Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. G. atstovo advokato R. B. ir Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – FNTT) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimo, kuriuo P. G. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 579 (penkių šimtų septyniasdešimt devynių) eurų pinigine bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. G., būdamas UAB „I“ (toliau – I) finansų įstaigos, numatytos Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, direktorius ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 7 ir 8 dalimis, 37 straipsnio 12 dalies 1 punktu, 37 straipsnio 12 dalies 11 punktu privalantis organizuoti kasdieninę bendrovės veiklą ir atsakyti už bendrovės veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą ir kituose įstatymuose bei teisės aktuose nustatytų pareigų vykdymą, nevykdė šių pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencijos priemonių reikalavimų, nes UAB „I“ iki 2015 m. gruodžio 3 d. sistemiškai nebuvo atliekamas tinkamas klientų tapatybės nustatymas prieš pradedant dalykinius santykius (pasirašant kredito sutartis su klientais ir išduodant paskolas), kai klientas fiziškai nedalyvaudavo, nustatant jo tapatybę. UAB „I“ klientų tapatybę nustatydavo iš kliento, internetinėje UAB „I“ registracijos formoje nurodytų duomenų ir iš kliento asmeninės sąskaitos, esančios kredito įstaigoje atlikto 0,01 EUR mokėjimo nurodymo, kuris Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 14 punkte apibrėžiamas kaip „mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją“ ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 11 straipsnio 2 dalies 3 punktu, yra tik papildoma sustiprinto kliento tapatybės nustatymo priemonė, o ne trečiosios šalies informacijos apie klientą, naudos gavėją ar kvalifikuoto elektroninio parašo naudojimas. UAB „I“, prieš pradedant dalykinius santykius, kai klientas fiziškai dalyvaudavo, nustatant jo tapatybę, nepadarė klientų tapatybę patvirtinančio dokumento puslapio, kuriame yra šio fizinio asmens nuotrauka, kopijos ir/arba nenuskenavo šio dokumento, ir pagal PPTFPĮ 16 straipsnio 9 dalį jo kopiją privalo saugoti 10 metų nuo sandorių ar dalykinių santykių klientu pabaigos dienos. Tai patvirtinantys atvejai: Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. gegužės 23 d., elektroninė J. B., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. rugsėjo 2 d. elektroninė A. B., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. gruodžio 2 d. elektroninė V. V., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. gruodžio 2 d. elektroninė R. C.. a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. gruodžio 2 d. elektroninė V. S., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. lapkričio 23 d. elektroninė V. U., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. lapkričio 19 d. elektroninė J. D., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. lapkričio 23 d. elektroninė M. I., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. lapkričio 23 d. elektroninė K. D., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. lapkričio 23 d. elektroninė B. D., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. gruodžio 2 d. elektroninė Z. B., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. gruodžio 23 d. elektroninė E. J., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. spalio 15 d. elektroninė N. D.. a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. spalio 15 d. elektroninė A. R., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. rugpjūčio 25 d. elektroninė D. A., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. rugsėjo 5 d. elektroninė R. S.. a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. rugsėjo 17 d. elektroninė R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, Nr. (duomenys neskelbtini), data 2015 m. gegužės 21 d. elektroninė R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) byla, ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 9 straipsnio 11 dalį, 9 straipsnio 14 dalį, 16 straipsnio 9 dalį, 21 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 2008 m. rugsėjo 24 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 942 patvirtintų Taisyklių dėl kliento ir naudos gavėjo tapatybės, kelių tarpusavyje susijusių piniginių operacijų nustatymo 5 punktą, 8 punktą, 9 punktą, 10 punktą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje.

P. G. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimu pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 579 (penkių šimtų septyniasdešimt devynių) eurų pinigine bauda.

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo apeliacinius skundus pateikė administracinėn atsakomybėm patraukto asmens P. G. atstovas advokatas R. B. ir administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija – FNTT.

Skunde nurodoma, kad elektroninis parašas turi analogišką teisinę galią kaip ir rašytinis parašas, o Taisyklėse duodama nuoroda į Elektroninio parašo įstatymą. Taigi kliento tapatybė gali būti nustatoma tokiu būdu, kuris turi tokią pat teisinę galią, kaip ir Taisyklėse nurodytas kvalifikuotas elektroninis parašas. Teigiama, kad tais atvejais, kai kyla abejonių tarp Taisyklių ir Elektroninio parašo įstatymo, turėtų būti vadovaujamasi pastaruoju, kadangi šis turi aukštesnę teisinę galią.

Vienas iš pagrindinių skundo argumentų yra tai, kad prisijungimas per elektroninę bankininkystę turi tokią pat teisinę galią, kaip ir kvalifikuoto elektroninio parašo naudojimas. Akcentuojama, kad PIN kodas, pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, yra prilyginamas elektroniniam parašui. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad valstybės institucijos, tokios kaip SODRA, VMI ir kt. naudoja internetinės bankininkystės sistemas kaip teisėtas asmens tapatybės nustatymo priemones, taigi nepripažinti asmens tapatybės nustatymo, naudojantis elektronine bankininkyste, I veikloje, pažeidžia asmenų nediskriminavimo principą. Skunde nurodoma, kad jokie teisės aktai nenumato pareigos nustatyti kliento tapatybę, gaunant jo asmens dokumento kopiją, tuo atveju, kai tapatybė nustatoma klientui nedalyvaujant. Apeliantas apibendrindamas teigia teigia, kad vertinant nurodytų aplinkybių visumą, P. G. veiksmuose nėra ATPK uždrausto pažeidimo sudėties.

FNTT argumentuoja, kad kvalifikuoto elektroninio parašo negalima prilyginti nei paprastam elektroniniam parašui nei mokėjimo nurodymui. FNTT nurodo, kad PPTFPĮ ir jį įgyvendinančios taisyklės yra specialūs teisės aktai, reglamentuojantys pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones, kurios skirtos prevencijai dėl sunkių nusikaltimų, taigi tapatinti P. G. atstovo nurodomų institucijų naudojamas asmens identifikavimo priemones su kliento tapatybės nustatymo priemonėmis šiuo atveju nėra galima. Atsiliepime pabrėžiama kliento tapatybės dokumento kopijos turėjimo svarba, nurodoma, kad ši pareiga tiesiogiai kyla iš tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų.

2016 m. birželio 17 d. P. G. atstovo advokato R. B. teismui pateiktuose papildomuose paaiškinimuose nurodoma, kad Lietuvos banko atliktas I auditas patvirtina, kad bendrovė tinkamai nustato klientų tapatybę.

Motyvuojamoji dalis

Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens P. G. atstovo apeliacinis skundas atmetamas, FNTT apeliacinis skundas tenkinamas.

ATPK 302¹¹ str. 1 d. numatyta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą.

ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme nustatytų kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarkos pažeidimą. Ši administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra blanketinė, kiekvienu konkrečiu atveju nukreipianti į įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, reglamentuojančius pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemonių įgyvendinimo tvarką.

Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje nustatyta, kad I, teikdama kreditus, klientų tapatybę nustatinėjo, naudodama elektroninės bankininkystės metodą, klientų tapatybė buvo nustatinėjama nuotoliniu būdu, jie tiesiogiai nedalyvaudavo, I neturėjo šių klientų asmens tapatybės dokumentų kopijų, nebuvo gavusi jų iš trečiosios šalies, šiuo atveju iš banko. Esminė aplinkybė, lemianti administracinės atsakomybės P. G. taikymo pagrįstumą, yra tai ar galima konstatuoti, kad I, kurios vadovu yra P. G., teikiant paslaugas buvo pažeista PPTFPĮ nustatyta kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemonių įgyvendinimo tvarka.

Pagal PPTFPĮ 9 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kiekvienu atveju finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo imtis priemonių ir nustatyti kliento ir naudos gavėjo tapatybę prieš pradėdami dalykinius santykius. Pagal PPTFPĮ 9 straipsnio 8 punktą, visais atvejais, kai yra nustatoma kliento ir naudos gavėjo tapatybė, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo tikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę remdamiesi dokumentais, duomenimis ar informacija, gauta iš patikimo ir nepriklausomo šaltinio. Kliento tapatybės nustatymo būdai yra diferencijuojami pagal tai ar sudarant sandorį klientas dalyvauja fiziškai ar ne. Tais atvejais, kai klientas fiziškai nedalyvauja, pagal PPTFPĮ 11 straipsnio 1 dalį, atliekamas sustiprintas kliento tapatybės nustatymas. Tai reiškia, kad kliento asmenybės nustatymui nepakanka minimalių duomenų, pagal kuriuos galima identifikuoti asmenį, tačiau, pagal PPTFPĮ 11 straipsnio 2 dalį, privalo būti taikomos viena ar kelios papildomos priemonės (kliento tapatybei nustatyti panaudoti papildomus duomenis, dokumentus ar informaciją; panaudoti papildomas priemones, kuriomis siekiama patikrinti ar patvirtinti pateiktus dokumentus arba kuriomis reikalaujama iš finansų įstaigos duomenis patvirtinančio pažymėjimo; užtikrinti, kad pirmas mokėjimas būtų atliekamas per sąskaitą, kliento vardu atidarytą kredito įstaigoje). Kita vertus, turėti patvirtintų dokumentų kopijas yra privaloma pagal galiojančius teisės aktus (Taisyklių 8 ir 9 punktus bei PPTFPĮ 16 straipsnio 9 dalį). Nustatant kliento tapatybę šiam fiziškai nedalyvaujant, gauti jo asmens dokumento originalą ir pasidaryti jo kopiją nėra galimybės, tačiau ši aplinkybė įstatyme yra aptarta finansų įstaigai ar kitam subjektui suteikiant teisę iš trečiosios šalies (šioje byloje – banko) reikalauti pateikti dokumentų, susijusių su naudos gavėjo tapatybės nustatymu, kopijas ir kitus dokumentus, susijusius su klientu ar naudos gavėju.

Pagal administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagą, nustatytina, kad I, nustatydama fiziškai nedalyvaujančių klientų tapatybes, neatliko pareigų, numatytų nurodytose teisės aktų nuostatose. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad I reikalavimas atlikti 0,01 euro pavedimą per konkrečius bankus neturi tokios pat teisinės galios kaip ir elektroninio parašo naudojimas. Ši priemonė vertinama tik kaip paildoma saugos priemonė, numatyta PPTFPĮ 11 straipsnio 2 dalyje. Tokio pavedimo atlikimas nereiškia informacijos apie kliento tapatybę iš trečiųjų šalių – šiuo atveju, banko - gavimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad taikant PPTFPĮ nuostatas sistemiškai, akcentuotina, kad bendrasis reikalavimas kliento ir naudos gavėjo, kuris nedalyvauja, akivaizdoje, sudarydamas sandorį, tapatybei nustatyti yra jos nustatymas pagal asmens dokumentus. Duomenų apie klientą tikrinimas „Sodros“, „Gyventojų registro“ ir „Creditinfo“ informacinėse bazėse, 1 ct pavedimo iš kliento banko sąskaitos gavimas yra papildomos saugumo priemonės, nepaneigiančios bendrojo reikalavimo turėti asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas, kai sudaromas sandoris nuotoliniu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-44-2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-23-303/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-6-942/2015).

Pagal PPTFPĮ 11 straipsnio 8 dalį, sustiprinto kliento tapatybės nustatymo tvarką nustato Vyriausybė. Būtent Taisyklės įgyvendina šią įstatymo nuostatą. Taisyklių 10 punkte numatyta, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai gali nustatyti klientų – Lietuvos Respublikos piliečių tapatybę jiems fiziškai nedalyvaujant, t. y. nuotoliniu būdu, naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą ir tik tais atvejais, jeigu kliento tapatybė, prieš išduodant jam kvalifikuotą sertifikatą, buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ir vykdant Taisyklių 3.1 punkto reikalavimus. Nustatydami kliento tapatybę šiuo būdu, finansų įstaigos ir kiti subjektai privalo vykdyti Taisyklių 5.3 ir 5.4 punktų reikalavimus. Tai reiškia, kad nuotoliniu būdu kliento tapatybė gali būti nustatyta tik griežtai laikantis nurodytų sąlygų: naudojant kvalifikuotą elektroninį parašą, jei prieš išduodant kvalifikuotą sertifikatą, kliento tapatybė buvo nustatyta jam fiziškai dalyvaujant ir, pagal Taisyklių 3.1 punkto reikalavimus, pareikalavus iš kliento dokumentų, kuriuose yra Lietuvos Respublikos piliečio vardas, pavardė, asmens kodas, nuotrauka, parašas. Taip pat, laikantis Taisyklių 5.3 ir 5.4 reikalavimų, privalu sužinoti ar fizinis asmuo pats naudosis finansų įstaigos paslaugomis, ar jis atstovaus kito asmens interesams ir įsitikinti ar fizinis asmuo turi reikiamus įgaliojimus veikti kliento vardu.

Šioje administracinio teisės pažeidimo byloje, nurodytų teisės aktų nuostatų kontekste, keliamas kvalifikuoto elektroninio parašo prilyginimo mokėjimo pavedimui (nurodymui) klausimas. Pagal Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymą, gali būti išskiriamas elektroninis parašas ir saugus elektroninis parašas (kvalifikuotas elektroninis parašas). Kvalifikuotam elektroniniam parašui yra keliami specialūs saugumo reikalavimai, numatyti Elektroninio parašo įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje (yra vienareikšmiškai susietas su pasirašančiu asmeniu; leidžia identifikuoti pasirašantį asmenį; yra sukurtas priemonėmis, kurias pasirašantis asmuo gali tvarkyti tik savo valia; yra susijęs su pasirašytais duomenimis taip, kad bet koks šių duomenų pakeitimas yra pastebimas.) Pagal Lietuvos Respublikos mokėjimų įstatymo 2 straipsnio 14 punktą, mokėjimo pavedimas yra mokėtojo arba gavėjo nurodymas savo mokėjimo paslaugų teikėjui įvykdyti mokėjimo operaciją. Pažymėtina, kad teisės aktai tiesiogiai nenurodo, jog mokėjimo pavedimas gali arba negali būti prilyginamas kvalifikuotam elektroniniam parašui.

Apygardos teismo vertinimu, visais atvejais be išimčių prilyginti mokėjimo nurodymą kvalifikuotam elektroniniam parašui, sistemiškai aiškinant aktualių (pirmiausia, Mokėjimų įstatymo ir Elektroninio parašo įstatymo) teisės aktų nuostatas, nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nagrinėjamos bylos kontekste, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kvalifikuoto elektroninio parašo naudojimas, nustatant kliento tapatybę nuotoliniu būdu, yra skirtas tam, kad paslaugos teikėjas užsitikrintų, jog sandoris sudaromas su aiškiai nustatytu asmeniu, tam, kad paslaugos teikėjui nekiltų abejonių dėl realios kliento tapatybės. Šiame kontekste 0,01 centro pervedimo per banką atlikimas neturi būti prilyginamas kvalifikuoto elektroninio parašo naudojimui, kadangi kliento tapatybė tokiu būdu yra tik netiesiogiai patvirtinama I. Kliento tapatybė tiesiogiai yra patvirtinama bankui, kai asmuo atlieka mokėjimo nurodymą. Bankas, gavęs mokėjimo nurodymą, kliento nurodytą finansinę operaciją atlieka automatiškai, tačiau jokie duomenys, patvirtinantys kliento tapatybę, nėra persiunčiami suinteresuotam subjektui – šiuo atveju I. Pažymėtina, kad I nėra pateikiama informacija apie tai ar asmuo, atliekantis nurodytą pavedimą, veikia savo vardu ir savo interesais, ar atstovauja kitą asmenį. Pagal Taisyklių 5.3 ir 5.4 punktus, šios informacijos patikrinimas yra būtinas, sudarant sandorį nuotoliniu būdu. I tiesiogiai į klientus dėl nurodytos informacijos nesikreipė, ši informacija jam nebuvo pateikiama ir per trečiuosius asmenis – šiuo atveju, banką. Taigi I nevykdė ir Taisyklių 5.3 bei 5.4 punktų reikalavimų.

Galiausiai pabrėžtina, kad net ir tuo atveju, jeigu mokėjimo nurodymas būtų prilyginamas kvalifikuotam elektroniniam parašui, I nevykdė Taisyklių 3.1 punkte ir 8 punkte numatytos pareigos, kadangi klientai nepateikė dokumentų, pagal kuriuos galima identifikuoti asmens Lietuvos Respublikos piliečio vardą, pavardę, asmens kodą, nuotrauką, parašą, originalų arba jų patvirtintų kopijų. Šių dokumentų I nesikreipė ir į trečiuosius asmenis, nors turėjo teisę šį būdą naudoti pagal PPTFPĮ 13 straipsnį, bankai, klientų pavedimu, atlikdami mokėjimo nurodymą, taip pat I neteikė informacijos apie klientų tapatybę.

Nurodytų aplinkybių visuma patvirtina, kad I dalykiniai santykiai buvo vykdomi tinkamai nenustačius kliento tapatybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, kad ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje uždrausto administracinio teisės pažeidimo sudėtis yra formali, taigi administracinei atsakomybei kilti pakanka pažeidimo fakto, nereikalaujant nustatyti neteisėtų veiksmų padarinius. Tačiau apygardos teismas pabrėžia, kad šiuo atveju neteisėtų veiksmų padariniai tik pabrėžia paties pažeidimo pavojingumą. I tinkamai nenustačius kliento tapatybės, apsimetus kitu asmeniu, buvo paimtas kreditas, už kurio grąžinimą atsakingu tapo asmuo, nesantis naudos gavėju ir net nežinojęs apie kredito paėmimo faktą, šis atvejis tapo administracinio teisės pažeidimo bylos pagrindu. Akivaizdu, kad tinkamai nenustačius kliento tapatybės yra sukeliama didžiulė grėsmė finansiniam asmenų saugumui, sudaromos prielaidos nusikalstamam elgesiui. Administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagoje nurodyta, kad vien per 2015 metus I gavo 329 policijos paklausimus dėl galimų sukčiavimo, pasinaudojus I paskolų teikimo internetine sistema, kai kliento tikroji tapatybė nuotoliniu būdu nustatyta klaidingai, atvejų, iš kurių apie 130 atvejų pareikšti civiliniai ieškiniai (t. 1, b. l. 142). Pažymėtina, kad ir PPTFPĮ 9 straipsnio 5 punkte numatyta, kad finansų įstaigos ir kiti subjektai turi imtis visų atitinkamų, kryptingų ir proporcingų priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, ir nustatyti naudos gavėją. Tai reiškia, kad vienas pagrindinių teisinio reguliavimo šioje srityje akcentas yra tai, kad įstaiga turi aiškiai žinoti, su kuo ir kieno interesais bei vardu yra sudaromas sandoris. Šios nuostatos aspektu, LAT yra pasisakęs, kad reikiamą kliento tapatybės duomenų apimtį garantuoja duomenys apie klientą, gauti iš asmens tapatybės dokumento arba notaro patvirtintos jo kopijos, o finansų įstaiga visada privalo turėti tapatybei nustatyti pateikto kliento originalo kopiją, patvirtintą darbuotojo parašu ir antspaudu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 2AT-6-942/2015).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. birželio 17 d. pateiktuose papildomuose P. G. atstovo paaiškinimuose teigiama, jog Lietuvos banko atliktas I auditas pagrindžia teiginį, kad I klientų tapatybė buvo nustatoma tinkamai. Pažymėtina, kad Lietuvos banko atlikto audito tikslas – nustatyti ar I klientų kreditingumo vertinimas prieš sudarant sutartis buvo atliktas tinkamai. Lietuvos banko rašte, pateiktame kaip šių paaiškinimų priedas, nėra pasisakoma dėl klientų tapatybės nustatymo, o vertinama ar I, teikdama kreditus, tinkamai aiškinasi aplinkybes, susijusias su vartojimo kredito gavėjų pajamomis, išlaidomis ir kitais finansiniais įsipareigojimais. Taigi Lietuvos banko raštas nėra pagrindas daryti išvadą, kad I klientų tapatybę nustato tinkamai, kadangi jame nėra pateikiama informacija, susijusi su šiuo klausimu. Teismas taip pat pažymi, kad priimant teismo sprendimus, yra vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais, o ne teisės aktų projektais (ir juo labiau – jų interpretacija, kas yra pateikiama apelianto atstovo paaiškinimuose), taigi apelianto argumentas dėl PPTFPĮ pakeitimo projekto yra nenagrinėtinas.

Apygardos teismas pažymi, kad įstaigos vadovui nėra sukuriama neproporcingai didelė našta, įpareigojant jį nustatyti ir taikyti efektyvias priemones išsiaiškinti kliento asmens tapatybę. Priešingai – tokiu atveju saugomi tiek paties paslaugos teikėjo interesai, kadangi įstaiga, tiksliai nustatydama asmens tapatybę, sukuria sąlygas būti teisingai informuota, su kokiu asmeniu į teisinius santykius ji įeina, apsisaugo nuo probleminių situacijų rizikos. Kreditus teikiančios įstaigos veikia srityje, kuri yra susijusi su klientų patiriama rizika, taigi papildomos apsaugos taisyklės yra nustatytos tam, kad ši varttojų rizika būtų, jei ne eliminuota, tai kiek įmanoma labiau sumažinta. Tokiu būdu yra ginami kiekvieno potencialaus kliento interesai, bendrovių, teikiančių finansines paslaugas, interesai, o kartu – visos visuomenės, viešasis interesas. Pabrėžtina, kad iš kredito įstaigos reikalaujamas minimalus kiekis veiksmų – aiškiai nustatyti kliento tapatybę. Toks reikalavimas nėra neproporcingas vertinant tai, kokie padariniai gali kilti, neatlikus ar netinkamai atlikus šį veiksmą.

Apygardos teismas taip pat sutinka su FNTT apeliacinio skundo argumentu dėl P. G. paskirtos nuobaudos. ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalies sankcijoje nuobaudos diferencijuojamos pagal tai ar jos skiriamos fiziniam asmeniui ar įstaigos vadovui. Pagal administracinio teisės pažeidimo bylos aplinkybes akivaizdu, kad nuobauda šioje byloje yra paskirta P. G. ne už jo, kaip privataus asmens, tačiau kaip bendrovės – I – vadovo neteisėtus veiksmus. Taigi administracinė nuobauda turėjo būti skiriama dviejų tūkstančių trijų šimtų šešiolikos ir penkių tūkstančių septynių šimtų devyniasdešimt dviejų eurų ribose. Toks aiškinimas atitinka nusistovėjusią ir FNTT apeliaciniame skunde nurodomą teismų praktiką. Apygardos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, nenustatė P. G. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Teismas įvertina, kad ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje uždraustas administracinis teisės pažeidimo potencialios ir realiai sukeltos pasekmės yra itin žalingos, sukeliančios prielaidas nusikalstamam elgesiui, taigi pažeidimo pavojingumas vertinamas kaip ypač didelis ir į jį atsižvelgiama skiriant administracinę nuobaudą. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad P. G., būdamas įstaigos vadovu, ir suvokdamas klientų tapatybės nustatymo svarbą ir įstaigoje atliekamų veiksmų nepakankamumą ir jų keliamą žalą (ką rodo policijos kreipimaisi dėl galimų sukčiavimo atvejų), nesiėmė papildomų saugumo priemonių ir nepakeitė įstaigoje nusistovėjusios neteisėtos žalingos praktikos. Šių aplinkybių kontekste, apygardos teismas sprendžia, kad asmeniui, gali būti paskirta nuobauda netgi griežtesnė nei 172¹⁴ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas nuobaudos vidurkis, tačiau administracinėn atsakomybėn traukiamo P. G. teisinė padėtis negali būti pabloginta labiau, nei to prašoma apeliaciniame skunde, todėl pastarajam skirtina sankcijos vidurkį atitinkantį nuobauda.

Išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo medžiagą ir įvertinęs pateiktų apeliacinių skundų bei atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, apygardos teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 25 d. nutarime pagrįstai nustatė ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalyje uždrausto administracinio teisės pažeidimo požymius P. G. veiksmuose, tačiau padarė materialinės teisės taikymo klaidą, paskirdamas P. G. administracinę nuobaudą kaip fiziniam asmeniui, o ne kaip įstaigos vadovui.

Atsižvelgdamas į nurodytus argumentus ir vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 6 punktu, teismas,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apelianto P. G. atstovo advokato R. B. apeliacinio skundą atmesti, tenkinti apeliantės Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 25 d. nutarimą pakeisti:

P. G., kaip UAB „I“ vadovui, vadovaujantis ATPK 172¹⁴ straipsnio 1 dalimi, paskirti 4 054 (keturių tūkstančių penkiasdešimt keturių) eurų dydžio baudą.

Kitą nutarimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.