- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-16
- Bylos Nr.
- I-620-1063/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02959-2018-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Tomas Blinstrubis
- Pareiškėjas
- T. O.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Tomas Blinstrubis
atsakovės Lietuvos valstybės atstovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Jurgitai Saulėnaitei,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. O. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskrities VPK) 700 Eur žalos atlyginimo.
Nurodo, kad Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės (toliau – ir Areštinė) kamerose Nr. 10 ir Nr. 11 buvo patalpintas laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio 28 d. Pareiškėjo teigimu, jis buvo laikomas kankinančiomis sąlygomis, nes kamerose nebuvo rozečių, todėl negalėjo turėti televizoriaus ir kitų elektros prietaisų. Kamerose nebuvo radijo taško. Kamerų langai neatsidarė, nes buvo užsukti varžtais, todėl kamerose nebuvo gryno oro, kamerose oro judėjimas buvo labai menkas. Kamerose esantis sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos. Pareiškėjas buvo sulaikytas 2018 m. birželio 15 d. ryte 3.50 val., tačiau 2018 m. birželio 15 d. pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, pareigūnai nepasiūlė pasivaikščioti. Dėl paminėtų priežasčių patyrė emocinę depresiją, pažeminimą ir pan.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas palaikė skundo argumentus, prašė skundą patenkinti.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimo argumentais prašė skundą atmesti. Nurodo, kad teisės aktai nenumato pareigos sudaryti sąlygas policijos areštinėje laikomiems asmenims naudotis buitine technika. Dėl higienos reikalavimų nurodė, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos pagal pareiškėjo skundą atliko operatyvųjį patikrinimą Areštinės kamerose Nr. 10 ir Nr. 11 ir buvo nustatyta, kad vėdinimo sistema veikia, judėjimo greitis neatitiko higienos normų reikalavimų, oro temperatūra atitiko teisės aktų reikalavimus. Sanitariniai mazgai kamerose nuo gyvenamosios patalpos atitverti 120-130 cm pertvara, tačiau tai atitinka teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Dėl pasivaikščiojimo neišvedimo nurodė, kad neneigia, jog pareiškėjui 2018 m. birželio 15 d. nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, tačiau paaiškino, kad pareiškėjas tą dieną į Areštinę atvyko 8.45 val. ir iki 16.39 val. buvo išvežtas iš Areštinės. Kitomis dienomis galimybė pasivaikščioti pareiškėjui buvo sudaryta. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindžia tik prielaidomis, nenurodydamas jokių konkrečių Vilniaus apskrities VPK neteisėtų veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
1. Byloje ginčas kilo dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio 29 d., jam kalint Vilniaus apskrities VPK Areštinėje, nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, kamerose nebuvo rozečių, nebuvo užtikrintos kitos higienos sąlygos bei teisė pasivaikščioti.
2. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena iš asmens konstitucinių teisių (Konstitucijos 30 str. 2 d.). Neturtinės žalos samprata apibrėžiama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Žalos, atsiradusios dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reguliuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis, kurio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta griežtoji valstybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės, nes, kaip jau buvo minėta, dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis). Taigi, valstybės civilinei atsakomybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.
Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo).
3. Pareiškėjo teigimu, Areštinės kamerose nebuvo rozečių, nors privalo būti įrengtos, todėl negalėjo turėti televizoriaus ir kitų elektros prietaisų, taip pat kamerose nebuvo radijo taško. Pareiškėjas nenurodė, kokie konkrečiai teisės aktai įpareigoja Areštinės kamerose įrengti rozetes ir kokie teisės aktai dėl to buvo pažeisti. Pažymėtina, kad tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus reglamentuoja Lietuvos higienos normos HN 134:2015„Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015; redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d.), nuostatos, kuriose nėra įtvirtinto įpareigojimo areštinėse įrengti rozetės. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas vien tik abstrakčiais argumentais atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumo neįrodė. Be to, iš pareiškėjo argumentų nėra aišku, ar pareiškėjas, per kalėjimo Areštinėje laikotarpį, turėjo televizorių ir kitus elektros prietaisus, kuriuos būtų naudojęs, jei būtų rozetės. Tokių įrodymų pareiškėjas į bylą nepateikė. Pareiškėjui nepateikus argumentų, kokius teisės aktus pažeidė atsakovės atstovas bei nepateikus įrodymų, kad pareiškėjas turėjo skunde minėtus elektros prietaisus ir negalėjo jų naudoti, teismas neturi pagrindo atsakovės atstovo veiksmų, šiuo aspektu, vertinti kaip neteisėtų.
4. Pareiškėjas nurodė, kad Areštinės kamerose esantis sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo keliamas privatumo pažeidimas, Vilniaus apskrities VPK nepateikus duomenų, leidžiančių paneigti konstatuotiną pažeidimą, pripažintinas pagrįstu. Įvertinus teisinį reglamentavimą, išdėstytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apskrities VPK, pareiškėjo kalėjimo laikotarpiu (viso 14 parų), pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę privatumo aspektu.
Pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodytus fizinius ir emocinius sveikatos sutrikimus, kurie, pareiškėjo teigimu, būtų pagrindas neturtinei žalai priteisti, tačiau, įvertinus tai, kad konstatuotinas pareiškėjo privatumo pažeidimas galimai galėjo pareiškėjui sukelti skunde nurodytus negatyvius jausmus, todėl sudaro pagrindą pripažinti, kad neužtikrinus privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, pareiškėjui buvo padaryta žala.
5. Pareiškėjas prieštaravo, kad kamerų langai neatsidarė, nes buvo užsukti varžtais, todėl kamerose nebuvo gryno oro, kamerose oro judėjimas buvo labai menkas.
Iš į bylą pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2018 m. rugpjūčio 2 d. Patikrinimo akto Nr. (10-12 15.4.8)PA-5160 (b. l. 16) turinio matyti, kad Areštinės kamerose Nr. 10 ir Nr. 11 buvo įrengta vėdinimo sistema ir tai atitiko HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Oro judėjimo greitis kameroje Nr. 10 buvo 0,08-0,10 m/s, kameroje Nr. 11 0,07-0,19 m/s. Tai neatitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimu, kuriame numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu turi būti nuo 0,15 m/s iki 0,25 m/s. Oro temperatūra kamerose atitiko higienos normų reikalavimus. HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kaip teigia atsakovės atstovas, šioje higienos normoje nustatyti reikalavimai taikytini naujai statomiems, įrengiamiems objektams, tuo tarpu jau veikiantiems objektams šios teisės normos nuostatos taikomos tiek, kiek tai nesusiję su pastato rekonstrukcijos darbais. Atsakovės atstovo nuomone, oro judėjimo greičiui užtikrinti reikalingi rekonstrukcijos darbai. Atsakovės atstovas jokiais argumentais ar įrodymais nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl to, kad kamerose langai užsukti varžtais ir nėra galimybės jų atidaryti. Pažymėtina, kad siekiant užtikrinti HN nustatytus oro judėjimo kamerose reikalavimus, neturint galimybės atlikti rekonstrukcijos darbų, turėtų būti sudaryta galimybė kameras išvėdinti per atidarytus langus. Nagrinėjamu atveju tokia galimybė pareiškėjo buvo paneigta, o atsakovės atstovas priešingai neįrodė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl oro judėjimo reikalavimo pažeidimo vertintini pagrįstais.
6. Pareiškėjo teigimu, 2018 m. birželio 15 d. pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti gryname ore, pareigūnai nepasiūlė pasivaikščioti. Iš į bylą pateikto pareiškėjo asmens kortelės išrašo matyti, kad pareiškėjui į Areštinę atvykus 2018 m. birželio 15 d., pirminė jo apžiūra buvo atlikta 2018 m. birželio 15 d. 8.45 val., 11.07 val. pareiškėjas buvo išvestas į Areštinės apklausos kabinetą, 11.56 val. grąžintas, 13.52 val. išvestas (konvojuotas), 16.39 val. grąžintas. Kitomis dienomis pareiškėjui buvo suteikta galimybė pasivaikščioti. Atsakovės atstovas neneigia, kad pareiškėjui 2018 m. birželio 15 d. nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti, tačiau, teismo vertinimu, neišėjimas pasivaikščioti vieną dieną negalėjo pareiškėjui sukelti tokios žalos, kaip ją apibūdino pareiškėjas (emocinė depresija, pažeminimas, garbės ir orumo pažeidimas), kuri turėtų būti atlyginama pinigais.
7. Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities VPK, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas neturtinę žalą įvardino orumo pažeminimu ir kitais nepatogumais. Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių didesnį jo patirtos neturtinės žalos bei patirtų neigiamų išgyvenimų sunkumą, negu įprastai laikomas patiriamu dėl objektyviai darančio neigiamą poveikį naudojantis atvirais sanitariniais įrenginiais bei higienos sąlygų (oro judėjimo greitis kamerose) neužtikrinimo. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis būtų laikomas kitokiomis sąlygomis, negu kiti asmenys. Byloje nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtųsi. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), LVAT 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).
Teismo vertinimu, Vilniaus apskrities VPK 14 parų neužtikrinus tinkamų higienos sąlygų kamerose (naudojimasis atviru sanitariniu mazgu, neužtikrintas teisės aktų reikalavimus atitinkantis oro greitis kamerose), sudaro pagrindą pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Atsižvelgiant į tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo laikotarpį, į pažeidimo mastą, jo trukmę, į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į aplinkybę, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir jam priteistinas 50 Eur neturtinės žalos dydis.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo T. O. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. O. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 50 Eur (penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą už higienos sąlygų neužtikrinimą, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio 28 d.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.