Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Audronė Kartanienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutarties, kuria R. K. skundas netenkintas ir paliktas nepakeistas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2013 m. birželio 19 d. nutarimas, kuriuo R. K. pripažintas kaltu padarius Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 51¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą ir jam paskirta administracinė nuobauda – 1 500 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros (toliau ir – agentūra) 2013 m. birželio 19 d. nutarimu (AM 093642) R. K. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas BAB „B.C.I.“, (duomenys neskelbtini), Vilnius, įgaliotu bankroto administratoriumi (įgaliotojas UAB „B.A.B.“), kaip nustatyta 2013 m. gegužės 31 d. patikrinimo aktu Nr. VR-14.7-269, neįvykdė 2013 m. vasario 8 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-16 reikalavimų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus.

Nesutikdamas su agentūros 2013 m. birželio 19 d. nutarimu, R. K. Vilniaus miesto apylinkės teismui padavė skundą, kuriuo prašė minėtą nutarimą panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pats privalomasis nurodymas yra neteisėtas ir neįvykdomas, kadangi juo apeliantui buvo nurodyta įgyvendinti veiksmus, kurių teisės aktai nereglamentuoja. Nurodoma, kad apelianto atstovaujama įmonė buvo įpareigota pateikti jai priklausančių pavojingų cheminių medžiagų atliekų tvarkymo planą, tačiau nebuvo nurodyta, kokiais teisės aktais remiantis toks planas turi būti sudarytas, be to, neaišku, ar bendrovė apskritai turi pareigą tokį planą sudaryti ir kokia tokio plano teisinė reikšmė, kas neatitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo nurodyta atlikti veiksmus, kurių agentūra neturėjo teisės nurodyti atlikti, t.y. bendrovei buvo nustatyta pareiga įvykdyti tai, kas nėra teisiškai reglamentuota, taigi neįvykdoma. Apelianto teigimu, kadangi privalomasis nurodymas akivaizdžiai neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimų, agentūros nutarimas, kuriuo jam paskirta 1 500 Lt dydžio bauda, taip pat yra neteisėtas, todėl naikintinas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota, nepagrįsta, priimta formaliai aprašius teisme gautų procesinių dokumentų turinį, todėl neteisėta. Kaip teigia apeliantas, nutarties motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas nevertino (aplaidžiai vertino) jo skunde išdėstytus argumentus, nepasisakė dėl privalomojo nurodymo teisėtumo (neįgyvendinamumo), taip pat formaliai vertino argumentus dėl termino privalomajam nurodymui atlikti pratęsimo, be to, nemotyvavo, kodėl atmeta skundo argumentus, kuriais buvo ginčijamas jo prilyginimas pareigūnui. Apeliantas mano, kad apie tai, kad teismo nutartis priimta formaliai, patvirtina ir tai, jog rezoliucinėje dalyje nurodyta neteisinga palikto galioti nuarimo data. Šios aplinkybės, apelianto teigimu, patvirtina, kad jis nebuvo pirmosios instancijos teismo išklausytas, jam nebuvo užtikrinta teisė į sąžiningą ir objektyvų procesą, jo teisių pažeidimas nebuvo tinkamai įvertintas. Todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu bei turėtų būti panaikintas.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 straipsnyje pasakyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

Išnagrinėjus administracinėn atsakomybėn patraukto asmens R. K. apeliacinio skundo argumentus ir teismui pateiktą skundo bylos Nr. II-512-88/2013 medžiagą, daroma išvada, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartis, kuria R. K. 2013-07-03 skundas netenkintas, priešingai nei mano apeliantas, yra teisėta ir pagrįsta, jos argumentacija pakankama.

ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytų reikalavimų neįvykdymas laiku užtraukia baudą piliečiams nuo penkių šimtų iki vieno tūkstančio litų, pareigūnams – nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų.

Iš bylos medžiagos matyti, kad agentūros 2013 m. vasario 8 d. privalomuoju nurodymu Nr. VR-14.2-16 BAB „B.C.I.“ nurodyta sudaryti bendrovei priklausančių pavojingų cheminių medžiagų atliekų, esančių sandėliuose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tvarkymo planą ir pateikti jį agentūrai, nurodytus reikalavimus privalu įvykdyti iki 2013-02-28 (b.l. 8-9).

BAB „B.C.I.“ administratoriaus UAB „B.A.B.“ įgaliotas asmuo R. K. 2013-02-15 raštu Nr. 603/81 kreipėsi agentūrą, prašydamas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Agentūroje prašymas gautas 2013-02-20 ir 2013-02-21 perduotas vykdyti agentūros specialistui A. U. Iš agentūros 2013-02-22 rašto Nr. VR-14.6-267 turinio matyti, kad atsakant į minėtą prašymą, R. K. buvo informuotas, kad prašymas pratęsti 2013 m. vasario 8 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-16 įvykdymo terminą buvo išnagrinėtas, tačiau netenkintas, padarius išvadą, jog aplinkybė, kad bendrovė neturi piniginių lėšų pavojingų cheminių medžiagų atliekų sutvarkymui, netrukdė parengti patį atliekų tvarkymo planą (b.l. 39, 40).

Neplaninio patikrinimo metu, kurio rezultatai užfiksuoti 2013 m. gegužės 31 d. patikrinimo akte Nr. VR-14.7-269, nustatyta, kad BAB „B.C.I.“ administratoriaus UAB „B.A.B.“ įgaliotas asmuo R. K. nevykdė 2013 m. vasario 8 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-16 reikalavimų, tuo pažeisdamas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 54 straipsnio 2 dalies reikalavimus (b.l. 35-36, 37-38).

Kaip matyti iš BAB „B.C.I.“ 2013-06-18 rašto Nr. 606/81 turinio, 2013-06-10 raštu Nr. VR-14.6-825 agentūra nurodė BAB „B.C.I.“ administratoriaus įgaliotam asmeniui atvykti administracinio protokolo surašymui. 2013-06-11 raštu bendrovė agentūrai pateikė cheminių medžiagų atliekų tvarkymo planą (b.l. 22, 24). Administracinio teisės pažeidimo protokolas R. K., kaip BAB „B.C.I.“ įgaliotam atstovui, surašytas 2013-06-18 ir jo pagrindu 2013-06-19 priimtas nutarimas, kuriuo, kaip minėta, R. K. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalį.

Aukščiau išdėstytos aplinkybės, įvertinus jas kitų bylos dokumentuose užfiksuotų duomenų visete, sudaro pagrindą konstatuoti, kad R. K., kaip BAB „B.C.I.“ įgaliotas atstovas, žinojo, jog aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūno duotame privalomajame nurodyme nustatytus reikalavimus privalu vykdyti, tačiau jam skirto įpareigojimo savalaikiai neįvykdė, dėl ko toks jo neveikimas atitinka ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėtį.

Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad pagal teismų praktikoje formuojamas nuostatas, sprendžiant asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalį, klausimą būtina nustatyti, ar privalomasis nurodymas galėjo būti objektyviai įvykdytas per jame nustatytą terminą. Tuo tarpu ginčai dėl paties nurodymo, kaip individualaus administracinio akto, nagrinėjami Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo (Žin., 2002, Nr. 72-3017) nustatyta tvarka, taip pat pagal administracinių bylų teiseną reglamentuojančias procesines normas. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais ginčijamas 2013 m. vasario 8 d. privalomojo nurodymo Nr. VR-14.2-16 teisėtumas ir pagrįstumas, nesvarstytini.

Apeliacinio skundo teiginiai, kuriais motyvuojamas negalimumas įvykdyti ginčo privalomąjį nurodymą per jame nustatytą terminą, prieštarauja byloje objektyviai nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl atmestini. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuo 2013-05-31 atlikto neplaninio patikrinimo, kuriame dalyvavo ir pats R. K., iki BAB „B.C.I.“ cheminių medžiagų atliekų tvarkymo plano sudarymo 2013-06-10 tepraėjo 10 kalendorinių dienų, ir tai nesutrukdė apeliantui įvykdyti 2013 m. vasario 8 d. privalomajame nurodyme Nr. VR-14.2-16 nustatytą reikalavimą. Reikia pažymėti ir tai, kad vienas iš pagrindinių aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės principų yra Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnyje numatytas prevencijos principas. Jo užtikrinimas yra reikšmingas, siekiant išvengti neigiamo poveikio aplinkai, o tam, kad šį tikslą pasiekti, reikalinga veikti operatyviai. Todėl aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės pareigūnas, atsižvelgdamas į objektyvias aplinkybes, reikalingas privalomajame nurodyme nustatytiems reikalavimams įgyvendinti, privalomųjų nurodymų įvykdymui turi skirti pakankamai trumpus laikotarpius.

Apelianto argumentas, jog po to, kai kreipėsi į agentūrą, pašydamas pratęsti nustatytą terminą privalomojo nurodymo įvykdymui, jis galėjo pagrįstai tikėtis, kad prašymas buvo patenkintas, kadangi, apelianto teigimu, apie neigiamą sprendimą jis nebuvo informuotas, nepagrįstas ir turi būti atmestas. Iš Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos dispozicijos matyti, kad nurodymo įvykdymo terminai, asmens, kuriam duotas privalomasis nurodymas, prašymu gali būti pratęsti. Toks nustatytas teisinis reguliavimas, priešingai nei teigiama skunde, nesudaro prielaidos manyti, kad toks prašymas būtinai bus patenkintas. Todėl darytina išvada, kad R. K., elgdamasis sąžiningai, apdairiai ir rūpestingai (kaip bonus pater familias), net ir negavęs atsakymo į jo prašymą, per daugiau nei trijų mėnesių laikotarpį (nuo 2013-02-15 prašymo surašymo iki 2013-05-31 atlikto patikrinimo) turėjo pats domėtis, ar nurodymo įvykdymo terminas buvo pratęstas ir kuriam tiksliai laikotarpiui, juolab, kad pagal minėto įstatymo 22 straipsnio 3 dalies nuostatas privalomąjį nurodymą davusio pareigūno sprendimu terminas gali būti pratęstas ne ilgiau kaip dar dviem mėnesiams.

Apeliacinio skundo argumentai, susiję su R. K. einamų pareigų vertinimu, sprendžiant, ar pastarasis pripažintinas ATPK 51¹⁴ straipsnio 1 dalyje numatyto pažeidimo subjektu, kuriam kaip pareigūnui skirtina straipsnio sankcijoje numatyta griežtesnė nuobauda – bauda nuo vieno tūkstančio iki dviejų tūkstančių litų, taipogi atmestini.

Kaip pagrįstai nurodyta skundžiamoje nutartyje, ATPK 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad pareigūnais šiame kodekse laikomi tokie asmenys, kurie nuolat ar laikinai vykdo valdžios atstovų funkcijas, taip pat kurie valstybinės ar kitų nuosavybės formų įmonėse, įstaigose ar organizacijose nuolat arba laikinai eina tarnybą, susijusią su organizacinių-tvarkymo ar administracinių-ūkinių pareigų vykdymu, arba kurie tokias pareigas eina minėtose įmonėse, įstaigose ar organizacijose pagal įgaliojimą.

R. K. yra BAB „B.C.I.“ administratoriaus UAB „B.A.B.“ įgaliotas asmuo, kuris laikytinas juridiniu bei faktiniu bankrutuojančios įmonės vadovu, jam suteikiant įgalinimus bendrovės vardu atlikti visus veiksmus, taip pat ir susijusius su aplinkosauginių reikalavimų įgyvendinimu ir priežiūra, tad yra asmuo, bendrovėje vykdantis tiek organizacines-tvarkymo, tiek administracines-ūkines pareigas, o tai atitinka ATPK 14 straipsnio 1 dalyje pateiktą pareigūno sąvoką. Tokios nuostatos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N575-775/2009, Kauno apygardos administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. II-628-402/10, Kauno apygardos teismo nutartis administracinėje byloje Nr. ATP-449-493/2011).

Apeliacinio skundo argumentas dėl skundžiamos nutarties rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodytos palikto galioti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros nutarimo datos pagrįstas. Tačiau šis netikslumas laikytinas technine klaida, nekeičiančia nutarties esmės, kadangi tiek iš nutarties įžanginės, tiek iš aprašomosios dalies turinio matyti, kad netenkinus R. K. skundo, buvo paliktas galioti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Vilniaus miesto agentūros 2013 m. birželio 19 d. nutarimas.

Taip pat pažymėtina, kad teismo sprendimo (nagrinėjamu atveju nutarties), apelianto teigimu, nepakankamas motyvavimas savaime nedaro jo neteisėtu ir nepagrįstu. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Be to, teismo priimto procesinio sprendimo neišsamumas gali būti pripažintas esminiu pažeidimu tik tuo atveju, kai motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti R. K. apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį nepakeistą ir R. K. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis neskundžiama.