Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-06-20 · Administracinė byla Nr. A-502-1465-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2013-02-22Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-06-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-06-20
Bylos Nr.
A-502-1465-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02469-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimutis Alechnavičius (pirm.), Stasys Gagys, Artūras Drigotas (pran.)
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas
J. L.
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A502-1465/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02469-2010-7Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Stasio Gagio, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. L. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo ir pažymos panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas J. L. (toliau – ir pareiškėjas) paduotais Vilniaus apygardos administraciniam teismui patikslintais skundais (b. l. 17–24, 71–78) prašė: 1) panaikinti atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, atsakovas) 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 1D-6291-(2) ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. spalio 4 d. pažymą Nr. 11D (P)-4438; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą 32 601,34 Lt pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 1997 m. birželio 23 d. jam buvo paskirta 1 405,05 Lt dydžio per mėnesį pareigūnų ir karių valstybinė pensija, tačiau 2010 m. kovo mėnesį jis gavo sumažintą pensiją už 2010 m. sausio ir vasario mėnesius. Vidaus reikalų ministerija, taikydama Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas bei 1 ir 2 priede nurodytas formules, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėjo pareiškėjui 32 601,34 Lt paskirtos valstybinės pensijos dalies. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2000 m. birželio 30 d. nutarime konstatavo, jog, remiantis Lietuvos Respublikos Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija), negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmuo, įgyvendindamas vieną konstitucinę teisę, netektų galimybės įgyvendinti kitos konstitucinės teisės. Atsakovas, taikydamas Laikinojo įstatymo nuostatas, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. suvaržė pareiškėjo teisę laisvai pasirinkti darbą ir verslą. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintoms nuostatoms. Ginčijamame 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendime Nr. 1D-6291-(2) Vidaus reikalų ministerija nurodė, kad Laikinasis įstatymas sumažintų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų kompensavimo nenumato ir neišmokėta valstybinės pensijos dalis nebus grąžinta. Pareiškėjo manymu, tokia atsakovo pozicija pažeidžia pagrindinius teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas bei nepagrįstai riboja konstitucinę teisę į nuosavybę. Lietuvos valstybei nustačius aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas teisinis reguliavimas nebūtų buvęs nustatytas.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose (b. l. 43–46, 88–89) paaiškino, kad neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2010 m. liepos 10 d. prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, nes Laikinojo įstatymo nuostatos, kuriomis remiantis buvo perskaičiuota ir išmokėta sumažinta pareiškėjo valstybinė pensija, galiojo sprendimo priėmimo metu, nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl buvo teisėtas pagrindas perskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui sumažintą pensiją. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime prieštaraujančiu Konstitucijai pripažino Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, pagal kurį buvo perskaičiuojama ir išmokama sumažinta pensija dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo draudžiamųjų pajamų. Tačiau paminėta įstatymo norma neteko galios nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. Kitas pareiškėjo pensijos dydžio ribojimo įstatyminis pagrindas – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai. Kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją, o šio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Todėl Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 1D-6291-(2), nepažeidė pareiškėjo teisių ir jo teisėtų interesų, nes pensija pareiškėjui buvo perskaičiuojama ir išmokama tuo metu galiojančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka. Pareiškėjas neįrodė, kad Vidaus reikalų ministerija ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus privalėjo veikti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu (b. l. 48–49) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2013 m. vasario 22 d. sprendimu (b. l. 97–100) pareiškėjo J. L. skundą tenkino iš dalies: įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, išmokėti pareiškėjui J. L. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 24 494,78 Lt, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį; nutraukė bylos dalį dėl Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 4 d. pažymos Nr. 11D (P)-4438 panaikinimo; kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, pareiškėjo teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinių lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą, todėl toks pensijos sumažinimas nėra pateisinamas. Remiantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, pareiškėjui valstybinė pensija galėjo būti perskaičiuojama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Vidaus reikalų ministerija neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, įpareigotina išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį pagal pateiktą 2012 m. lapkričio 26 d. pažymą Nr. 11D (P)-5740 (b. l. 92) – 24 494,78 litus ((32 mėn. × 1 151,72 Lt) – 12360,26 Lt), susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį.

Vertindamas skundžiamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo Nr. 1D-6291-(2) teisėtumą, teismas priėjo prie išvados, kad šio sprendimo priėmimo metu teisės normos, kuriomis remiantis pareiškėjo pensija buvo sumažinta, buvo galiojančios, todėl pagrindo naikinti skundžiamą Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą Nr. 1D-6291-(2) nėra. Pareiškėjas taip pat ginčijo Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 4 d. pažymą Nr. 11D(P)-4438 (b. l. 79), tačiau minėtoje pažymoje, teismo vertinimu, tik pateikiama informacija, todėl tokia pažyma pati savaime nesukelia pareiškėjui jokių teisių ar pareigų, vadinasi, negali būti laikoma administraciniu aktu, skundžiamu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Atsižvelgdamas į tai ir vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 1 punktu, teismas nutraukė bylos dalį dėl Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 4 d. pažymos Nr. 11D(P)-4438 panaikinimo.

III.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 102–103) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimo dalį, kurioje tenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas, atmetant pareiškėjo skundą visiškai.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis neteko galios pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymą nuo 2012 m. rugsėjo 1 d., o Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d. Taigi, teisinis pagrindas mažinti pareiškėjai pensiją išnyko ne dėl Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, o vadovaujantis įstatymu.Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime išaiškino, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Tai reiškia, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas iki jo priėmimo susiklosčiusiems ginčo teisiniams santykiams.

Atsiliepimas

Pareiškėjas J. L. prašo atsakovų apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 108–110) grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 padarytomis išvadomis, nagrinėjant analogišką administracinę bylą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paduotame Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui rašytiniame pareiškime (b. l. 111), vadovaudamasis ABTĮ 131 straipsnio 1 dalimi, prisideda prie atsakovų apeliacinio skundo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Atsakovai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentuodami tuo, jog teismas nepagrįstai taikė susiklosčiusiems ginčo teisiniams santykiams Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, kurio galia, anot atsakovų, nukreipiama į ateitį, nors pagrindas mažinti pareiškėjai pareigūnų ir karių valstybinę pensiją išnyko įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymui.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris buvo oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Tai reiškia, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos ribojimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas.

Tame pačiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010, Nr. 23-1070; 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 2 dalis tiek, kiek šiose dalyse nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi draudžiamųjų pajamų, prieštaravo 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. Atsižvelgus į tai, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo nepagrįstai ribojama remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis. Įstatymų leidėjas, pakeitęs teisinį reguliavimą Konstitucijai prieštaraujančiu būdu, neteisėtai apribojo pareiškėjo teisę ginčo laikotarpiu gauti paskirto dydžio valstybinę pensiją. Dėl šio ribojimo pareiškėjas patyrė neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes, t. y. laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo jam nebuvo išmokėta valstybinės pensijos dalis – 24 494,78 Lt.

2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas, kuriuo ginčui aktualios Laikinojo įstatymo nuostatos buvo pašalintos iš Lietuvos teisės sistemos. Tačiau, kaip pažymėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, vien tik ginčui aktualių įstatymo nuostatų pripažinimas netekusiomis galios nagrinėjamu atveju deramai pareiškėjo teisių pažeidimo pasekmių nepašalina, nes pareiškėjui nebuvo išmokėta dėl antikonstitucine pripažintos įstatymo nuostatos taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka. Todėl įgyvendindamas Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą bei siekdamas veiksmingai ginti pareiškėjo teises, teismas privalo visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes. Dėl nurodytų motyvų konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, visą neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį (24 494,78 Lt), susidariusią dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime išaiškino, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju neapgynus (ar apgynus tik iš dalies) pareiškėjo pažeistų teisių, tokiu būdu būtų niveliuoti Konstitucijos 23 ir 52 straipsniuose įtvirtinti imperatyvai, neužtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tokie reiškiniai teisinėje valstybėje netoleruotini. Be to, nepašalinus nustatyto pažeidimo, susidarytų situacija, kai tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams būtų ir toliau taikomos Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors minėti santykiai tarp šalių dar nėra galutinai susiklostę, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis priimti atsakovo sprendimai nėra laikomi įvykdyti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Aptariama situacija taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Remdamasi nurodytais motyvais, teisėjų kolegija atmeta atsakovų apeliacinio skundo argumentus kaip nepagrįstus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą, prie kurio prisideda trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusArtūras DrigotasStasys Gagys