Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Gasiūnienės ir Kazio Kailiūno, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės V. V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3512-232/2012 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovams A. V. , Valerijai V. V. , uždarajai akcinei bendrovei „Darvida“ dėl skolos, palūkanų ir nuostolių priteisimo, trečiasis asmuo likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Drei grupė“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinio skundo faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant atsakovės V. V. V. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro jo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į jį argumentus, bylos medžiagą, daro išvadą, jog, priešingai nei teigia apeliantė V. V. V. , pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė ir teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, teisiškai reikšmingus šalių teisiniams santykiams nustatyti, teisingai konstatavo aktualias faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė civilinio proceso bei materialinės teisės normas, ir, patenkindamas ieškovo UAB ,,Swedbank lizingas“ ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str., 263 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija mano, jog prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus, yra tikslinga pažymėti aktualias pirmosios instancijos teismo nustatytas bylos faktines aplinkybes, kuriomis teisėjų kolegija remiasi spręsdama dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo. Kaip minėta, ieškovas UAB ,,Swedbank lizingas“ su BUAB „Drei grupė“ (lizingo gavėjas) buvo sudaręs 4 lizingo sutartis. Šiuo atveju nagrinėjant apeliacinį skundą yra aktuali 2007-07-23 Lizingo sutartis Nr. LT056833 dėl 4 054, 68 EUR vertės kantavimo staklių tiesioms ir lenktoms briaunoms WT-91M už kurios tinkamą vykdymą laidavo apeliantė V. V. V. 2007-07-23 Laidavimo sutartimi Nr. LT056833/L (b. l. 41-46, toliau – Laidavimo sutartis). Pagal Laidavimo sutarties 1 punktą apeliantė įsipareigojo vykdyti lizingo gavėjo BUAB „Drei grupė“ neįvykdytas arba netinkamai įvykdytas prievoles ar jų dalis, prisiimtas pagal Lizingo sutartį su visais tolimesniais papildymais ir pakeitimais. Apeliantė taip pat įsipareigojo atsakyti solidariai kaip lizingo gavėjo bendraskolė visu savo turtu, pirmumo tvarka, įvykdyti prievoles per 5 dienas, gavusi ieškovo raštišką reikalavimą (3-8 punktai). Laidavimo sutartis numatė, kad tuo atveju, kai ieškovas nutraukia Lizingo sutartį klientui (trečiajam asmeniui) ją pažeidus, laiduotoja privalo apmokėti įsiskolinimus, delspinigius ir sumokėti likutinę neišpirkto turto vertę bei įvykdyti kitus įsipareigojimus pagal šią sutartį, padengti visas sutarties nutraukimo bei kitas lizingo bendrovės išlaidas, susijusias su sutarties vykdymu (11, 13 p.). Laidavimo sutarties 21 punkte nurodyta, jog jos galiojimas pasibaigia tuo pačiu metu, kai pasibaigia ja užtikrinta prievolė. Trečiajam asmeniui nevykdant įsipareigojimų pagal minėtas sutartis, ieškovas 2008-03-19 kreipėsi į jį su pretenzija, nustatydamas 14 dienų terminą įsiskolinimams sumokėti, o to nepadarius, 2008-04-08 pranešė apie Lizingo sutarčių nutraukimą (b. l. 59-60). Ieškovas skolininkui ir laiduotojams, tarp jų ir apeliantei V. V. V. , 2009-10-20 išsiuntė pasiūlymą įsigyti lizinguotą turtą (b. l. 201-203).

Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos sprendimu, teigia, jog teismas pažeidė teismingumo taisykles, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus bei nepagrįstai netaikė materialinių teisės normų dėl paties kreditoriaus atsakomybės (CK 6.64, 6.259 str.).

Dėl teismingumo

Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės teiginius dėl teismingumo taisyklių pažeidimo nagrinėjamoje byloje. Kaip žinoma, CPK 26 straipsnio 1 dalis nustato, jog visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai, išskyrus bylas, nurodytas CPK 27 ir 28 straipsniuose. Viena iš civilinių bylų rūšių, kurios nagrinėjamos apygardos teismuose, kaip pirmosios instancijos teismuose, yra bylos, kuriose ieškinio suma didesnė kaip vienas šimtas tūkstančių litų, išskyrus šeimos ir darbo teisinių santykių bylas bei bylas dėl neturtinės žalos atlyginimo (CPK 27 str. 1 p.). Pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies 10 punktą, tuo atveju, kai ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai, ieškinio suma nustatoma pagal bendrą visų reikalavimų sumą. Tuo atveju, kai vienas iš ieškovo reikalavimų teismingas apygardos teismui, ieškinys dėl visų reikalavimų nagrinėjamas apygardos teisme (CPK 33 str. 4 d.). Pažymėtina tai, kad tokiu būdu siekiama įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus.

Nagrinėjamu atveju, kaip teisingai atsiliepime nurodo ieškovas, visi ieškininiai reikalavimai yra to paties pobūdžio (dėl skolos priteisimo), kildinami iš Lizingo sutarčių, kurios buvo sudarytos su tuo pačiu lizingo gavėju – BUAB ,,Drei grupė“, o taip pat iš Laidavimo sutarčių, kuriomis buvo užtikrintas paminėtų Lizingo sutarčių tinkamas įvykdymas, grindžiami kitais rašytiniais įrodymais (turto pardavimo sutartimis, turto priėmimo-perdavimo aktais, raštais, pretenzijomis, mokėjimų grafikais ir t. t.). Taigi priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, jog paminėti ieškininiai reikalavimai yra tarpusavyje susiję, jų suma sudaro 168 280,84 Lt, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantė be pagrindo nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamą sprendimą priėmė pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles (CPK 33 str. 4 d., 178 str.). Be to, kaip žinia, bylos išnagrinėjimas aukštesnės instancijos teisme, nesudaro pagrindo naikinti teismo sprendimą kaip priimtą pažeidžiant teismingumo taisykles (CPK 185 str.).

Dėl įrodymų vertinimo

Kaip žinoma, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Pagal civilinio proceso įstatyme įtvirtintą nuostatą, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vidinis teismo įsitikinimas turi susiformuoti kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gautą informaciją, palyginus ją su informacija, gauta iš kitų šaltinių, tai yra, įrodymai byloje turi būti vertinami kaip visuma, o ne atsietai vienas nuo kito (CPK 185 str.). Nesutikdama su teismo išvada dėl atsiradusių nuostolių, kuriuos ji kaip laiduotoja privalo atlyginti, apeliantė deklaratyviai nurodo, kad nėra atsakinga pagal Laidavimo sutartį, nes 2009-10-20 ieškovo siųstame rašte, UAB ,,Drei grupė“ įsiskolinimas nurodytas 0 Lt. Kaip matyti iš šio rašto, jame informuojama, jog 2009-07-31 atlikus Kantavimo staklių tiesiomis ir lenktomis briaunomis WT-91M rinkos kainos įvertinimą, buvo nustatyta turto pardavimo tretiesiems asmenims kaina. Kartu pateikiama lentelė, kurioje nurodyti galimi UAB ,,Swedbank lizingas“ nuostoliai realizavus turtą – 866,63 Lt (turto likutinės vertės ir pardavimo kainos skirtumas, turto pardavimo išlaidos (b. l. 142). Šiame rašte taip pat primenama, kad, remiantis lizingo sutarties nuostatomis, nutraukus sutartį prieš terminą, klientas privalo apmokėti išlaidas, kurias sukėlė pirmalaikis sutarties nutraukimas bei kompensuoti Turto rinkos vertės ir neišpirktos Turto vertės skirtumą, atsiradusį dėl Turto eksploatacijos arba kitų priežasčių, t. y. kompensuoti UAB ,,Swedbank lizingas“ nuostolius, susidariusius realizavus Turtą. Kaip minėta, įrodymai byloje turi būti vertinami kaip visuma, o ne atsietai vienas nuo kito. Tuo tarpu kiti byloje esantys įrodymai (2010-09-23 Pranešimas Nr. SL-SR-11651 dėl prievolių pagal laidavimo sutartį, sudarytą tarp UAB ,,Swedbank lizingas“ ir V. V. V. , kuriame UAB ,,Drei grupė“ įsiskolinimas nurodomas 4 889,52 Lt; 2010-12-01 Pažyma dėl nuostolio iš turto pardavimo paskaičiavimo, mokėjimų grafikai; 2010-12-01 Pažyma apie įsiskolinimą, kuriame pateikiamas einamojo mokėjimo sąskaitos išrašas; 2010-03-17 turto pardavimo sutartis ir kt.) paneigia apeliantės teiginius, jog teismas neturėjo pagrindo spręsti, kad paminėtame rašte nurodytas 0 Lt yra akivaizdi rašybos klaida (b. l. 64-69, CPK 185 str.).

Dėl kreditoriaus atsakomybės

Šiuo atveju apeliantė V. V. V. , teigdama, kad pats ieškovas UAB ,,Swedbank lizingas“ kaltas dėl susidariusių nuostolių, nurodo, jog jai apie Lizingo sutarties nutraukimą pranešta ne iš karto, todėl ieškovas, anot apeliantės, nesilaikė jam nustatytos pareigos bendradarbiauti, elgtis sąžiningai ir ekonomiškai. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apeliantės išvada.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, šio ginčo nagrinėjimo metu nustatyta, kad apeliantė V. V. V. nuosavybės teise valdė 90 procentų trečiojo asmens BUAB ,,Drei grupė“ (lizingo gavėjo) akcijų, o atsakovas A. V. , kuris buvo ir įmonės administracijos vadovas – 10 procentų bendrovės akcijų, taigi iš esmės laiduotojai valdė šią bendrovę (b. l. 234). Kaip žinia, pagal Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 20 straipsnyje nustatytą visuotinio akcininkų susirinkimo kompetenciją, tokiems asmenims tenka pareiga kontroliuoti įmonės valdymo organų veiklą: stebėtojų tarybos narių, jeigu stebėtojų taryba nesudaroma, – valdybos narių, o jeigu nesudaroma nei stebėtojų taryba, nei valdyba, – bendrovės vadovo rinkimas bei atšaukimas, metinių finansinių ataskaitų rinkinio tvirtinimas, sprendimo dėl pelno (nuostolių) paskirstymo priėmimas ir kt. Todėl asmuo, kuris imasi valdyti 90 procentų akcijų žino/privalo žinoti ne tik savo kaip akcininko teises, tačiau taip pat ir su tuo susijusias pareigas bei galimus padarinius dėl šių pareigų nevykdymo – bendrovės skolos lizingui tęsėsi eilę metų, todėl sprendžiant klausimą dėl bendrovės finansinės atskaitomybės tvirtinimo apeliantė turėjo galimybę ir prievolę analizuoti be kitų ir duomenis, susijusius su lizingo sutarčių nevykdymu (CPK 185 str.). Todėl teisėjų kolegijos įsitikinimu, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą išvadai, kad apeliantė, valdanti net 90 procentų bendrovės akcijų, o taip pat būdama susijusi su atsakovu A. V. , kuris buvo įmonės administracijos vadovas, be to pati asmeniškai garantavusi už bendrovę, remiantis protingumo principu, privalėjo rūpintis savo teisėmis ir pareigomis, kylančiomis iš Laidavimo sutarties, negalėjo nežinoti apie BUAB ,,Drei grupė“ veiklą apskritai, įsipareigojimų nevykdymą, o kartu ir apie 2008-04-08 ieškovo siųstą pranešimą apie Lizingo sutarčių nutraukimą (b. l. 60, CPK 185 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė, teigdama, jog ieškovas, laiku nepranešdamas apie Lizingo sutarčių nutraukimą, pats prisidėjo prie atsiradusių nuostolių, nepateikė įrodymų, kaip konkrečiai tai įtakojo ieškovo nuostolių atsiradimą bei jų dydį. Pažymėtina, kad apeliantė neįrodinėja, jog pati siekė perpirkti turtą, sumokėti skolas ar surasti potencialų šio turto pirkėją. Kaip buvo minėta pirmiau, lizingo davėjui pasiūlius tai padaryti, laiduotoja į tai iš viso neatsiliepė ir, kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pati nepasinaudojo galimybe sumažinti ieškovo nuostolius (CPK 178 str.).

Apeliantė V. V. V. , nesutikdama su skundžiamu teismo sprendimu, taip pat teigia, kad teismas be pagrindo netaikė materialinių teisės normų, reglamentuojančių paties kreditoriaus kaltę dėl susidariusių nuostolių, kurios suteikia pagrindą atleisti skolininką nuo atsakomybės arba ją sumažinti, nes ieškovas delsė realizuoti turtą (CK 6.206 str.). Iš tiesų, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą nurodęs, jog po Lizingo sutarties nutraukimo lizingo davėjui tenka pareiga imtis priemonių mažinti lizingo gavėjui tenkančius nuostolius, ir tai atlikti realizuojant turtą komerciškai pagrįstu būdu per protingą laiką. Kadangi lizingo dalyko realizavimas neekonomišku būdu galėtų lemti padidėjusius lizingo gavėjo nuostolius, lizingo davėjui tenka iš bendrosios prievolių teisės kylanti pareiga vykdyti prievolę sąžiningai ir tinkamai, kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu, o nustačius šių prievolių pažeidimą, lizingo davėjas galėtų būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės (CK 6.38 str., 6.200 str., 6. 248 str. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012, 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2013 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad komerciškai pagrįstas būdas kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į turto pobūdį, jo paklausą rinkoje ir galimybę tą turtą realizuoti dabar arba ateityje, į galimą turto nuvertėjimą ir kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes (CK 6.259 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, nutraukus Lizingo sutartis, ieškovas su BUAB ,,Drei grupė“ 2008-06-03 pasirašė sutartį, kurioje nustatė, kad kantavimo staklės ir apdirbimo centras paliekamos saugoti BUAB ,,Drei grupė“. Pagal šią sutartį saugotojas įsipareigojo užtikrinti turto apsaugą ir teikti savininkui kitas paslaugas, saugoti turtą savo sąskaita, sudaryti galimiems pirkėjams sąlygas apžiūrėti parduodamą turtą, pateikti jiems duomenis apie turto būklę bei išsaugoti turtą tokios būklės kaip nurodyta perdavimo lizingo gavėjui aktuose, be atskiro savininko sutikimo nenaudoti ir neleisti turtu naudotis kitiems asmenims (2.1., 2.2., 3.1 punktai). Pažymėtina, kad bylos medžiaga patvirtina ieškovo ieškininiame pareiškime, atsiliepime į atsakovės V. V. V. apeliacinį skundą, o taip pat pirmosios instancijos teismo argumentus, jog ieškovas su atsakovu A. V. paminėta sutartimi susitarė, jog pats A. V. ieškos būdų, kaip perpirkti lizinguotą turtą, tarp jų vyko derybos, A. V. , atstovaudamas IĮ ,,TagsBIG LT“, kreipėsi tiek į ieškovą UAB ,,Swedbank lizingas“, tiek į ,,Swedbank“, AB banką dėl kredito suteikimo, ir, kaip teismo posėdžio teigė atsakovas A. V. , būtų pats laidavęs už IĮ ,,TagsBIG LT“ tuo tikslu, kad turtas nebūtų perimtas, tačiau nepavykus suderinti visų sąlygų, derybos nutrūko. Šių aplinkybių neneigė nei atsakovas A. V. , nei apeliantė V. V. V.

Kaip žinoma, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, tai yra, kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Tuo tarpu apeliantė, nurodydama, jog ieškovas nepagrįstai ilgai nepardavė turto, nepateikė jokių įrodymų, kad buvo galimybė specifinio pobūdžio turtą parduoti anksčiau ar didesne kaina (CPK 178 str.). Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantė neįrodė savo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo netaikė materialinių teisės normų, reglamentuojančių kreditoriaus atsakomybę dėl kilusių nuostolių ir nemažino iš atsakovės laiduotojos V. V. V. priteisiamų nuostolių dydžio (CPK 185 str.).

Kaip žinoma, teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir t.t.). Todėl teisėjų kolegija, konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės bei proceso teisės normas, apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų jame nurodytų argumentų kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2012 m. kovo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.