- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-02-05
- Bylos Nr.
- I2-1182-484/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03579-2019-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Ina Kirkutienė (pirm.), Henrikas Sadauskas, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- N. K.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Henriko Sadausko,
dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui R. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. K. (N. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja N. K. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas ar Migracijos departamentas) 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-76 „Dėl R. F. pilietės N. K. (N. K.) Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ (toliau – ir skundžiamas sprendimas).
Pareiškėja skunde nurodo, kad yra ištekėjusi už Lietuvos Respublikos piliečio. Kartu su sutuoktiniu gyvena adresu (duomenys neskelbtini). Visą laiką gyveno ir dirbo Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Respublikoje gauna senatvės pensiją. Iš Lietuvos Respublikos išvyko dėl asmeninių svarbių priežasčių – slaugyti artimo žmogaus. Prašo atsižvelgti į jos skunde nurodytas aplinkybes ir suteikti jai galimybę toliau gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su sutuoktiniu.
Mano, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” nuostatos prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (b. l. 1-2).
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodo, kad skundžiamą sprendimą panaikinti pareiškėjai Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) Nr. (duomenys neskelbtini), priėmė vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 2 straipsnio 15 dalimi, 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 55 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas), 104 punktu.
Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad 2019 m. rugsėjo 10 d. pareiškėja kreipėsi į Migracijos departamento Klaipėdos skyrių dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo. Kartu su nustatytos formos prašymu pakeisti leidimą nuolat gyventi pareiškėja pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad Lietuvoje gyvena nuo (duomenys neskelbtini) m., Lietuvoje gauna senatvės pensiją ir yra susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu V. L. (V. L.). Lietuvoje negyveno 2 metus ir 5 mėnesius, nes slaugė sutuoktinio motiną. Dėl šios priežasties neturėjo galimybių sugrįžti į Lietuvą, šiuo metu su Rusija nesieja jokie giminystės ryšiai, prašė pakeisti leidimą nuolat gyventi, kadangi Lietuvoje gyvens nuolat.
Migracijos departamentas pažymi, kad įvertinus pareiškėjos kelionės dokumente, R. F. pase Nr. (duomenys neskelbtini), išduotame 2014 m. rugsėjo 15 d., esančias valstybių sienų kirtimo žymas ir Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 30 d. duomenis, buvo nustatyta, kad užsienietė iš Lietuvos Respublikos išvyko 2017 m. liepos 15 d. per Nidos pasienio kontrolės punktą, į Lietuvos Respubliką atvyko 2019 m. rugsėjo 9 d., t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje. Duomenų, kad pareiškėja nuo 2017 m. gegužės 15 d. iki atvykimo 2019 m. rugsėjo 9 d. į Lietuvos Respubliką būtų gyvenusi Europos Sąjungos valstybėje narėje, taip pat nėra.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad įvertinęs turimus duomenis, kurie patvirtina, kad pareiškėja R. F. gyvena ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 55 straipsnio 2 dalimi, Migracijos departamentas 2019 rugsėjo 30 d. priėmė sprendimą laikyti pareiškėją išvykusia iš Lietuvos Respublikos į R. F. ir panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi.
Atsakovas, nesutikdamas su pareiškėjos skunde nurodytais argumentais, atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėja neginčija fakto, kad buvo išvykusi iš Lietuvos Respublikos ilgesnį, nei 12 mėnesių laikotarpį. Pažymi, kad pareiškėjai skundžiamu sprendimu panaikinamas jos leidimas nuolat gyventi, tačiau pareiškėjai nėra uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, ar teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu ar vizos.
Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi buvo išduotas 1993 m. lapkričio 17 d. Atsakovo tvirtinimu, pareiškėja gavusi leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, privalėjo žinoti, kokie yra jos įsipareigojimai ir kokios yra sankcijos įsipareigojimų nevykdymo atveju.
Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjos skundo argumentu, jog Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK) įtvirtintą žmogaus teisę į pagarbą šeimos gyvenimui. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas priimtas vykdant imperatyvias Įstatymo nuostatas. Taip pat pažymi, kad 2014 m. spalio 3 d. sprendime byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (Nr. 12738/10) Europos Žmogaus Teisių Teismas, vadovaudamasis suformuota praktika, konstatavo, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat EŽTK) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. EŽTK negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (b. l. 19-22).
Teismo posėdyje atsakovo atstovas skundą prašė atmesti remdamasis atsiliepime nurodytais motyvais.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimo Nr. (15/5-5)24U-76, kuriuo pareiškėjai panaikintas ilgalaikis gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Nustatyta, kad pareiškėja 2019 m. rugsėjo 10 d. Migracijos departamento Klaipėdos skyriui pateikė prašymą pakeisti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje (b. l. 23-25).
Pareiškėja kartu su prašymu Migracijos departamento Klaipėdos skyriui pateikė pensijos gavėjo pažymėjimą, ilgalaikį leidimą nuolat gyventi Europos Bendrijoje, galiojantį iki 2019 m. spalio 1 d., R. F. pilietės pasą (b. l. 26, 27-28, 29-31).
Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kontrolės skyrius 2019 m. rugsėjo 30 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-5) 24U-76 „Dėl R. F. pilietės N. K. (N. K.) Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“, kuriuo nusprendė R. F. pilietę N. K., gim. (duomenys neskelbtini) d., laikyti išvykusia iš Lietuvos Respublikos į R. F.Minėtu sprendimu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 55 straipsnio 2 dalimi, nusprendė panaikinti jai išduotą leidimą nuolat gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 44-45).
Nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams taikytinos Įstatymo nuostatos.
Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimas gyventi Europos Sąjungoje (toliau – leidimas nuolat gyventi) suteikia užsieniečiui teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtina užsieniečio nuolatinio gyventojo statusą (Įstatymo 2 straipsnio 15 dalis).
Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad pareiškėjai leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) pirmą kartą išduotas 1993 m. lapkričio 17 d. Leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini) užsienietės prašymu išduotas 2014 m. spalio 1 d. Šis leidimas nuolat gyventi galiojo iki 2019 m. spalio 1 d. (b. l. 35-37). Dėl šių nustatytų aplinkybių byloje ginčo nėra.
Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.
Migracijos departamento išvadą, jog pareiškėja gyveno ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina pareiškėjos kelionės dokumente, R. F. pase Nr. (duomenys neskelbtini), išduotame 2014 m. rugsėjo 15 d., esančios valstybių sienų kirtimo žymos ir Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 30 d. informacinės sistemos duomenys apie pareiškėjos Lietuvos Respublikos sienos kirtimus (b. l. 29-31, 38-39). Teismas abejoti šių duomenų teisingumu neturi pagrindo. Pažymėtina, jog pareiškėja pripažįsta Migracijos departamento skundžiamame sprendime nurodytą aplinkybę, jog ji R. F. gyveno ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės ir į Lietuvos Respubliką atvykusi nebuvo.
Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata yra imperatyvi. Vienintelis atvejis, kurį numato Įstatymas, kai leidimas nepanaikinamas gyvenus ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės – kai užsienietis, turėjęs leidimą laikinai gyventi kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojas, įrodo, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Šiuo atveju leidimas nuolat gyventi panaikinamas, jei užsienietis ne Europos Sąjungos valstybėje narėje gyvena ilgiau nei 24 mėnesius iš eilės.
Pareiškėjai nebuvo išduotas leidimas laikinai gyventi, kaip aukštos kvalifikacijos darbuotojai, taip pat nėra ir kitų Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytų sąlygų.
Pareiškėjos prašymas kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Įstatymo nuostatų konstitucingumo yra visiškai nemotyvuotas ir nepagrįstas, todėl šis prašymas netenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 str. 2 d. 4 p.).
Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsienių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja Įstatymo nuostatos.
Atsižvelgiant į tai, aplinkybės, dėl kurių pareiškėja negyveno Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau nei 24 mėnesius iš eilės, nagrinėjamu atveju jokios reikšmės neturi.
Teismo vertinimu, nepagrįstas ir pareiškėjos skundo argumentas, jog skundžiamas sprendimas pažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (toliau – EŽTK) įtvirtintą žmogaus teisę į pagarbą šeimos gyvenimui. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjai nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais Įstatyme numatytais pagrindais.
Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą sprendimą, Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. 1V-445, 104 punkto (Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-583 redakcija) nuostatų nepažeidė.
Apibendrindamas aukščiau išdėstytus motyvus, teismas daro išvadą, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Skundžiamas sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, jo panaikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, Migracijos departamento 2019 m. rugsėjo 30 d. sprendimas Nr. (15/5-5) 24U-76 „Dėl R. F. pilietės N. K. (N. K.) Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje panaikinimo“ paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjos N. K. (N. K.) prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ konstitucingumo netenkinti.
Pareiškėjos N. K. (N. K.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.