Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos T. S. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-2222/2011 pagal pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Pareiškėja T. S. padavė apeliacinį skundą (b. l. 66-68, 72-73, 74-75 83-84, 89-90), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 2 000 000 eurų (6 800 000 Lt) neturtinei žalai atlyginti.

Paaiškino, jog Migracijos valdyba peržengė jai suteiktos kompetencijos ribas. Atsisakiusi Lietuvos Respublikos pilietybės pareiškėja mano turinti teisę gyventi Lietuvos Respublikoje trimis pagrindais: gauti leidimą nuolat gyventi (Įstatymo 53 str. 1 d. 2 p.), gauti leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 40 str. 1 d. 2 p.) arba gauti kelionės dokumentą (Įstatymo 38 str.). Priimti sprendimus, numatytus Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir 40 straipsnio 1 dalies 2 punkte, įgaliotas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (Įstatymo 51 str. 2 d., 55 str. 2 d.). Taigi Migracijos valdyba neturėjo teisės spręsti kelionės dokumento išdavimo klausimo.

Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi administracine byla Nr. I-1168-12/2006, nes pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 2 dalį faktais, nustatytais įsiteisėjusiu teismo sprendimu, galima remtis kitoje byloje tik tuomet, jei yra tos pačios ginčo šalys. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalies pagrindu negalima pripažinti, jog pagrįstai ir teisėtai Migracijos valdyba padavė teikimą bendrosios kompetencijos teismui ir kad pareiškėjos laisvė buvo suvaržyta laikantis nustatytų procedūrų bei įstatymų. Sulaikant pareiškėją, t. y. taikant administracinę prievartos priemonę, buvo siekiama gauti jos prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.

Pagal CK 1.16 straipsnio 4 dalį asmenys be pilietybės, nuolat gyvenantys Lietuvos Respublikoje, pripažįstami neveiksniais. Taigi pareiškėja yra neveiksnus asmuo CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl iš trijų sąlygų civilinei atsakomybei kilti liko tik viena (CK 6.246 str. 1 d.). Tik Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies ir 53 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų pagrindai užtikrina Įstatymo 38 straipsnio sąlygas.

IV.

V.

VI.

Teismas pabrėžė, jog pareiškėja pateiktu prašymu reiškia nesutikimą inter alia su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A502-2222/2011, tačiau nors remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto, numatančio, kad proceso administracinėje gali būti atnaujintinas, kai panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, pagrindu, tačiau aplinkybių, pagrindžiančių šio pagrindo buvimą, iš esmės tiksliai ir gana aiškiai nenurodo. Atitinkamai, buvo pasiūlyta pareiškėjai paaiškinti aplinkybių, kuriomis ji grindžia pateiktą prašymą, buvimą (ABTĮ 157 str. 1 d.).

Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 156 straipsnio 1, 2, 3 dalimis ir pasiūlė pareiškėjai nurodyti, kada ji sužinojo apie aplinkybių, kuriomis ji grindžia prašymą dėl proceso atnaujinimo, buvimą, o praleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nurodytą terminą ir norint, kad jis būtų atnaujintas, nurodyti aplinkybes, pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių (ABTĮ 156 str. 2 d.).

Pabrėžė, jog pareiškėja taip pat prašyme remiasi Kelno administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi, byloje yra pateikta nurodyto teismo nutartis, tačiau nėra pateikto oficialaus jos vertimo į lietuvių valstybinę kalbą. Nurodė, jog ABTĮ 9 straipsnio 2 dalis numato, kad dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. Šiuo atveju pareiškėjos prašyme atnaujinti procesą nurodyti dokumentai, kurie yra pateikti administracinėje byloje, nėra surašyti lietuvių kalba, o nepateikus į lietuvių kalbą išverstų minėtų dokumentų, remiantis kuriais ji bando pagrįsti būtinybę atnaujinti procesą, teismas jų vertinti negali. Atitinkamai, teismas siūlė pareiškėjai pateikti oficialiai į lietuvių kalbą išverstus dokumentus, kuriais ji grindžia būtinybę atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje (ABTĮ 9 str. 2 d.).

VII.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

VIII.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja T. S. pateikė prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-2222/2011.

Vertindama pateiktą prašymą teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog administracinėje teisenoje proceso atnaujinimo institutas yra numatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) IV skyriuje.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis numato baigtinį sąrašą pagrindų, kuriems esant procesas administracinėje byloje gali būti atnaujintas. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Taigi iš nurodyto reguliavimo darytina išvada, jog kiekvieną kartą sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą administracinėje byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės, tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Tai lemia, kad sprendžiant dėl proceso atnaujinimo teismų sprendimai (nutartys) tikrinami tik per ABTĮ apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos jis numato.

Toks proceso atnaujinimo instituto teisinis reguliavimas gali būti siejamas su jo tikslu iš esmės išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų, bet ir viešąjį interesą. Šis institutas leidžia maksimaliai užtikrinti, kad nebūtų palikta galioti galbūt neteisėtų ir nepagrįstų teismo sprendimų (nutarčių) tais atvejais, kai teismo sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka arba teismo padarytų klaidų nepavyko ištaisyti apeliacine tvarka. Be to, šis institutas privalo taip pat būti naudojamas atsižvelgiant ir į kitus proceso teisės principus: ekonomiškumą, koncentruotumą, protingumą ir pan. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 23 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-188/2005, 2006 m. gegužės 29 d. nutartį byloje Nr. 3K-3-356/2006, 2008 m. sausio 21 d. nutartį byloje Nr. 3K-7-57/2008).

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjos pateikto prašymo, paaiškinimų matyti, jog ji prašo atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 11 punktuose numatytais pagrindais. Atitinkamai dėl nurodytų pagrindų buvimo ir ar nėra praleistas terminas kreiptis į teismą jais motyvuojant pasisakytina atskirai.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto, numatančio, kad procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, pagrindu.

Teisėjų kolegija, vertindama, ar nėra praleistas terminas pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, pažymi, kad šiuo atveju terminas prašymui paduoti skaičiuojamas nuo sužinojimo apie esmines, pareiškėjos teigimu, naujai paaiškėjusias bylos aplinkybes. Anot pareiškėjos, naujos aplinkybės jai paaiškėjo 2014 m. sausio 25 d., gavus Kelno administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartį. Šį momentą pagrįsti pareiškėja pateikė ir su šiuo teismo sprendimu jai siųstą voką. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateiktas 2014 m. balandžio 23 d. (b. l. 174-175), sprendžia, kad ABTĮ įtvirtintas trijų mėnesių prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminas, argumentuojant naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, šiuo atveju nėra praleistas, todėl šioje dalyje pateiktas prašymas yra nagrinėtinas iš esmės.

Pasisakydama iš esmės dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu teisėjų kolegija pabrėžia, kad naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis laikytinos tik tokios, dėl kurių ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia, be to, jos turi atitikti ir šiuos kriterijus: 1) jos egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti žinomos asmeniui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes asmuo sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) jos turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P525-150/2010, 2011 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-58/2011). Teisėjų kolegija pabrėžia, kad procesas gali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu tik tuo atveju, jei proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjantis teismas konstatuoja visų keturių nurodytų sąlygų, keliamų naujai paaiškėjusioms aplinkybėms, buvimą.

Šiuo aspektu pareiškėja nurodo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas priimdamas 2010 m. spalio 22 d. sprendimą pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies nuostatą, nes rėmėsi tuo faktu, kad pareiškėja atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės ir jos prašymas buvo tenkintas Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. spalio 3 d. dekretu Nr. 1501. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. liepos 5 d. nutartimi paliko įvardintą teismo sprendimą nepakeistą, taip pat nepaisant ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies ir paskyrė nurodytą dekretą tikru teisės aktu. Tuo tarpu Kelno administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartyje nustatyta, kad pareiškėja nors ir atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės, tačiau neturi atsisakymo liudijimo, t. y. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas Nr. 1501 neįrodė šių aplinkybių. Atitinkamai, pareiškėjos nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti procesą įvardintu pagrindu (b. l. 174-175).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į priimtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2222/2011, šioje byloje spręsto ginčo teisinį pobūdį, tokiam pareiškėjos vertinimui nepritaria.

Visų pirma pabrėžtina, jog nurodytoje administracinėje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjos prašytos priteisti neturtinės žalos atlyginimo, kurią ji iš esmės kildino iš Migracijos valdybos veiksmų, kuriais, pasak pareiškėjos, jai yra trukdoma išvykti iš Lietuvos Respublikos, t. y.: 1) Migracijos valdybos atsisakymo išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą bei šios institucijos veiksmų, sukliudžiusių pareiškėjai kreiptis teisminės gynybos dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-106 panaikinimo, bei 2) Migracijos valdybos veiksmų pateikiant teikimą Vilniaus miesto 1-ajam apylinkės teismui dėl pareiškėjos sulaikymo. Nurodytas ginčas iš esmės buvo nagrinėjamas atsižvelgus į pareiškėjos skundo dalyką ir pagrindą.

Nurodytoje administracinėje byloje teismas konstatavo, jog pareiškėjos reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Migracijos valdybos, neturtinę žalą dėl neva neteisėtų Migracijos valdybos veiksmų atsisakant pareiškėjai išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, jau buvo vieną kartą nagrinėtas teisme, tokių Migracijos valdybos veiksmų (atsisakymo išduoti kelionės dokumentą) teisėtumas buvo vertintas ir buvo konstatuota, kad atsisakydama pareiškėjai išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą Migracijos valdyba veikė teisėtai (administracinė byla Nr. I-2933-561/2008). Kitoje administracinėje byloje Nr. I-1168/2006 Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo konstatavo, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyveno neturėdama leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl Lietuvos Respublikoje gyveno neteisėtai, o pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir UTPĮ) 38 straipsnio nuostatas kelionės dokumentą gali gauti tik tie asmenys be pilietybės, kurie turi leidimą laikinai arba leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, t. y. tie asmenys, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje yra teisėtas. Teismas nurodė, kad pareiškėja 2001 metais atsisakė Lietuvos Respublikoje pilietybės, neturėjo leidimo nuolat ar laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir neprašė tokių leidimų, todėl nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjos prašymo išduoti kelionės dokumento. Šis pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo paliktas nepakeistas 2006 m. gruodžio 1 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi. Pabrėžė, jog pareiškėja nenurodė naujų aplinkybių, jų nenustatė ir teismas, kurios sudarytų pagrindą kitaip vertinti Migracijos valdybos veiksmus atsisakant pareiškėjai išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą. Teismas šioje byloje taip pat vertino aplinkybes, ar 2004 m. rugpjūčio 27 d. Migracijos valdybos sprendimas Nr. 1/14-MS17-106, kuriuo buvo atsisakyta išduoti asmens be pilietybės kelionės dokumentą, pareiškėjai buvo pavėluotai įteiktas, ar yra pagrindas priteisti žalos atlyginimą iš Migracijos valdybos veiksmų, kurie pasireiškė teikimu sulaikyti pareiškėją kreipiantis į teismą UTPĮ 116 straipsnio pagrindu (b. l. 109-114).

Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija pabrėžia, kad esminis naujai paaiškėjusios aplinkybės pobūdis suprantamas kaip svarbiausių bei turėjusių didžiausią reikšmę priimant atitinkamą teismo procesinį sprendimą duomenų pasikeitimas, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P438-131/2009). Šiuo atveju pareiškėjos nurodyta aplinkybė savaime nėra susijusi su administracinės bylos, kurioje siekiama atnaujinti procesą nagrinėjimo dalyku – neturtinės žalos, kildintos iš nurodytų neteisėtų veiksmų, – atlyginimo klausimu, todėl ji negali turėti įtakos priimtam teismo sprendimui. Atsižvelgus į nurodyto teismo sprendimo turinį matyti, kad teismas nurodytoje byloje sprendė prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo klausimą ir nenagrinėjo iš esmės aspektų, susijusių su tuo, kad pareiškėja atsisakė Lietuvos Respublikos pilietybės ir jos prašymas buvo tenkintas Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1501. Be to, pažymėtina, jog nagrinėjant pačią administracinę bylą pareiškėja pati teigė, kad nuo 2001 m. spalio 3 d. (nuo atsisakymo Lietuvos Respublikos pilietybės) ji yra asmuo be pilietybės, tik teigė, kad jos buvimas Lietuvoje yra teisėtas (b. l. 1-3, 11-12). Taigi šiuo atveju teismas vertino ir sprendė kilusį ginčą, atsižvelgęs į priimtus įsigaliojusius teismų sprendimus ir tais aspektais, iš kurių pareiškėja kildino galimai neteisėtus atsakovo veiksmus. Pažymėtina, jog pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėja taip pat nepaaiškino, kokiu būdu jos nurodomos aplinkybės siejasi būtent su nagrinėta administracine byla, t. y. kad jos turi esminę reikšmę bylai ir žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas, atsižvelgiant į tai, iš kokių neteisėtų veiksmų pareiškėja kildino prašomą priteisti neturtinę žalą.

Be to, pastebėtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas proceso atnaujinimo pagrindą sieja ne su atitinkamų aplinkybių atsiradimu, o su jų paaiškėjimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-89/2010). Pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu. Šiuo atveju nurodytas teismo sprendimas buvo priimtas po išnagrinėtos administracinės bylos. Taigi pareiškėjos nurodyta aplinkybė negali būti vertinama kaip egzistavusi nagrinėjant administracinę bylą ir priimant teismo sprendimą.

Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytus argumentus spęstina, jog šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti proceso įvardintoje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.

Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto pagrindu

Pareiškėja taip pat prašo atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 11 punkto, numatančio, kad procesas gali būti atnaujinamas, kai panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remdamasis teismas išsprendė bylą, pagrindu.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog tais atvejais, kai teisės aktas tiesiog pakeičiamas ar nustoja galios nesant jo pripažinimo neteisėtu, proceso atnaujinimui aptariamo pagrindo nebus. Šiuo atveju nesvarbu, ar panaikinamas visas teisės aktas, ar jo dalis, tačiau reikšminga tai, kad būtų panaikinta kaip neteisėta būtent ta jo dalis, kuria remiantis priimtas teismo atitinkamas sprendimas.

Teisėjų kolegija pabrėžia, jog iš pareiškėjos pateikto prašymo matyti, kad ji nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą sieja su Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1501 ir jo teisine galia, remdamasi Kelno administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi ir šioje teismo nutartyje pateiktais išaiškinimais. Taigi atsižvelgusi į šioje teismo nutartyje jau nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėja termino kreiptis šiuo pagrindu dėl proceso atnaujinimo nepraleido. Atitinkamai, ir šioje dalyje pateiktas prašymas nagrinėtinas iš esmės.

Kaip jau buvo minėta, iš pareiškėjos prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, jog ji šį proceso atnaujinimo pagrindą sieja su Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Nr. 1501 ir jo teisine galia, tačiau pateiktas įrodymas – Kelno administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartis – aplinkybės, jog Lietuvos Respublikos Prezidento dekretas Nr. 1501 būtų panaikintas, nepatvirtina, o kitų įrodymų ar aplinkybių pareiškėja nepateikė ir nenurodė. Be to, kaip buvo nurodyta, šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad būtent remiantis šiuo aktu buvo išspręsta administracinė byla. Tokių aplinkybių nenurodė, nepagrindė ir pati pareiškėja. Taigi šiuo aspektu pareiškėjos nurodyti argumentai iš esmės neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje 11 punkte nurodytos aplinkybės, sudarančios pagrindą atnaujinti procesą nurodytoje administracinėje byloje.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog iš pareiškėjos pateikto prašymo matyti, kad pareiškėja nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-2222/2011 atliktu įrodymų vertinimu, teigia, kad teismas iš esmės pažeidė ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį. Tačiau pastebėtina, jog įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis nustato, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Be to, administracinės bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas negali būti atnaujinamas vien siekiant pakartotinio bylos faktinių aplinkybių ar įrodymų vertinimo, pakartotinio ar papildomo bylos nagrinėjimo, nes tai iš esmės prieštarautų proceso atnaujinimo stadijos tikslams ir paskirčiai bei leistų nepagrįstai sumenkinti įsiteisėjusio teismo sprendimo galią. Kaip minėta, administracinės bylos procesas gali būti atnaujintas tik griežtai laikantis įstatymo nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, o šiuo atveju pareiškėja nepagrindė atitinkamo proceso atnaujinimo pagrindo buvimo.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos prašymas dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 11 punktų pagrindais yra nepagrįstas, todėl procesas administracinėje byloje Nr. A502-2222/2011 neatnaujintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos T. S. prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-2222/2011 netenkinti.

Proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A502-2222/2011 pagal pareiškėjos T. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.