Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens R. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 3 d. nutarties.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėja viešoji įstaiga Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (toliau ir RVPL) vadovaudamasi Lietuvos Respublikos psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 12 straipsniu, prašė leisti priverstinai hospitalizuoti ir gydyti pacientę R. B., kuri 2022 m. gegužės 2 d. 2:25 val. atvyko su mama, su siuntimu iš (duomenys neskelbtini). RVPL gydyta 2018 metais, o po hospitalizacijos gydymo nuosekliai vaistų nevartojo. Prieš mėnesį pacientė išsikraustė į sodybą ir jos elgesys kelia nerimą. Pacientė įsitempusi, baiminga, įtari, sudirgusi, slepianti vidinius išgyvenimus, kaltina artimuosius. Gydytis atsisako, nes nemano, kad reikia. Diagnozė – ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais.

2. Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovės ir apeliantės atstovas advokatas prašymą palaikė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnis, 338 straipsnis).

10. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 3 d nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eS2-15270-994/2022, kuria teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir leido R. B. priverstinai hospitalizuoti ir gydyti viešojoje įstaigoje Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje 1 (vieną) mėnesį, terminą skaičiuojant nuo 2022 m. gegužės 2 d., pagrįstumas ir teisėtumas.

11. Apeliantės teigimu, pirmos instancijos teismas leido ją priverstinai hospitalizuoti nepagrįstai.

Dėl nutarties (ne)teisėtumo

12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.26 straipsnio 4 dalies nuostatomis, asmuo gali būti paguldytas į psichiatrijos įstaigą tik jo paties sutikimu, taip pat teismo leidimu. Jeigu asmuo serga sunkia psichikos liga ir yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais gali padaryti esminės žalos savo arba aplinkinių sveikatai ar gyvybei bei turtui, jis gali būti priverstinai hospitalizuotas, bet ne ilgiau kaip tris darbo dienas. Priverstinė hospitalizacija gali būti pratęsta tik įstatymų nustatyta tvarka teismo leidimu. Priverstinės hospitalizacijos tvarkos įgyvendinimą numato Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (toliau - PSPĮ). Šio įstatymo 12 straipsnyje nustatyta, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, atsisakantis hospitalizavimo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotų institucijų nustatyta tvarka gali būti priverstinai hospitalizuojamas, bet ne ilgiau kaip 3 darbo dienas, tik jeigu iš paciento elgesio ir (ar) kitų objektyvių duomenų galima pagrįstai spręsti, kad yra reali grėsmė, kad jis savo veiksmais ar neveikimu gali padaryti esminės žalos savo ar aplinkinių sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui.

13. Motyvuotą sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo ilgiau kaip 3 darbo dienas būtinumo, įvertinę psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento psichikos sveikatos būklę, kartu priima du psichikos sveikatos priežiūros įstaigos gydytojai psichiatrai ir vienas psichikos sveikatos priežiūros įstaigos vadovo įgaliotas įstaigos administracijos darbuotojas. Jeigu nurodyti asmenys priima motyvuotą sprendimą, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turintį pacientą būtina priverstinai hospitalizuoti ir (ar) priverstinai gydyti ilgiau kaip 3 darbo dienas, psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurioje priverstinai hospitalizuojamas ir (ar) priverstinai gydomas psichikos ir elgesio sutrikimų turintis pacientas, privalo ne vėliau kaip per 48 valandas nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios kreiptis į teismą dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo. Teismas, apsvarstęs psichikos sveikatos priežiūros įstaigos kreipimąsi dėl priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, gali priimti sprendimą dėl psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pratęsimo, bet ne ilgiau kaip vienam mėnesiui nuo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo pradžios (PSPĮ 12 straipsnio 3-4 dalys).

14. Atskirasis skundas nagrinėjamoje byloje iš esmės grindžiamas argumentu, kad byloje esantys įrodymai nepagrindžia apeliantės R. B. pavojingumo sau ir visuomenei bei nesudaro pagrindo taikyti priverstinį hospitalizavimą.

15. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, tai yra, apeliantės hospitalizavimo aplinkybes, specialistų (gydytojų) išvadas, sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai dėl nepagrįstai taikyto gydymo yra neįrodyti (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12, 178 straipsniai). VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės gydytojų komisijos išvadoje dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir gydymo esmės nustatyta, kad apeliantei konstatuotas ūminis polimorfinis psichozinis sutrikimas su šizofrenijos simptomais, dėl ko yra reali grėsmė, kad pacientė savo veiksmais gali padaryti esminę žalą aplinkinių ir savo sveikatai, gyvybei ir (ar) turtui, todėl jai reikalingas gydymas psichiatrijos stacionare. Gydytojos psichiatrės teigimu, R. B. būtinas gydymas ir dėl svorio netekimo, mažo kūno masės indekso, nes tai kelia grėsmę jos sveikatai ir gyvybei. Apeliantė ambulatoriškai nesigydo, vaistų negeria, todėl būklė pablogėja, pacientė nekritiška savo būklei, neigia ligą, įtari giminaičių atžvilgiu.

16. Bylos medžiaga patvirtina, kad apeliantės (pacientės) psichikos būklę vertino gydytojų psichiatrų komisija, kurios išvadoje nurodyta, kad pacientės elgesys dėl nuodijimo kliedesių ir santykio kliedesių yra neprognozuojamas, ji yra socialiai pavojinga ir yra reali grėsmė, kad savo veiksmais ar neveikimu ji gali padaryti esminės žalos savo sveikatai ir gyvybei. Šios aplinkybės patvirtina, kad priešingai atskirojo skundo teiginiams, R. B. elgesys turėjo realių grėsmės sau požymių. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau aptartas gydytojų psichiatrų komisijos išvadas apie tai, kad R. B. elgesys yra neprognozuojamas bei keliantis realų pavojų ir grėsmę pačio paciento gyvybei ir sveikatai ir, kad jai reikalinga taikyti gydymą stacionare, neturi teisinio pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentais, nes apeliantė savo būsenai nėra kritiška.

17. Pažymėtina, kad teismas turėdamas teisę priimti sprendimą dėl paciento priverstinio hospitalizavimo ir priverstinio gydymo pratęsimo, įvertino visus reikšmingus įrodymus nagrinėjamoje byloje bei motyvavo išvadą, kad šiuo atveju priverstinis gydymas yra reikalingas pačios R. B. saugumui užtikrinti. Byloje esantys duomenys leidžia konstatuoti, kad teismo išvada yra pagrįsta. Be to, pažymėtina, kad nustatytas 1 mėnesio terminas priverstiniam gydymui yra racionalus, nepažeidžiantis PSPĮ 12 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto maksimalaus termino.

18. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad galimybė bylos šalims dalyvauti teisminiame nagrinėjime išplaukia iš Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio paskirties ir tikslų (2016 m. birželio 9 d. sprendimas byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08). Šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (2017 m. sausio 17 d. sprendimas byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13).

19. Lietuvos Respublikos Psichikos sveikatos priežiūros įstatymo 13 straipsnio 4 dalis nustato, kad psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje sprendžiant jo priverstinio hospitalizavimo ir (ar) priverstinio gydymo klausimą yra privalomas. Jeigu psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje nėra įmanomas dėl jo fizinės ir (ar) psichikos sveikatos būklės, jam turi būti sudaryta galimybė būti išklausytam teisėjo psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje arba nuotolinės apklausos būdu. Psichikos ir elgesio sutrikimų turinčio paciento dalyvavimas teismo posėdyje gali būti ribojamas tik teismo, nurodant priežastis.

13. CPK 582 straipsnio 5 dalis numato, kad prašymai, paduoti XXXIX skyriuje nustatyta tvarka, teisme turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo jų priėmimo dienos. To paties straipsnio 8 dalis numato, kad teismui nagrinėjant bylą dėl teismo leidimo pratęsti asmens priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą arba bylą dėl teismo leidimo pratęsti asmens būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą, būtina, kad asmeniui, kurio priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą arba būtinąjį hospitalizavimą ir (ar) būtinąjį izoliavimą prašoma pratęsti, atstovautų advokatas.

14. Bylos duomenimis nustatyta, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus skyriaus sprendimu apeliantę teismo posėdyje atstovavo advokatas Zigmas Benetis (CPK 582 straipsnio 8 dalis). Teismo posėdžio metu atstovas neprieštaravo pareiškėjos prašymui. Teismo posėdžio metu taip pat išklausyta ir pati apeliantė.

Dėl procesinės bylos baigties

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir proceso teisės normas, reglamentuojančias asmens priverstinį hospitalizavimą ir (ar) priverstinį gydymą, todėl apelianto R. B. atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

16. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 42 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas

nutaria:

apeliantės R. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 3 d. nutartį palikti nepakeistą.