Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. I. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo A. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį ir nuteistas 52 parų arešto bausme uždraudžiant 1 (vienus) metus 3 (tris) mėnesius naudotis specialia teise – teise vairuoti transporto priemones ir išieškant konfiskuotino turto – automobilio „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) – vertę atitinkančią pinigų sumą – 300 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. I. nuteistas už tai, kad 2017 m. birželio 2 d., 01.45 val., (duomenys neskelbtini), kelio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)-ajame kilometre, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimą, draudžiantį vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, vairavo A. M. priklausančią kelių transporto priemonę – lengvąjį automobilį ,,Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (nustatyta 1,92 promilės etilo alkoholio).Alytaus apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinktų įrodymų pakanka išvadoms dėl A. I. kaltės pagrįsti, jo kaltė dėl vairavimo esant neblaiviam įrodyta ir abejonių nekelia.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. I. prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.Skunde teigiama, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo surinkta patikimų įrodymų, kurie patvirtintų kaltę dėl automobilio vairavimo esant neblaiviam. A. I. pažymi, kad prisipažino dėl to, kad 2017 m. birželio 1 d. vartojo alkoholinius gėrimus, nuėjo į automobilį ir užmigo ant jo galinės sėdynės, tačiau automobilio nevairavo. Kas automobilį vairavo iki tos vietos, kur surado pareigūnai, nežino ir paaiškinti negali. Išvada, kad automobilį vairavo nuteistasis, yra paremta tik prielaidomis. Nuteistasis skunde atkreipia dėmesį į policijos pareigūnų parodymus, kurie, pasak jo, negali būti laikomi objektyviais ir patikimais. A. I. pažymi, kad išsiblaivęs iš karto nuvyko pas tyrėją ir prašė apklausti papildomai, nes pirmuose paaiškinimuose save apkalbėjo. Vėliau apklaustas davė teisingus parodymus. Jokių tiesioginių įrodymų, kad vairavo neblaivus, nėra ir kaltė grindžiama tik prielaidomis. Prielaidomis yra paremta ir teismo išvada, kad nuteistasis apie 23.55 val. bendravo su nenustatytu asmeniu ir būdamas neblaivus važiavo pas draugę. Kadangi kaltė nėra įrodyta objektyviais, patikimais įrodymais, turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė skundą atmesti, kaip nepagrįstą.Nuteistojo A. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde ginčijamas įrodymų vertinimas teigiant, kad A. I. automobilio nevairavo, todėl dėl BK 281 straipsnio 7 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo pripažintas kaltu ir nuteistas nepagrįstai, byloje nesant jokių objektyvių vairavimo faktą patvirtinančių įrodymų. Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, kuriais nuteistasis grindžia nesutikimą su nuosprendyje padarytomis išvadomis, dar kartą įvertinusi baudžiamosios bylos duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad A. I. vairavo automobilį būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau, negu 1,5 promilės, alkoholio.Įrodymų vertinimo bendrosios nuostatos ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintais reikalavimais, visapusiškai ištyrė ir įvertino teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka byloje surinktus įrodymus, kuriuos išanalizavęs ir tiesiogiai teismo posėdyje ištyręs, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes. Nuosprendyje išdėstytos išvados dėl A. I. kaltės ir jo padarytos nusikalstamos veikos teisinio vertinimo yra pagrįstos, išsamiai argumentuotos, atitinka byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes. Esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, kurie būtų galėję sukliudyti teismui priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, nenustatyta.Byloje nėra ginčo dėl to, kad A. I. buvo neblaivus ir alkoholio koncentracija jo kraujyje buvo didesnė, negu 1,5 promilės. Ši aplinkybė nustatyta rašytiniais įrodymais (alkotesterio kvitu, specialisto išvada dėl alkoholio koncentracijos kraujyje), jos neneigia ir pats nuteistasis. Tačiau A. I. neigia vairavęs automobilį, nurodo, kad jis tik atsigulė ant galinės automobilio sėdynės ir užmigo, kaip automobilis atsirado vietoje, kurioje buvo surastas, paaiškinti negali, nes miegojo. Tokios pačios versijos nuteistasis laikėsi ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Aukštesnysis teismas sutinka su skundžiamame nuosprendyje padaryta išvada, kad A. I. teiginiai, kad jis automobilio nevairavo, neatitinka byloje nustatytų aplinkybių ir iš esmės prieštarauja byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtų įrodymų visumai.Priešingai, negu teigia nuteistasis, byloje surinkti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad automobilį „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus vairavo būtent A. I.. Teisiamajame posėdyje kaip liudytojai apklausti policijos patruliai O. P. ir J. Š. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes apie tai, kad A. I. iš karto prisipažino vairavęs automobilį. Tokias pačias aplinkybes nurodė ir liudytojai T. P., M. R., kurie patvirtino, kad jokio ginčo dėl to, kas vairavo automobilį, nebuvo, nuvežtas į ligoninę kraujo paėmimui A. I. taip pat patvirtino, kad automobilį vairavo jis. Šių liudytojų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai visiškai atitinka A. I. paaiškinimus, duotus įtariamojo apklausos metu 2017 m. birželio 2 d. Nors nuteistasis šiuos parodymus, t. y. savo prisipažinimą dėl vairavimo, vėlesnėse apklausose paneigė, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad parodymų pakeitimas iš esmės yra sietinas su A. I. siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi jokie kiti byloje surinkti įrodymai naujai iškeltą versiją ne patvirtina, o ją paneigia.Nuteistasis skunde kelia abejones dėl policijos pareigūnų parodymų objektyvumo ir patikimumo, tačiau teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, neturi jokio objektyvaus pagrindo abejoti liudytojais apklaustų policijos pareigūnų parodymais, laikyti juos nepatikimais ir jais nesiremti. Jų nurodytos įvykio aplinkybės išdėstytos nuosekliai, detaliai, šių liudytojų parodymai viso proceso metu nekito. Policijos pareigūnų, vykdžiusių tarnybos pagrindu jiems kylančias pareigas, suinteresuotumas šios baudžiamosios bylos baigtimi, taip pat siekis nepagrįstai ir neteisingai apkaltinti A. I., nenustatytas. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad pareigūnai paminėjo, jog su vairuotoju buvo galima susikalbėti, jis aiškiai reiškė mintis, orientavosi aplinkoje, nereiškia, kad parodymai yra neatitinkantys tikrovės. Tie patys pareigūnai patvirtino ir tai, kad dėl sklindančio alkoholio kvapo, nekoordinuotų judesių sprendė, kad vairuotojas yra neblaivus ir šis įtarimas pasitvirtino. Tuo tarpu apelianto parodymai buvo nenuoseklūs, iš pradžių visiškai pripažinęs savo kaltę dėl automobilio vairavimo esant neblaiviam, vėliau nuteistasis savo poziciją pakeitė ir kaltę neigė teigdamas, kad pirmus parodymus davė būdamas neblaivus, o išsiblaivęs prisiminė, kad nevairavo. Vertindama šių teiginių pagrįstumą kolegija pažymi, kad 2017 m. birželio 2 d. A. I. buvo apklausimas dalyvaujant advokatui, jo apklausa pradėta 15.13 val., t. y. praėjus daugiau, negu 13 valandų nuo faktinio sulaikymo ir apie 15 valandų nuo alkoholio vartojimo laiko (apie 24.00 val.), kuris nustatytas remiantis liudytojų, paties nuteistojo parodymais. Esant tokioms aplinkybėms tikėti nuteistojo versija, kad jis apklausos metu buvo neblaivus, dėl to negalėjo duoti teisingų parodymų, nėra pagrindo. Be to, kaip minėta, apklausoje dalyvavo advokatas, pats A. I. savo rašytu prierašu patvirtino, kad protokolą perskaitė, jis surašytas teisingai. Būtent šioje apklausoje nurodytos aplinkybės dėl vairavimo fakto atitinka kitus paminėtus įrodymus, todėl šiuos parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė teisingais ir jais, kaip vienu iš įrodymų šaltinių, rėmėsi spręsdamas A. I. kaltės klausimą. Pirmosios instancijos teismas ne prielaidomis, kaip teigia nuteistasis, o teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma pagrindė savo išvadą dėl A. I. kaltės padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikaltimą. Nuosprendyje išdėstyti visi ištirti įrodymai, pateiktas argumentuotas jų teisinis vertinimas. Taip pat argumentuotai atmesta nuteistojo versija dėl to, kad jis automobilio nevairavo. Nuteistojo nesutikimas su nuosprendyje pateiktu įrodymų vertinimu yra pagrįstas tik subjektyvia A. I. nuomone ir įsitikinimu, kaip turėtų būti vertinami įrodymai, tačiau nuteistojo manymas nepaneigia nuosprendyje pateikto ir BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus atitinkančio įrodymų vertinimo.Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apelianto atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, pagrįstai, vadovaudamasis teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais, nusprendė, jog surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad būtent A. I. vairavo transporto priemonę. Todėl, objektyviais duomenimis neginčijamai nustačius, jog šio asmens kraujyje buvo mažiausia 1,92 promilių etilo alkoholio koncentracija, teismas pagrįstai pripažino A. I. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje. Skirdamas bausmę teismas vadovavosi BK 54 straipsnio nuostatomis, atsižvelgė ir įvertino visas aplinkybes, kurios svarbios bausmės skyrimo procese, bausmę individualizavo tinkamai. Kadangi Alytaus apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. I. apeliacinį skundą atmesti.