- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-07
- Bylos Nr.
- 2A-143/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-016123-2012-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Danguolė Martinavičienė, Danutė Milašienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“, J. A.
- Kategorijos
- 36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės ir Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Izobara“ ir J. A. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal uždarosios akcinės bendrovės „Citadele faktoringas ir lizingas“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Izobara“, J. A. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Kreditorius UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ 2012 m. vasario 28 d. pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo kreipėsi į Vilniaus miesto 2 apylinkės teismą prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Izobara“ 43 633,22 LTL skolos, 10 303,10 LTL delspinigių; solidariai iš skolininkų UAB „Izobara“ ir J. A. 59 734,27 LTL skolos ir 11 145,63 LTL delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų bei kreditoriaus patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas kreditoriaus pareiškimo pagrindu priėmė teismo įsakymą nurodytoms sumoms išieškoti. Skolininkams pareiškus prieštaravimus dėl priimto teismo įsakymo, ieškovas UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ pateikė ieškinį, kuriuo prašė priteisti: iš atsakovo UAB „Izobara“ 57 436,16 LTL skolos, 13 432,18 LTL delspinigių, solidariai iš atsakovų UAB „Izobara“ ir J. A.63 132,62 LTL skolos, 17 268,17 LTL delspinigių, 5 procentų metines procesines palūkanas bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Civilinė byla Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartimi pagal teismingumą buvo perduota Vilniaus apygardos teismui.
Tarp ieškovo UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ir atsakovo UAB „Izobara“ 2008 m. vasario 27 d. buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. 1080289; 2008 m. birželio 19 d. buvo sudaryta lizingo sutartis Nr. 1080621. Lizingo sutartimis atsakovas UAB „Izobara“ įsipareigojo mokėti ieškovui mėnesines lizingo įmokas už lizinguojamą turtą: katilinės įrangą Linų g. 71, Ukmergė, 2007 m. gamybos; katilinės įrangą Linų g. 71, Ukmergė, 2008 m. gamybos. Ieškovas perdavė lizinguojamą turtą atsakovui UAB „Izobara“ valdyti ir naudotis lizingo sutarčių sąlygomis ir įsipareigojo atsakovui UAB „Izobara“ įvykdžius visas lizingo sutarčių sąlygas perleisti turtą atsakovo UAB „Izobara“ nuosavybėn. Tarp ieškovo ir atsakovo J. A. 2008 m. birželio 19 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. LS/07-08-395, kuria atsakovas kaip laiduotojas neatlygintinai įsipareigojo kaip solidarus skolininkas atsakyti ieškovui kaip kreditoriui visu jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, jeigu UAB „Izobara“ laiku ir tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal lizingo sutartį Nr. 1080621. Ieškovas 2012 m. liepos 5 d. raštais dėl sutarties nutraukimo informavo atsakovus, kad vadovaujantis lizingo sutarčių 12.2.3 punktu, nuo 2012 m. liepos 13 d. vienašališkai nutraukia lizingo sutartis.
Šalies argumentai
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad atsakovai UAB „Izobara“, J. A. savo įsipareigojimus pagal lizingo sutartis ir laidavimo sutartį vykdė netinkamai, vėlavo mokėti mėnesines įmokas, nors ieškovas primindavo apie įsiskolinimus telefonu ar raštu. Atsakovui UAB „Izobara“ vėluojant mokėti lizingo įmokas, ieškovas, vadovaudamasis lizingo sutarčių bendrųjų sąlygų 3.11 punktu, kuris numato, kad laiku nesumokėjus sutartyje numatytų įmokų bei mokesčių klientas už kiekvieną praleistą dieną moka 0,2 proc. nuo laiku nesumokėtos sumos dydžio delspinigius, paskaičiavo atsakovams delspinigius.
Atsakovai nesutiko su ieškiniu ir nurodė, kad atsakovų finansinei padėčiai esant sudėtingai ir toliau atliekant bent dalinius mokėjimus, yra pagrindas pakeisti sutartines nuostatas, atidedant mokėjimo terminus. Atsakovai teigė, kad priteisus ieškovui reikalaujamus delspinigius, šis praturtėtų atsakovo sąskaita ir prašė sumažinti prašomų priteisti delspinigių dydį iki 0,02 proc.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ iš atsakovo UAB „Izobara“ 84 781,57 LTL pradelstų lizingo įmokų ir 27 877,06 LTL priskaičiuotų delspinigių už laiku nesumokėtas įmokas už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. liepos 25 d. lizingo sutarties Nr. 1080621 pagrindu. Priteisė ieškovui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ iš atsakovų UAB „Izobara“ ir J. A. solidariai 88 699,98 LTL pradelstų lizingo įmokų ir 32 173,60 LTL priskaičiuotų delspinigių už laiku nesumokėtas įmokas už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 8 d. iki 2012 m. liepos 25 d. lizingo sutarties Nr. 1080621 pagrindu. Priteisė ieškovui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ iš atsakovo UAB „Izobara“ 4 203,38 LTL, iš atsakovo J. A. 1 467,62 LTL bylinėjimosi išlaidų. Priteisė ieškovui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ iš atsakovų UAB „Izobara“ ir J. A. 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2012-02-28) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nustatė, kad ieškovą ir atsakovus sieja sutartinai santykiai, sutartinių įsipareigojimų nevykdymas sudaro pagrindą atsakovų sutartinei civilinei atsakomybei kilti. Laidavimo sutarties 3.1 punkte nustatyta, kad lizingo gavėjui neįvykdžius pagrindine sutartimi prisiimtų įsipareigojimų ir/ar sąlygų laiduotojas atsako kreditoriui visu savo turtu ta pačia apimtimi, sąlygomis bei terminais kaip ir lizingo gavėjas, įskaitant bet neapsiribojant lizingo įmokų palūkanų ir netesybų, nuostolių ir kitų mokėjimų pagal pagrindinę sutartį sumokėjimą. Teismas atsakydamas į atsakovų argumentą, kad atsakovų finansinei padėčiai esant sudėtingai ir toliau atliekant bent dalinius mokėjimus, yra pagrindas pakeisti sutartines nuostatas, atidedant mokėjimo terminus, nurodė, kad toks atsakovų motyvas neturi įtakos nagrinėjamame ginče, nes dėl sutarties sąlygų pakeitimo turi būti arba šalių susitarimas, arba teismo sprendimas (CK 6.204 str.). Tais atvejais, kai sutarties įvykdymas sudėtingesnis, nukentėjusi sutarties šalis turi teisę kreiptis į kitą šalį prašydama sutartį pakeisti. Šis prašymas turi būti pagrįstas ir pareikštas tuoj pat po sutarties įvykdymo suvaržymo. Kreipimasis dėl sutarties pakeitimo savaime nesuteikia nukentėjusiai šaliai teisės sustabdyti sutarties vykdymą.
Teismas nurodė, kad 0,2 procento laiku nesumokėtos sumos delspinigių dydis šalių laisva valia buvo nustatytas lizingo sutartyse. Atsižvelgiant į sutarčių laisvės principą (CK 6.156 str.), šalių susitarimai dėl tokio dydžio delspinigių už pradelstą sumokėti laiką neturi būti pripažinti prieštaraujančiais teisingumo bei protingumo kriterijams. Teismas pažymėjo, kad netesybų įskaitymas į nuostolius nesudaro pagrindo visais atvejais sumažinti sutartines netesybas iki minimalių ar įrodytų nuostolių dydžio, nes priešingu atveju būtų paneigta netesybų, kaip prievolių įvykdymo priemonės, reikšmė ir pažeistas sutarčių laisvės principas (CK 1.2 str. 2 d., 6.156 str.). Teismas įvertino šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, pateiktus išrašus iš ieškovo sudarytų kreditavimo sutarčių, iš kurių matyti, kad ieškovas pats moka nuo 0,1 iki 0,25 procentų dydžio delspinigius už ne laiku vykdomas prievoles, ieškovo patiriamus netiesioginius nuostolius, negalint investuoti į naujus projektus ir atininkamai uždirbti papildomų pajamų, nusprendė, kad nėra pagrindo mažinti sutartines netesybas.
III. Apeliacinių skundų argumentai
Atsakovas J. A. patikslintu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą. Patikslintą apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Su atsakovu sudaryta 2008 m. birželio 19 d. laidavimo sutartis Nr. LS/07-08-395 yra negaliojanti, nes sudarant šią sutartį nebuvo pateiktas atsakovo sutuoktinės įgaliojimas dėl laidavimo turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, taip pat laidavimo sutartis nebuvo pasirašyta atsakovo sutuoktinės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.92 str.
2. Jeigu atsakovas nebūtų pasirašęs laidavimo sutarties, jo tuo metu vadovaujama įmonė UAB „Izobara“ nebūtų gavusi tinkamų kreditavimo sąlygų įsigyti katilinės įrangą, todėl tokia aplinkybė laikytina ekonominio spaudimo naudojimu. Ši aplinkybė yra pagrindas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia (CK 1.91. str.).
3. Teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes atsakovas UAB „Izobara“ bylos nagrinėjimo metu yra padavęs pareiškimą kelti restruktūrizavimo bylą ir kol neišspręstas šios bylos klausimas, negali būti mokamos skolos ar kiti mokėjimai nuo nutarties priimti nagrinėti pareiškimą dienos ir negali būti sudaroma taikos sutartis su atsakovu UAB „Izobara“, kuris sudarė katilinės lizingo sutartis su ieškovu.
Atsakovas UAB „Izobara“ patikslintu apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 spalio 31 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo UAB „Izobara“ ieškovui priteista 27 877,06 LTL priskaičiuotų delspinigių už laiku nesumokėtas įmokas už laikotarpį nuo 2011 spalio 28 d. iki 2012 liepos 25 d. lizingo sutarties Nr. 1080289 pagrindu; solidariai iš atsakovų UAB „Izobara“ ir J. A. 32 173,60 LTL priskaičiuotų delspinigių už laiku nesumokėtas įmokas už laikotarpį nuo 2011 lapkričio 8 d. iki 2012 liepos 25 d. lizingo sutarties Nr. 1080621 pagrindu; taip pat dalį, kuria iš atsakovo UAB „Izobara“ priteista 4 203,38 LTL bylinėjimosi išlaidų, bei 5 proc. metinių procesinių palūkanų, ir priimti naują sprendimą – sumažinti atsakovo UAB „Izobara“ mokėtinų delspinigių dydį ieškovui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ ne daugiau kaip iki 0,02 proc. nuo ieškinio sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Patikslintą apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Lizingo sutartys nustato, kad ginčai, kylantys tarp šalių sprendžiami derybų keliu, o šalims nesusitarus, ginčai sprendžiami Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Ieškovas nė karto nesikreipė į atsakovus dėl ginčo išsprendimo taikiai, derybų būdu, kreipėsi tiesiogiai į teismą su ieškiniu, todėl pažeidė ikiteisminę tarpusavio ginčų sprendimo tvarką, bei nesuteikė galimybės atsakovams pasiūlyti taikaus ginčo sprendimo varianto bei tokiu būdu nepradėti teisminio ginčo.
2. Atsakovas kreipėsi į teismą 2012 m. spalio 17 d. prašymu dėl posėdžio atidėjimo, nes siekiant išsaugoti ir plėtoti bendrovės veiklą, darbo vietas, atkurti mokumą bei sumokėti skolas, atsakovo akcininkai priėmė sprendimą kreiptis į Vilniaus apygardos teismą kelti restruktūrizavimo bylą, iki bus priimtas sprendimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Teismas nereagavo į šį prašymą ir taip užkirto kelią atsakovui išspręsti ginčą taikiai sudarius taikos sutartį po to, kai bus išspręstas restruktūrizavimo bylos klausimas. Kol nėra išspręstas restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimas, atsakovas negali mokėti skolų, o vykdyti tik einamuosius mokėjimus, reikalingus ūkinei veiklai vykdyti.
3. Lietuvos Aukščiausiais Teismas 2006 m. balandžio 24 d. nutartyje priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2006 yra pažymėjęs, kad taikant LR CK 6.204 straipsnio nuostatas, turi būti konstatuota, kad sutarties vykdymo varžymas yra esminis, pažeidžiantis šalių interesų pusiausvyrą, reikalavimas įvykdyti sutartį tokiomis aplinkybėmis prieštarautų sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principams. Tokios aplinkybės turi atsirasti ar tapti žinomos jau sudarius sutartį ir šalis ją sudarydama negalėjo protingai numatyti, kad tokios aplinkybės gali atsirasti. Be to, aplinkybės turi būti objektyvios, t. y. nepriklausyti nuo šalies valios. Šalis negali remtis aplinkybėmis, kurios atsirado dėl jos kaltės arba kurioms ji galėjo užkirsti kelią. Sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2008 m. Nuo 2009 m. ekonominės krizės, sutrikusių atsiskaitymų statybų sektoriuje, atsakovų debitorių bankroto, atsakovai patyrė didelius finansinius nuostolius, todėl tarp šalių sudarytą sutartį tapo vykdyti sunkiau. Nuo 2008 m. dujų biokuro kainos išaugo, o atsakovai esant didelei konkurencijai tarp šilumos tiekimo įmonių negali didinti šilumos tiekimo kainų, proporcingai žaliavų kainai. Atsakovas savo atsiliepime, prašė mažinti delspinigius, o ne sutarties kainą, atsakovas neprieštarauja dėl turto vertės dengimo ir VILIBOR, tačiau prašo pakeisti delspinigių didį ir atidėti mokėjimo terminus.
4. Delspinigių dydis už kiekvieną dieną yra 0,2 proc., kas sudaro per metus apie 73 proc., o tai yra nepagrįstai didelė suma lyginant su galimai padarytu pažeidimu. Tokia delspinigių suma yra nepagrįstai didelė ir neprotinga. Netesybos turi atlikti kompensuojamąją funkciją, jos nustatomos siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius, tačiau netesybos negali leisti jai piktnaudžiauti savo teise ir nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.
2014 m. vasario 14 d. pareiškimu atsakovas UAB „Izobara“ apeliacinio skundo atsisakė. Pareiškime nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi UAB „Izobara“ iškelta bankroto byla. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 liepos 25 d. nutartimi bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Bankrotų administravimo grupė“. Bankroto administratoriaus paskirtas įgaliotas asmuo susipažinęs su bylos medžiaga ir apeliacinio skundo turiniu sutiko su ieškovo ieškiniu dėl 57 436,16 LTL priteisimo iš BUAB „Izobara“ lizingo sutarties Nr. 1080289 pagrindu ir 63 132,62 LTL solidariai iš atsakovų BUAB „Izobara“ ir J. A. lizingo sutarties Nr. 1080621 pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str.2 d.).
Dėl UAB „Izobara“ apeliacinio skundo
BUAB „Izobara“ bankroto administratorius 2014 m. vasario 17 d. pateikė apeliacinės instancijos teismui atsisakymą nuo UAB „Izobara“ apeliacinio skundo.
Apeliacinio skundo atsisakymas yra viena iš apeliacinį procesą inicijuojančių asmenų procesinių teisių, kurios įgyvendinimas yra dispozityvumo principo išraiška, t. y. apeliacinis procesas ne tik prasideda, bet ir gali baigtis byloje dalyvaujančio asmens (apelianto) iniciatyva (CPK 308 str.). Kartu toks atsisakymas nuo skundo nėra besąlyginis pagrindas nutraukti bylą, nes teismas nepriima atsisakymo nuo skundo, jeigu tai prieštarauja imperatyviosioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, pažeidžia asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus (CPK 42 str. 2 d., 308 str. 1 d.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti, jog atsakovo BUAB „Izobara“ pateiktas atsisakymas nuo apeliacinio skundo prieštarauja įstatymams ar pažeidžia šalių ir (ar) kitų asmenų teises bei teisėtus interesus, nenustatytas ir viešojo intereso gynimo poreikis. Iš pareiškimo dėl apeliacinio skundo atsisakymo turinio matyti, kad atsakovo atstovas bankroto administratorius sutinka su ieškiniu, teisiniai tokio atsisakymo padariniai yra žinomi, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nepriimti atsisakymo nuo apeliacinio skundo(CPK 308 str. 2 d.).
Dėl J. A. apeliacinio skundo
Apeliantas J. A. pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą argumentuoja tuo, kad su atsakovu sudarant 2008 m. birželio 19 d. laidavimo sutartį Nr. LS/07-08-395 nebuvo pateiktas atsakovo sutuoktinės įgaliojimas dėl laidavimo turtu, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, taip pat laidavimo sutartis nebuvo pasirašyta atsakovo sutuoktinės, kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 3.92 straipsnyje, todėl nurodyta sutartis yra negaliojanti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad laidavimo samprata pateikta CK6.76 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas atsiranda sudarius laidavimo sutartį, nors gali atsirasti ir įstatymo ar teismo sprendimo pagrindu (CK 6.77 straipsnio 1 dalis). Vadinasi, laidavimo sutartimi kreditoriui užtikrinama, kad, pagrindiniam skolininkui neįvykdžius prievolės, už jos įvykdymą atsakys trečiasis asmuo – laiduotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad laiduotojo prievolė kreditoriui laiduojant už skolininką yra asmeninio pobūdžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. R. K., bylos Nr. 3K-7-364/2010; 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. J. N.-A., T. A. ir kt., bylos Nr.3K-3-526/2010). Skirtingai negu daiktinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų atveju, laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DNB bankas v. A. J. ir S. J., bylos Nr. 3K-P-537/2011).
Teisėjų kolegija pastebi, jog CK 3.92 straipsnio 4 dalyje išvardyti sandoriai, kuriuos privalo sudaryti abu sutuoktiniai kartu, išskyrus tuos atvejus, kai vienas iš sutuoktinių turi kito sutuoktinio įgaliojimą tokį sandorį sudaryti. Tai sandoriai, susiję su disponavimu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančiu nekilnojamuoju daiktu ar daiktinėmis teisėmis į jį arba jų varžymu, taip pat bendros įmonės perleidimo ar teisių į ją varžymo ir vertybinių popierių, kurie yra bendroji jungtinė nuosavybė, perleidimo ar teisių į juos varžymo sandoriai. Taigi šioje teisės normoje užtikrinta sutuoktiniams bendrai priklausančių daiktinių teisių apsauga nuo vieno sutuoktinio savo rizika prisiimtų įsipareigojimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. A. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-366/2008). Nagrinėjamu atveju sudaryta laidavimo sutartis, kuria nekilnojamasis daiktas ir daiktinės teisės į jį neperleidžiamos, o įsipareigojama atsakyti visu savo turtu ir lėšomis kreditoriui, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visos prievolės arba jos dalies.
Atkreiptinas dėmesys, kad laidavimo sutartis gali būti sudaryta laikantis CK 3.92 straipsnio 4 dalies reikalavimų, tačiau galima situacija, kai laidavimo sutartį sudaro vienas iš sutuoktinių. Atsižvelgiant į sutarties laisvės principą, kuris reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnis), ir į laidavimo asmeninį pobūdį, darytina išvada, kad tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas, todėl atmestini apelianto argumentai dėl laidavimo sutarties negaliojimo nesant apelianto sutuoktinės sutikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3132/2013).
Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą tai pat dėl to, jog teismas neatsižvelgė į atsakovo prašymą atidėti bylos nagrinėjimą, nes atsakovas UAB „Izobara“ bylos nagrinėjimo metu buvo padavęs pareiškimą kelti restruktūrizavimo bylą ir kol neišspręstas šios bylos klausimas, negali būti mokamos skolos ar kiti mokėjimai nuo nutarties priimti nagrinėti pareiškimą dienos ir negali būti sudaroma taikos sutartis su atsakovu UAB „Izobara“, kuris sudarė katilinės lizingo sutartis su ieškovu. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsakovui UAB „Izobara“ 2013 m. gegužės 16 d. Vilniaus apygardos teismo nutartimi yra iškelta bankroto byla, o 2013 m. liepos 25 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, bankroto administratoriumi paskirta UAB „Bankrotų administravimo grupė“. Kadangi UAB „Izobara“ yra iškelta bankroto byla, apelianto argumentai dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo atmestini kaip nepagrįsti.
Apeliantas nurodė, jog Vilniaus apygardos teismui yra apteikęs ieškinį dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-12078-833/2013 pagal ieškovo J. A. ieškinį atsakovui UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ieškovas 2013 m. gegužės 15 d. pateikė teismui atsisakymą nuo ieškinio. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gegužės 16 d. nutartimi atsisakymą nuo ieškinio priėmė ir nurodytą civilinę bylą nutraukė, todėl atsakovo argumentas, kad klausimas dėl laidavimo sutarties negaliojimo yra sprendžiamas kitoje byloje, atmestinas kaip nepagrįstas.
Apeliantas pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą įrodinėja taip pat tuo, kad jeigu atsakovas nebūtų pasirašęs laidavimo sutarties, jo tuo metu vadovaujama įmonė UAB „Izobara“ nebūtų gavusi tinkamų kreditavimo sąlygų įsigyti katilinės įrangą, todėl tokia aplinkybė laikytina ekonominio spaudimo naudojimu. Ši aplinkybė, apelianto nuomone, yra pagrindas pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje yra svarstomas ne laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia klausimas, kurią ginčijant atsakovas galėjų remtis nurodytu argumentu, o skolos pritesimo klausimas. Kaip jau buvo minėta, atsakovas atsisakė ieškinio dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančios, todėl šis atsakovo argumentas neturi įtakos ginčijamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto J. A. nurodyti skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti iš esmės teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jo skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi atsakovui J. A. žyminio mokesčio mokėjimas už apeliacinį skundą buvo atidėtas iki sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo (t.1, b.l. 181). Atsakovas J. A. apeliaciniu skundu skundė sprendimo dalį dėl 88 699,98 Lt pradelstų lizingo įmokų ir 32 173,60 Lt priskaičiuotų delspinigių bei procesinių palūkanų priteisimo. Atmetus apelianto J. A. apeliacinį skundą, 3417 Lt žyminio mokesčio suma iš jo priteistina valstybei (CPK 84, 80 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Priimti atsakovo BUAB „Izobara“ atsisakymą nuo apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4601-431/2012.
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo J. A. (a.k. (duomenys neskelbtini) 3 417 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus septyniolika litų) žyminio mokesčio valstybei.