- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-06-22
- Bylos Nr.
- 1A-338-134-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Bronė Vidzėnienė (pirm.), Eligijus Gladutis, Evaldas Vanagas
- Nuteistasis
- R. D.
- Advokatai
- Regina Butnevičienė
- Kategorijos
Teisėjas Kęstutis Venckus Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.3.1
2011 m. birželio 22 d.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Bronės Vidzėnienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. nuteistas :
pagal BK 182 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams;pagal BK 294 str. 2 d. – laisvės atėmimu 2 metams.
Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 str. 2 d. 1 p., bausmės vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams, įpareigojant atlyginti nusikalstama veika padarytą žalą per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Priteista iš R. D. B. M. 140 Lt turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
2009 m. gegužės - birželio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, , sutaręs už 600 litų iš nukentėjusiosios B. M. pirkti jos invalido vežimėlį, apgaule įtikindamas nukentėjusiąją, kad visą sumą sumokės vėliau, nukentėjusiajai sumokėdamas dalį - 460 litų, apgaule savo naudai įgijo B. M. invalido vežimėlį 600 litų vertės, padarydamas nukentėjusiajai 140 litų turtinę žalą;
be to, jis, veikdamas bendrininkų grupėje su nenustatytu asmeniu, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą prieš Ž. R., savavališkai vykdė ginčijamą, nerealizuojamą savo tariamą teisę, o būtent:
2009-08-13 apie 15 val., mieste, A. M. gatvėje prie pastato Nr. 57, esančioje automobilių stovėjimo aikštelėje, panaudodamas prieš Ž. R. psichinę prievartą - grasindamas didelėmis problemomis, reikalavo 1000 litų arba naujų akumuliatorių už tariamai nukentėjusiojo pasisavintus akumuliatorius, po to kilusio konflikto metu, priėjęs prie automobilio ,,M. S.“, valstybinis numeris DZF 934, kuriame sėdėjo nukentėjusysis, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu rankomis ir daiktu, panašiu į beisbolo lazdą, sudavė Ž. R. į galvos sritį padarydamas poodinę kraujosruvos muštinę žaizdą kaktoje, kairiame dilbyje, taip nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti apylinkės teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Skunde teigia neįvykdęs sukčiavimo prieš B. M., nes jo veiksmuose nebuvo apgaulės. Jis nukentėjusiajai už neįgaliojo vežimėlį iš suderėtų 600 Lt sumokėjo 460 Lt, o 140 Lt sutarė atvežti vėliau, kai turės pinigų. Tačiau parduotuvės, kurioje buvo parduodamas vežimėlis, savininkas Ž. R. jam negrąžino jo pakeistų naujų vežimėlio akumuliatorių, todėl jis nukentėjusiajai nesumokėjo likusios sumos. Jo veiksmuose nebuvo tyčios apgaule įgyti B. M. turtą, jis nesuklaidino nukentėjusiosios, nes ketino jai sumokėti likusią sumą.
Apeliantas teigia nepagrįstai nuteistas ir už savavaldžiavimą prieš Ž. R.. Jis siekė, kad parduotuvės savininkas Ž. R. jam grąžintų dingusius akumuliatorių arba atlygintų jų vertę – 1000 Lt. 2009-08-13, kartu su sūnumi ir draugu nuvažiavęs prie nukentėjusiojo parduotuvės, sutiko jį ir L. Ž., šie, būdami neblaivūs, jam liepė dingti, Ž. R., sėdėdamas automobilyje, spyrė jam į koją, todėl jis gindamasis iš bagažinės pasiėmė vaiko žolės riedulio lazdą, tačiau ja nukentėjusiajam nepataikė, todėl draugas, priėjęs iš kitos pusės, sudavė Ž. R. į galvą. Šį įvykį matę liudytojai R. S., A. R., L. Ž. nenurodė, kad būtent jis trenkė nukentėjusiajam. Jis prieš nukentėjusįjį nenaudojo psichinės prievartos, nes tarp jų vyko buitinis konfliktas, jis pas nukentėjusįjį atvyko kalbėtis, o ne prievarta įgyvendinti savo teisės. Jis turėjo teisę reikalauti nukentėjusiojo grąžinti akumuliatorius arba pinigus, nes akumuliatoriai dingo nukentėjusiojo parduotuvėje, todėl ši teisė buvo reali, o ne tariama.
Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliantas, skunde ginčydamas nuteisimą už sukčiavimą, teigia, kad jo veiksmuose, prižadant nukentėjusiajai B. M. sumokėti už vežimėlį nesumokėtus 140 Lt iš suderėtų 600 Lt, nebuvo apgaulės, nes jis ruošėsi šiuos pinigus sumokėti vėliau ir nesiekė įgyti svetimą turtą. Tokios pat pozicijos apeliantas laikėsi ir teisminio nagrinėjimo metu. Tačiau apie kaltininko veikos subjektyviąją pusę sprendžiama ne tik pagal jo paties parodymus, bet ir pagal jo veikos objektyviuosius požymius. Šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad apelianto veikoje buvo visi objektyvieji ir subjektyvieji sukčiavimo požymiai. Pagal nukentėjusiosios ir paties R. D. parodymus, apeliantas, nuvykęs į garbaus amžiaus nukentėjusiosios namus, pirmiausia ją įkalbėjo sumažinti parduodamo neįgaliojo vežimėlio kainą nuo 1000 iki 600 Lt, po to jai sumokėjo 460 Lt ir pažadėjo likusius 140 Lt atvežti vėliau. Apeliantas iš parduotuvės pasiėmė vežimėlį, tačiau neparodė nei mažiausių pastangų nukentėjusiajai sumokėti šią nedidelę sumą nei artimiausiu metu, nei 2010-02-22, kuomet nukentėjusioji kreipėsi į policiją, pranešdama apie prieš ją įvykdytą nusikalstamą veiką (1 t., 93-94 b.l.), nei tolesnio proceso metu. Nors apeliantas skunde teigia nesumokėjęs pinigų dėl dingusių jo nupirktų naujų akumuliatorių, tačiau akivaizdu, kad nukentėjusiajai ši papildoma sąlyga nebuvo nei žinoma, nei apelianto su ja aptarta, todėl apelianto bandymas susieti savo prievolės nukentėjusiajai neįvykdymą su jo santykiais su trečiaisiais asmenimis yra nepagrįstas. Iš bylos duomenų matyti, kad apelianto padėtis buvo žymiai geresnė nei nukentėjusiosios, nes jos galimybės išsireikalauti likusią sumą buvo labai menkos : apeliantas nukentėjusiajai nepaliko jokių asmens duomenų, pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta žodine forma, be to, imtis kokių nors savarankiškų veiksmų jai būtų buvę sunku dėl savo amžiaus. Aptartos aplinkybės suteikia pagrindą daryti išvadą, kad apeliantas, pasinaudodamas nukentėjusiosios patiklumu ir jai pažadėdamas sumokėti likusią 140 Lt sumą, nei neketino vykdyti šios prievolės taip apgavo nukentėjusiąją, tai užvaldydamas jai priklausantį neįgaliojo vežimėlį. Suklaidindamas nukentėjusiąją, apeliantas suprato jai padarysiantis turtinę žalą ir siekė tokių padarinių, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Apelianto veikoje yra visi objektyvieji ir subjektyvieji sukčiavimo požymiai, todėl tenkinti jo prašymą ir išteisinti dėl šio nusikaltimo padarymo nėra pagrindo. Tačiau teismas apeliantui nepagrįstai inkriminavo visos vežimėlio vertės, t.y. 600 Lt, užvaldymą apgaule. Turtiniuose nusikaltimuose asmens veika kvalifikuojama pagal nusikalstamos veikos metu likusią nesumokėtą nustatytos turto vertės dalį (kasacinė nutartis Nr. 2K-374/2009). Šioje byloje tokia suma yra 140 Lt. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto veika iš BK 182 str. 1 d. perkvalifikuotina į BK 182 str. 3 d. ir jam skirtina arešto bausmė, o nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).
Apeliantas skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai pripažintas kaltu dėl savavaldžiavimo. Apeliantas skunde pakartoja teisminio nagrinėjimo metu dėstytą versiją, kurios esmė ta, kad jis į nukentėjusiojo parduotuvę vyko atsiimti joje paliktų akumuliatorių, kuriais jis pakeitė neįgaliojo vežimėlyje buvusius neveikiančius akumuliatorius, nukentėjusiajam negrasino, o sumušė tik gindamasis nuo jo užpuolimo. Tačiau šią versiją paneigia byloje surinkti įrodymai. Nukentėjusiojo ir liudytojų L. Ž., A. R. ir R. S. parodymais nustatyta, kad apeliantas kelis kartus buvo nuvykęs į parduotuvę ir grasindamas reikalavo naujų akumuliatorių už nukentėjusiojo esą pasisavintus arba sumokėti 1000 Lt, taip pat elgėsi ir įvykio dieną. Be to, paskutinį kartą pas nukentėjusįjį apeliantas vyko pasiruošęs ne tik žodiniam konfliktui, bet ir fizinio smurto panaudojimui, nes nusivežė medinę lazdą, vyko su draugu ir sūnumi, t.y. turėdamas jėgų persvarą. Nors apeliantas teigia nukentėjusįjį sumušęs, gindamasis nuo jo užpuolimo, tačiau tiek jo paruošiamieji veiksmai, tiek nukentėjusiojo ir konfliktą tiesiogiai stebėjusių liudytojų L. Ž., A. R. ir R. S. parodymais nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pirmas pradėjo smurtauti būtent apeliantas, kuris pirmiausia bandė jėga ištempti nukentėjusįjį iš automobilio, po to iš savo automobilio atsinešė pagalį ir juo mušė nukentėjusįjį iš vienos, o kartu su apeliantu atvažiavęs vyras – iš kitos pusės. Teismo medicinos specialisto išvada nukentėjusiajam nustatytos muštinės žaizdos ir kraujosruvos galvoje ir rankoje (1 t., 31 b.l.).
Liudytojas L. Ž., dirbęs nukentėjusiojo parduotuvėje, teigė pats atidavęs apelianto draugams naujus akumuliatorius, kuriuos apeliantas buvo įdėjęs į neįgaliojo vežimėlį vietoje jame buvusių nebeveikusių akumuliatorių. Pagal liudytojo parodymus, pats apeliantas akumuliatorių atsiėmime nedalyvavo, be to byloje nėra patikimų įrodymų, kad apeliantas žinojo apie savo draugų veiksmus, todėl apeliantas buvo įsitikinęs turintis teisę reikalauti grąžinti nukentėjusiojo parduotuvėje paliktus akumuliatorius, taip realizuodamas savo tariamą teisę. Tačiau šios teisės realizavimui pasirinko būda, kuris prieštarauja įstatymams: grasino nukentėjusiajam ir jį sumušė, taip savavališkai vykdydamas ginčijamą savo tariamą teisę atgauti akumuliatorius, panaudodamas psichinį ir fizinį smurtą. Tokia apelianto veika atitinka nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 2 d., požymius, todėl tenkinti apelianto prašymą išteisinti dėl šio nusikaltimo įvykdymo nėra pagrindo.
Teismas, skirdamas apeliantui bausmę už šį nusikaltimą, teisingai taikė BK 54 str. 2 d., 61 str. 1-3 d. nuostatas, todėl apeliantui pakirta bausmė, švelnesnė už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežta ir nešvelnintina. Tačiau šis apysunkis nusikaltimas ir apelianto padarytas baudžiamasis nusižengimas priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ir labai skiriasi savo pagal pavojingumą, todėl pagal BK 294 str. 1 d. ir BK 182 str. 3 d. paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu, taip švelninant galutinę subendrintą bausmę.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 2 d. nuosprendį pakeisti.
R. D. nusikalstamą veiką iš BK 182 str. 1 d. perkvalifikuoti į BK 182 str. 3 d. ir skirti arešto bausmę 25 paroms.
Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 2 p., šią bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausme, paskirta pagal BK 294 str. 2 d., R. D. skirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 metams.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.