Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06456-2017-2 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.7; 3.2.6.1

2017 m. rugpjūčio 25 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. Š. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau UAB) „Skalvia“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo pripažinimo, su darbo santykiais susijusių sumų ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas A. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Skalvia“, kuriuo, patikslinęs savo reikalavimus, prašo teismo pripažinti ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau DK) 136 str. 3 d. 2 p.; negrąžinti ieškovo į ankstesnį darbą; priteisti ieškovui iš atsakovo pagal DK 297 str. 4 d., 140 str. 1 d. nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokestį už prastovą, vidutinį darbo užmokestį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos ir 500 Eur neturtinės žalos. Paskutinio teismo posėdžio metu ieškovas reikalavimo dėl dienpinigių, kurių prašė ieškiniu ir jo patikslinimais, priteisimo atsisakė, baigiamųjų kalbų metu prašė teismo laikyti, kad darbo sutartis laikoma nutraukta pagal DK 127 str. 2 d. Ieškovas nurodo, kad vairuotojo - ekspeditoriaus pareigose UAB „Skalvia“ jis dirbo nuo 2013-11-25, jam nustatytas 1310 Lt mėnesinis darbo užmokestis, kuris 2016 m. pabaigoje buvo 500 Eur, ir dienpinigiai. Ieškovas 2017-01-17 kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos teritorinį skyrių (toliau VDI Klaipėdos skyrius) dėl UAB „Skalvia" daromų teisės aktų pažeidimų. Ieškovo teigimu jis buvo verčiamas rašyti prašymus dėl nemokamų atostogų, buvo neaiški ieškovo darbo laiko apskaita ir darbo užmokesčio skaičiavimas, be to jam nebuvo išmokami visi dienpinigiai. Todėl 2017-01-25 ieškovas elektroniniu paštu išsiuntė prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. Darbuotojas pagrįstai tikėjosi, kad jis yra atleistas ir tik po kurio laiko patikrinęs elektroninį paštą, rado darbdavio jam siustą 2017-01-26 raštą - reikalavimą pasiaiškinti, kodėl neva tai darbuotojas neatvyksta į darbą. 2017-02-12 VDI Klaipėdos sk. atsakyme ieškovui pranešė apie darbdavio padarytus pažeidimus – darbuotojui buvo žymimi nedraudiminiai laikotarpiai, ieškovui nebuvo atliktas periodinis profilaktinis sveikatos patikrinimas, dalyje komandiruočių įsakymų nėra ieškovo parašų, be to nustatyti kiti teisės aktų reglamentuojančių darbuotojų saugą ir sveikatą pažeidimai. Ieškovo teigimu jis negavo įsakymo dėl jo atleidimo iš darbo ir tik 2017-03-30 profesinės sąjungos teisininkų konsultuotas kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą (toliau SODRA), kur sužinojo, kad yra atleistas pagal DK 136 str. 3 d. 2 p. Taip pat ieškovas nesutinka su darbdavio žymėtais nedraudiminiais laikotarpiais, dėl kurių jis nebuvo socialiai draustas, nebuvo skaičiuojamas jo darbo stažas, dėl ko jam padaryta materialinė ir nematerialinė žala. 2017-06-22 raštu papildęs ieškinio reikalavimus dėl išmokų, teismo prašo ieškinyje nurodytus nedraudiminius laikotarpius nuo 2014-01-01 iki 2017-01-25 pripažinti neteisėtais, priteisti už juos minimalų (jei darbuotojas realiai nedirbo) ir vidutinį darbo užmokestį (jei darbuotojas faktiškai dirbo), t.y. 4049,72 Eur neatskaičius mokesčių, bei sumokėti visus privalomus mokesčius SODRAI (2969 Eur).

Atsakovo UAB „Skalvia“ atstovės su ieškiniu nesutinka, prašo atmesti. Pažymėjo, kad prašydamas DK 127 str. 2 d. nustatytu pagrindu nutraukti darbo sutartį, ieškovas savo prašyme nenurodė konkrečių priežasčių, tariamų darbdavio pažeidimų, kurie jo nuomone sudarė pagrindą nutraukti darbo sutartį, bei jų nepagrindė. Kadangi prašymo atleisti iš darbo diena yra darbo diena, ieškovas turėjo atvykti į darbą tačiau to nepadarė, todėl darbo laiko apskaitos žiniaraštyje buvo žymima pravaikšta. 2017-01-26 darbuotojui buvo išsiųstas reikalavimas pasiaiškinti raštu dėl neatvykimo į darbą, tuo pačiu ieškovas buvo informuotas, kad nepateikus raštiško pasiaiškinimo, jam drausminė nuobauda gali būti skirta ir be raštiško pasiaiškinimo. Darbuotojas nesiteikė atsakyti darbdaviui, todėl atsakovas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje buvo priverstas žymėti pravaikštas. Ieškovo atstovių teigimu ieškovas į darbą be pateisinamų priežasčių nevyko jau nuo 2017-01-09, palikdamas tą dieną darbdavio transporto priemonę ir raktus nuo jos degalinėje, t.y. ne nustatytoje vietoje (aikštelėje). Ieškovas vis prašydavo atidėti išvykimus, pradėjo nebeatsiliepinėti į darbdavio skambučius. Darbdavys buvo priverstas 2017-02-09 atleisti darbuotoją iš darbo už šiurkštų darbo tvarkos pažeidimą, t.y. neatvykimą į darbą be svarbios priežasties. Darbuotojas tuo metu jau dirbo kitoje įmonėje UAB „GESSA" (įsidarbino nuo 2017-02-01), apie ką nebuvo informavęs savo pagrindinio darbdavio. Ieškovas nesąžiningai naudojasi savo, kaip silpnosios šalies padėtimi, pateikdamas teismui tikrovės neatitinkančius faktus už trejus metus, tuo klaidindamas ir apsunkindamas bylos nagrinėjimą. Darbuotojas galėjo kreiptis į darbo ginčų komisiją, jei manė, kad yra pažeidžiamos jo teisės kol buvo nenutrūkę darbiniai santykiai, tačiau neaišku dėl kokių priežasčių jis delsė trejus metus, juolab buvo profsąjungos narys. Darytina išvada, jog visą tą laikotarpį darbuotojas savanoriškai išeidavo nemokamų atostogų ir apie tai patvirtina jo rašyti prašymai. VDI Klaipėdos skyrius pažeidimų skaičiuojant dienpinigių nepastebėjo. Ieškovui buvo taikoma suminė darbo laiko apskaita. Jokių prastovų ieškovas neturėjo, po komandiruočių jam buvo suteikiamos atostogos, o atvykus į darbą visada bendrovė turėjo pasiūlymų dėl naujo vykimo į komandiruotę. UAB „Skalvia“ su darbuotoju yra pilnai atsiskaičiusi ir jokių reikalavimų dėl vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką, vidutinį atlyginimą už jo paties prašytas ir jam suteiktas nemokamas atostogas, reikalauti nėra pagrindo. Taip pat nėra jokio pagrindo mokėti SODRAI įmokas už laikotarpius, kada ieškovas buvo jo prašymu suteiktose nemokamose atostogose.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013-11-25 ieškovas A. Š. ir atsakovas UAB „Skalvia“ sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 31, pagal kurią ieškovas priimtas į darbą UAB „Skalvia“ vairuotojo - ekspeditoriaus pareigoms užimti (b. l. 8-9). UAB „Skalvia“ 2017-02-09 įsakymu „Dėl A. Š. atleidimo iš darbo“ atleido ieškovą iš vairuotojo – ekspeditoriaus pareigų nuo 2017-02-09 pagal DK 136 str. 3 d. 2 p., įpareigojant išmokėti jam kompensaciją už nepanaudotas atostogas (b. l. 73).

Dėl atleidimo iš darbo teisėtumo

Nutraukti darbo sutartį remiantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu galima tik esant darbo drausmės pažeidimui, kuriuo vieną kartą šiurkščiai pažeidžiamos tiesiogiai darbuotojo darbą reglamentuojančių įstatymų ir kitų norminių teisės aktų nuostatos arba kitaip šiurkščiai nusižengiama darbo pareigoms ar nustatytai darbo tvarkai (DK 235 str. 1 d.). Pagal DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktą šiurkštus darbo pareigų pažeidimas yra darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Taigi tam, kad būtų konstatuotas DK 235 str. 2 d. 9 p. nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateiktas priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašas, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, esant ginčui teisme, pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą), tenka darbdaviui, o pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą – darbuotojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-12-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-657/2005; 2009-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009; 2014-04-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218/2014). Įrodinėjimo procesas yra skirtas išsiaiškinti konkrečiai civilinei bylai reikšmingų aplinkybių buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 177 str.). Įrodinėjimo našta – tai būtinybė šaliai įrodyti aplinkybes, kurių neįrodžius jai gali atsirasti neigiamų padarinių.

Kaip paaiškino atsakovo atstovės ir kaip matyti iš atsakovo pateiktų dokumentų (2017-01-26 reikalavimo pasiaiškinti raštu dėl neatvykimo į darbą, 2017-02-03 akto dėl A. Š. neatvykimo į darbą, 2017-01-09 įsakymo dėl pravaikštų) atsakovas atleistas iš darbo už pravaikštas, taip pat neatlikimo kitų jam priskirtų darbinių pareigų – po komandiruotės, vykusios 2017 m. sausio 3-6 dienomis, 2017-01-09 negrąžino transporto priemonės į nurodytą aikštelę Šilutės pl., Klaipėdoje, negrąžino įmonės kuro kortelių ir kitų dokumentų į įmonės biurą (Šaulių g. 44-7, Klaipėdoje), šiuos palikdamas 2017-01-12 degalinės „Travena“, Minijos g. Klaipėdoje operatoriui, nenorėjo susitikti su įmonės direktoriumi, neatsiliepdavo į skambučius, neišvyko į 2017-01-19 ir 2017-01-21, 2017-01-24 ir 2017-01-28 numatytas komandiruotes (b.l. 13, 74, 76, 77). Ieškovo teigimu degalinėje palikti transporto priemonę, raktus, dokumentus jam nurodė direktorius.

Byloje yra atsakovo surašytas 2017-01-26 reikalavimas ieškovui pasiaiškinti dėl darbo drausmės pažeidimo (kaip tą numato DK 240 str. 1 d.), kuriuo reikalaujama iki 2017-01-31 12.00 val. pateikti paaiškinimą, kodėl atsakovas nuo 2017-01-09 neatvyksta į darbą. Tokį paaiškinimą ieškovas pateikė 2017-01-30, kuriame reikia pastebėti nėra nurodyta, kad ieškovas laiko kad darbo santykiai su juo yra nutrūkę remiantis jo 2017-01-25 prašymu.

Ieškovas neneigia, kad nuo 2017-01-09 iki pat 2017-02-09, t.y. visą mėnesį nevyko į darbą. Darbdavys dėl to priėmė įsakymą, kad A. Š. už nepasirodymą darbe be pateisinamos priežasties nuo to laiko skirti pravaikštas pagal DK 235 str. 2 d. 9 p. (b. l. 77).

Ieškovo teigimu darbdavys jį versdavo rašyti prašymus dėl nemokamų atostogų, o kai jam paaiškėjo, kad už tuos laikotarpius jis nebuvo socialiai draustas ir darbdavys Sodrai nemokėjo už šį darbuotoją jokių įmokų, be to galimai neteisingai buvo vedama jo darbo laiko apskaita ir galimai pilnai su darbuotoju buvo neatsiskaitoma, todėl jis pradėjo nebeiti į darbą, o 2017-01-17 VDI Klaipėdos skyriui parašė skundą dėl UAB „Skalvia“ daromų pažeidimų. Nesulaukęs kaip bus išspręstas skundas A. Š. 2017-01-25 elektroniniu paštu išsiuntė UAB „Skalvia“ prašymą nutraukti darbo sutartį pagal DK 127 str. 2 d. Šiame prašyme nedetalizuota, dėl kokių priežasčių prašoma nutraukti darbo sutartį šiuo pagrindu. Kaip patvirtino pats ieškovas jis nebuvo atvykęs į UAB „Skalvia“ pakomentuoti šio prašymo turinio, nesidomėjo kaip prašymas bus išspręstas ir tiesiog toliau nėjo į darbą UAB „Skalvia“. A. Š. UAB „Skalvia“ direktoriui pateikė 2017-01-27, 2017-01-28 ir 2017-01-30 pareiškimus, kad atsisako vykti į darbą, nes „nesilaikoma LR DK“, o pasiaiškinimą dėl neatvykimo į darbą pateikė 2017-01-30, kuriame nurodė, kad nuo 2017-01-09 nevyksta į darbą, kadangi „pagal darbo ir poilsio režimą jam turėjo būti suteiktos išeiginės dienos, be to jis šiame darbe nėra supažindintas su darbo grafiku, <...> be kurio jis negali planuoti jam priklausančio laisvo laiko, <...> nežino, kada jam išvykti į komandiruotę“ (b. l. 69-72). Ieškovas neneigė, kad pagal susiformavusią praktiką dėl vykimo į komandiruotę jis sužinodavo atvykęs į UAB „Skalvia“ administraciją, taip pat apie tai buvo informuojamas telefonu.

Pagal ieškovo ir atsakovo atstovių paaiškinimus ir byloje esančią medžiagą matyti, kad atsakovo kaip darbuotojo darbo funkcijos buvo vykdomos tik komandiruotėse. Bylos duomenimis pagal nusistovėjusią praktiką dėl vykimo į komandiruotę tą pačią išvykimo dieną buvo priimamas ieškovės (darbdavio) įsakymas, kuriame buvo nurodoma dienpinigių norma (b. l. 86-97, 113-124, 129). Ieškovas niekuo nepagrindė savo teiginių, kad tokie įsakymai buvo priimami tik darbuotojui grįžus iš komandiruotės (CPK 178 straipsnis).

VDI Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs A. Š. 2017-01-17 skundą, 2017-02-14 pranešime nurodė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nebuvo žymimas faktiškai ieškovo dirbtas laikas, šiam darbuotojui nebuvo atliktas periodinis profilaktinis sveikatos patikrinimas, nustatyta kitų pažeidimų teisės aktų, reglamentuojančių darbuotojų saugą ir sveikatą, tačiau nenustatyta pažeidimų dėl darbo grafiko ar dėl netinkamo atsiskaitymo su ieškovu (b. l. 15-16). SODROS duomenimis 2016 m. – 2017 m. nurodyti nedraudiminiai laikotarpiai nurodyti kai ieškovas jo prašymu buvo išleistas nemokamų atostogų, ką patvirtina byloje esantys kiti dokumentai (b. l. 17-22, 82-85, 98-112). Tokius prašymus dėl nemokamų atostogų ieškovas rašydavo ne tik 2016 m., bet ir 2015 m. Nenurodė priežasčių, kodėl anksčiau neteikė darbdaviui prašymo dėl atleidimo iš darbo.

Ieškovas į darbą turėjo atvykti 2017-01-09, nustatyta tvarka perduoti įmonės transporto priemonę ir reikiamus dokumentus, tačiau to nepadarė. Ieškovas į darbą nevyko visą mėnesį iki pat jo atleidimo iš darbo. Tam laikotarpiui nebuvo pateikęs prašymo dėl jo išleidimo atostogoms, nepateikė nedarbingumo lapelio, taip pat nenurodė darbdaviui jokių neatvykimo į darbą svarbių priežasčių, savo prašymo atleisti iš darbo pagal DK 127 str. 2 d. darbdaviui nemotyvavo. Aptariama teisės norma, skirtingai nei DK 127 str. l d., nenustato, kad įspėjimo terminui pasibaigus darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą, nes darbuotojo nurodytų priežasčių egzistavimą ir jų svarbą visų pirma vertina darbdavys. Darbdaviui sutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. nustatytu pagrindu, darbo sutartis nutraukiama nuo darbuotojo prašyme nurodytos dienos, kuri turėtų būti ne ankstesnė kaip trys dienos nuo prašymo pateikimo dienos, jeigu darbuotojas su darbdaviu nesusitarė kitaip. Darbdaviui nesutikus, kad yra pagrindas nutraukti darbo sutartį, darbo santykiai tarp darbuotojo ir darbdavio tęsėsi ir pasibaigia įstatymuose nustatytais darbo sutarties pasibaigimo pagrindais pasibaigus darbo sutarčiai (DK 124 str.). Aukščiau nustatytos aplinkybės suteikia pagrindą išvadai padaryti, kad atsakovas neturėjo teisės reikalauti nutraukti darbo sutartį DK 127 str. 2 d. pagrindu. Be to, tokį prašymą pateikė 2017-01-25, t.y. jau neidamas į darbą be pateisinamos priežasties daugiau nei dvi savaites, taip pat nėjo į darbą tiek tris dienas po prašymo pateikimo, nors tą turėjo daryti pagal jo paties nurodomą normą, tiek ir toliau iki buvo atleistas darbdavio įsakymu.

Apibendrinant darytina išvada, kad atsakovas įrodė, kad ieškovas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių nuo 2017-01-09 iki 2017-02-09. Reikia pastebėti, kad tokių pravaikštų ieškovas turėjo ir anksčiau 2014 m. (b.l. 125-128). Ieškovas neįrodė, kad į darbą neatvyko dėl svarbių priežasčių (CPK 178 str.). Reikia pastebėti, kad ieškovas kaip paaiškino supranta savo prašymų dėl nemokamų atostogų suteikimo prasmę ir pasekmes. Teismas pažymi, kad ieškovas turi ne tik gyvenimo, bet ir darbinės veiklos patirtį, todėl turėjo galimybę ieškoti būdų spręsti iškilusius nesusipratimus bei teisėtomis priemonėmis nutraukti darbo sutartį, išlaikant teisės aktų nustatytus terminus dėl įspėjimo apie išėjimą iš darbo, taip nepažeidžiant darbdavio interesų į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą surasti kitą darbuotoją, užtikrinant darbo proceso nepertraukiamumą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad, nagrinėjant iš darbo teisinių santykių kylančius ginčus, atsižvelgiant į DK 2 straipsnyje įtvirtintą darbo teisės subjektų lygybės principą, negali būti ginami tik darbuotojo interesai; tuo atveju, kai darbo drausmės pažeidimas buvo padarytas, o paskirta drausminė nuobauda atitinka pažeidimo sunkumą, vien tik formalus drausminės nuobaudos skyrimo tvarkos pažeidimas nėra pakankamas pagrindas naikinti paskirtą drausminę nuobaudą, nes priešingu atveju būtų ginamas nesąžiningas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009). Nagrinėjamu atveju ieškovas į darbą neatvyko ne vieną darbo dieną, o gerokai ilgesnį laiką, neišvyko į numatytus reisus užsienyje, dėl ko buvo pažeisti atsakovo interesai, todėl laikytina, kad ieškovui parinkta drausminė nuobauda atleidimas iš darbo yra tinkama ir adekvati ieškovo padarytiems pažeidimams.

Esant išdėstytų motyvų ir argumentų visumai, teismas pripažįsta, kad ieškovas iš darbo DK 136 str. 3 d. 2 p. pagrindu atleistas teisėtai ir pagrįstai, kadangi ieškovo neatvykimas į darbą aukščiau nurodytu laikotarpiu laikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu (DK 235 str. 2 d. 9 p.), lėmusiu atsakovo priimtą įsakymą dėl ieškovo atleidimo iš darbo.

Atmetus ieškovo reikalavimą dėl jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, nėra jokio pagrindo tenkinti jo tik baigiamųjų kalbų metu suformuluoto prašymo dėl atleidimo pagrindo pakeitimo į 2017-01-25 prašyme nurodytą (pagal DK 127 str. 2 d.), kuris yra nepagrįstas ir nemotyvuotas, taip pat pateiktas nesavalaikiai, nors teisėja ne kartą ieškovą įpareigojo suformuluoti šį savo reikalavimą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės.

Dėl išeitinės išmokos, darbo užmokesčio už nedraudiminius laikotarpius ir prastovas priteisimo

Nutraukus darbo sutartį su ieškovu dėl jo kaltės (už šiurkštų darbo drausmės pažeidimą) jam išeitinė išmoka nepriklauso (DK 136 str. 3 d. 2 p., 140 str., 235 str. 2 d. 9 p.), todėl atmestinas kaip nepagrįstas šis ieškovo ieškinio reikalavimas.

Ieškovas reikalavimo dėl dienpinigių iš atsakovo priteisimo atsisakė paskutinio teismo posėdžio metu, teismas tokį atsisakymą priėmė.

Ieškovas prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už prastovą. Kokiais laikotarpiais buvo ieškovo darbo prastova ieškovas nei ieškinyje, nei jo patikslinimuose nei teikdamas paaiškinimus nedetalizuoja. Ieškovas taip pat nenurodė, kokios sumos už prastovas prašo. Atsakovo atstovių teigimu ieškovo darbo laikotarpiu UAB „Skalvia“ jokių prastovų nebuvo, ieškovo laiko, kai jam pagal DK nuostatas buvo suteiktas poilsio laikas ir kai jis buvo nemokamose atostogose negalima laikyti prastova.

Prastova ne dėl darbuotojo kaltės yra tokia padėtis darbovietėje, kai darbdavys neduoda darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo dėl tam tikrų objektyvių priežasčių (gamybinių ar kt.) (DK 122 str. 1 d.). Prastovos ne dėl darbuotojo kaltės laikas apmokamas ne mažesniu nei Vyriausybės nustatytu minimaliuoju valandiniu atlygiu už kiekvieną prastovos valandą (DK 195 str. 1 d.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovo darbo funkcijos buvo atliekamos komandiruotėse. Komandiruotam darbuotojui per visą komandiruotės laiką paliekama darbo vieta (pareigos) ir darbo užmokestis (DK 220 str. 1 d.), komandiruotam darbuotojui garantuojama darbo laiko apskaita (DK 143 str. 1 d. 2 p.), komandiruojamam darbuotojui mokami dienpinigiai ir kompensuojamos su komandiruote susijusios išlaidos (DK 220 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių taip pat kilo ginčas ne tik, ar buvo prastovos, bet ir dėl ieškovo darbo laiko apskaitos tinkamumo.

Kiekvieno darbuotojo darbo ir poilsio laiko paskirstymas (kaita) per parą, savaitę ar apskaitinį laikotarpį, taip pat kasdieninio darbo (pamainos) pradžia ir pabaiga nustatoma pagal įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisykles. Darbo (pamainų) grafikus tvirtina administracija, suderinusi su įmonės, įstaigos, organizacijos darbuotojų atstovais (DK 19 str.) arba kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. Darbuotojams nustatoma penkių darbo dienų savaitė su dviem poilsio dienomis (DK 147 str. 1, 2 dalys). DK 144 str. 1 d. numatyta, kad darbo laikas negali būti ilgesnis kaip keturiasdešimt valandų per savaitę. Kasdieninė darbo laiko trukmė neturi viršyti aštuonių darbo valandų. Išimtis gali nustatyti įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir kolektyvinės sutartys. Maksimalus darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, per septynias dienas neturi viršyti keturiasdešimt aštuonių valandų (DK 144 str. 2, 3 dalys). Įmonėse, įstaigose ir organizacijose, atskiruose cechuose, baruose ir darbams esant būtinumui ir atsižvelgus į darbuotojų atstovų nuomonę (DK 19 str.) ar kitais kolektyvinėje sutartyje nustatytais atvejais galima taikyti suminę darbo laiko apskaitą. 2013-11-25 šalių sudarytos darbo sutarties 5 punkte nurodyta, kad taikoma „suminė darbo laiko apskaita“. Darbo laiko trukmė per apskaitinį laikotarpį neturi viršyti tai darbuotojų kategorijai nustatyto darbo valandų skaičiaus (DK 149 str. 1 d.). Jeigu taikoma suminė darbo laiko apskaita, privalo būti garantuota DK nustatyta paros ir savaitės nepertraukiamo poilsio trukmė (DK 149 str. 2 d.). Esant suminei darbo laiko apskaitai, darbuotojams suteikiamos poilsio dienos pagal darbo (pamainų) grafikus (tvarkaraščius) (DK 161 str. 4 d.).

VDI Klaipėdos skyrius, išnagrinėjęs A. Š. 2017-01-17 skundą, 2017-02-14 pranešime nurodė, kad ieškovo darbo, vairavimo ir poilsio laiką reglamentuoja 2006-03-15 Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 561/2006 „Dėl tam tikrų su kelių transportu susijusių socialinių teisės aktų suderinimo ir iš dalies keičiantis Tarybos reglamentus (EEB) Nr. 3821/55 ir (EB) Nr. 2135/98 bei panaikinantis Reglamentą (EEB) Nr. 3820/85“ (toliau Reglamentas) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-05-14 nutarimas Nr. 587 „Dėl darbų, kuriuose gali būti taikoma iki dvidešimt keturių valandų per parą darbo laiko trukmė, sąrašo, darbo ir poilsio laiko ypatumų ekonominės veiklos srityse, patvirtinimo“ ir kad vairuotojams, patenkantiems į šio Reglamento reglamentavimo sritį, netaikoma DK 147 str. nuostata dėl darbo grafikų paskelbimo viešai įmonių ir jų padalinių informaciniuose stenduose. Kaip paaiškino pats ieškovas jis komandiruočių metu pats žymėdavo tachografe jo darbo ir poilsio laiko režimą. Patikrinimo metu sutikrinus UAB „Skalvia“ pateiktus darbo laiko apskaitos žiniaraščius ir duomenis, perkeltus iš A. Š. identifikavimo kortelės, VDI Klaipėdos skyrius nustatė, kad darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose nebuvo žymimas faktiškai ieškovo dirbtas laikas, taip pažeidžiant DK 147 str. 6 d. Teismo vertinimu, nors ir buvo nustatyta nežymių atsakovo padarytų pažeidimų, tačiau iš jų negalima spręsti, kad būtų netinkamai vedama ieškovo darbo laiko apskaita, kad būtų nesilaikoma Reglamente, DK ir minėtame Vyriausybės nutarime nustatyto tolimųjų reisų vairuotojo darbo ir poilsio taisyklių. Reikia pažymėti, kad VDI Klaipėdos skyrius nenustatė, kad ieškovas turėtų prastovų darbo UAB „Skalvia“ metu. Ieškovas taip pat neįrodė, kad buvo prastovų, net neįvardijo laikotarpių, kada galėjo būti prastovos.

Visa tai įvertinęs teismas atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą ieškovo reikalavimą priteisti jam neišmokėtą darbo užmokestį už prastovas.

Nenustatyta, kad atleidus ieškovą iš darbo, jam nebūtų išmokėtas jam priklausantis darbo užmokestis, dienpinigiai ar kompensacija už nepanaudotas atostogas. Reikia pastebėti, kad absoliučioje daugumoje UAB „Skalvia“ įsakymų dėl ieškovo komandiruočių ieškovas yra savo parašu patvirtinęs, kad „su dienpinigių norma sutinku“.

Nors ieškovas kaip atskiro reikalavimo ieškinyje ir jo patikslinimuose neišskyrė prašymo priteisti iš atsakovo darbo užmokestį už ieškinyje nurodytus nedraudiminius laikotarpius, kai ieškovas buvo nemokamose atostogose, tačiau teismas pasisakys ir dėl jų pagrįstumo.

Nemokamos atostogos suteikiamos darbuotojo reikalavimu (DK 184 str.). Už tokias atostogas nėra apmokama. Darbdavys, suteikęs darbuotojui nemokamas atostogas arba leidęs jam neatvykti į darbą, privalo pranešti SODRAI apie apdraustojo nedraudiminį laikotarpį. Nedraudiminis laikotarpis – tai laikotarpis, kurio metu apdraustasis negauna pajamų, nuo kurių turi būti skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos; taip pat jis negauna įstatymu nustatytos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pašalpos (SODROS direktoriaus 2010-06-04 įsakymu Nr. V-243 patvirtintų „Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių“ 3.4 p.). Byloje esantys ieškovo pasirašyti prašymai dėl nemokamų atostogų suteikimo prašyme nurodytais laikotarpiais, dėl kurių darbdavys yra priėmęs atitinkamus įsakymus dėl šio darbuotojo išleidimo nemokamoms atostogoms, taip pat paties ieškovo paskutinio teismo posėdžio metu pateikti 2016 m. jo prašymai išleisti nemokamų atostogų laikotarpiu nuo 2016-06-04 iki 2016-06-30 bei laikotarpiu nuo 2016-07-01 iki 2016-08-14 dėl asmeninių priežasčių atitinka byloje SODROS pažymoje nurodytus A. Š. nedraudiminius laikotarpius. Remiantis prieš tai minėtomis teisės normomis ieškovo darbdavys neprivalėjo už šį darbuotoją SODRAI mokėti jokių įmokų, o ir ieškovui mokėti darbo užmokestį už laikotarpius, kai jis buvo nemokamose atostogose nebuvo jokio teisinio pagrindo. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtų ginčyti ir pripažinti negaliojančiais UAB „Skalvia“ įsakymai dėl nemokamų atostogų ieškovui suteikimo paties darbuotojo prašymu. Todėl netenkintini ieškovo reikalavimai ieškinyje nurodytus nedraudiminius laikotarpius nuo 2014-01-01 iki 2017-01-25 pripažinti neteisėtais, priteisti už juos minimalų (jei darbuotojas realiai nedirbo) ir vidutinį darbo užmokestį (jei darbuotojas faktiškai dirbo), t.y. 4049,72 Eur neatskaičius mokesčių, bei sumokėti visus privalomus mokesčius SODRAI (2969 Eur).

Dėl vidutinio darbo užmokesčio priteisimo

Atmetus ieškinio reikalavimus dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taip pat dėl sumų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, nėra teisinio pagrindo ieškovui priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką ir uždelsimo atsiskaityti su atleistu darbuotoju laiką (DK 141 str. 3 d., 300 str. 3 d.). Taip pat nėra jokio pagrindo priteisti ieškovui vidutinį darbo užmokestį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo dienos.

Dėl neturtinės žalos priteisimo

Kadangi teismas nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų, atleidžiant ieškovą iš darbo, todėl atsakovui nekyla pareiga mokėti ieškovui neturtinę žalą, todėl ir šioje dalyje ieškinys atmestinas (CPK 178, 185 str.).

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Šalys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų tarp šalių paskirstymo klausimas nesprendžiamas. Ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo valstybei buvo atleistas (CPK 83 str. 1 d. 1 p.).

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vadovaudamasis CPK 259 str., 260 str., 268- 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.