- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-01-21
- Bylos Nr.
- eI2-3782-1029/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05981-2025-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Eglė Mauricė, Giedrė Kairienė, Dovilė Jazdauskaitė
- Pareiškėjas
- S. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dovilės Jazdauskaitės, Giedrės Kairienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Mauricės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. D. patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja S. D. patikslintu skundu prašo panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 25S226827 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos situaciją, suteikiant galimybę pateikti papildomus dokumentus ar paaiškinimus, patvirtinančius pareiškėjos ketinimą dirbti Lietuvos Respublikoje.
Patikslintame skunde pareiškėja paaiškina, kad 2025 m. spalio 20 d. Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau ir – Migracijos departamentas) priėmė sprendimą Nr. 25S226827, kuriuo panaikino pareiškėjos leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760455523, galiojusį iki 2027 m. gegužės 30 d., nes duomenys, pateikti siekiant gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir darbo sutartis su pareiškėja nebuvo sudaryta. Pažymi, jog nors Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti panaikintas, jei užsienietis, siekdamas gauti leidimą, pateikė melagingus duomenis ar dokumentus, tačiau ginčijamame Migracijos departamento sprendime nėra pateikta konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjos pateikti duomenys buvo melagingi ar tyčia klaidingi. Teigia, kad kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi, pareiškėja pateikė visus reikiamus dokumentus, kurie atitiko tuo metu galiojusius reikalavimus, įskaitant informaciją apie ketinimą dirbti Lietuvos Respublikoje. Akcentuoja, jog Migracijos departamentas neišnagrinėjo visų aplinkybių, susijusių su darbo sutarties nesudarymu. Argumentuoja, kad ketinimas dirbti buvo pagrįstas realiais susitarimais su įmone, kuri tarpininkavo dėl leidimo išdavimo. Be to, atsakovas nesuteikė pareiškėjai galimybės pateikti paaiškinimų ar sudaryti naują darbo sutartį su kita įmone, kas galėtų atitikti leidimo išdavimo pagrindą. Pabrėžia, jog pareiškėjos ketinimai dirbti Lietuvoje išlieka, todėl vertina, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra pernelyg griežtas ir neatitinka proporcingumo principo.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka. Paaiškina, kad pareiškėjos ginčijamas sprendimas buvo priimtas nustačius, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nesudarė darbo sutarties su pareiškėja, kuriai leidimas laikinai gyventi yra išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje). Pabrėžia, kad jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse pareiškėja šiuo metu nedirba. Pastebi, jog Migracijos departamentas nevertino pareiškėjos pateiktų duomenų kaip klaidingų, bet aiškiai nurodė, jog duomenys neatitinka tikrovės – leidimas laikinai gyventi išduotas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, tačiau darbo sutartis nesudaryta. Nesutinka su pareiškėjos vertinimu, esą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymas reikalauja, kad būtų įrodyta užsieniečio tyčinė apgaulė arba melagingų dokumentų pateikimas. Argumentuoja, kad pareiškėja ne tik nesudarė darbo sutarties su įmone, bet net neatvyko į Lietuvą, nors leidimas laikinai gyventi pareiškėjai buvo išduotas per užsienio paslaugų teikėją Turkijoje ir įteiktas dar 2025 m. birželio 13 d. Vertina, jog išvada, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis buvo padaryta pagrįstai, nes pareiškėja leidimą laikinai gyventi atsiėmė, tačiau į Lietuvą per beveik 5 mėnesius nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo datos neatvyko ir darbo sutarties nesudarė. Akcentuoja, jog ginčijamas sprendimas pagrįstas imperatyviomis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies nuostatomis ir, nustačius bent vieną iš jų, yra pakankamas pagrindas priimti sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad Migracijos departamentas neturi pareigos aiškintis visų aplinkybių, dėl kurių nebuvo sudaryta darbo sutartis, nes Migracijos departamentui Įstatymu nėra numatyta diskrecijos teisė priklausomai nuo darbo sutarties nesudarymo aplinkybių priimti skirtingus sprendimus. Nurodo, jog užsienietis gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris tarpininkavimo raštu įsipareigojo įdarbinti užsienietį, o ne gavęs tarpininkavimo raštą iš įmonės, kuri įsipareigojo užsienietį įdarbinti, sudaryti darbo sutartį su kita įmone. Pabrėžia, kad Įstatymo 44 straipsnio 6 dalis įpareigoja užsienietį kreiptis į Migracijos departamentą, jeigu jis pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, tačiau pareiškėja į atsakovą nesikreipė, tokio pobūdžio prašymo neteikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 25S226827 teisėtumo ir pagrįstumo.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) pilietė S. D. 2025 m. balandžio 29 d. prašymu kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydama išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ketindama dirbti (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) tarpininkavimo rašte Nr. 20250225-032582 nurodė, kad numatoma pareiškėją įdarbinti ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui gyvenamųjų ir negyvenamųjų pastatų statybos srityje dažytoja. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, išdavė S. D. leidimą laikinai gyventi Lietuvoje Nr. 760455523, galiojantį iki 2027 m. gegužės 30 d. Leidimą pareiškėja atsiėmė (duomenys neskelbtini) 2025 m. birželio 13 d.
Migracijos departamentas, nustatęs, kad tarpininkavimo raštą teikusi įmonė darbo sutarties su pareiškėja nesudarė ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse užsienietė šiuo metu nedirba, ginčijamu 2025 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 25S226827 panaikino S. D. 2025 m. gegužės 30 d. leidimą laikinai gyventi Nr. 760455523. Ginčijamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais.
Leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindai reglamentuojami Įstatymo 40 straipsnyje. Leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu jis atitinka, be kita ko, šias sąlygas: pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir nustatyti visą darbo laiko normą; pateikiama darbdavio informacija arba apie užsieniečio turimą kvalifikaciją, susijusią su atliktinu darbu, ir jo turimą ne mažesnę negu vienų metų darbo patirtį per pastaruosius 3 metus, susijusią su atliktinu darbu, arba apie numatomą užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu paskutinis paskelbtas kalendorinių metų vidutinis mėnesinis BDU dydis, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytą atvejį.
Pažymėtina, kad minėtus reikalavimus pareiškėja turi atitikti ne tik prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimčių, kad tam tikrą laiką užsienietis gali neatitikti (nevykdyti) sąlygų, pagal kurias išduotas leidimas laikinai gyventi, Įstatymas nenumato. Tą yra išaiškinęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pabrėžia, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2489-463/2023).
Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2025 m. gegužės 30 d. leidimas laikinai gyventi Nr. 760455523 pareiškėjai buvo išduotas tuo pagrindu, jog ji dirbs (duomenys neskelbtini). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenys patvirtina, kad darbo sutartis su S. D. nebuvo sudaryta. Nesudarius darbo sutarties, atitinkamai išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjai buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir atsakovui atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjai išduotą leidimą laikinai gyventi. Pabrėžtina, jog nustačius bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, Įstatymas nustato Migracijos departamentui imperatyvą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikomasi LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2617-662/2024; 2025 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1487-463/2025; kt.). Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., LVAT 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; 2025 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1670-821/2025; kt.).
Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas aplinkybes, teisinį reguliavimą ir aktualią LVAT praktiką, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjai nuo leidimo laikinai gyventi atsiėmimo 2025 m. birželio 13 d. neatvykus į Lietuvą, nesudarius darbo sutarties su darbdaviu (duomenys neskelbtini) ir nepradėjus dirbti, ji neatitiko imperatyvių Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų kriterijų, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, turėjo pareigą panaikinti 2025 m. gegužės 30 d. S. D. išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760455523, galiojantį iki 2027 m. gegužės 30 d.
Skunde pareiškėjos akcentuotos aplinkybės, kad Migracijos departamentas nesudarė jai galimybės pateikti papildomus paaiškinimus ar rasti kitą darbdavį, teisėjų kolegijos vertinimo nekeičia. Kaip jau buvo nurodyta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas yra imperatyvus ir darbo sutarties nesudarymo faktas savaime yra pagrindas panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes Įstatymas neįpareigoja Migracijos departamento aiškintis užsieniečių ir jų darbdavių darbo santykių niuansus, jų tarpusavio pareigų vienas kitam vykdymą ir jų teisių pažeidimus darbo santykiuose. Be to, pareiškėja nesilaikė ir Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje numatytos darbdavio pakeitimo tvarkos – jokio prašymo atsakovui neteikė, iki pat ginčijamo sprendimo priėmimo elgėsi pasyviai.
Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui taip pat panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai (2 punktas).
Teisėjų kolegija pažymi, kad aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog prieš siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės ir iš esmės yra siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vien aplinkybės, kad, gavęs leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, užsienietis apskritai nepradėjo dirbti įmonėje, tarpininkavusioje dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, ir neatvyko į Lietuvos Respubliką, savaime nepatvirtina to, kad užsienietis, kreipdamasis į atsakovą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2438-415/2024; 2025 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1282-575/2025; kt.). Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju vien faktinė aplinkybė, jog pareiškėja nesudarė darbo sutarties su (duomenys neskelbtini), neatvyko į Lietuvos Respubliką dirbti, vienareikšmiškai nepatvirtina pareiškėjos piktnaudžiavimo nagrinėjamu klausimu (žr., pvz., LVAT 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1868-789/2025; 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1869-1047/2025; 2025 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2323-520/2025).
Darytina išvada, kad atsakovas ginčijamą sprendimą nepagrįstai grindė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Tačiau pabrėžtina, kad Įstatymo 50 straipsnis nereikalauja nustatyti leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų daugeto, t. y. nustačius bent vieną Įstatymo 50 straipsnyje išvardintų pagrindų, Migracijos departamentas turi imperatyvią pareigą tokį leidimą panaikinti. Todėl teisėjų kolegijai pripažinus, kad ginčijame administraciniame akte teisėtai ir pagrįstai vadovautasi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, pareiškėjos patikslinto skundo reikalavimas panaikinti 2025 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. 25S226827 atmestinas kaip nepagrįstas. Atitinkamai netenkintinas ir išvestinis skundo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
pareiškėjos S. D. patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmus.