Šiaulių apygardos teismo nutartis

Skunde teigiama, kad Pakruojo rajono apylinkės teismas nevertino prieš tai nurodytų rašytinių įrodymų ir nepasisakė dėl jų, o tai turėjo tiesioginės įtakos skundžiamo nuosprendžio neteisėtumui.

Teigiama, kad BPK 192 str. 5 d. numato, jog parodyti asmenį atpažinti iš nuotraukų galima tada, kai atpažįstamo asmens negalima parodyti atpažinti natūroje, tačiau policijos pareigūnai be jokių pateisinamų priežasčių šią nuostatą pažeidė. Apeliantas mano, kad atpažinimas iš nuotraukų buvo daromas turint vieną tikslą – neleisti tokio veiksmo atlikime dalyvauti jam ir jo gynėjui, taip suvaržant joo teisę į gynybą, tikslu nuslėpti, kad liudytojas M. K. savarankiškai negali atpažinti jo, kaip asmens 2009-08-20 buvusio ŽŪB „(duomenys neskelbtini)". Dėl to, kas nurodyta, apeliantas teigia, kad jo parodymas atpažinti liudytojui M. K. iš nuotraukų neatitinka BK 20 str. 4 d. įtvirtinto įrodymų leistinumo principo, todėl šio procesinio veiksmo metu gauti duomenys negali būti laikomi įrodymais baudžiamojoje byloje, o pateikimas liudytojui M. K. jį atpažinti natūroje, kuomet liudytojas jau tariamai atpažino jį iš nuotraukų – jokios įrodomosios reikšmės turėti negali. Be to, apeliantas pažymi, kad 2010 m. vasario 25 d. Pakruojo r. PK tyrėja V. P. dar kartą parodė jį natūroje atpažinti liudytojui M. K. ir šio procesinio veiksmo metu liudytojas M. K. vėlgi niekaip nepaaiškino ir nedetalizavo iš ko atpažįsta, tačiau procesinį veiksmą vykdžiusi tyrėja V. P. į procesinio veiksmo atlikimo protokolą savo iniciatyva įrašė, kad liudytojas M. K. atpažįsta jį ne tik iš veido, bet ir ūgio, ir kad jis buvo atvažiavęs į įmonę kartu su T. D., dėl ko jo gynėjas buvo priverstas į protokolą įrašyti pastabą.

Skunde teigiama, kad teismas skundžiamą nuosprendį grindė liudytojo T. D. parodymus, neatsižvelgdamas į tai, kad pastarasis buvo visų įvykių dalyvis, jam buvo pareikšti įtarimai pagal BK 182 str. 2 d., todėl jis duodamas melagingus parodymus, galėjo siekti išvengti baudžiamosios atsakomybės ir jo sugalvota versija pagrįsta tik jo paties paaiškinimais.

Apeliantas pažymi, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog T. D. naudojosi mobilaus ryšio telefonu Nr. (duomenys neskelbtini). Nurodo, kad T. D. apklausiamas įtariamuoju (1 t., 197-200 b. l.) teigė, kad jis (apeliantas) skambino jam (T. D.) 2009-08-20 apie 13 val., 2009-08-22, žadėjo paskambinti 2009-08-21, tačiau iš išklotinių analizės (1 t., 118-119 b. l.) matyti, kad jis nei karto 2009-08-20 – 2009-08-24 neskambino T. D., 2009-08-21 negavo iš jo jokios SMS žinutės, priešingai, T. D. tik vieną sykį – 2009-08-20 12.12 val., jam pats skambino, nors tokį skambutį neigia. Taip pa pažymi, kad vadovaujantis T. D. parodymais, jie Pakruojyje turėjo būti apie 15 val., tačiau tai prieštarauja byloje surinktiems ir apeliaciniame skunde aptartiems įrodymams ir liudytojų M. K. bei I. B. parodymams, kad asmenys, pasisavinę ŽŪB ,, (duomenys neskelbtini)“ ,,kemperį“, į bendrovę atvyko po 19 val. nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad T. D. panašius parodymus davė ir 2010-01-11, apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nurodo, kad 2010-05-11, dar sykį apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, T. D. teigė nebeprisimenantis, kas kam skambinęs, tik tvirtino, kad jie tariamai susisiekė ir po kelių dienų susitiko, tačiau, apelianto nuomone, teismas negalėjo remtis šios apklausos metu gautais duomenimis, nes jie gauti suvaržant jo teisę į gynybą ir pažeidžiant BPK reikalavimus – apklausa atlikta nedalyvaujant jo pasirinktam gynėjui A. Venckui, kuriam tik prieš parą buvo pranešta apie planuojamą apklausą ir kuris dėl svarbių priežasčių prašė atidėti apklausą, pateikė dėl to rašytinius įrodymus, tačiau Pakruojo rajono apylinkės teismas visa tiek apklausė T. D..

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nevertino T. D. parodymų duotų Lenkijos teisėsaugos pareigūnams ir jo elgesio naikinant daiktinius įrodymus, tiesiogiai susijusius su šioje byloje minimo ,,kemperio“ pasisavinimu.

Nuteistasis G. P. nurodo, kad iš T. D. parodymų, duotų Lenkijos pareigūnams 2009-08-25 (įtariamojo apklausos protokolas), matyti, jog net po to, kai buvo nustatyta, jog jis melagingai pranešė apie ,,kemperio“ vagystę ir prisipažino padaręs nurodytą nusikalstamą veiką, pastarasis nieko neminėjo nei apie jį, nei apie R. D., o teigė, kad jam nepažįstamas asmuo vardu A. pasiūlė už 1000 Lt kažkur nugabenti mašiną, su kuo jis sutiko. Pažymi, kad šiuose savo parodymuose T. D. mini automašiną ,,Nissan“, kurią vairavo aukštas, gerai sudėtas apie 30-32 m. amžiaus vyras, kurio vardo jis nežino. T. D. buvo pasakyta vykti į Lenkiją ir pranešti apie automobilio ,,Fiat Ducato“ vagystę, ką jis ir padarė, melagingai pranešdamas apie nurodyto automobilio vagystę.

Taip pat apeliantas pažymi, kad T. D., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu 2010-04-20 (2 t., 20-21 b. l.) ir nagrinėjant bylą teisme, paaiškino, kad paleistas iš Lenkijos policijos pakelėje, bet kur tiksliai neatsimena, jis išmetė jo turėtą MRT, kurį jam tariamai buvo davęs „Ž." (R. D.) ir iš kurio jis turėjo paskambinti M. K. po pranešimo apie ,,kemperio“ vagystę. T. D. negalėjo paaiškinti, kodėl taip padarė ir patvirtino, kad niekas jam to daryti neliepė. Dėl to apeliantas mano, kad taip T. D. sunaikino daiktinį įrodymą, turintį tiesioginės ir esminės reikšmės šios nusikalstamos veikos tyrimui, kadangi to nepadarius būtų nustatyti tikrieji nurodytos nusikalstamos veikos kaltininkai ir galimi T. D. bendrininkai bei paneigta T. D. sukurta versija apie tariamą jo dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

Be kita ko apeliantas pažymi, kad apylinkės teismas ŽŪB „(duomenys neskelbtini)" priteisė visą naujo nuosprendyje minimo automobilio „Fiat Ducato" vertę (138061,76 Lt), iš nurodytą automobilį apdraudusios draudimo bendrovės neišsireikalavęs jokių oficialių duomenų apie tariamą draudimo bendrovės atsisakymą išmokėti ŽŪB „(duomenys neskelbtini)" žalą. Taip pat nurodo, kad automobilio įsigijimo kaina 2008-02-13 buvo, būtent, 138061,76 Lt, o jam inkriminuotas nurodyto automobilio pasisavinimas įvykdytas 2009-08-20, tai yra praėjus daugiau kaip 18 mėnesių nuo jo įsigijimo, todėl ŽŪB „(duomenys neskelbtini)" eksploatuojamo automobilio vertė per tokį laiką negali būti lygi nurodyto automobilio įsigijimo kainai.

Taip pat apeliantas atkreipia dėmesį, kad baudžiamojoje byloje yra duomenų, jog T. D. Norvegijoje yra pareikšti įtarimai dėl išsinuomoto automobilio negrąžinimo, kas, nuteistojo manymu, rodo, kad pastarasis ir Lietuvoje yra padaręs tokį patį nusikaltimą. Teigia, kad T. D. slapstėsi, bandė pabėgti iš Lietuvos ir mano, kad pastarasis to nebūtų daręs, jei būtų nekaltas.

Apeliantas tvirtina, kad jis 2009-08-20 negalėjo būti Lietuvoje, nes 2009 m. rugpjūčio mėn. su liudytoju D. P. buvo susitikęs Vokietijoje, ten rašė prašymą dėl darbo ir buvo susitikęs su vienu iš bendrasavininkių – R. I., tačiau pastarojo teismas neapklausė. Be to, nurodo, kad teismas neteisingai konstatavo, jog I. D. paneigė liudytojo D. P. parodymus, nes I. D. patvirtino, kad matė jo 2009-08-20 rašytą prašymą dėl įdarbinimo ir negalėjo patvirtinti tik susitikimo su darbdaviu, nes iš tikrųjų jis buvo susitikęs su kitu bendrasavininkiu.

Be to, teigiama, kad išvada, jog R. D. 2009-08-20 buvo Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, paremta vienintelio liudininko T. D. parodymais, kurie negali būti apkaltinamojo nuosprendžio pagrindas, nes konkrečiu atveju T. D. yra liudytojas ir atlikęs galimai nusikalstamus veiksmus – neteisėtai užvaldęs minėtą ,,kemperį“, norėdamas išvengti atsakomybės, galimai apkalba R. D.. Advokatas pažymi, kad teismas besąlygiškai tikėjo nelogiškais T. D. parodymais, tačiau neaišku, kodėl T. D. nesikreipė į policiją, kai tariamai sužinojo, jog jo išsinuomotas automobilis yra pavogtas, kodėl rizikavo ir važiavo į Lenkiją tariamai pranešti apie Lenkijoje pavogta automobilį, kodėl grįžęs iš Lenkijos nesikreipė į policiją dėl dingusio automobilio, kodėl slapstėsi nuo teisėsaugos. Visa tai, apelianto manymu, duoda pagrindą manyti, kad T. D. yra tikrasis neteisėto automobilio užvaldymo ir jo pradanginimo kaltininkas.

Pažymi, kad teismas atmetė D. P. parodymus, tačiau iš teismo argumentų apeliantui neaišku, kodėl liudytojo I. D. parodymai paneigia D. P. parodymus, nes mano priešingai, jog liudininko I. D. parodymai nepaneigia D. P. parodymų, kad R. D. 2009-08-20 galėjo būti Vokietijoje ir rašyti prašymą priimti į darbą.

Nurodoma, kad teismo išvada, jog liudytojas J. A. kaltinamąjį R. D. atpažino ikiteisminio tyrimo metu ir patvirtino, kad tai tas pats asmuo sėdi teismo salėje, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes ikiteisminio tyrimo metu liudytojas J. A. parodymo atpažinti metu neatpažino R. D., tvirtino, kad R. D. tik panašus į jo parodymuose nurodytą asmenį, o tai negali būti baudžiamojoje teisėje traktuojama kaip atpažinimas.

Pažymi, kad teismo išvada, jog liudytojas J. A. savo nuosekliais parodymais tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme patvirtino tą aplinkybę, kad kaltinamasis R. D. važiavo su juo paimti T. D., o paskui liepė jam T. D. nuvežti į Lenkiją, taip pat neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes J. A. apklausos protokole (1 t., 82-83 b. l.) nurodyta: ,,automobilį-kemperį FIAT DUKATO, v/n (duomenys neskelbtini) išsinuomojo T. D., kur šiuo metu minėtas automobilis randasi aš nežinau"... ,,Atvažiavus prie (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo, minėtas vyriškis (E. pažįstamas) išlipo, o į mano automobilį įlipo kitas jaunuolis, kaip vėliau kelionės metu paaiškėjo, tai buvo T. D., nes aš jį mačiau pirmą kartą. Tada T. D. pasakė, kad važiuotume link Marijampolės, o privažiavus prie Marijampolės pasakė, kad važiuojame į Lenkiją. Nuvažiavus į Lenkiją, mes nuėjome į kavinę (pavadinimo ir adreso neatsimenu), tada T. D. pasakė, kad išsikvies policiją ir parašys pareiškimą dėl pavogto automobilio"... „Taip pat nepažįstu ir R. D., taip pat pirmą kartą girdžiu šį vardą ir pavardę ". Šie J. A. parodymai iš esmės skiriasi nuo jo parodymų duotų teismo posėdžio metu, todėl teismo išvada, kad J. A. parodymai yra nuoseklūs ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje, yra visiškai nepagrįsta. Teigia, kad liudytojas J. A. savo apklausose nurodė konkretų asmenį – savo draugą E., kuris gyvena Alytuje ir kuris galimai yra prisidėjęs prie nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo, tačiau niekas jo neieškojo ir niekas nesistengė jo nustatyti, nors liudininkas J. A. nurodė konkrečius jo anketinius duomenis.

Dėl išdėstyto apeliantas teigia, kad teismas, netikrindamas ir įstatymo nustatyta tvarka objektyviai nevertindamas R. D. teisinančių įrodymų, kvalifikuodamas nusikalstamos veikos sudėtį ir jo kaltę, pademonstravo išankstinę nuomonę, kas rodo teismo šališkumą.

Atsikirtimais į nuteistojo R. D. ir jo gynėjo advokato A. Penelio, nuteistojo G. P. apeliacinius skundus Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros Vyriausiasis prokuroras prašo visus apeliacinius skundus atmesti, nes Pakruojo rajono apylinkės teismo 2011 m. birželio 1 d. nuosprendis, kuriuo R. D. ir G. P. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 182 str. 2 d., yra teisėtas ir pagrįstas.

Prokuroro teigimu, iš baudžiamojoje byloje esančio Šiaulių apskrities VPK Pakruojo rajono policijos komisariato 2010-04-21 rašto Nr.40-75-S-2477 matyti, kad Alytaus apskrities VPK buvo prašoma skubiai nustatyti asmenį vardu E., ir 2010-05-24 gautas atsakymas, kad asmens, vardu E., nustatyti nepavyko ir kad paaiškėjus naujoms aplinkybėms bus informuota papildomai (1 t., 84-85 b. l.). Taip pat pažymima, kad 2010-12-09 Pakruojo rajono apylinkės teismui G. P. gynėjas pateikė prašymą iškviesti į teisiamąjį posėdį ir apklausti liudytojais A. P. ir asmenį, vadinamą „Š." , prašymas buvo atmestas.

Prokuroras pažymi, kad liudytojas T. D. nemelavo, kaip teigia apeliantai, o ikiteisminio tyrimo pareigūnams, ikiteisminio tyrimo teisėjui ir teisiamajame posėdyje parodė, kad G. P. ir R. D. jam liepė sakyti ,,kemperio“ savininkui, kad važiuos su šeimomis į Lenkiją, ką patvirtino ir liudytoja I. B.. Taip pat nurodoma, kad T. D. dėl melagingo pranešimo apie automobilio vagystę buvo nuteistas 2009-11-19 Lenkijos Respublikos regioninio teismo Augustave (4 t., 7 b. l.). Prokuroras teigia, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad T. D. Norvegijoje būtų pateikti įtarimai dėl išnuomoto automobilio negrąžinimo.

Atsikirtime nurodoma, kad priešingai nei teigia R. D., liudytojas J. A. parodė, kad, būtent, R. D., o ne T. D. jam pasakė, jog reikės važiuoti į Lenkiją (1 t., 94-95 b. l.; 4 t., 65-66 b. l.).

Pažymima, kad liudytojo D. P. parodymus teismas pagrįstai atmetė, kadangi jie paneigti liudytojo I. D. parodymais, ir duomenų, kad R. D. 2009-08-20 buvo Vokietijoje ir bendravo dar su kokiais nors asmenimis, nėra.

Taip pat prokuroras pažymi, kad liudytojas M. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje patvirtino, kad 2009-08-20 be T. D. matė dar du asmenis, iš kurių vieną – G. P., atpažino.

Atsikirtimuose nurodoma, kad mobiliojo ryšio telefonų buvimas vienoje ar kitoje vietoje nepatvirtina to telefono savininko buvimo toje pačioje vietoje. Nurodoma, kad teismas pagrįstai liudytojų L. R. ir I. P. parodymus vertino kritiškai, nes liudytoja I. P. yra nuteistojo G. P. motina ir yra suinteresuota bylos baigtimi, o liudytoja L. R. parodymus Pakruojo rajono apylinkės teismo teisiamajame posėdyje davė 2010-11-15 – praėjus vieneriems metams ir trims mėnesiams nuo įvykio, todėl abejotina ar liudytoja gali tiksliai atsiminti įvykius.

Prokuroras pažymi, kad teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį G. P. ir R. D. atžvilgiu, pagrįstai rėmėsi nuosekliais ir išsamiais liudytojų M. K., T. D., J. A., I. B. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir patvirtinti kitų įrodymų visumos. Nuteistojo G. P. apeliaciniame skunde minimas liudytojo M. K. parodymų lingvistinio vertinimo ekspertizės aktas Pakruojo rajono apylinkės teismui pateiktas nebuvo, todėl teismas jo nevertino ir negalėjo vertinti. \

Atpažinimas asmens pagal nuotraukas su liudytoju M. K. buvo atliktas nepažeidžiant BPK 192 str. reikalavimų, nes tuo metu nebuvo galimybės atlikti atpažinimą natūroje, kadangi nebuvo surasti panašūs į G. P. žmonės.

Prokuroras nurodo, kad teismas nuosprendyje pagrįstai rėmėsi liudytojo J. A. parodymų atpažinti protokolais, nes pastarasis, atpažindamas R. D. iš fotonuotraukų, nurodė, kad šį asmenį atpažįsta iš veido bruožų, nosies, ir tai, kad T. D. jį vadino „ž." (1 t., 90-93 b. l.). Be to, pažymima, kad teisiamajame posėdyje liudytojas J. A. patvirtino, jog R. D. atpažino iš nuotraukų ir natūroje 100 procentų, bet pasakė „panašus", nes suveikė baimė ir patvirtino, kad tas pats asmuo dabar sėdi teisiamųjų suole (4 t., 64-65 b. l.).

Pažymima, kad nuo 2009-08-20 iki 2009-08-27 G. P. su T. D. skambučiais ir SMS žinutėmis bendravo 76 kartus, todėl natūralu, kad T. D. negalėjo prisiminti kam ir kuriuo laiku, kiek kartų skambino ar siuntė žinutes.

Atkreipia dėmesį, kad G. P. gynėjo nedalyvavimas liudytojo T. D. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją, nesuvaržė G. P. teisės į gynybą, nes liudytojas T. D. buvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu ir G. P. bei jo gynėjas advokatas A. Venckus turėjo galimybę užduoti klausimus apklausiamam liudytojui ir šia galimybe pasinaudojo. Vertindamas liudytojo T. D. parodymus šioje baudžiamojoje byloje, teismas pagrįstai nevertino jo parodymų, duotų Lenkijos pareigūnams, nes jo parodymai buvo apie melagingą pranešimą dėl ,,kemperio“ vagystės, už ką jis ir buvo nuteistas Lenkijoje.

Neteisūs apeliantai teigdami, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad R. D. būtų siūlęs T. D. savo vardu išsinuomoti ,,kemperį“ (toliau – Automobilį), būtų jį kur nors vežęs, davęs telefoną, pinigų, mokinęs, ką sakyti, ir pan. Apeliantų teigimu, teismo išvados dėl R. D. kaltės yra paremtos vienintelio liudytojo T. D. parodymais, kuris pats galimai užvaldė Automobilį ir norėdamas išvengti atsakomybės apkalba kitus, todėl teigia, kad jo parodymais teismas negalėjo grįsti skundžiamo nuosprendžio. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad teismas savo išvadas dėl R. D. dalyvavimo nusikaltimo padaryme grindė ne tik liudytojo T. D. parodymais, o visuma ištirtų, vienas kitą papildančių ir paneigiančių nuteistojo R. D. keliamas versijas, įrodymų.

Apeliantai kritikuoja liudytojo T. D. parodymus, įvardindami juos melagingais ir prieštaringais, tačiau bylos medžiaga leidžia daryti visai priešingas išvadas. T. D. nuo pat pirmos apklausos momento – apklausiamas ikiteisminio tyrimo tyrėjo įtariamuoju (1 t., 197–200 b. l.), vėliau apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo (2 t., 9–11 b. l.), o nutraukus ikiteisminį tyrimą jo atžvilgiu (2 t., 35–38 b. l.), apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo liudytoju (2 t., 43 –45 b. l.), teisminio bylos nagrinėjimo metu (4 t., 114–117 b. l.), priešingai nei R. D., vienodai ir nuosekliai atpasakojo visas esmines įvykio aplinkybes, savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (2 t., 15–18 b. l.) ir akistatoje su R. D. (2 t., 130–132 b. l.). Liudytojas T. D. nuosekliai tvirtino, kad 2009-08-20 įkalbėtas R. D. ir kito nuteistojo G. P. išsinuomoti pramogavimui Automobilį, kurį pastarieji jau buvo suradę, kartu su R. D. ir G. P. nuvyko į Pakruojo rajoną, kur jis savo vardu sudarė Automobilio nuomos sutartį (1 t., 10–13 b. l.) – tai yra 3 paroms, nuo 2009-08-21 iki 2009-08-24, išsinuomojo iš ŽŪB ,, (duomenys neskelbtini)“ automobilį-kemperį ,,Fiat Ducato“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), už nuteistųjų paduotus pinigus. Maža to, T. D. nurodė, kad nuteistieji jį instruktavo, ką jis turi sakyti Automobilio nuomotojams, kad, neva, su šeimomis vyks atostogauti į Lenkiją, o prieš tai dar liepė ir ,,gražiau“ apsirengti. Pasak šio liudytojo, atlikus nuomos operaciją, iš pradžių išsinuomotą Automobilį vairavo jis pats, tačiau vėliau, degalinėje Automobilį pavairuoti paprašė R. D., ir jis pastarajam perdavė Automobilį. T. D. nurodė, kad vykstant toliau, važiuodamas priekyje viename automobilyje su G. P., kurį laiką jis dar matė iš paskos išnuomotu Automobiliu važiuojantį R. D., tačiau pavažiavus apie 10 km, T. D. teigimu, R. D. kažkur su Automobiliu dingo, o G. P. dėl to paaiškino, kad R. D. turi užvažiuoti į Kauną paimti merginas. Nuo to momento T. D. daugiau išnuomoto Automobilio nematė ir juo nedisponavo. Iš liudytojo T. D. parodymų yra aišku, kad niekur jis kartu su R. D. ir G. P. tą sykį pramogauti išnuomotu automobiliu išvykęs nebuvo, o praėjus 3 paroms – 2009-08-24, pas jį į namus atvyko R. D. su dar vienu vaikinu, kaip nustatyta, liudytoju J. A., ir R. D. pranešė, kad išnuomotą Automobilį pavogė, todėl T. D. reikia važiuoti į Lenkiją, sustoti prie pirmos degalinės ar užkandinės ir pranešti policijai, kad Automobilį pavogė, ką liudytojas ir padarė, tačiau Lenkijos pareigūnai išaiškino melagingą pranešimą apie nusikaltimą ir Augustavo rajono teismas nubaudė T. D. pagal Lenkijos Respublikos įstatymus (4 t., 1–7 b. l.).

Iš liudytojo T. D. parodymų akivaizdu, kad R. D. aktyviai dalyvavo visose jam inkriminuoto nusikaltimo stadijose – vyko kartu nuomotis Automobilį, vėliau jį nuvairavo į nenustatytą vietą, instruktavo R. D., kaip šis turi elgtis nuomojantis Automobilį, nurodė, ką turi daryti, kai išnuomotą Automobilį Lenkijoje, neva, pavogė. Nėra pagrindo netikėti liudytojo T. D. parodymais, nes juos patvirtina liudytojo J. A., kuris vyko kartu su T. D. tą sykį į Lenkiją, parodymai. Liudytojas J. A. nurodė, kad R. D., kuris prašė pavežti ir davė pinigų kurui, jis savo automobiliu nuvežė susitikti su T. D., po to visi trys nuvažiavo į degalinę, kur išleido T. D., o su R. D. nuvažiavo į kavinę, į kurią nuėjo R. D., o šiam grįžus, nuvežė jį atgal pas T. D. į degalinę, kurioje, pasak liudytojo T. D., R. D. jam padavė išnuomoto Automobilio raktelius ir dokumentus. Liudytojų T. D. ir J. A. teigimu, tuomet R. D. degalinėje pasiliko, o jie abu išvyko į Lenkiją. Iš liudytojų parodymų aišku, kad tik būnant Lenkijoje T. D. pasakė J. A., kad jam reikia melagingai pranešti Lenkijos policijai apie, neva, pagrobtą Automobilį. Liudytojas J. A. teigė, kad iki įvykio nei R. D., nei T. D. nepažinojo. Įvykio dieną su R. D. jį supažindino nenustatytas asmuo, vadinamas E., ir tą pačią dieną vykstant į Kauną jis susipažino su T. D.. Iš liudytojo J. A. parodymų taip pat aišku, kad ne T. D., o R. D. nurodinėjo, ką daryti ir kur važiuoti – liepė važiuoti į degalinę ir ten laukti, sakė, kad reikės pavažiuoti iki Lenkijos sienos, J. A. sutiko, o R. D. davė jam 100 Lt. Liudytojas J. A. ikiteisminio tyrimo metu atpažino R. D. (2 t., 133–134 b. l.), o teisiamajame posėdyje tai dar sykį kategoriškai patvirtino (4 t., 65–66 b. l.). Kolegijai nekyla abejonių dėl liudytojo J. A. atpasakotų įvykio aplinkybių, kurios iš esmės sutampa su liudytojo T. D. parodymais.

Savo apeliaciniuose skunduose nuteistasis R. D. ir jo gynėjas kritikuoja liudytojo J. A. parodymus, teigdami, kad jie nepatvirtina T. D. atpasakotų aplinkybių apie pastarojo ir R. D. pokalbius, Automobilio raktų, dokumentų perdavimą, siūlo nesiremti asmens parodymų atpažinti protokolu, nes J. A. R. D. pasirodė tik panašus į tą asmenį, teigia, kad nebuvo dėtos pakankamos pastangos nustatyti Edvardą.

Dėl tokių apeliantų argumentų kolegija pažymi, kad J. A. negalėjo girdėti pokalbių detalių ir aiškiai stebėti kitus įvykius tarp T. D. ir R. D., nes pastarieji bendravo lauke, o iš liudytojų T. D. ir J. A. parodymų aišku, kad pastarasis tuo metu sėdėjo savo automobilyje. Iš tikrųjų, asmens parodymų atpažinti protokole yra užfiksuota, kad J. A. R. D. yra panašus iš kūno sudėjimo ir veido bruožų, tačiau, kaip minėta, teisiamojo posėdžio metu J. A. labai aiškiai pakomentavo savo tuometinį pareiškimą ir patvirtino, kad atpažinimo metu buvo visiškai įsitikinęs parodydamas į R. D., tačiau pasakė ,,...panašus...“, nes – ,,...gal suveikė baimė...“ (4 t., 66 b. l.), kas konkrečioje situacijoje visiškai suprantama, nes atpažintas R. D. buvo natūroje, o J. A. galėjo aiškiai suvokti savo parodymų įtaką nuteistajam. Taip pat pažymėtina, kad liudytojas J. A. tiek savo pirmos apklausos metu (1 t., 82-83 b. l), tiek teisiamajame posėdyje minėjo savo pažįstamą E., kuris atvažiavo kartu su R. D.. Byloje yra duomenų, kad šį asmenį buvo bandoma nustatyti, tačiau pagal abstrakčius J. A. nurodytus E. požymius – ,,...gyvena vietinių gyventojų vadinamame rajone ,,garadokas“...apie 22 metų amžiaus, apie 178 cm ūgio, lieso kūno sudėjimo, pailgo veido, šviesių plaukų, mėgstantis ekstravagantiškas šukuosenas.“ – tokio asmens nustatyti nepavyko (1 t., 85 b. l.), ir tai nereiškia, kad to nebuvo siekiama. Kita vertus, byloje nėra pagrindo manyti, kad nenustatytas asmuo, vadinamas E., galėtų nurodyti kažkokias nuteistųjų kaltės klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, nes R. D. ir G. P. dalyvavimas nusikaltimo padaryme yra nustatytas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, tarp jų J. A., T. D. parodymais, visetu, iš kurių akivaizdu, kad R. D. buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas – davė konkrečius nurodymus T. D., J. A., ką daryti, kaip elgtis, davė ir pinigų kurui, o minimo E. vaidmuo baigėsi tuo, kad jis pristatė R. D. J. A. ir paprašė pavežti iki Kauno, J. A. sutikus, pats niekur kartu nevažiavo. Atkreipiamas dėmesys, kad ir patys apeliantai savo skunduose nenurodė, kokias bylai reikšmingas aplinkybes galėtų patvirtinti ar paneigti jų minimas E., patys apie šį asmenį jokių duomenų nenurodė. Dėl to, kas paminėta, nėra pagrindo išvadai, kad skunduose minimo E. parodymai galėtų nulemti nagrinėjamos bylos esmę, todėl aptarti apeliacinių skundų argumentai nėra pagrįsti.

Be jau aptartų argumentų, nuteistasis R. D. ir jo gynėjas skunduose iškėlė versiją, kad tuo metu, kai buvo nuomojamas Automobilis, T. D. išvis Lietuvoje nebuvo, neva, jis tuo metu mėgino įsidarbinti Vokietijoje, ką, apeliantų teigimu, patvirtina liudytojo I. D. apklausos protokolas (5 t., 102-103 b. l.), D. P. parodymai (4 t., 66-67 b. l.) ir byloje esantis 2009-08-20 prašymas dėl priėmimo į darbą (4 t., 9-12 b. l.). Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį, kad minėta versija buvo iškelta tik bylos teisminio nagrinėjimo metu, o pats R. D., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (2 t., 127-128; 136 b. l.), tvirtino, kad 2009 metų rugpjūčio pabaigoje, rugsėjo mėnesį buvo Ukrainoje, ten ieškojo darbo, po to grįžo mėnesiui į Lietuvą, pabuvęs vėl išvyko atgal į Ukrainą. Be to, apeliantas teigė, kad 2009-08-20 (duomenys neskelbtini) kaime nebuvo, nuomojantis Automobilį nedalyvavo ir nieko apie tai negali paaiškinti, tačiau pripažino, kad Alytuje rudens pradžioje iš kitų asmenų, kurių neįvardijo, girdėjęs, kad T. D. buvo išsinuomojęs kažkokį autobusiuką. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nuteistojo R. D. gynėjas teismui pateikė iš Vokietijos 2010-07-26 išsiųstą voką, su kuriuo, kaip teigiama, buvo atsiųstas R. D. rašytas prašymas dėl darbo. Dėl to pažymėtina, kad liudytojas I. D., kurį D. P. teisiamajame posėdyje įvardijo kaip vieną iš darbdavių, teigė matęs tik R. D. rašytą prašymą dėl darbo, tačiau, kas jį parašė ir kokiomis aplinkybėmis, nurodyti negalėjo. I. D. teigė, kad pamatęs tą paraišką, 2009 atrašė atgal, kad darbuotojai jiems nereikalingi, o tą paraišką išsiuntė paštu į Lietuvą. Iš tokių parodymų visiškai neaišku, kada ir ką atrašė I. D. R. D., ir kodėl, priešingai nei teigia I. D., R. D. prašymas buvo nusiųstas pastarojo gynėjui ne 2009 metais, kaip nurodė I. D., o 2010-07-26. Liudytojas D. P. tvirtino matęs, kaip 2009 metų rugpjūčio viduryje R. D. rašė prašymą dėl priėmimo į darbą, tačiau, vėlgi, neaišku, kodėl tais pačiais 2009 metais apklausiamas pats R. D. nurodė, kad tuo metu buvo Ukrainoje. Logiška išvada, kad tas pats asmuo tuo pat metu gali būti tik vienoje vietoje, konkrečiu atveju, arba Ukrainoje, arba Vokietijoje. Apeliacinės instancijos teisme R. D. neneigė, kad ikiteisminio tyrimo metu nieko neminėjo apie savo buvimą Vokietijoje, o skirtingas savo versijas grindė patirta didele įtampa. Iš tokių apelianto teiginių reiktų daryti išvadą, kad viso ikiteisminio tyrimo metu R. D. manė darbo ieškojęs Ukrainoje, o kai bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. D. gynėjas gavo duomenis iš Vokietijos, R. D. įtampa atslūgo ir jis prisiminė, kad nusikaltimo padarymo metu, visgi, darbo ieškojo ne Ukrainoje, bet Vokietijoje. Tokios išvados prasilenktų su elementaria logika.

Tiek savo skundu, tiek apeliacinės instancijos teisme nuteistasis G. P. neigė savo dalyvavimą jam inkriminuoto nusikaltimo padaryme remdamasis iš esmės tik tuo, kad jo naudojami mobiliojo ryšio telefonai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) laikotarpiu 2009-08-20 – 2009-08-21 veikė Alytaus bazinių stočių zonose, teigdamas, kad jis negalėjo vienu metu būti dviejuose vietose – Alytuje ir Pakruojo rajone. Iš tikrųjų, byloje yra duomenys, patvirtinantys G. P. nurodomą informaciją apie jo naudojamų mobiliojo ryšio telefonų veikimo zonas (1 t., 161 b. l.), tačiau tai savaime nepatvirtina to, kad jis 2009-08-20 kartu su T. D. ir kitu nuteistuoju R. D. nevyko į ŽŪB ,, (duomenys neskelbtini)“, Pakruojo rajone, kur T. D. savo vardu išnuomojo Automobilį. Mobiliojo ryšio telefonas nėra neatsiejama žmogaus dalis ir ta aplinkybė, kad kažkuriuo mobiliuoju telefonu naudojasi kažkoks asmuo, nereiškia, jog tas telefonas būtinai yra su tuo asmeniu.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į išskirtinę liudytojų L. R. ir I. P. statusą šioje baudžiamojoje byloje, kurioje G. P. vienai yra sūnus, o kitai – kaimynas. Taigi toks šių liudytojų statusas jau savaime įpareigoja jų parodymus vertinti ypač atidžiai, nes dėl subjektyvių ar objektyvių aplinkybių liudytojos gali netiksliai atpasakoti įvykių aplinkybes. Nuteistojo gynėjas pastabose nurodė, kad liudytoja L. R. teisiamajame posėdyje minėjo, jog – ,,...P. grįžus iš Pakruojo 2009-10-09 vakare jie papasakojo savo bėdą dėl G..“, ir tada jie prisiminė, jog iš Anglijos buvo grįžusi P. dukra, kurią 2009-08-18 G. P. vežė į oro uostą Kaune. Pasak L. R., 2009-08-20 G. P. visą dieną buvo namuose, nes tą dieną ji tvarkėsi kieme, G. P. jai padėjo užkurti žoliapjovę, pats su mama pjovė žolę, o po to visi kartu su P. valgė kebabus. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, kad L. R., praėjus dagiau nei metams (2010-11-15), taip detaliai atsimena 2009-08-20 įvykius – ką darė, ką valgė ir pan., tuo labiau, kad byloje nėra duomenų, jog ikiteisminio tyrimo metu ji būtų apklausta. Pati liudytoja L. R. teigė, kad įvykius prisimena dėl to, kad jos vyras 2009-08-19 – 2009-08-20 dirbo per naktį. Byloje yra duomenų, kad K. R. Alytaus apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje dirbo 2009-08-19 – 2009-08-20 (6 t., 1 b. l.), tačiau apklausiamas K. R. apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad tai buvo vienas iš jo budėjimų, vykstančių kas 4 paros, todėl kyla klausimas, kodėl L. R. įstrigo 2009-08-19–2009-08-20 K. R. budėjimas, nes įvykių, susijusių su kitais vyro budėjimais, L. R. taip detaliai negalėjo prisiminti. Apeliacinės instancijos teisme liudytoju apklaustas K. R. tvirtino, kad 2009-08-20 nuo 13-14 val. ir po 20 val. G. P. tikrai buvo savo namuose, o žmona (L. R.) jam pasakojo, kad tuo laikotarpiu (nuo 14 val. iki 20 val.) G. P. bendravo su ja – padėjo užkurti žoliapjovę, valgė vakarienę kartu. Nuteistojo G. P. gynėjo nuomone, tokie liudytojų parodymai vienareikšmiškai patvirtina, kad jo ginamasis įvykio dieną (2009-08-20) buvo namuose – Alytuje, ir jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė. Visgi, vertinant L. R. ir K. R. parodymus visumoje, būtina kreipti dėmesį į subjektyviąją jų nurodomų aplinkybių prigimtį. Abu liudytojai pripažino, kad aptariamus įvykius jiems padėjo prisiminti P. – ,,...kai parvažiavo, be abejo, kalbėjomės, aiškinomės, prisiminėme, kaip kas buvo...“, be to, 2009-08-20 įvykius jie siejo su P. dukros grįžimu ir išvykimu į Angliją – ,,Ji išvyko 2009-08-18...nes 2009-08-17 buvo palydos, vakarienė...“. Tačiau aptartų liudytojų parodymų, kolegijos nuomone, nėra pagrindo laikyti neabejotinais. Kolegija atkreipia dėmesį, kad L. R. ir K. R. deklaruoja aiškiai atsimenamus įvykius 2009 m. rugpjūčio 17, 18, 19, 20 dienomis, tačiau paklausus, kas vyko 2009 m. rugpjūčio 21 d., K. R. nurodė – ,,Kur kitą dieną G. P. buvo, konkrečiai negaliu pasakyti. Turbūt namuose buvo irgi...“. Iš to, kas paminėta, susidaro įspūdis, kad, jei nusikaltimas būtų padarytas kitą dieną (pvz. 2009-08-21), liudytojai vis tiek būtų įsitikinę, kad G. P. buvo namuose, nes jų deklaruojamu įsitikinimu – ,,Šiaip jis kiekvieną dieną namuose būna.“.

Iš ankstesnėje dalyje aptartų liudytojo T. D. parodymų yra aišku, kad ne kas kitas, o jo pažįstamas G. P. įkalbėjo jį savo vardu išsinuomoti Automobilį, kartu vyko į Pakruojo rajoną, į ŽŪB ,,(duomenys neskelbtini)“, laukė, kol bus surašyti nuomos dokumentai, o po to, kai nuteistasis R. D. nuvairavo išnuomotą Automobilį į nenustatytą vietą, parvežė T. D. namo, žadėdamas, kad pramogauti visi važiuos kitą dieną, tačiau nei kitą, nei dar kitą dieną G. P. su išsinuomotu Automobiliu neatvažiavo ir niekur kartu pramogauti nevažiavo.

Nuteistasis G. P. savo skundu kritikuoja liudytojo T. D. parodymus, kreipdamas dėmesį į tai, kad pats T. D. buvo įtariamasis byloje, buvo tų įvykių dalyvis, ir siūlo pastarojo parodymus vertinti kaip melagingus. Jau buvo minėta, kad ikiteisminis tyrimas T. D. atžvilgiu buvo nutrauktas, tačiau vien tai nėra pagrindas jo parodymais nesiremti, tuo labiau, kad viso baudžiamojo proceso metu dėl visų esminių aplinkybių T. D. parodymai buvo nuoseklūs ir vienodi, juos patvirtino apklausti liudytojai M. K., I. B., J. A. ir kt. įrodymai.

Bylos medžiaga patvirtina apelianto skunde išdėstytus teiginius, kad T. D. davė parodymus Augustavo miesto policijos pareigūnams – iš pradžių apklausiamas kaip liudytojas ir melagingai pranešdamas apie tariamą Automobilio vagystę Lenkijoje, o vėliau, apklausiamas jau kaip įtariamasis, nurodydamas kitokias, nei šioje byloje nustatytos, įvykio aplinkybes. Tačiau visiškai nepagrįstai skunde G. P. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas į šiuos T. D. parodymus (3 t., 166–172 b. l.; 4 t., 1–7 b. l.) neatsižvelgė, nes skundžiamas nuosprendis suponuoja visai priešingą išvadą. Bet kuriuo atveju, T. D. deklaruotos versijos Lenkjos policijos pareigūnams nėra pagrindas iš esmės nesiremti ir atmesti nuoseklius ir vienodus T. D. parodymus, duotus šioje baudžiamojoje byloje. Tuo labiau, kad nuo pirmos apklausos momento (1 b. l., 197–200 b. l.) ir viso baudžiamojo proceso metu T. D. neneigė melavęs Lenkijos policijos pareigūnams, teigė supratęs, kad Automobilį išsinuomojo savo vardu ir bijojo dėl pasekmių, nes, pasak T. D., R. D. ir G. P. visiškai atsiribojo nuo bet kokios jų atsakomybės dėl Automobilio, o jis, bijodamas būti susektas policijos, išmetė mobiliojo ryšio telefoną ir kurį laiką, grįžęs iš Lenkijos į Lietuvą, slapstėsi pas savo pažįstamą Alytuje, Statybininkų gatvėje. Kolegijai nėra pagrindo netikėti tokiais T. D. teiginiais dėl to, kad jo parodymus, duotus šio baudžiamojo proceso metu, patvirtina visuma kitų byloje surinktų, skundžiamame nuosprendyje išdėstytų ir šioje nutartyje aptartų įrodymų. Tačiau to negalima pasakyti apie G. P. keliamas prieštaringas versijas.