Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Reginos Pocienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant nuteistajam M. S. ir jo gynėjui advokatui Stanislovui Nalivaikai bei nuteistojo įstatyminei atstovei A. S.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. nuosprendžio, kuriuo M. S. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalį ir nubaustas 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausme, kuri remiantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant galutinę – 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant nepilnamečių pataisos namuose.

Iš M. S. ir, pastarajam neturint turto ar lėšų iki jo pilnametystės, iš jo įstatyminės atstovės ir civilinės atsakovės A. S. civilinio ieškovo ir nukentėjusiojo S. L. (S. L.) naudai priteista 800 eurų nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

M. S. nuteistas už tai, kad turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2016 m. sausio 7 d. apie 15 val., užėjęs į lombardą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atjungus laidus, matant L. Č., nuo stalo pagrobė nukentėjusiajam S. L. priklausantį 800 eurų vertės nešiojamąjį kompiuterį ASUS (duomenys neskelbtini) ir su pagrobtu nešiojamuoju kompiuteriu pasišalino iš įvykio vietos, tokiu būdu atvirai pagrobė svetimą – S. L. priklausantį, 800 eurų vertės turtą. Tokiais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. S. prašo sušvelninti jam 2016 m. birželio 27 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtą 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei subendrinti ją su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismo paskirta bausmė yra per didelė, kadangi nuteistasis yra nepilnametis ir neįgalus, todėl jam per sunku pakelti šią situaciją. Nuteistasis prašo subendrinti pirmosios instancijos paskirtą laisvės atėmimo bausmę su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme, kurią nuteistasis šiuo metu atlieka, ir paskirti švelnesnę bausmę. M. S. taip pat nurodo, kad yra girdėjęs, jog yra galimybių būti išteisintam ir būti laisvėje su „apyranke ant kojos“. Nuteistojo manymu, tokia priemonė užtikrintų ir įrodytų, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų ir laikysis įstatymų. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nuteistasis suprato, kad toks gyvenimas „iki gero nenuves“, labai gailisi savo veiksmų ir tikrai nebedarys naujų nusikaltimų. Nuteistasis siekia kuo greičiau išeiti į laisvę, įsidarbinti ir atlyginti nukentėjusiesiems padarytą žalą bei padėti mamai užauginti seserį.

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies. Įvertinus bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtu nuosprendžiu M. S. buvo neteisingai paskirta bausmė, neįvertinus apeliacinės instancijos teisme nustatytos riboto pakaltinamumo aplinkybės, todėl jis yra keistinas. Taip pat pažymėtina, kad bausmių subendrinimas, kaip to prašo nuteistasis, apeliacinės instancijos teisme negalimas.

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. spalio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas). Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais.

BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Apeliantas savo veiksmais padarė vieną baigtą tyčinį apysunkį nusikaltimą. Nusikaltimo tikslas – turtinė nauda. Veika padaryta tiesiogine tyčia. Veikos padarymo metu M. S. buvo nepilnametis. Vilniaus miesto apylinkės teismas M. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe laikė tai, kad jis pripažino savo kaltę dėl nusikaltimo padarymo ir nuoširdžiai dėl to gailisi. Vilniaus miesto apylinkės teismas skirdamas apeliantui bausmę, vertino ir pastarojo asmenybę, jį charakterizuojančius duomenis. M. S. ne kartą baustas administracine tvarka, o tarp pažeidimų yra ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimo kodekso 50 straipsnyje (smulkusis svetimo turto pagrobimas) numatytas pažeidimas (t. 1, b. l. 82). Aptariamo nusikaltimo padarymo metu M. S. buvo dukart teistas už turtines nusikalstamas veikas, panaudojant ir smurtą (pirmuoju atveju pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį, antruoju – pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir 180 straipsnio 1 dalį), ir teistumas už šias nusikalstamas veikas nėra panaikintas ar išnykęs. Vilniaus miesto apylinkės teismas abiem atvejais M. S. skyrė laisvės atėmimo bausmę, jos vykdymą, remiantis BK 92 straipsniu, atidėdamas. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 7 d. nutartimi bausmės vykdymo atidėjimas M. S. panaikintas ir apeliantas pasiųstas atlikti realią laisvės atėmimo bausmę. Taigi konstatuotina, jog M. S. jam išreikšto valstybės pasitikėjimo nepateisino – net ir po to, kai jo atžvilgiu buvo pritaikytos BK 92 straipsnio nuostatos, jis ir toliau piniginių lėšų siekė įgyti nusikalstamu būdu. Atsižvelgiant į tai, kas minėta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko M. S. bausmės rūšį, nes šioje situacijoje konstatuotina, jog tik realiu asmens izoliavimu nuo visuomenės gali būti pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai.

Visgi, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, jog skirdamas bausmę M. S. atžvilgiu, Vilniaus miesto apylinkės teismas neatliko visapusiškos jį charakterizuojančių duomenų analizės ir taip pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatas. Apeliaciniame skunde M. S. be kita ko nurodė, kad jis yra II grupės neįgalusis. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos duomenų bei skundžiamo nuosprendžio turinio, pirmosios instancijos teismas šio aspekto išsamiai neįvertino. Apygardos teismas apeliacine tvarka nagrinėdamas baudžiamąją bylą, siekdamas išsamaus ir nešališko visų bylos aplinkybių išnagrinėjimo, nusprendė atlikti įrodymų tyrimą, apklausus nuteistąjį ir įvertinus jo nurodytos negalios turinį bei byloje esančius prieštaringus duomenis, 2016 m. lapkričio 16 d. paskyrė M. S. stacionarią psichiatrinę - psichologinę ekspertizę.

2016 m. gruodžio 5 -19 d. Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertinio skyriaus teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-51/2016 (toliau – ekspertizės aktas) nurodyta, kad M. S. jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu konstatuojamas lengvas protinis atsilikimas ir kiti elgesio sutrikimai (F 70.8), o taip pat ir tai, kad dėl tuometinės psichikos sveikatos būklės pastarasis negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir valdyti savo veiksmų. Kartu ekspertizės akte konstatuota, jog nors ir šiuo metu M. S. konstatuojamas lengvas protinis atsilikimas ir kiti elgesio sutrikimai, jis dabar gali suprasti savo veiksmų esmę ir juos valdyti, jam nereikalinga taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir jis gali atlikti laisvės atėmimo bausmę.

Remiantis ekspertizės aktu, dėl kurio išvadų ginčo tarp šalių bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nekilo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nusikalstamos veikos padarymo metu M. S. nors ir nebuvo nepakaltinamumo būsenoje, visgi buvo ribotai pakaltinamas. BK 18 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmenį teismas pripažįsta ribotai pakaltinamu, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamu, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Iš ekspertizės akto matyti, kad M. S. veikos padarymo metu konstatuotas psichikos sutrikimas – lengvas protinis atsilikimas ir kiti elgesio sutrikimai (F 70.8) ir dėl šio sutrikimo jis negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ir valdyti savo veiksmų. Taigi, šiuo atveju egzistuoja baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygos M. S. pripažinti ribotai pakaltinamu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog remiantis BK 18 straipsnio 2 dalimi, asmuo, padaręs apysunkį tyčinį nusikaltimą ir teismo pripažintas ribotai pakaltinamu, atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 59 straipsniu, arba jis gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir jam taikomos BK 67 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės arba BK 98 straipsnyje numatytos priverčiamosios medicinos priemonės. Atsižvelgiant į tai, kad M. S., kuris šiuo nuosprendžiu pripažintinas ribotai pakaltinamu, inkriminuotas tyčinis apysunkis nusikaltimas ir ekspertizės akte konstatuota, jog jam nereikalingos taikyti priverčiamosios medicinos priemonės, šiuo atveju, spręstinas klausimas ar dėl M. S. būklės jam tikslinga bausmę švelninti, ar jį apskritai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismas įvertinęs bylos medžiagą, iš ekspertizės akto, nuteistojo parodymų bei apeliacinio skundo matomą aiškų nusikalstamų veiksmų pavojingumo suvokimą, ankstesnius teistumus ir toliau darytas nusikalstamas veikas, daro išvadą, jog M. S. gali atlikti laisvės atėmimo bausmę, konstatuoja, jog šioje byloje nustatyta M. S. riboto pakaltinamo aplinkybė nesudaro objektyvaus pagrindo jį visiškai atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Teismo nuomone, ši aplinkybė laikytina nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 11 punktas), kuri pirmos instancijos teismo nebuvo nustatyta ir įvertinta apeliantui skiriant bausmę.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui buvo paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri, pritaikius BK 64¹ straipsnio nuostatas, buvo sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Remdamasis BK 18 straipsniu, BK 54 straipsnio 1-2 dalimis ir BK 61 straipsnio 1-2 dalimis, apygardos teismas laiko, jog nustatytas ribotas pakaltinamumas yra reikšminga aplinkybė sprendžiant dėl M. S. skirtinos bausmės dydžio, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę tikslinga mažinti vienu trečdaliu.

Apeliaciniame skunde taip pat prašoma subendrinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. nuosprendžiu apeliantui skirtą bausmę su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 11 d. nuosprendžiu jam paskirta 2 metų ir 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šioje situacijoje bausmių subendrinimas lemtų M. S. teisinės padėties pabloginimą – subendrinta bausmė galimai būtų griežtesnė nei šiuo nuosprendžiu paskirtoji. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad pabloginti nuteistojo ar išteisintojo, taip pat asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai. Taigi, šioje byloje nesant prokuroro ar nukentėjusiojo skundo, sprendimo dėl bausmių subendrinimo ir galimo nuteistojo padėties pagriežtinimo nėra galimybės priimti. Visgi, apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad analogiškas M. S. prašymas dėl bausmių subendrinimo ir kelių neįvykdytų nuosprendžių vykdymo, remiantis BPK 347 straipsnio nuostatomis, gali būti pateiktas nuosprendžio vykdymo stadijoje pirmosios instancijos teismui, t. y. Vilniaus miesto apylinkės teismui arba kitam apylinkės teismui pagal vėliausio nuosprendžio vykdymo vietą.

Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo M. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 27 d. nuosprendžio dalį dėl M. S. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės pakeisti, paskirtąją 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinant iki 6 mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, šią bausmę sumažinti vienu trečdaliu, paskiriant galutinę – 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.