrindo ir kitu teisiniu pagrindu (CK 4.80 str.).
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Apeliacinį skundą atmestus, atsakovei iš ieškovės priteistinos 700 Lt dydžio (t.2, b.l. 18-19) išlaidos už advokato teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme (CPK 98 str.)
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei A. J., a.k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės L. S., a.k. (duomenys neskelbtini) 700 Lt (septynis šimtus litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.