Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-127/2008 Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.17.1, 1.2.23.2, 1.2.23.6, 2.3.7, 2.3.7.2.

2008 m. kovo 20 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. pagal Lietuvos Respublikos BK 199 str. 2 d., 260 str. 1 d. ir 264 str. 2 d. išteisintas, jam nepadarius veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

nustatė : A. V. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu tarp 2006 m. liepos ir rugpjūčio mėnesių, tiksliai nenustatytu laiku, Anglijoje, Londone, nenustatytame klube, turėdamas tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, iš nenustatytų asmenų nupirkdamas įsigijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino (dvi tabletes), kurio bendra masė ne didesnė nei 0,2 g, ir nedidelį kiekį narkotinės medžiagos - marihuanos – 1 g, kurias 2006 m. rugpjūčio 27 d. kontrabanda, neturėdamas leidimo, atgabeno autobusu iš Londono į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Po to šias medžiagas atsigabeno į savo butą, esantį Biržuose (duomenys neskelbtini), bei laikė šiame bute rankinėje iki 2006-12-05. Po to, 2006 m. gruodžio 5 d., laikotarpiu tarp 15.00 ir 19.00 val., A. V. šias narkotines ir psichotropines medžiagas atsigabeno į A. V. priklausantį butą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), kur, perduodamas nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – 2 tabletes amfetamino ir nedidelį kiekį narkotinės medžiagos – 1 gramą marihuanos, platino nepilnametėms E. G. , gim. (duomenys neskelbtini), ir A. K. , gim. (duomenys neskelbtini), po ko įkalbėjo jas suvartoti amfetaminą ir siūlė rūkyti marihuaną, t. y. lenkė ne gydymo tikslais abi nepilnametes vartoti šias narkotines ir psichotropines medžiagas.

A. V. dėl šių kaltinimų pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas, konstatavus, kad jis nepadarė veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad teisminio nagrinėjimo metu teismas nepagrįstai dalies ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų nelaikė įrodymais. Vadovaujantis BPK 20 str., įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka, teisėtais būdais gauti duomenys, todėl teismas nepagrįstai kaip įrodymo nevertino I. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu: 2006 m. gruodžio 7 d. Biržų rajono apylinkės teisme skiriant jai kardomąją priemonę - suėmimą bei 2006 m. gruodžio 22 d. pratęsiant šią kardomąją priemonę Panevėžio m. apylinkės teisme. Šiais parodymais I. K. nurodė, kad nukentėjusiosios su jos draugais rūkė „žolę“, vartojo narkotikus, kurių turėjo A. V.

Taip pat teismas nepagrįstai nevertino kaip įrodymo A. V. ikiteisminio tyrimo metu pratęsiant jam paskirtą kardomąją priemonę - suėmimą duotų parodymų, kuriais jis pripažino davęs nepilnametėms dvi tabletes ekstazi, kartu su jomis rūkęs „žolę“.

Anot prokuroro, teismas nuosprendyje nepagrįstai nurodė ir tai, kad A. K. ir E. G. patvirtino, jog tą vakarą gėrė degtinę. Tai, kad tą dieną išgėrė vieną stikliuką degtinės, patvirtino tik A. K. , o E. G. tokios aplinkybės nenurodė. Teismas nurodė, kad alkoholio ir narkotikų poveikis žmogaus organizmui yra panašus, tačiau iš specialistės Ž. J. I. , dirbančios priklausomybių ligų centre gydytoja-psichiatre, parodymų, duotų teisminio posėdžio metu, matyti, kad amfetaminas yra stimuliuojamoji medžiaga, kanapės yra haliucinogenas, o alkoholis yra slopinamoji medžiaga, todėl narkotikų poveikis yra skirtingas nei alkoholio.

Pasak apelianto, nepagrįsta ir teismo išvada, kad iš buto, kuriame buvo A. V. , A. K. pabėgo po to, kai iš savo brolio gavo grasinamojo pobūdžio SMS žinutę. Iš teismo išvados neaišku, kuri iš merginų gavo grasinančio pobūdžio žinutę, kokio turinio, kas konkrečiai ją rašė, kuri iš merginų ją perskaitė ir kuri pabėgo. Ši teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių, kadangi 2006-12-14 A. K. , apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, kad iš jų buvo atimtas mobilusis telefonas, I. K. draudė kam nors skambinti ar pranešti, kur jos yra, todėl jos gauti tokios žinutės negalėjo. Nors nuosprendyje teigiama, kad E. G. pabėgo iš buto, kuriame buvo A. V. , tačiau tokių duomenų byloje nėra.

Remiantis A. K. ir E. G. apklausomis pas ikiteisminio tyrimo teisėją, atliktomis 2006-12-14, A. K. iš buto pabėgo ne todėl, kad iš savo brolio gavo grasinamojo pobūdžio SMS žinutę, o todėl, kad į butą, kuriame buvo ir A. V. , buvo atvažiavęs gerokai vyresnis už visus kitus vyriškis, kurį visi vadino „bosu“. Šis vyriškis pasakė, kad merginų gražios figūros ir jos darbui Londone tinkamos. Nepilnametės merginos išsigando, nes iš vaikinų nužiūrinėjimo, šnabždėjimosi suprato, kad vyksta kažkas grėsmingo. Remiantis A. K. 2006-12-14 parodymais, ji iš buto pabėgo būtent po to, kai A. V. privertė išgerti po mažą rožinės spalvos tabletę bei pasakė: „Ar vežam toliau, ar čia vietoje...“

Prokuroro teigimu, teismas A. K. ir E. G. parodymus įvertino kaip nepatikimus, tačiau, turėdamas galimybę, šių nepilnamečių nukentėjusiųjų į teisiamąjį posėdį neiškvietė ir neapklausė, neatsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios galėjo iš esmės paveikti teismo išvadas, t. y. padarė baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų, nustatančių įrodymų vertinimo tvarką, pažeidimą. BPK 186 str. 2 d. nurodyta, kad jaunesnis kaip aštuoniolikos metų nukentėjusysis į teisiamąjį posėdį kviečiamas tik išimtiniais atvejais, ir nors įstatymų leidėjas tiksliai ir neapibrėžia, kas yra tas „išimtinis atvejis“, tačiau, apelianto teigimu, šis konkretus atvejis neabejotinai toks ir yra, kadangi kaltinimas A. V. daugiausia buvo grindžiamas būtent nukentėjusiųjų A. K. ir E. G. parodymais. Teismas, siekdamas išsamaus ir visapusiško įrodymų ištyrimo, vadovaudamasis BPK 280 str., savo iniciatyva privalėjo teisiamojo posėdžio metu apklausti nepilnametes nukentėjusiąsias. Pasak prokuroro, nukentėjusiųjų apklausa teisiamojo posėdžio metu neabejotinai būtų leidusi teismui objektyviau įvertinti A. V. parodymus, duotus teismo posėdžio metu.

Prokuroro apeliaciniame skunde pažymima, kad teismui nesiėmus priemonių apklausti nukentėjusiąsias ir tokiu būdu patikrinti jų parodymus, t. y. neatlikus išsamaus ir visapusiško bylos įrodymų tyrimo, atsirado pagrindas pagrįstai manyti, kad pirmos instancijos teismas dar iki priimdamas nuosprendį turėjo išankstinę nuomonę dėl kaltinamojo A. V. nekaltumo, t. y. buvo šališkas.

Anot apelianto, baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad A. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 str. 2 d., 260 str. 1 d. ir 264 str. 2 d. Paties A. V. parodymai vertintini, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Kritiškai vertintini ir jo draugų bei artimųjų parodymai, kuriais siekiama padėti A. V. išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Prokuroras skunde prašo Panevėžio apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendį, kuriuo A. V. pagal BK 199 str. 2 d., 260 str. 1 d. ir 264 str. 2 d. išteisintas, panaikinti ir priimti naują, apkaltinamąjį nuosprendį, t.y. pripažinti A. V. kaltu pagal BK 199 str. 2 d., 260 str. 1 d. ir 264 str. 2 d. ir nuteisti:

- pagal BK 199 str. 2 d. - laisvės atėmimu septyneriems metams;

- pagal BK 260 str. 1 d. – laisvės atėmimu penkeriems metams;

- pagal BK 264 str. 2 d. – laisvės atėmimu devyneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. ir 5 d., bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą devyneriems metams. Į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką. Laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

Civilinius ieškinius tenkinti visiškai ir priteisti iš A. V. S. S. bei D. K. po 20 000 Lt.

Teismo posėdyje dalyvaujanti prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, o A. V. gynėja – atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl duomenų pripažinimo įrodymais

Kaltinimas A. V. buvo grindžiamas jo paties parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymais, kitais bylos duomenimis. Pirmosios instancijos teismas kaltinamojo A. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, nepripažino įrodymais baudžiamojoje byloje, nes jų, pasak teismo, nėra galimybės patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais veiksmais.

Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai.

Dėl ikiteisminio tyrimo metu A. V. duotų parodymų gavimo teisėtumo teisėjų kolegijai abejonių nekyla. Jis apklaustas laikantis BPK reikalavimų, apklausose dalyvavo jo gynėjas. Tuo nesuabejojo nei pirmosios instancijos teismas, nei apeliantas. Tačiau, kaip minėta, apygardos teismas nepripažino įrodymais A. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vien dėl tos priežasties, jog jie, anot teismo, neatitiko vieno iš pirmiau minėtų įrodymams keliamų reikalavimų – A. V. parodymų nebuvo galimybės patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada.

Duomenys tiriami ir patikrinami teisiamajame posėdyje atliekant BPK 271–292 straipsniuose nustatytus veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Reikia sutikti, kad dalies išteisintojo parodymų, kuriais kalbama apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo Anglijoje ir gabenimo per Lietuvos Respublikos sieną aplinkybes, iš tiesų nėra galimybės patikrinti juos lyginant su duomenimis, gautais iš kitų šaltinių. Vienintelis kitas duomenų šaltinis, turintis ryšį su nustatinėjamomis tablečių ir „žolės“ įgijimo ir gabenimo aplinkybėmis, yra VRM duomenų bazės duomenys apie tai, kada A. V. kirto Lietuvos Respublikos sieną. Tačiau šie duomenys nei patvirtina, nei paneigia nustatinėjamos faktinės aplinkybės bei išteisintojo parodymų apie tai, ar jis gabeno narkotines ir psichotropines medžiagas per Lietuvos Respublikos sieną, ar ne. Kita vertus, A. V. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, vien dėl šios aplinkybės nepripažinti įrodymais taip pat negalima. Šiuos jo parodymus galima patikrinti atliekant kitus BPK XXI skyriuje, o būtent 272 str., nurodytus veiksmus, t. y. paties kaltinamojo apklausą teisme. Tai pirmosios instancijos teismas ir padarė, t. y. apklausė teisme A. V. , ir taip patikrino jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Ir atvirkščiai, vadovaujantis BPK 276 str. 4 d., tikrinant kaltinamojo teisme duotus parodymus, gali būti perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui kaltinamojo duoti parodymai. Tai pirmosios instancijos teismas taip pat padarė. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, sprendžia, kad visi A. V. byloje duoti parodymai laikytini įrodymais ir juos visus būtina vertinti tiek tarpusavyje, tiek ir kartu su kitais byloje surinktais duomenimis.

Dėl kaltinimo pagal BK 199 str. 2 d.

Kaip matyti iš bylos duomenų, A. V. inkriminuojamus narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandos veiksmus išteisintasis pripažino tik duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams. A. V. ikiteisminio tyrimo metu 2007-02-07 apklausoje parodė, kad 2006 m. vasarą Londono klube nusipirko dvi ekstazio tabletes ir 1 gramą „žolės“. Įsigytas tabletes ir „žolę“, kirtęs Lietuvos Respublikos sieną, jis iš Londono autobusu parsivežė į Lietuvą. Parsigabentas tabletes bei marihuaną laikė rankinėje savo bute, (duomenys neskelbtini), Biržuose (t. 2, b. l. 40).

Vėliau, 2007-02-09 apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūno, A. V. nurodė jau kitas aplinkybes. Jis teigė, kad negali pasakyti, ar parsivežė iš Londono tablečių ir „žolės“, nes tablečių yra davęs pažįstamiems Anglijoje, o „žolę“ ten rūkęs pats (t. 2, b. l. 43-45).

Apklaustas pirmosiosios instancijos teismo posėdyje išteisintasis apskritai neigė kontrabanda įvežęs į Lietuvą narkotinių ir psichotropinių medžiagų, teigdamas, kad „žolę“ pirko Lietuvoje, iš Anglijos jos neparsivežė, o psichotropinių tablečių nevartoja, turėjęs tik raminamųjų vaistų tablečių, paimtų iš savo motinos.

Taigi, kaip matyti, išteisintojo A. V. parodymai dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo ir gabenimo nebuvo nuoseklūs. Tokių nenuoseklių nuteistojo parodymų nepakanka padaryti kategoriškai ir neabejotinai išvadai, kad A. V. 2006 m. rugpjūčio 27 d. kontrabanda, neturėdamas leidimo, iš Londono į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną autobusu atgabeno psichotropinės medžiagos – amfetamino (dvi tabletes) ir narkotinės medžiagos-marihuanos. Kaip minėta, VRM duomenys apie Lietuvos Respublikos sienos kirtimą nepatvirtina, kad ją kirsdamas A. V. su savimi turėjo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. Byloje nėra jokių bent kiek tikslesnių duomenų (išskyrus nenuoseklius paties A. V. parodymus) ir apie šių medžiagų įgijimo Londone aplinkybes. A. V. turėtų ir nukentėjusiosioms siūlytų dviejų ekstazio tablečių bei „žolės“ įgijimo aplinkybių negalėjo nurodyti ir apklausti liudytojai bei nukentėjusiosios. Byloje surinktais duomenimis nėra galimybės paneigti A. V. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų bei galimybės, jog „žolę“ jis pirko bei dvi ekstazio tabletes įgijo Lietuvoje, o ne Anglijoje. Šiuo atveju visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, jog jais nėra įrodyta, kad A. V. kaltinime nurodytu laiku kontrabanda, neturėdamas leidimo, iš Londono į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną autobusu atgabeno nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino (dvi tabletes), kurio bendra masė ne didesnė nei 0,2 g, ir nedidelį kiekį (1 g) narkotinės medžiagos-marihuanos. Todėl jis dėl kaltinimo pagal BK 199 str. 2 d. išteisintas pagrįstai.

Dėl kaltinimo pagal BK 260 str. 1 d.

Pagal BK 260 str. 1 d. A. V. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu tarp 2006 m. liepos ir rugpjūčio mėnesių, tiksliai nenustatytu laiku, Anglijoje, Londone, nenustatytame klube, turėdamas tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, iš nenustatytų asmenų nupirkdamas įsigijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino (dvi tabletes), kurio bendra masė ne didesnė nei 0,2 g, ir nedidelį kiekį (1 g) narkotinės medžiagos-marihuanos, kurias atsigabeno į savo butą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), bei laikė šiame bute rankinėje iki 2006-12-05. Po to, 2006 m. gruodžio 5 d., laikotarpiu tarp 15.00 ir 19.00 val., A. V. šias narkotines ir psichotropines medžiagas atsigabeno į A. V. priklausantį butą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), kur platino nepilnametėms E. G. ir A. K. . Taigi, A. V. buvo inkriminuojamos keturios BK 260 str. 1 d. numatytos alternatyvios nusikalstamos veikos, t. y. narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimas, jų gabenimas, laikymas ir platinimas.

Kaip minėta, pasisakant apie narkotinių ir psichotropinių medžiagų kontrabandą, byloje surinktais duomenimis neįrodyta, kad A. V. narkotines ir psichotropines medžiagas įgijo kaltinime nurodytomis aplinkybėmis Londone. Nors ikiteisminio tyrimo metu išteisintasis ir nurodė, jog dvi ekstazio tabletes ir 1 g „žolės“ jis įgijo pirkdamas Londone, tačiau tokius parodymus pirmosios instancijos teisme jis pakeitė, nurodydamas, jog „žolės“ jis iš Anglijos neparsivežė, bet pirko Lietuvoje, o tabletes, kurias teisme įvardijo jau ne kaip ekstazį, bet kaip raminamuosius vaistus, jis pasiėmė iš savo motinos. Tikslesnių aplinkybių apie tai, kada ir iš kokių asmenų jis įgijo narkotines bei psichotropines medžiagas, išteisintasis nenurodė. Remiantis tokiais nenuosekliais A. V. parodymais, kurių patikrinti iš kitų šaltinių gautais duomenimis nėra galimybės, neįmanoma nustatyti tikslių minėtų psichotropinių ir narkotinių medžiagų įgijimo ir gabenimo aplinkybių. Tačiau iš tokių A. V. parodymų akivaizdu, kad, nepaisant bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu nurodytų skirtingų narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimo aplinkybių, patį įgijimo faktą išteisintasis iš esmės pripažino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme. Jis netgi nurodė šių medžiagų įsigijimo būdą, tai yra kad „žolę“ jis pirko. A. V. , duodamas parodymus apie ekstazio tablečių įsigijimą ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad tabletes pirko Londone, vėliau teisme ėmė apskritai neigti, kad tos tabletės buvo ekstazis, t. y. sintetinė psichotropinė medžiaga, teigdamas, jog tai buvo raminamieji vaistai ir juos jis pasiėmė iš savo motinos, o ne pirko. Bet kuriuo atveju net ir tokie nenuoseklūs išteisintojo parodymai apie dviejų ekstazio tablečių įgijimo aplinkybes leidžia daryti išvadą, kad ne kas kitas, o būtent A. V. jas įgijo. Įgijimas BK 260 str. prasme yra veiksmai, kuriuos atlikęs asmuo gauna psichotropinių ar narkotinių medžiagų. Įgyti galima ne tik perkant (kaip tai padaryta marihuanos atveju), bet ir išmainant, gaunant veltui, dovanų, pasisavinant kaip radinį ir pan. Šiuo atveju dėl objektyvių priežasčių nėra galimybės tiksliai nustatyti kur, kada, kokiomis aplinkybėmis ir iš ko nuteistasis įsigijo amfetamino (dvi tabletes) ir marihuanos, tačiau surinktų duomenų pakanka konstatuoti, kad BK 260 str. 1 d. numatytas objektyvusis veikos požymis (įgijimas) A. V. veiksmuose nustatytas.

Analogiška išvada darytina ir kalbant apie kitus du A. V. inkriminuojamus BK 260 str. dispozicijoje numatytus alternatyvius nusikalstamus veiksmus – laikymą ir platinimą.

Laikymas – tai bet kokie tyčiniai veiksmai, susiję su narkotinių ar psichotropinių medžiagų buvimu kaltininko žinioje, nepriklausomai nuo jų turėjimo laiko trukmės ar buvimo vietos (su savimi, patalpoje, slėptuvėje ar kitose vietose). Šiuo atveju A. V. buvo kaltinamas laikęs narkotines ir psichotropines medžiagas rankinėje, savo bute, esančiame Biržuose, (duomenys neskelbtini), iki 2006-12-05. Tačiau surinkti įrodymai neduoda pagrindo vienareikšmei išvadai, kad minimas medžiagas A. V. iš tiesų laikė savo bute. Toks kaltinimas jam buvo suformuluotas atsižvelgiant į jo paties duotus parodymus ikiteisminio tyrimo metu. Tačiau, kaip jau minėta, šiuos savo parodymus A. V. pakeitė dar ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau pakeistus parodymus patvirtino teisme. A. V. neigė gabenęs minėtas medžiagas iš Anglijos, jis nebenurodė ir to, kur tas medžiagas jis laikė. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad minimas narkotines ir psichotropines medžiagas jis laikė ne savo bute, bet A. V. priklausančiame bute, esančiame Biržuose, (duomenys neskelbtini), kuriame jis buvo įvykio metu. Nors teisme išteisintasis neigė, jog minėtame bute jis turėjo būtent marihuanos ir 2 ekstazio tabletes, nurodydamas, jog tai buvo paprasčiausias tabakas, rūkomas kaljanu, ir raminamieji vaistai, tačiau akivaizdu, kad paties šių daiktų priklausomybės jam pačiam fakto jis neneigė (motyvai dėl to, kad A. V. turėtos medžiagos buvo būtent narkotinės ir psichotropinės, o ne, kaip jis nurodo, tabakas ir raminamieji vaistai, pateikti toliau šiame nuosprendyje). A. V. pirmosios instancijos teisme parodė, kad tabletes atsinešė ir siūlė (taigi ir turėjo savo žinioje) būtent jis. Taip pat A. V. pripažino, kad „žolę“ pirko būtent jis, ir kad įrenginys, kuriuo ji buvo rūkoma, taip pat buvo jo. Taigi iš pirmiau aptartų įrodymų darytina išvada, kad A. V. 2006 m. gruodžio 5 d., laikotarpiu tarp 15.00 ir 19.00 val., A. V. priklausančiame bute, esančiame Biržuose, (duomenys neskelbtini), laikė nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino (dvi tabletes), kurio bendra masė ne didesnė nei 0,2 g, ir nedidelį kiekį (1 g) narkotinės medžiagos-marihuanos.

A. V. buvo inkriminuotas ir nedidelio kiekio narkotinių bei psichotropinių medžiagų gabenimas. Jau pirmiau šiame nuosprendyje nurodyta, kad dalis gabenimo veiksmų byloje surinktais duomenimis neįrodyta. Tai yra gabenimas autobusu iš Londono į Lietuvą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. A. V. buvo kaltinamas ir tuo, kad minėtas medžiagas jis gabeno į savo butą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini), o vėliau iš šio buto į A. V. priklausantį butą, esantį Biržuose, (duomenys neskelbtini).

Gabenimas BK 260 str. prasme – tai psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas, perkeliant jas didesniais nuotoliais. Pirmiau aptartais įrodymais nustatyta, kad A. V. psichotropines medžiagas įgijo ir jas laikė. Tačiau nenustatyta nei tiksli jų įgijimo vieta, nei laikas, nei kitos aplinkybės, be to, neįrodyta, kad narkotines ir psichotropines medžiagas A. V. laikė savo bute, iš kur jos, kaip nurodoma kaltinime, ir buvo atgabentos į A. V. butą. Tokiu būdu byloje surinktais duomenimis nėra galimybės nustatyti, iš kurios vietos tos medžiagos buvo atgabentos į A. V. butą, kokiu būdu jos buvo atgabentos ir, svarbiausia, kas jas ten atgabeno, t. y. ar pats A. V. , ar kiti asmenys. Nei pats išteisintasis, nei bylos liudytojai šių medžiagų atgabenimo aplinkybių nenurodė.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartus argumentus, sprendžia, jog bylos duomenimis neįrodyta, kad A. V. gabeno psichotropinę medžiagą – amfetaminą ir narkotinę medžiagą-marihuaną.

Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 260 str., be nusikalstamos veikos, būtina nustatyti ir kitą objektyviosios pusės požymį - nusikaltimo dalyką, kuris šiuo atveju yra specifinis. BK 260 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas yra narkotinės ir psichotropinės medžiagos, kurios įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos. Todėl sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimą, pirmiausia reikia nustatyti, ar medžiagos, kurios buvo įgyjamos, laikomos ir kt., yra psichotropinės ar narkotinės. Paprastai teismų praktikoje, nustatant medžiagų rūšį, pavadinimą, savybes ir kt., be kitų įrodymų, būtina gauti specialisto išvadą arba ekspertizės aktą. Šiuo atveju tokio įrodymo byloje nėra. Jo nėra dėl objektyvių priežasčių – A. V. įgytos ir laikytos narkotinės bei psichotropinės medžiagos buvo suvartotos. Todėl teismas, nustatydamas šių medžiagų rūšį bei kiekį, remiasi paties išteisintojo, liudytojų, nukentėjusiųjų parodymais, kitais bylos duomenimis.

A. V. inkriminuojamas nedidelio kiekio psichotropinės medžiagos – amfetamino (dvi tabletės), kurio bendra masė ne didesnė nei 0,2 g, bei nedidelio kiekio (1 g) narkotinės medžiagos-marihuanos įgijimas bei laikymas. Pats išteisintasis tai, kad jo įgytos ir laikytos medžiagos buvo narkotinės ir psichotropinės, pripažino tik ikiteisminio tyrimo metu. Duodamas parodymus A. V. tuomet teigė, jog tai buvo dvi ekstazio tabletės bei 1 g „žolės“. Tiesa, 2003 m. balandžio 23 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakyme Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ tokių pavadinimų narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kaip ekstazis ar „žolė“, nėra nurodyta. Tačiau medicininėje literatūroje ekstazis įvardijamas kaip MDMA (metilenedioksimetamfetaminas) - pagrindinė haliucinogenų, kurių sudėtyje yra amfetamino, grupės narkotinė medžiaga. Tai balti milteliai, kurie paprastai yra maišomi su neveikliomis medžiagomis ir iš jų formuojamos tabletės arba kapsulės. Abi formos skirtos ryti. O „žolė“ (marihuana) - paprasčiausias kanapių gaminys, gaminamas iš išdžiūvusio augalo lapų ir stiebų. Kanapių preparatai dažniausiai rūkomi. Paprastai rūkoma gryna marihuana arba tabako mišinys, suvyniotas į cigaretes. Taigi, tiek MDMA, amfetaminas, tiek ir kanapės (ir jų dalys) yra įrašytos į minėtą Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymą kaip narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti net medicinos tikslams.

BK 260 straipsnyje numatyta veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl už šios veikos padarymą asmuo atsako, jeigu jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis yra susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės, taip pat suvokė, koks yra jų kiekis. Įrodymais, patvirtinančiais tokį suvokimą, gali būti duomenys apie tai, jog kaltininkas žinojo, kokios tai narkotinės medžiagos, jam buvo žinomas turimų narkotinių medžiagų poveikis, kaina narkotinių medžiagų prekyboje arba narkotinės medžiagos buvo supakuotos atskiromis dozėmis ir kaltininkui buvo žinomas ar numanomas dozių skaičius.

A. V. ikiteisminio tyrimo metu teigė, jog jis kartais rūko „žolę“, tačiau tiksliai nežino, koks tai narkotikas. Ji („žolė“) pardavinėjama po 1 gramą, o toks kiekis kainuoja keliasdešimt litų (tikslią sumą pasakyti atsisakė). Taip pat A. V. nurodė turėjęs dvi ekstazio tabletes, vieną iš jų jis pasiūlė merginai, kuri buvo keista ir nerami, kad pastaroji nusiramintų (t. 2, b. l. 28-29). Apklaustas pirmosios instancijos teisme jis neigė rūkęs „žolę“ ir siūlęs ekstazio tablečių A. V. bute, tačiau nurodė, kad kartais rūkydavęs „žolę“, kurios nusipirkdavęs, teigė, jog ji Anglijoje brangesnė, nei Lietuvoje. Teisme išteisintasis taip pat pripažino vieną kartą vartojęs ekstazio tablečių. Iš šių A. V. ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme duotų parodymų matyti, kad jis suvokė, jog medžiagos, su kuriomis buvo susiję jo veiksmai, yra psichotropinės arba narkotinės, žinojo koks jų kiekis, jam buvo žinomas turimų narkotinių medžiagų poveikis, kaina narkotinių medžiagų rinkoje.

Tai, kad A. V. žinojo ir suvokė, kad jo įgytos ir laikytos medžiagos buvo psichotropinės ir narkotinės, įrodo ir nukentėjusiųjų E. G. bei A. K. parodymai, duoti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kur jos nurodė, jog A. V. joms siūlė ir jos rūkė „žolę“. Jos taip pat nurodė, kad išteisintasis, siūlydamas išgerti duodamas tabletes, joms paaiškino, jog tai ekstazis. Tai, kad įvykio metu buvo rūkoma „žolė“, Apeliaciniame teisme patvirtino ir liudytoja I. K. Be to, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas policijos pareigūnas A. B. , budėjęs komisariate, kuomet buvo pristatytos nukentėjusiosios. Liudytojas nurodė, jog bendraudamas su merginomis pastebėjo, kas jos gali būti apsvaigusios. Nukentėjusiosios patvirtino, kad jos vartojo narkotikus, t. y. gėrė tabletes, todėl jis išrašė siuntimą atlikti patikrinimą.

Pirmosios instancijos teismas suabejojo gydytojo atliktu nukentėjusiųjų apsvaigimo patikrinimo patikimumu. Teismas konstatavo, kad atliktas patikrinimas nevisiškai atitiko 2006-06-20 Nr.V-505 įsakymo „Dėl medicininės apžiūros neblaivumui ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo ir bendros asmens būklės įvertinimo metodikų patvirtinimo“ reikalavimus, kadangi A. K. bei E. G. buvo nustatyta tik preliminari išvada dėl narkotinių medžiagų vartojimo, atlikus testus dėl amfetamino ir marihuanos, kurie buvo teigiami. Pakartotinis tyrimas, kaip to reikalauja teisės aktai, atliktas nebuvo.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pripažįsta, kad patikrinimas atliktas nevisiškai laikantis teisės aktų reikalavimų. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika rodo, jog nustatytos duomenų gavimo (rinkimo) tvarkos pažeidimai savaime dar nereiškia, jog tokie duomenys jau negali būti įrodymai. Nustačius, kad renkant duomenis buvo nesilaikyta jų gavimo tvarkos, būtina įvertinti: 1) ar nustatytos tvarkos pažeidimai turėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir 2) ar dėl šių pažeidimų buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės. Tik duomenys, kurių gavimo tvarkos pažeidimai kelia abejonių duomenų patikimumu ir šių abejonių nėra galimybės pašalinti atliekant kitus BPK numatytus veiksmus, įrodymais nepripažįstami.

Apeliaciniame teisme, iškilus abejonėms dėl minėtais patikrinimo aktais nustatytų duomenų patikimumo ir jų pripažinimo įrodymais, teisėjų kolegija ėmėsi BPK numatytų veiksmų, siekdama pašalinti šias abejones. Teismas apklausė gydytoją V. M. , kuris ištyręs nukentėjusiųjų šlapimą kasetinio tyrimo metodu konstatavo, jog abi jos vartojo narkotines medžiagas. Kasetinis tyrimo metodas yra sertifikuotas ir atitinka Europos Sąjungos standartus. Jis, pasak liudytojo, naudojamas daugelyje Europos Sąjungos šalių, tyrimo objekto papildomai tirti toksikologijos laboratorijoje nereikia. Nukentėjusiosioms buvo atlikti tuo metu ligoninėje turėti keturi testai: amfetaminui, benzodiazepinui, morfinui ir marihuanai. Du iš jų (amfetamino ir marihuanos) abiems nukentėjusiosioms buvo teigiami. Anot liudytojo, tokių testų patikimumas yra 98 proc.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti gydytojo parodymais ir sprendžia, jog tai, kad nustatant apsvaigimo nuo narkotinių ar psichotropinių medžiagų faktą nebuvo atlikti visi teisės aktuose nurodyti veiksmai, neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui ir tuo nebuvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, todėl šie duomenys pripažintini įrodymais.

Biržų ligoninėje, atlikus šį patikrinimą, buvo surašyti medicininės apžiūros apsvaigimui nustatyti aktai. Abiejoms nukentėjusiosioms buvo nustatyti teigiami amfetamino ir marihuanos testai (t. 1, b. l. 41, 50). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą – išteisintojo A. V. byloje duotus parodymus, nukentėjusiųjų A. K. , E. G. , liudytojų A. B. , V. M. parodymus, medicininės apžiūros aktų Nr. 80 ir 81 duomenis (t. 1, b. L. 41, 50), daro išvadą, kad A. V. turėtos medžiagos (2 ekstaziotabletės ir 1 g „žolės“) buvo narkotinės ir psichotropinės medžiagos, t. y. amfetaminas ir marihuana (kanapės).

BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicija kaip pagrindinį šio nusikaltimo sudėties subjektyvųjį požymį nurodo asmens tikslą „parduoti ar kitaip platinti“. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas apibūdina kaltininko siekius, susijusius su nusikalstamos veikos padarymu. Taigi BK 260 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įvardytas tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ reiškia kaltininko norą atlygintinai (parduodant) ar neatlygintinai (kitaip platinant – išmainant, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ir pan.) perduoti narkotines ar psichotropines medžiagas kitiems asmenims. Nusikalstamos veikos padarymo tikslas įrodinėjamas remiantis ne tik įtariamojo ar kaltinamojo parodymais, jo prisipažinimu ar neprisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, bet ir objektyviais bylos duomenimis.

Kaip matyti iš bylos duomenų, išteisintasis įgijo ir laikė nedidelį kiekį (2 tabletes ir 1 g) narkotinių ir psichotropinių medžiagų, marihuaną jis vartojo pats, taip pat teigė, jog yra vartojęs ir ekstazio tablečių. Byloje surinktais duomenimis nėra galimybės nustatyti, kad A. V. įgijo minėtas medžiagas jau turėdamas tikslą jas platinti. Kita vertus, toks tikslas gali susiformuoti ir vėliau. Tai, kad A. V. įgijo ir laikė narkotines bei psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas platinti, įrodo objektyvūs jo atlikti veiksmai. Pirmiau aptartais byloje surinktais duomenimis neabejotinai nustatyta, kad A. V. ne tik įgijo ir laikė narkotines bei psichotropines medžiagas, bet, prieš tai palenkęs nukentėjusiąsias, perdavė joms šias medžiagas vartoti. Tokie A. V. veiksmai atitiktų sudėtį sunkesnio nusikaltimo, numatyto BK 261 str., nustatančiame atsakomybę už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams asmenims. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, A. V. buvo inkriminuotas šių medžiagų platinimas pagal BK 260 str. 1 d. Pagal šį straipsnį prašoma nuteisti A. V. ir prokuroro apeliaciniame skunde. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija negali išeiti už kaltinimo ir apeliacinio skundo ribų, todėl palieka nepakeistą A. V. atliktų narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimo kvalifikaciją pagal BK 260 str. 1 d.

Dėl kaltinimo pagal BK 264 str. 2 d.

A. V. taip pat buvo kaltinamas įkalbėjęs nepilnametes E. G. , gim. (duomenys neskelbtini), ir A. K. , gim. (duomenys neskelbtini), suvartoti amfetaminą ir siūlęs rūkyti marihuaną, t. y. lenkęs ne gydymo tikslais abi nepilnametes vartoti šias narkotines ir psichotropines medžiagas.

Pirmosios instancijos teismas išteisino A. V. ir pagal šį kaltinimą. Teismas vadovavosi A. V. teisme duotais parodymais, o nukentėjusiųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, atmetė kaip nepatikimus.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atliko įrodymų tyrimą bei teisme dar kartą apklausė nukentėjusiąsias E. G. ir A. K. , taip pat liudytoją I. K. , ištyrė kitus bylos duomenis ir nustatė, kad A. V. pagal BK 264 str. 2 d. išteisintas nepagrįstai.

Apeliaciniame teisme apklausta A. K. parodė, kad būnant minėtame bute A. V. pasiūlė parūkyti „žolės“. I. K. , E. G. , A. V. , dar vienas vaikinas ir ji pati nuėjo į koridorių. Vaikinai turėjo skardinę, ant jos buvo uždėtas tabakas ir žalsvos spalvos žolelės bei padaryta anga, per kurią reikėjo traukti. A. V. dar kartą pasiūlė parūkyti, o ji, bijodama atsisakyti, tai ir padarė. Anot nukentėjusiosios, atėjus E. G. eilei, ji nenorėjo rūkyti, tačiau A. V. su I. K. pasakė, kad nuo vieno karto nieko blogo neatsitiks, tuomet parūkė ir E. G. . Vėliau A. K. pasidarė neramu, ji pradėjo prašytis namo, įtikinėti, kad taip bus geriau. Tuomet A. V. pasiūlė jai išgerti tabletę. Vėliau jis abiem nukentėjusiosioms pasakė, kad jos labai neramios, todėl pasiūlė abiem išgerti po tabletę. Nukentėjusioji A. K. paklausė kas tai, A. V. atsakė, kad tai ekstazis. O A. K. paklausus, kam jis skirtas, išteisintasis atsakė, jog ji išgėrusi tabletę atsipalaiduos, nusiramins, nesijaudins ir viskas bus gerai. A. K. tuomet paėmė siūlomą tabletę. A. V. padavė vieną tabletę ir E. G. , kuri ją iš karto išgėrė. Tuo tarpu A. K. nenorėjo gerti ir bandė jai duotą tabletę įsidėti į kišenę, tačiau vaikinams tai pastebėjus jai buvo pasakyta nejuokauti ir ji išgėrė duotą tabletę (t. 2, b. l. 255-256).

Šiuos A. K. parodymus patvirtino ir kita nukentėjusioji E. G. . Ji parodė, kad rūkė „žolę“ laiptinėje. Anot nukentėjusiosios, jos paklausė, ar ji nori pabandyti, bet ji atsakė, kad nelabai, tačiau A. V. pasiūlė pamėginti, sakydamas, kad nuo to nieko blogo nebus. Vėliau, anot E. G. , A. V. pamatė, kad ji su A. K. labai nervingos, tuomet jis iš mažo permatomo maišelio išėmė po tabletę kiekvienai ir liepė išgerti, kad nukentėjusiosios atsipalaiduotų. Joms paklausus, kas tai, A. V. atsakė, jog tai ekstazis. Pasak E. G. , A. V. griežtu tonu, grubiai liepė joms išgerti tas tabletes (t. 2, b. l. 257-258).

Šiuos nukentėjusiųjų parodymus iš dalies patvirtino ir liudytoja I. K. , kuri apeliaciniame teisme parodė mačiusi, kaip merginos rūkė „žolę“.

Tai, jog merginoms siūlė rūkyti „žolę“ ir išgerti po ekstazio tabletę, ikiteisminio tyrimo metu pripažino ir pats A. V. . Šie jo parodymai atitinka pirmiau aptartus nukentėjusiųjų parodymus. Todėl A. V. teisme duotus parodymus dėl to, kad jis nesiūlė ir neįkalbinėjo vartoti narkotinių ir psichotropinių medžiagų, teismas atmeta kaip neatitinkančius kitų byloje surinktų įrodymų. Kad nukentėjusiosios buvo lenkiamos vartoti ne tabaką ar raminamuosius vaistus, kaip tai teisme nurodė A. V. , paneigia ir pirmiau aptartais įrodymais nustatyta faktinė aplinkybė, kad merginų šlapime buvo rasta marihuanos ir amfetamino vartojimo pėdsakų.

Lenkimas vartoti psichotropines ar narkotines medžiagas – tai tyčiniai veiksmai, kuriais siekiama sukelti kitų asmenų norą jas vartoti. Lenkimas gali reikštis įkalbinėjimu, patarimu, pasiūlymu vartoti, apgaule, grasinimais, prievarta ir kt. Kaip matyti iš pirmiau aptartų duomenų, A. V. veiksmai lenkiant nukentėjusiąsias vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas būtent ir pasireiškė pasiūlymu, patarimu, paliepimu jas vartoti. Taigi, nustatyti A. V. veiksmai atitinka BK 264 str. 2 d. objektyviuosius veikos požymius.

Kadangi abi nukentėjusiosios įvykio metu buvo nepilnametės, t. y. joms dar nebuvo sukakę 18 m., A. V. veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 264 str. 2 d. Tačiau šį nusikalstamos veikos požymį, t. y. nukentėjusiųjų nepilnametystę, A. V. turėjo suvokti. Išteisintasis tai neigia, sakydamas, jog merginos joms savo amžiaus nenurodė, o iš išvaizdos jis nesuprato, kad jos yra nepilnametės. Tačiau Apeliacinio teismo teisėjų kolegija atmeta tokius A. V. parodymus, kaip nepagrįstus kitais bylos duomenimis. A. K. įvykio metu buvo 16 metų, o E. G. – 15 m. Apeliaciniame teisme apklausta nukentėjusioji A. K. parodė sakiusi, kad jai yra 16 metų, be to, ji nurodė, kad jos su E. G. sakiusios vaikinams, jog lanko mokyklą ir pabėgo iš pamokų. E. G. taip pat teigė sakiusi A. V. ir Kęstui, jog jai yra 15 metų. Anot nukentėjusiosios, jie dar nusistebėjo, kad jai tik tiek metų. Be to, E. G. teigė, jog tuo metu, kai ji ir A. K. nurodė savo amžių, visi, tarp jų ir A. V., buvo viename kambaryje ir viską girdėjo. Atsižvelgdama į šiuos duomenis, Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad A. V. žinojo ir suprato, kad lenkia vartoti narkotines ir psichotropines medžiagas nepilnametes.

Savo apeliaciniame skunde prokuroras nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, nesiėmęs priemonių apklausti teisme nukentėjusiąsias ir tokiu būdu patikrinti jų parodymus, turėjo išankstinę nuomonę dėl kaltinamojo A. V. nekaltumo, t. y. buvo šališkas. Šis prokuroro skundo argumentas nepagrįstas.

BPK 292 str. 1 d. nustato, jog tuo atveju, kai byloje esantys įrodymai ištirti, teisiamojo posėdžio pirmininkas paklausia nagrinėjimo teisme dalyvius, ar šie nori papildyti įrodymų tyrimą ir būtent kuo. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, teisėjų kolegijos pirmininkas, laikydamasis pirmiau nurodytų BPK reikalavimų, paklausė nagrinėjimo teisme dalyvių, ar šie nori papildyti įrodymų tyrimą, ar būtina į teismo posėdį kviesti nepilnametes nukentėjusiąsias. Kaltinimą palaikantis prokuroras, manydamas, kad nukentėjusiųjų parodymai yra svarbūs tiesai byloje nustatyti ar prieštaravimams pašalinti, turėjo prašyti teismo šaukti jas į teismo posėdį ir apklausti. Tačiau prokuroras pareiškė, kad nukentėjusiosios apklaustos ikiteisminio tyrimo metu, todėl jų dar kartą apklausti teisme nėra būtina ir prašė jų į posėdį nešaukti. Teismas, atsižvelgdamas į prokuroro ir kitų proceso dalyvių nuomonę, nutarė į teismo posėdį nukentėjusiųjų nešaukti. Tokie prokuroro veiksmai pirmosios instancijos teisme parodo, kad jis pripažino, jog byloje surinkti įrodymai ištirti visapusiškai ir nešališkai.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas, neapklausdamas teisme nukentėjusiųjų, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė, atsižvelgė į prokuroro ir kitų proceso dalyvių nuomonę šiuo klausimu, be to, nukentėjusiosios buvo apklaustos Apeliacinio teismo posėdyje, todėl nėra pagrindo teigti, kad buvo pažeistas teismo nešališkumo principas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad byloje surinktais duomenimis įrodyta, jog A. V. tiksliai nenustatytu laiku nenustatytoje vietoje, iš nenustatytų asmenų nupirkdamas įsigijo nedidelį kiekį (1 g) narkotinės medžiagos marihuanos, taip pat nenustatytu būdu įgijo nedidelį kiekį psichotropinės medžiagos – amfetamino (dvi tabletes), kurių bendra masė ne didesnė nei 0,2 g, ir kurias 2006 m. gruodžio 5 d., laikotarpiu tarp 15.00 ir 19.00 val., laikė A. V. priklausančiame bute, esančiame Biržuose, (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą jas platinti. Po to A. V. šiame bute pasiūlė ir įkalbėjo nepilnametes E. G. , gim. (duomenys neskelbtini), ir A. K. , gim. (duomenys neskelbtini), suvartoti amfetaminą ir marihuaną, t. y. lenkė jas ne gydymo tikslais vartoti šias narkotines ir psichotropines medžiagas ir, perduodamas šias narkotines medžiagas nukentėjusiosioms vartoti, taip jas platino. Tokiais savo veiksmais A. V. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 str. 1 d. ir BK 264 str. 2 d.

Dėl civilinių ieškinių ir bausmės

Nukentėjusiųjų atstovės pagal įstatymą S. S. bei D. K. byloje pareiškė civilinius ieškinius dėl jų dukroms padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Abiejuose civiliniuose ieškiniuose analogiškai nurodyta, jog nukentėjusiosios dėl A. V. veiksmų patyrė stiprų šoką, dvasinį sukrėtimą, išgyvenimus bei emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą, todėl jos nuolat jaučia baimę (bijo būti vienos, bijo išeiti iš namų), jas kankina nemiga, naktimis sapnuoja košmarus. Abi civilinės ieškovės prašė priteisti iš A. V. po 20 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Bylą nagrinėjant Apeliaciniame teisme nukentėjusiosios A. K. atstovė pagal įstatymą D. K. pareiškė atsisakanti savo civilinio ieškinio, todėl jis paliekamas nenagrinėtas. O nukentėjusiosios E. G. atstovė pagal įstatymą S. S. palaikė savo civilinį ieškinį.

BPK 109 str. nustato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Taigi, viena iš įstatyme įtvirtintų žalos atlyginimo sąlygų yra tai, kad ji turi būti padaryta nusikalstamais veiksmais.

A. V. pripažįstamas kaltu už narkotinių ir psichotropinių medžiagų įgijimą, laikymą ir platinimą, taip pat nepilnamečių nukentėjusiųjų lenkimą jas vartoti. Iš nukentėjusiosios atstovės pagal įstatymą civilinio ieškinio neaišku, kokiais konkrečiais A. V. veiksmais, jos teigimu, E. G. buvo padaryta neturtinė žala. Tačiau iš nukentėjusiųjų E. G. bei A. K. , taip pat jų atstovių pagal įstatymą apeliaciniame teisme duotų parodymų matyti, kad buvo prašoma atlyginti žalą, patirtą dėl to, kad nepilnametės nukentėjusiosios išsigando bute esančių vyrų, nes pamanė, kad bus išvežtos dirbti prostitutėmis į Londoną. Nei viena iš nukentėjusiųjų nenurodė patyrusi kokios nors neturtinės žalos (dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, dvasinių sukrėtimų, emocinės depresijos ir pan.) dėl to, kad A. V. joms davė vartoti narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Kalbant apie žalą, kuri galėjo būti padaryta A. V. veiksmais platinant ir lenkiant nukentėjusiąją vartoti narkotines medžiagas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati E. G. pripažino, jog prieš šiuos A. V. nusikalstamus veiksmus (narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą bei lenkimą jas vartoti) ji pati vartojo narkotines medžiagas. Taigi, darytina išvada, kad nusikalstamais A. V. veiksmais E. G. neturtinės žalos padaryta nebuvo.

Tuo tarpu už tokius veiksmus (neteisėtas laisvės aprobojimas, įtraukimas į prostituciją ir pan.), dėl kurių neva E. G. buvo padaryta neturtinė žala, A. V. nėra nuteistas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš bylos duomenų matyti, jog E. G. pati buvo pabėgusi iš namų, savo noru vyko į minėtą butą, kur leido laiką su nepažįstamais vaikinais. Dar daugiau, iš pačios E. G. parodymų matyti, kad ji pati sutiko verstis prostitucija. Taigi iš A. V. negali būti priteista kompensacija už neigiamus išgyvenimus, kuriuos nukentėjusioji galimai patyrė dėl savo pačios veiksmų.

Teisėjų kolegija, spręsdama neturtinės žalos klausimą, atsižvelgia ir į E. G. charakterizuojančius duomenis. Iš šių duomenų matyti, kad civiliniame ieškinyje nurodytos problemos dėl neva patirto šoko, dvasinio sukrėtimo, išgyvenimo bei emocinės depresijos, jei ir kilo, tai ne dėl nagrinėjamo įvykio. Byloje esančiame psichologės, pas kurią E. G. lankėsi 4 kartus, rašte nurodyta, kad ji nepritapo prie kitų jau nuo pirmos klasės, buvo pravardžiuojama dėl savo pavardės, dėl ko jaučiasi nesaugiai, nuolat įsitempusi, pamokose sunkiai susikaupia, kartais į patyčias reaguoja impulsyviai, atsikerta. Kalbant apie patį įvykį, šiame rašte nurodyta, kad E. G. išsako baimes dėl buvusios situacijos, tačiau objektyviai to nefiksuoja. Giliau dėl to, kas įvyko, neišgyvena ir to nedramatizuoja. Nuotaika gana nebloga, optimistiškai nusiteikusi ateities atžvilgiu, emocijos gyvos, išraiškingos (t. 2, b. l. 181).

Šie psichologinio tyrimo rezultatai verčia pagrįstai abejoti E. G. atstovės pagal įstatymą ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis apie nukentėjusiosios patirtus išgyvenimus ir emocinę depresiją. Teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje esančiais duomenimis neįrodyta, jog E. G. nusikalstamais A. V. veiksmais buvo padaryta neturtinės žalos, todėl atmeta E. G. atstovės pagal įstatymą civilinį ieškinį kaip nepagrįstą.

Skiriant bausmę A. V. atsižvelgiama į tai, kad jis padarė du sunkius tyčinius (tiesiogine tyčia) nusikaltimus, yra 3 kartus teistas, buvo baustas už administracinius teisės pažeidimus, darbo biržoje neregistruotas, jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Taip pat atsižvelgiama į tai, kad narkotinių ir psichotropinių medžiagų, kurias A. V. įgijo ir laikė, kiekiai buvo nedideli, jo veiksmai priklausomybės nuo šių medžiagų nukentėjusiosioms nesukėlė. Teismas, atsižvelgdamas į visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, sprendžia, kad už nusikaltimus A. V. skirtina laisvės atėmimo bausmė, mažesnė už sankcijose numatytą laisvės atėmimo bausmės vidurkį.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. birželio 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

Pripažinti A. V. kaltu pagal BK 260 str. 1 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu trejiems metams.

Pripažinti A. V. kaltu pagal BK 264 str. 2 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., paskirtas bausmes subendrinti iš dalies jas sudedant ir paskirti A. V. galutinę bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams. Į bausmės laiką įskaityti suėmimo laiką nuo 2006-12-06 iki 2007-06-08. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.

S. S. civilinį ieškinį atmesti, o D. K. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.