- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-06-08
- Bylos Nr.
- 1A-332-175-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algerdas Urbšys (pirm.), Algirdas Jaliniauskas, Jurgis Kiškis
- Nuteistasis
- R. S.
- Kategorijos
- 1.2.19.4Piktnaudžiavimas (BK 228 str.)
Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-332-175/2011
Teisėjas Vidmantas Paurys Teisminio proceso Nr. 1-61-2-00006-2010-9
KAUNO APYGARDOS TEISMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. birželio 8 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio, sekretoriaujant Vaivai Tamkutonienei, dalyvaujant prokurorei Dovilei Augustauskaitei, gynėjui advokatui Georgijui Zavtrakovui, nuteistajam R. S.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. apeliacinį skundą dėl Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. ir nubaustas teisės dirbti teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijose atėmimu 2 metams.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. S. nuteistas už tai, kad būdamas valstybės tarnautoju, t.y., eidamas (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus prevencijos poskyrio tyrėjo pareigas, 2008 m. rugpjūčio 7 d. apie 12.00 val., turėdamas (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Viešosios policijos Viešosios tvarkos skyriaus prevencijos poskyrio apylinkės inspektorių veiklos grupės tyrėjo pareigybės aprašyme nurodytą pareigą nagrinėti gyventojų skundus, pranešimus ir pareiškimus, pagal kompetenciją atlikti ikiteisminį tyrimą, tinkamai fiksuoti įvykio aplinkybes, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 str. 1 d. 1 p., 4 p. nustatytas pareigas laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų ir kitų teisės aktų bei tinkamai atlikti pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, laikytis Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekse nurodytų profesinės veiklos principų, Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d. 1 p. reikalavimus, kur nurodyta pareiga užtikrinti ir saugoti žmogaus teises bei laisves - t.y., žinodamas apie LR BPK 168 str. 1 d. įtvirtintą pareigą gavus skundą, pareiškimą ar pranešimą, o reikiamais atvejais - ir jų patikslinimą, atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą tik tuo atveju, kai nurodyti faktai apie padarytą nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios LR BPK 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės, - nepatikslino iš pareiškėjo - VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės -apie galimą nusikalstamą veiką - R. R. padarytą sužalojimą, ir tyčia oficialiame dokumente įrašė melagingus duomenis apie tai, kad „R. R., gim. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad 2008-08-07 ji kreipėsi į „(duomenys neskelbtini) VŠĮ ligoninės" priėmimo skyrių, nes 2008-08-06 ji namuose nugriuvo ir susitrenkė pilvą bei, jog suteikus pagalbą ją išleido namo", patvirtindamas tai savo parašu, ir remdamasis surašytu dokumentu 2008 m. rugpjūčio 8 d., patvirtindamas savo parašu, surašė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nepadaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, nors buvo nusikaltimo, numatyto LR BK 135 str. 1 d. požymiai, t.y. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, kuo padarė didelę žalą nukentėjusiajai R. R., gim. (duomenys neskelbtini), kadangi neatlikus ikiteisminio tyrimo nebuvo apsaugoti jos teisėti interesai - sveikata ir gyvybė, bei padarė didelę žalą valstybei, nes diskreditavo valstybės tarnautojo vardą ir sumenkino valstybės institucijos - policijos prestižą.
Nuteistasis R. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-02-28 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Anot apelianto, nuosprendis neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nepagrįstas surinktais ir teisme patikrintais įrodymais, paremtas prielaidomis.
R. S. teigia nepadaręs Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos. Tvirtina pareigas atlikęs tinkamai ir kad tarp jo veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio. Pasak apelianto, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad patikslinime įrašyti duomenys melagingi. Be 2008-08-07 R. R. nurodytų aplinkybių, kurios užfiksuotos patikslinime, daugiau R. R. apklausų, kuriose ji paneigtų 2008-08-07 patikslinime nurodytas aplinkybes, nėra. Teismo išvada, kad R. S. įrašė melagingus duomenis, pagrįsta tik prielaidomis. Skunde teigiama, kad R. S., priimdamas 2008-08-08 nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, rėmėsi nukentėjusiosios R. R. paaiškinimu, kuris užfiksuotas iš jos žodžių 2008-08-07 patikslinime, be to, tiek patikslinimo priėmimo metu, tiek surašant minėtą nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog padaryta nusikalstama veika, nebuvo, nebuvo jokio pagrindo abejoti R. R. paaiškinimu, kuriame ji kategoriškai teigė, kad susižalojo pati. Patikslinimas buvo surašytas ligoninėje, jį pasirašė R. R.. Abejoti R. R. žodžiais ligoninėje jis neturėjo priežasčių, kadangi ji bendravo normaliai, iš jos kalbos nesijautė, kad ji gali būti sunkiai sužalota, be to, kategoriškai tvirtino, kad susižalojo pati. Akivaizdžių sužalojimų, kurie būtų panašūs į smurtinius, nesimatė, R. R. pati niekuo nesiskundė, medicinos darbuotojai R. R. sužalojimų konkretizuoti negalėjo, todėl nebuvo pagrindo netikėti R. R. žodžiais. 2008-08-14 R. R. buvo išrašyta iš ligoninės, dėl patirto sužalojimo ji į policiją nesikreipė, toliau gyveno su sugyventiniu. Pranešimo apie tai, kad R. R. bus išleidžiama namo iš gydymo įstaigos, kaip tai numatyta įsakymu, jis negavo.
Apeliantas nurodo, kad 2008-08-08 priimdamas nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, rėmėsi R. R. nurodytomis aplinkybėmis (kad namuose pati parkrito ir susitrenkė pilvą, nieko rimto jai neatsitiko, medikai jai suteikė pagalbą ir išleidžia ją namo, niekam pretenzijų ji neturi ir pareiškimą rašyti atsisako, tyrimo prašo neatlikinėti, koks pilvo sužalojimas nekonkretizavo), todėl pirminė informacija apie galimą nusikalstamą veiką (sumušimą) atrodė akivaizdžiai neteisinga. Todėl jis, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 168 str., atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą. Apie tai, kad R. R. slėpė patirto sužalojimo aplinkybes jam tapo žinoma tik vėliau. Tai, kad R. R. slėpė tikrąsias sužalojimo aplinkybes ir nuo medicinos darbuotojų, patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojai D. P. ir V. P.. Liudytoja D. P., dirbanti VšĮ (duomenys neskelbtini) greitosios medicininės pagalbos stotyje felčere-dispečere, nurodė, kad 2008-08-07 10 val. buvo gautas iškvietimas, kuriame buvo nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kaime R. R. nusipjovė pirštą. Liudytoja V. P. nurodė, kad nuvykusi pas R. R. pastarosios klausė, kur tas pirštas, tačiau R. R. į tai nieko rišliai neatsakė. Pastebėjusi senas mėlynių žymes išreikalavo, kas ją sumušė. R. R. nenoriai nurodė, kad ją sumušė sugyventinis, jog jis dažnai prieš ją naudoja smurtą. Apžiūrinėdama R. R. ant pastarosios pilvo pastebėjo žaizdelę, ar ji kiauryminė nebuvo užtikrinta, ji buvo sena, nekraujavo, ant jos uždėjo tvarstį. Ligonę teko įkalbinėti vykti į gydymo įstaigą, kur ją galėtų apžiūrėti gydytojas.
Tai, jog R. S., pildydamas patikslinimą, neturėjo pagrindo abejoti R. R. pasakojimu, patvirtina ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas B. I., dirbantis Jonavos VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje chirurgu, kuris nurodė, kad R. R. buvo sąmoninga, galėjo judėti, jos sužalojimas buvo iš retesnių, tačiau tokį sužalojimą žmogus gali ir pats pasidaryti. Anot apelianto, teismas turėjo atsižvelgti ir į liudytojų V. A. ir V. V. parodymus, kurie patvirtino, kad R. S. susiklosčiusioje situacijoje tarnybines pareigas atliko. Liudytojas V. A. be kita ko nurodė, kad Policijos įstaigų budėtojų padalinių darbo instrukcija pakartotino vykimo į gydymo įstaigą nenumato, tai gali būti tik išskirtiniais atvejais. Liudytojas V. V. parodė, kad niekur nėra reglamentuota, kad surašant patikslinimą asmuo, paaiškinantis aplinkybes, turi savo ranka parašyti, jog asmeniškai perskaitė.
Apeliantas nurodo, kad sunkų sveikatos sutrikdymą atitinkantys sužalojimai, buvo nustatyti tik atlikus R. R. operaciją. R. R. į chirurginį skyrių buvo paguldyta tik 12.40 val., todėl darytina išvada, kad pildant patikslinimą (iš R. R. žodžių) sužalojimai R. R. dar galutinai nustatyti nebuvo, operuota ji vėliau. Be to, apelianto nuomone, jei VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė būtų vykdžiusi 2002 m. sausio 28 d. įsakymo Nr. 55/42/16. 1.1.3 p. reikalavimą ir apie R. R. išrašymą, o taip pat patirtą sužalojimą, jai atliktą operaciją, asmenį galimai padariusį jai sužalojimus būtų informavusi telefonu teritorinės policijos įstaigos budėtoją, tuomet būtų buvusi galimybė pakartotinai spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. S. padaryta veika susijusi su profesinių funkcijų vykdymu, konkrečiai - su baudžiamojo proceso įstatymų taikymu sprendžiant klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Profesinė veikla gali būti vertinama kaip nusikalstama ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik asmeniui suvokiant daromos veikos pavojingą ar rizikingą pobūdį ir numatant galimą įstatyme numatytų padarinių kilimą. Įstatymo taikymas, tame tarpe ir netinkamas taikymas, jei padarytoje veikoje nėra sąmoningo netinkamo įstatymo taikymo požymių, negali būti pagrindu traukti baudžiamojon atsakomybėn ikiteisminio tyrimo pareigūną dėl priimto procesinio sprendinio Nustatytose aplinkybėse, anot apelianto, galėjo būti tik drausminio nusižengimo požymių, bet ne nusikalstamos veikos - piktnaudžiavimo, numatyto LR BK 228 str.
Nuteistasis tvirtina, kad nuosprendyje net neužsimenama apie priežastinį ryšį tarp R. S. veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Apylinkės teismas tik formaliai, pasiremdamas prielaidomis, pažymi, kad R. S., turėdamas valstybės jam suteiktus įgaliojimus galėjo užkirsti kelią vėlesniam įvykiui - 2009-03-14 R. R. nužudymui. Be to, sprendžiant, ar valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą valstybei, reikia įvertinti ne tik objektyvius veikos padarinius, bet ir kaltininko galimybę šiuos padarinius suvokti.
Teismo posėdyje prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėjas prašo apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. S. apeliacinis skundas tenkinamas.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2011-02-28 apkaltinamasis nuosprendis R. S. atžvilgiu naikinamas kaip nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 1 p.).
Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, vertindamas įrodymus atsietai, suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, o kai kuriems bylos įrodymams visai neteikė reikšmės. Tai esmingai įtakojo teismo išvadą, jog R. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d.
Lietuvos Respublikos BK 228 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimą, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.
Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai, veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas, veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte numatytais atvejais. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė yra ta, kad valstybės tarnautojas, nors formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybinės institucijos ir pačios valstybės autoritetas. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais (vienais atvejais šis nusikaltimas padaromas tiesiogiai pasinaudojant turimais tarnybiniais įgaliojimais ar kompetencija, kitais atvejais – nusikalstama veika padaroma darant poveikį kitų subjektų neteisėtai veiklai tarnyboje) arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Pagrindinis kriterijus, atribojantis piktnaudžiavimą, kaip nusikalstamą veiką, nuo tarnybinio nusižengimo, yra didelės žalos požymis. Sprendžiant, ar valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo savo neteisėtais veiksmais padarė didelę neturtinio pobūdžio žalą, reikia įvertinti ne tik objektyvius veikos padarinius, bet ir kaltininko galimybę šiuos padarinius suvokti. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad R. S. neatlikęs savo tiesioginių tarnybinių pareigų pagal suteiktus jam įgaliojimus, nepasidomėjęs įvykio aplinkybėmis ir neišsiaiškinęs R. R. sveikatos būklės, surašė tikrovės neatitinkantį paaiškinimą, o jau sekančią dieną atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, t.y., neapsaugojo R. R. konstitucinių teisių – sveikatos ir gyvybės. R. S., turėdamas valstybės jam suteiktus įgaliojimus ir tinkamai atlikdamas savo pareigas, galėjo užkirsti kelią vėlesniam įvykiui – 2009-03-14 R. R. nužudymui. Teismas konstatavo, kad R. S. neatliko veiksmų, kurie buvo būtini tinkamai atliekant savo pareigas, jam suteiktais įgaliojimais nepasinaudojo, įvykio aplinkybių nesiaiškino. Nors kilusių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido padariniams atsirasti.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo įrodymu vertinimu.
R. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjat pirmosios instancijos teisme kaltu neprisipažino. R. S. aiškino, kad 2008-08-07 apie 12 val. budėtojo nurodymu nuvyko į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, kadangi ten buvo pristatyta sumušta moteris. Priėmimo skyriuje jam pasakė, kad sumušta moteris yra 116 palatoje. Seselė apie jokius kitus sužalojimus nieko nesakė. R. R. jis rado nurodytoje palatoje. R. R. sėdėjo ant lovos, buvo sąmoninga, kalbėjo, buvo apsirengusi. Išoriškai jokių akivaizdžių sumušimo žymių nesimatė, ant veido sumušimai buvo nežymūs. Paklausus R. R., kas jai atsitiko, ji atsakė, kad jai nieko neatsitiko. Paklausus, kodėl tada ji kreipėsi į priėmimo skyrių, R. R. pareiškė, kad namuose susitrenkė pilvą, nieko rimto jai neatsitiko, medikai jai suteikė pagalbą ir išleidžia ją namo, niekam pretenzijų ji neturi ir pareiškimą rašyti atsisako, koks pilvo sužalojimas, nekonkretizavo. Jam abejonių R. R. paaiškinimu nekilo. Ši buvo sąmoninga, rišliai kalbėjo. Tuomet jis pagal jos žodžius surašė paaiškinimą, kas atsitiko, ir kurį R. R. pasirašė. Grįžęs į policijos komisariatą jis surašė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kadangi nebuvo akivaizdžių nusikaltimo pėdsakų, kurį patvirtino komisariato viršininkas ir prokuroras.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. S. tyčia oficialiame dokumente įrašė melagingus duomenis apie tai, jog R. R. nurodė, kad 2008-08-07 ji kreipėsi į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, nes namuose nugriuvo ir susitrenkė pilvą bei jog suteikus pagalbą ją išleido namo, nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais, paremta prielaidomis.
Kaip matyti iš paties R. S. parodymų, R. R. tvirtino, kad ji pati susitrenkė pilvą, kad jai nieko rimto neatsitiko, ir kad ji bus išleidžiama namo. Remiantis jos žodžiais buvo surašytas patikslinimas. R. S. neturėjo pagrindo abejoti R. R. žodžiais, kadangi ši, kaip anksčiau minėta, buvo sąmoninga, kalbėjo, akivaizdžių sumušimų nesimatė, buvo apsirengusi. Kokie sužalojimai padaryti R. R., pranešant policijos komisariatui apie į ligoninę pristatytą sužalotą asmenį, nurodyta nebuvo. Priėmimo skyriuje buvusios darbuotojos, kaip tvirtino R. S., taip pat nenurodė, kokie sumušimai padaryti R. R.. Priėmimo skyriuje jam tik buvo pasakyta, kad sumušta moteris yra 116 palatoje.
Kad R. R. slėpė tikrąsias jos sužalojimo aplinkybes, patvirtina liudytoja V. P.. Ši liudytoja dirbanti greitojoje medicinos pagalboje med. felčere paaiškino, kad pas R. R. vyko gavus pranešimą, kad nupjautas pirštas. Tačiau nuvykus, ši informacija nepasitvirtino. R. R. aiškino, kad blogai jaučiasi. Atliekant pastarosios apžiūrą, ant jos veido ir kūno matėsi senų mėlynių. Be to, ji pilvo srityje pastebėjo dūrį, žaizda buvo sena, nekraujavo. R. R. slėpė, kas jai atsitiko, kas ją sužalojo. Liudytoja patvirtino, kad ji tiesiog išreikalavo iš R. R. pasakyti, kas ją sužalojo. Ir tik tada R. R. pasakė, kad ją sužalojo sugyventinis.
Apie tai, kad pristačius R. R. į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės priėmimo skyrių, nebuvo kalbama apie konkretų jos sužalojimo pobūdį, patvirtino liudytoja D. P.. Ji paaiškino, kad, kai grįžo felčerė, buvo kalbos, kad ta moteris sumušta. Kaip buvo sužalotas pilvas, ji teisiamajame posėdyje negalėjo pasakyti.
Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas B. I., dirbantis VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje bendrosios chirurgijos skyriuje gydytoju-chirurgu, paaiškino, kad teko operuoti R. R. dėl durtinės pilvo srities žaizdos. Ligonė buvo sąmoninga. Tokį sužalojimą, koks buvo padarytas R. R., asmuo gali pasidaryti ir pats, gali padaryti ir kitas asmuo.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai tik patvirtina faktą, kad pagal iškvietimą pas R. R. vyko greitoji medicinos pagalba, kad R. R. buvo pristatyta į VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninę, kad buvo pranešta policijos komisariatui apie pristatytą sužalotą asmenį, medicininiuose dokumentuose užfiksuotas R. R. sužalojimo pobūdis.
Remiantis šiais įrodymais, daroma išvada, kad faktas, jog R. S. į oficialų dokumentą įrašė melagingus duomenis, nepasitvirtino. Nėra jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad R. S. sąmoningai būtų į patikslinimą įrašęs tikrovės neatitinkančius duomenis.
Kad R. S. tarnybines pareigas atliko tinkamai, patvirtino liudytojai V. A., O. B., V. V..
Liudytojas V. A., dirbantis operatyvaus valdymo poskyryje budėtoju, paaiškino, kad buvo gautas pranešimas, jog yra sužalota moteris. Apie sužalojimus priėmimo darbuotojos nieko nesakė. Jis išsiuntė R. S.. Kadangi pareiškimas iš moteriškės nebuvo gautas, pretenzijų ji niekam neturėjo, buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Įvykio aplinkybės būna tikslinamos, kai žmogus dėl savo būsenos negali nieko nurodyti, o šiuo konkrečiu atveju R. R. nurodė, kad pretenzijų niekam neturi. Apklausti personalo šiuo atveju nebuvo būtina, kadangi moteriškė pati pasakojo įvykio aplinkybes, nenorėjo rašyti pareiškimo. Situacija buvo gana aiški. Instrukcijose yra nurodyta, kad ikiteisminis tyrimas pradedamas, jeigu yra žmogaus pareiškimas. Taip pat pradedamas, jei yra sunkus sveikatos sutrikdymas. Įprastai medicinos darbuotojai apie sužalojimų pobūdį nieko nepasako, nebent būna akivaizdūs sužalojimai. Tuo tarpu, jeigu sužalojimas lengvas, medicinos darbuotojai praneša tik patį faktą. Šiuo atveju, kad buvo durtinė žaizda, pranešta nebuvo. Kad buvo atlikta operacija, jie taip pat nieko nežinojo.
Liudytojas O. B. paaiškino, kad to, jog operatyvinis darbuotojas, atvykęs į priėmimo skyrių, privalėtų apklausti medikus, nėra niekur nurodyta. Tyrėjas vietoje sprendžia, ką jis turi daryti. Pareigybės aprašyme ar sveikatos apsaugos ministro, vidaus reikalų ministro ir generalinio prokuroro 2002 m. instrukcijoje nėra įtvirtina pareiga apklausti medikus. Iki 2010-10-01 galiojusioje BPK redakcijoje buvo nurodyta, kad procesiniai veiksmai, jei nepradedamas ikiteisminis tyrimas, negalimi. Prokuratūra niekada neleisdavo imti ir pridėti papildomų dokumentų. Būdavo paimamas paaiškinimas iš to asmens, o jei yra liudininkai, tai pradedamas ikiteisminis tyrimas.
Liudytojas V. V., dirbantis (duomenys neskelbtini) apskrities VPK (duomenys neskelbtini) rajono PK kriminalinės policijos viršininku, paaiškino, kad pareigūnas iš operatyvinės grupės, gavęs nurodymą iš PK budėtojo, vyksta į ligoninės priėmimo skyrių ir įvertina situaciją: kur yra nukentėjęs asmuo, kokia nukentėjusiojo būklė, privalo gauti paaiškinimą apie sužalojimo aplinkybes ir tai įforminti raštu. Pareigūnas surinkęs pirminę informaciją, vyksta į PK, kur pareigūno surinkta medžiaga registruojama budėtojų dalyje. Liudytojas parodė, kad nagrinėjamu atveju, kai R. S. nuvyko į ligoninės priėmimo skyrių, bendravo su nukentėjusiąja. Praktika yra tokia, kad bendrauja su nukentėjusiu ir nukentėjęs aiškina sužalojimo aplinkybes, pareigūnas priima pareikšimą ir toliau priimami atitinkami procesiniai sprendimai. Jei kyla abejonių dėl nukentėjusiojo parodymų teisingumo, policija atlieka papildomą tyrimą, o jeigu aplinkybės aiškios – ne. Šioje situacijoje nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais. Kadangi nebuvo pagrindo netikėti nukentėjusiosios parodymais, tai nebuvo reikalo bendrauti su medikais. Pagal nusistovėjusią praktiką su medikais bendraujama, kai nukentėję atsisako kalbėti. Tuo tarpu ligoninės yra įpareigotos pranešti apie visus sužalotus asmenis. Generalinio prokuroro rekomendacijose yra numatyta, kad jeigu aplinkybės aiškios, nėra padaryta nusikalstama veika- ikiteisminis tyrimas nepradedamas. Procesiniai sprendimai, jei aplinkybės yra aiškios, turi būti priimami operatyviai. Šiuo atveju, R. S. veiksmai atitiko tuos reikalavimus, kurie numatyti dėl atsisakymo pradėti ikiteisminį tyrimą.
Kadangi R. S. buvo įsitikinęs, jog savo pareigas atliko tinkamai, kad R. R. apie patirtą sužalojimą jam nurodė teisingas aplinkybes, neturėdamas pareigos tuo atveju, kai visos aplinkybės yra aiškios, apklausinėti medicinos darbuotojų, tikslinti informacijos, pagrįstai, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 168 str. nuostatomis, priėmė nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, kurį vėliau patvirtino komisariato viršininkas ir prokuroras. Niekas pretenzijų dėl to, kad buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, neturėjo. Priimdamas nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, jis rėmėsi R. R. nurodytomis aplinkybėmis, neturėjo pagrindo abejoti pastarosios aiškinimu, kad ji namuose parkrito ir susitrenkė pilvą, nieko rimto jai neatsitiko, medikai suteikė pagalbą ir išleidžia namo.
Šiuo atveju svarbi ir ta aplinkybė, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninė nesilaikė sveikatos apsaugos ministro, vidaus reikalų ministro ir generalinio prokuroro patvirtinto įsakymo Nr. 55/42/16 „Dėl informacijos apie asmenis su kūno sužalojimais, kurie gali būti susiję su nusikaltimu, teikimo“ 1.1.3. punkto, kuris įpareigoja sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojus informuoti teritorinės policijos įstaigos budėtojus prieš 16 valandų apie paciento (su kūno sužalojimais, kurie gali būti susiję su nusikaltimu) išrašymą iš stacionarinės sveikatos priežiūros, reikalavimų. Informacija apie R. R. išrašymą iš stacionarinės sveikatos priežiūros įstaigos policijos komisariatui išvis nebuvo pateikta. Jei policijos komisariatas būtų buvęs informuotas apie R. R. išrašymą iš stacionarinės sveikatos priežiūros, apie tai, kad jai buvo atlikta operacija, būtų buvusi galimybė pakartotinai spręsti klausimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.
Kolegija pažymi, kad policijos pareigūnų veikla atskleidžiant nusikaltimus, neatsiejamai susijusi su teisės aktų, tame tarpe, baudžiamųjų ir baudžiamojo proceso įstatymų, taikymu. Teisės aktų taikymas – tai teisėsaugos institucijų pareigūnų profesinės veikos sudėtinė dalis. Todėl ne be reikalo BK 30 straipsnis nustato, kad asmuo neatsako pagal Baudžiamąjį kodeksą už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų. Netinkamas, vieno baudžiamojo proceso dalyvio manymu, įstatymo ar kito teisės akto taikymas yra pagrindas ginčyti tokį veiksmą ir skųsti atitinkamo pareigūno sprendimą įstatymo nustatyta tvarka. Tik aukštesnis pareigūnas, prokuroras ar teismas gali spręsti, ar teisės aktas pritaikytas tinkamai. Netinkamas teisės akto taikymas tam tikrais atvejais gali būti pagrindu traukti pareigūną drausminėn atsakomybėn. Bet tik išimtinais atvejais toks pažeidimas gali būti vertinamas kaip nusikalstama veika. Būtina tam sąlyga – sąmoningas neteisėtų veiksmų padarymas ir kaltės BK 15 ar 16 straipsnių prasme – tyčinės ar, įstatymo numatytais atvejais, neatsargios kaltės buvimas. Profesinėje veikloje taikant teisės normas pakankamai dažnai pasitaiko atvejų, kai įstatymo nuostatos įvairių teisėsaugos pareigūnų suprantamos ir aiškinamos nevienodai, todėl praktikoje analogiškose situacijose gali pasitaikyti skirtingi sprendimai. Bet tai jokiu būdu nėra pagrindas ginčytiną pareigūno ar teismo procesinį sprendimą laikyti nusikalstama veika. Profesinė veikla gali būti vertinama kaip nusikalstama ir užtraukti baudžiamąją atsakomybę tik asmeniui suvokiant daromos veikos pavojingą ar rizikingą pobūdį ir numatant galimą įstatyme numatytų padarinių kilimą. Teisės aktų taikymas, tame tarpe ir netinkamas taikymas, jei padarytoje veikoje nėra sąmoningo netinkamo teisės akto taikymo požymių, negali būti pagrindu traukti baudžiamojon atsakomybėn pareigūną dėl priimto sprendimo. (LAT kasacinės nutartys Nr. 2K-10/2008, 2K-263/2010)
Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik tyčia. Piktnaudžiavimas gali tapti nusikalstama veika, jei padaroma didelė žala valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Tarp kaltininko veiksmų ir kilusių padarinių būtina nustatyti priežastinį ryšį. Šioje situacijoje teisėjų kolegijos įsitikinimu, R. S. atsisakant pradėti ikiteisminį tyrimą, esant akivaizdžiai neteisingai informacijai apie padarytą nusikalstamą veiką, numatyti kokių nors padarinių kilimą nebuvo jokios galimybės, jis negalėjo įtakoti 2009-03-14 įvykdyto R. R. nužudymo. Apylinkės teismo išvada, kad nors R. S. kilusių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido padariniams atsirasti, yra nepagrįsta, pagrįsta prielaidomis. Nėra pagrindo daryti išvadai, kad R. S., remdamasis R. R. žodžiais surašydamas patikslinimą, neapklausdamas medicinos darbuotojų, surašydamas nutarimą atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį, numatė, kad dėl šių jo veiksmų (neveikimo – sužalojimo aplinkybių nepatikslinimo), R. R. sveikatai ir gyvybei gali kilti pavojus, ir nors šių padarinių nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti. Tad daroma išvada, kad R. S. veiksmuose nebuvo tyčios. Negalima daryti išvados, kad tarp jo veiksmų ir R. R. nužudymo, kuris įvykdytas praėjus septyniems mėnesiams po to, kai R. S. atsisakė pradėti ikiteisminį tyrimą, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Esant tokioms aplinkybėms, R. S. pagal BK 228 str. 1 d. išteisinamas nenustačius, kad buvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BK 303 str. 5 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
nuteistojo R. S. apeliacinį skundą tenkinti.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 28 d. nuosprendį dėl R. S. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. panaikinti.
R. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. išteisinti, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).