Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Jurgio Kiškio ir Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Indrei Stankienei, dalyvaujant prokurorui Arūnui Purvainiui, gynėjui advokatui Valerijui Karpovui, nuteistajam P. I., nukentėjusiajam A. S., nukentėjusiojo atstovui Daliui Mecelicai, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. I. ir nukentėjusiojo A. S. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio, kuriuo P. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 138 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė - laisvės apribojimas 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant per keturis mėnesius atlyginti nukentėjusiajam turtinę žalą; per penkis mėnesius neatlygintinai išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų (po 8 valandas per mėnesį) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

priteista iš P. I.: Valstybinės ligonių kasos prie SAM naudai - 458,98 Lt; A. S. naudai- 900 Lt turtinei žalai atlyginti, 1500 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. I. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. už tai, kad jis 2011 m. kovo 18 d. apie 11 val. 30 min. garažų masyve, esančiame (duomenys neskelbtini), ties garažu Nr.95 tyčia sudavė A. S. ne mažiau 6 smūgių į įvairias kūno vietas, tuo padarydamas jam galvos sumušimą, kairės krūtinės ląstos pusės sumušimą, kairiojo viršutinio žandikaulio ančio šoninės sienelės lūžimą, apatinio žandikaulio lūžimą dešinėje kaklelio srityje, kairės ausies srities, dešinės ausies srities sumušimą, t.y. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Dėl nuteistojo P. I. apeliacinio skundo

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs bylos įrodymus, sprendžia, jog apylinkės teismas nepažeidė BPK 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo reikalavimų. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, jų tarpusavio ryšį ir visumą. Vien nuteistojo nesutikimas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nėra pagrindas spręsti, kad buvo padaryti BPK 20 straipsnio reikalavimų pažeidimai. Patikrinusi nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, kolegija daro išvadą, kad procesinių teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, apylinkės teismas nepažeidė.

Pažymima, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad nukentėjusysis turėjo 3400 Lt ir kad juos pavogė būtent kaltinamasis, kaltinimo dėl to jam pateikta nebuvo, todėl šiuo aspektu kolegija nepasisakys.

Iš aptartų motyvų daroma išvada, kad išteisinti kaltinamąjį iš jam pareikštų kaltinimų pagrindo nėra, jis pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. ir nuteistas pagrįstai ir teisingai. Todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl nukentėjusiojo A. S. apeliacinio skundo

Nukentėjusysis skundžia apylinkės teismo nuosprendį civilinio ieškinio dalyje, prašo padidinti priteistą sumą turtinei žalai atlyginti iki 4 900 Lt, motyvuojant tuo, kad dėl P. I. nusikalstamų veiksmų dingo nukentėjusiojo striukėje turėti pinigai 3400 Lt. Kolegijos manymu, nukentėjusiojo skundas pagrįstas tik iš dalies, o būtent – byloje nėra duomenų, nenuginčijamai patvirtinančių, kad P. I. pasisavino A. S. 3400 litų. Nukentėjusysis pats davė prieštaringus parodymus apie juos, ikiteisminio tyrimo metu nurodydamas, kad pinigai 3400 Lt buvo išorinėje striukės kišenėje, teisminio nagrinėjimo metu jis nurodė, kad jis turėjo 3490 Lt ir pinigai buvo vidinėje kišenėje. Nukentėjusysis teisme paaiškino, kad tokią pinigų sumą sudarė jo pensija ir iš brolio gauti pinigai, tačiau nenurodė, kam jie jam buvo reikalingi. Tuo tarpu ikiteisminio tyrimo metu jis sakė, kad tai sutaupyta jo pensija, kurią jis ketino įnešti į Ūkio banko sąskaitą (t. 1, b. l. 50-51). Kauno miesto apylinkės teismui pateiktame civiliniame ieškinyje nukentėjusysis nurodo, kad 3400 Lt sumą jis ketino įnešti į Ūkio banko sąskaitą, po apsilankymo garaže ir susitikimo su nuomininku (t. 1, b. l. 98). Jokių tokius savo teiginius patvirtinančių įrodymų teismui A. S. nepateikė, lieka neaišku, ar tai buvo dalis brolio pinigų, ar kiti pinigai, galimai gauti už garažo nuomą. Jis negalėjo patvirtinti ir tos aplinkybės, kad būtent P. I. ištraukė iš jo striukės kišenės pinigus, kaltinimas P. I. dėl A. S. pinigų pasisavinimo nepareikštas, todėl ši suma iš kaltinamojo P. I. nepriteista pagrįstai. Todėl kolegija nemato pagrindo tenkinti nukentėjusiojo skundą šiuo aspektu. Kaltinimas P. I. dėl 3400 Lt pasisavinimo reiškia naują baudžiamojo įstatymo straipsnio inkriminavimą, o tai šioje byloje jau išspręsta, tyrimo metu nenustatyta, kad nukentėjusysis turėjo su savimi nurodytą sumą, todėl kaltinimai dėl to P. I. nepareikšti.

Kaltės principas reiškia asmeninę atsakomybę, todėl baudžiamojon atsakomybėn gali būti patrauktas tik toks asmuo, kuris pats kaltai padarė nusikalstamą veiką. Nekaltumo prezumpcijos principas įtvirtintas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis 2 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, Baudžiamojo kodekso 2 straipsnio 3 dalyje, Baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 6 dalyje. Europos Žmogaus Teisių Teismas, byloje Barberas Mcssegue ir Jabardo prieš Ispaniją nurodė, kad kaltintojas privalo pateikti kaltumo įrodymus, t.y. pakankamai kaltumą įrodančių įkalčių, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Tai reiškia, kad nekalto asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nesiderina su bendraisiais baudžiamosios teisės principais.

Nukentėjusysis skundžiasi dar ir dėl to, kad apylinkės teismas priteisė tik 200 Lt sumą už P. I. nusikalstamais veiksmais sugadintą striukę, nors striukės vertė yra 800 Lt. Šiuo aspektu pažymėtina, kad jokių įrodymų apie tikrąją striukės vertę A. S. nepateikė. Akistatos tarp nukentėjusiojo A. S. ir liudytojo P. G. metu liudytojas P. G. parodė, kad A. S. buvo apsirengęs seną, apiplyšusią tamsios spalvos, lygtai „dermantininę“ striukę. Iš A. S. protokolo - pareiškimo matyti, kad jis kalba tik apie 3400 Lt jam padarytą turtinę žalą, tačiau nieko neužsimena apie sugadintą (kaip kad dabar nurodo) odinę striukę (t. 1, b. l. 1). Tarnybiniame pranešime prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą taip pat paminėtas A. S. sužalojimas ir padaryta 3550 Lt turtinė žala (t. 1, b. l. 2). Liudytojo apklausos protokole A. S. vėl nieko neužsimena apie suplėšytos striukės vertę, tik įvertina jam padarytą turtinę žalą 3550 Lt (t. 1, b. l. 50-51). Nėra pateikta tokių duomenų ir papildomos jo apklausos ikiteisminio tyrimo metu protokole (t.1, b. l. 53,54, 56, 58). Civiliniame ieškinyje A. S. nurodo, kad striukė buvo odinė, 800 Lt vertės, tačiau jokių įrodymų apie jos vertę nepateikia (t. 1, b. l. 97-99).

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 straipsnio 10 dalis). Dėl to asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas, tačiau, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. (BPK 112 straipsnio 1 dalis, 113 straipsnis).

Turtinės žalos atlyginimui baudžiamajame procese taikomas visiško kompensavimo principas, tačiau tik tuo atveju, kai padaryta turtinė žala yra įrodyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosios bylose apžvalgos 9.1 punkte išaiškinta, kad nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų nuosavybei, turtinėms teisėms ir kt. bylose, kuriose nusikalstamos veikos (kėsinimosi) dalykas yra materialūs daiktai, veika kvalifikuojama pagal turto (daiktų) vertę, buvusią veikos padarymo metu, o nagrinėjant civilinį ieškinį dėl turtinės žalos atlyginimo, žalos dydis įvertinamas vadovaujantis nuostatomis, įtvirtintomis CK 6.249 straipsnio 5 dalyje. Pagal šią normą turtinė žala apskaičiuojama, remiantis prarasto ar sugadinto turto kainomis, galiojančiomis teismo sprendimo dėl žalos atlyginimo priėmimo dieną. Įvertinus tai, kad A. S. striukė buvo nenauja, dėvėta, ir tai, kad jis ikiteisminio tyrimo pradžioje nenurodė jos vertės (800 Lt), kas tikėtina yra naujos odinės striukės vertė, nukentėjusiojo skundo argumentas dėl pernelyg mažo atlyginimo už sugadintą striukę atmetamas.

Apylinkės teismas A. S. priteisė penkis tūkstančius litų neturtinei žalai atlyginti, nors nukentėjusysis prašė 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo aspektu pažymima, kad nusikalstama veika asmeniui padarytos neturtinės žalos samprata ir jos apskaičiavimo kriterijai nustatyti CK 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo įvertinti ne tik CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus, bet atsižvelgti ir į kitas reikšmingas bylos faktines aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą. CK normos taip pat nenustato maksimalios ir minimalios neturtinės žalos dydžio ribos. Tai palikta teismo diskrecijai. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr. 2K-182-2011 pažymėjo, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis yra vienas iš CK 6.250 straipsnyje nustatytų kriterijų, tačiau sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgiama į konkrečios bylos aplinkybes ir vertinama jų visuma. Pagal teismų praktiką absoliučių vertybių – gyvybės, sveikatos – gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos padariniai, kurie vertinami, atsižvelgiant į asmenų patirtų praradimų dydį, jų įtaką tolesniam gyvenimui, darbo veiklai, šeiminiams santykiams; žalą padariusio asmens turtinė padėtis negali būti laikoma lemiamu kriterijumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 3 d. Teisės normų, reguliuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, taikymo baudžiamosiose bylose apžvalgos 10.1, 10.3 punktai). Dėl to ir šioje byloje svarbu įvertinti žalos padarinius, jų sunkumą, asmens turėtų galimybių praradimą. Be to, padariniai turi būti vertinami ne vien įvykusio fakto, bet ir ateities požiūriu, t. y. kaip jos paveiks nukentėjusiojo gyvenimą.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, atsižvelgė į nuteistojo neteisėtais veiksmais nukentėjusiajam sukeltus padarinius, išsamiai juos aptarė nuosprendyje. Atsižvelgdamas į teismų praktiką, teismas priteisė mažesnę sumą neturtinei žalai atlyginti, nei prašė nukentėjusysis. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, jog neturtinę žalą sudaro A. S. patirtas emocinis šokas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, skausmas. Patirti sužalojimai dėl senyvo jo amžiaus sunkiai gijo, išliko liekamųjų reiškinių – skausmas valgant ir negalėjimas kramtyti kieto maisto. Net ir praėjus ilgam laikui, nukentėjusysis jaučiasi nesaugiai, blogai miega naktimis. Todėl, priteisiant šioje byloje neturtinės žalos atlyginimą A. S., atsižvelgiama ir į tai, kad P. I. veiksmai jam buvo visiškai netikėti, jis buvo sumuštas pirmą kartą gyvenime, ir į tai, kad P. I. nusikalstama veika sukėlė itin neigiamas pasekmes, pakeitė jo įprastą gyvenimą, dėl patirtų sužalojimų jis gydėsi, pablogėjo matymas, nepatogumai išliks ilgą laiką, ir į tai, kad pagal teismų praktiką tokio pobūdžio bylose nukentėjusiajam priteisiama suma neturtinės žalos atlyginimo suma nevienoda.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką neturtinio pobūdžio išgyvenimų ir praradimų patyrusiam asmeniui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymas grindžiamas teisingo neturtinės žalos atlyginimo, be kita ko, kompensacinio, bet ne baudinio civilinių teisių gynimo būdo, koncepcija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas) kuri, viena vertus, apima teismo siekį nustatyti teisingą, kuo labiau sušvelninančią neigiamus padarinius kompensaciją už asmens patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus ir praradimus, kita vertus, – reikalavimą laikytis žalos atlyginimo subjektų interesų pusiausvyros, taip pat lygiateisiškumo principo, kuris neturtinės žalos atlyginimo srityje reiškia teismo pareigą parinkti žalos atlyginimo dydį, panašų į analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius.

Kaip jau minėta, nustatyta, jog šioje byloje nukentėjusysis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinį skausmą. Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad nukentėjusiajam liko tiek fizinės, tiek dvasinės pasekmės. Kolegija atsižvelgia į aukščiau paminėtas aplinkybes, į Lietuvos Respublikos teismų praktiką, į teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus, ir sprendžia, jog nukentėjusiojo prašomas neturtinės žalos atlyginimo (20 000 Lt) dydis yra per didelis, todėl nukentėjusiajam priteistina mažesnė kompensacija. Skunde paminėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (kasacinės nutartys Nr. 2K-527/2008, 2K-544/2011, 2K-29/2011) neturtinė žala priteista dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo iš chuliganiškų paskatų, o tai jau yra sunkesnis nusikaltimas – turintis kvalifikuojantį požymį chuliganiškas paskatas, todėl ir sprendžiant žalos atlyginimą atsižvelgiama ir į šią aplinkybę. Tuo tarpu P. I. pripažintas kaltu pagal BK 138 str. 1 d. Teismų praktikoje tokio pobūdžio bylose neturtinės žalos atlyginimas svyruoja nuo 5000 Lt iki 20000 Lt. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis patyrė tiek fizinės sveikatos neigiamų padarinių, tiek nevienadienių dvasinių išgyvenimų, juos aiškiai nurodė ir pagrindė civiliniame ieškinyje. Nusikalstama veika nukentėjusiajam buvo sužalota gyvybiškai svarbi vieta – galva, lūžo kairės pusės veido žandikaulis, lūžo apatinis žandikaulis, sumušta kairės pusės akis ir pažeista tinklainė bei trūko viena iš veide esančių kraujagyslių, kad padariniai dėl tokio sužalojimo buvo jaučiami ilgą laiką, skausmus jaučia ir dabar, ateityje gali sukelti nepatogumų ir pareikalauti papildomų rūpesčių. Todėl neturtinės žalos dydis priteistinas mažesnis, nei prašoma, bet didesnis, nei priteisė pirmos instancijos teismas.

Nukentėjusiojo skunde prašoma priteisti apeliacinio proceso metu patirtas advokato paslaugoms apmokėti išlaidas. Šis prašymas pagrįstas rašytiniu įrodymu – byloje pateiktas pinigų priėmimo kvitas, iš kurio matyti, kad A. S. patyrė 700 Lt proceso išlaidų (t. 2, b. l. 153). Pagal BK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Tas pats galioja ir apeliacinėje instancijoje. Atsižvelgiant į tai, kolegija nusprendžia išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, patirtas nukentėjusiojo advokato paslaugoms apmokėti, surašant apeliacinį skundą. Proceso išlaidos proporcingai mažintinos atitinkamai patenkinto apeliacinio skundo reikalavimų dalies.

Visa tai įvertinus, nuteistojo P. I. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl jis atmetamas, o nukentėjusiojo A. S. apeliacinio skundo motyvai dėl civilinio ieškinio klausimo išsprendimo yra pagrįsti, todėl nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra keičiamas BPK 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p. pagrindu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p. ir 328 str. 4 p.,

nutaria:

Nuteistojo P. I. apeliacinį skundą atmesti.

Nukentėjusiojo A. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 22d. nuosprendžio dalį, kuria iš P. I. priteista 5000 Lt (penki tūkstančiai litų) neturtinei žalai atlyginti A. S. naudai, priteisiant iš P. I. nukentėjusiajam A. S. 9000 (devynis tūkstančius) litų neturtinei žalai atlyginti.

Priteisti iš nuteistojo P. I. nukentėjusiajam A. S. 400 (keturis šimtus) litų atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.