Vilniaus apygardos teismo nutartis

2014-10-10 · Civilinė byla Nr. 2A-1723-160/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Atskirasis skundasNutartis · 2013-04-30Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2014-10-10Vilniaus apygardos teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2014-10-10
Bylos Nr.
2A-1723-160/2014
Teisminio proceso Nr.
2-01-3-09965-2012-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Asta Radzevičienė, Andrius Ignotas, Zita Smirnovienė (pran.)
Ieškovas
Ž. M.
Trečiasis asmuo
V. P., UAB „Eika“
Atsakovas
Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai
Kategorijos
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1723-160/2014Teisminio proceso Nr. 2-01-3-09965-2012-0Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.1.; 44.2.4.2.; 44.5.2.5.; 121.14.; 121.21.; (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2014 m. spalio 10 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Zitos Smirnovienės, kolegijos teisėjų Astos Radzevičienės, Andriaus Ignoto, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Ž. M. ir trečiojo asmens V. P. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-22 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Ž. M. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl žalos atlyginimo ir trečiojo asmens V. P. savarankiškus reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo (trečiasis asmuo – UAB „Eika“).

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė Ž. M. prašė priteisti iš atsakovo Teisingumo ministerijos 319090,5 Lt neturtinės žalos, 14703 Lt komunalinių mokesčių ir 68025,82 Lt nuostolių, iš viso 401819,32 Lt (t. I, b. l. 1-3, t. II, b. l. 10). Paaiškino, kad 2005 metais su UAB „Eika“ sudarė preliminarią sutartį dėl ieškovei priklausančių žemės sklypų pardavimo. Tačiau UAB „Eika“ ieškovę apgavo ir kreipėsi į teismą dėl 34500 Lt priteisimo. Ieškinio sumai buvo areštuotas Ž. M. priklausantis butas. Vėliau UAB „Eika“ sumažino savo reikalavimus iki 3450 Lt, tačiau pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių mastas liko nepakitęs – 34500 Lt. 2005 metais ieškovė planavo parduoti jai nuosavybės teise priklausantį butą, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių, buto parduoti negalėjo. Ieškovė bute negyveno, tačiau vis tiek privalėjo mokėti buto išlaikymo ir komunalinius mokesčius, arešto laikotarpiu sumažėjo buto kaina. Už žalos atsiradimą kalti teisėjai, kurie turėdami pareigą, nepanaikino ieškovės turtui pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių (t. I, b. l. 170-172).

Trečiasis asmuo V. P. pareiškė savarankiškus reikalavimus, kuriais prašė priteisti iš atsakovo Teisingumo ministerijos 319090,50 Lt turtinę ir neturtinę žalą. Paaiškino, kad yra ieškovės Ž. M. sutuoktinis. Dėl ieškovės butui pritaikyto arešto patyrė didelius išgyvenimus, pablogėjo jo sveikata, ištiko infarktas, reikėjo pirktis vaistus, negalėjo dirbti, areštas pakenkė jo reputacijai (b. l. 183-184).

Atsakovas Teisingumo ministerija prašė ieškovės Ž. M. ieškinį ir trečiojo asmens V. P. reikalavimus atmesti. Paaiškino, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005-05-13 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-4691-564/2005 pagal UAB „Eika“ ieškinį atsakovei Ž. M. buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – 34500 Lt sumai areštuotas Ž. M. turtas. UAB „Eika“ sumažinus ieškinio reikalavimus, Ž. M. nesikreipė į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba jų masto pakeitimo, t. y. tinkamai neįgyvendino savo procesinių teisių. Galutinis teismo sprendimas byloje buvo priimtas 2011-02-22, jame taikytas laikinąsias apsaugos priemones nuspręsta palikti galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Jeigu ieškovė įvykdė 2011-02-22 sprendimą ir sumokėjo iš jos priteistas lėšas, tai turėjo imtis veiksmų, kad buto dalies areštas būtų panaikintas (b. l. 31-34).

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo UAB „Eika“ prašė ieškovės Ž. M. ieškinį ir trečiojo asmens V. P. reikalavimus atmesti. Paaiškino, kad ieškovė ir trečiasis asmuo niekuomet nesirūpino arešto panaikinimu ar pakeitimu, ieškovės turto areštas panaikintas UAB „Eika“ iniciatyva 2013 metais. Ž. M. jau buvo pasikreipusi į teismą dėl nuostolių, patirtų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, prašydama priteisti žalos atlyginimą iš UAB „Eika“ (Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo byla 2-3795-817/2012). Apylinkės teismas Ž. M. ieškinį atmetė, sprendimas įsiteisėjo 2013-06-10 (Vilniaus apygardos teismo byla Nr. 2A-733-823/2013) (b. l. 59-62).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014-01-22 sprendimu ieškovės Ž. M. ieškinį ir trečiojo asmens V. P. savarankiškus reikalavimus atmetė. Padarė išvadą, jog ieškovė ir trečiasis asmuo V. P. neįrodė nei vienos deliktinės atsakomybės sąlygos. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-1050-596/2007 pagal UAB „Eika“ ieškinį atsakovei Ž. M. 2005-05-13 buvo pritaikytos laikinos apsaugos priemonės – 34500 Lt sumai areštuotas Ž. M. priklausantis turtas ir piniginės lėšos. 2005-05-16 preliminariu sprendimu UAB „Eika“ naudai priteista iš Ž. M. 34500 Lt bauda. Nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo nurodyta, jog areštuojama būtent ½ dalis ieškovei priklausančio buto. Tuo atveju, jei ieškovei areštavo turto daugiau negu nurodyta teismo nutartyje, ji turėjo teisę nedelsiant apskųsti antstolio veiksmus teismui. Tuo metu ieškovė disponavo didelėmis piniginėmis lėšomis, nes 2005-02-09 pardavė jai nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus kitiems pirkėjams. Taigi antstolio areštuotas butas nebuvo vienintelis jos turtas, į kurį galima buvo nukreipti išieškojimą ar užtikrinti sprendimo vykdymą, galimas buvo ir piniginių lėšų areštas. Vilniaus apygardos teismas 2005-08-25 nutartimi pirmosios instancijos nutartį 2005-05-13 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliko nepakeistą, o tuo metu UAB „Eika“ ieškinio reikalavimai dar nebuvo sumažinti nuo 34500 Lt iki 3450 Lt. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2011-02-22 galutiniu sprendimu UAB „Eika“ iš Ž. M. buvo priteista mažesnė suma (3450 Lt), nei reikalavo UAB „Eika“, o laikinosios apsaugos priemonės paliktos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo. Tačiau ieškovė nesikreipė į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo arba jų masto pakeitimo bei neteikė prašymo tuo pagrindu, kad 2005-04-06 buvo sudaryta buto, esančio (duomenys neskelbtini), preliminarioji pirkimo-pardavimo sutartis. Laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos UAB „Eika“, o ne pačios ieškovės prašymu tik 2013-10-24. Taigi ieškovė tinkamai neįgyvendino savo procesinių teisių, nors tuo metu jos interesus teisme atstovavo advokatas. Civilinė byla, kurioje ieškovei buvo pareikšti reikalavimai dėl 34500 Lt baudos, nebuvo susijusi su viešo intereso gynimu, todėl teismas negalėjo savo iniciatyva priiminėti procesinių sprendimų, susijusių su laikinąja apsaugos priemonės pakeitimu ar panaikinimu. Prieš ieškovę ir jos sutuoktinį nebuvo atlikti jokie neteisėti veiksmai. Nėra nei nurodytų subjektų kaltės, nei žalos, nei priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos atsiradimo įrodymų. Trečiojo asmens V. P. savarankiški reikalavimai yra nepagrįsti, kadangi laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos 2005-05-13, tuo tarpu trečiasis asmuo dėl tariamo infarkto hospitalizuotas 2005-12-18, t. y. po turto arešto pritaikymo praėjus daugiau nei pusei metų.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Ieškovė Ž. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-22 sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Paaiškino, kad teismo sprendimas yra nesąžiningas, neteisėtas ir nepagrįstas. Uždėtas areštas viršijo UAB „Eika“ ieškinio sumą, todėl buvo neteisėtas. Ieškovė aštuonis su puse metų siekė arešto panaikinimo, tačiau teisėjai arešto nepanaikino. Teisėjų atsakomybė kyla pagal CK 6.272 str. 1-4 d. UAB „Eika“ ieškinio sumą sumažino 2007 m. spalio mėn., tačiau nepaisant to, teismas arešto nepanaikino savo iniciatyva nors tokią pareigą turi. Materialinė žala atsirado laikotarpiu nuo 2005 m. liepos mėn. iki arešto nuėmimo – 2013 m. spalio mėn. Šią bylą nagrinėjęs teisėjas taip pat kaltas dėl žalos padidėjimo, kadangi atidėjęs bylos nagrinėjimą metams, nesiėmė jokių veiksmų dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo.

Trečiasis asmuo V. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-22 sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Paaiškino, kad bylą nagrinėjęs teisėjas, nepanaikinęs arešto, taip pat prisidėjo dėl žalos padidėjimo ieškovei ir trečiajam asmeniui, todėl privalėjo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo. Todėl sprendimas priimtas neteisėtos teismo sudėties. Sprendimo argumentai dėl arešto pagrįstumo yra nepagrįsti. Areštas buvo neteisėtas nuo pat pradžių, kadangi arešto mastas viršijo UAB „Eika“ ieškinio sumą. Dėl uždėto arešto ieškovė negalėjo parduoti buto, todėl priežastinis ryšys tarp neteisėtų teisėjų veiksmų ir žalos atsiradimo yra. Nepagrįstai spręsta, jog V. P. patirtas infarktas ir neteisėtas areštas yra nesusijęs. Apeliantui materialinė žala padaryta ne tik dėl neteisėto arešto uždėjimo, kuris žemina žmogų ir nepaiso jo teisių, bet ir tyčinių teisėjų įstatymų nepaisymo, teisėjų melagysčių, neteisėtų priemonių taikymo procese, taip pat dėl žalos reputacijai ir sveikatai. Taip pat į bylos nagrinėjimą nepagrįstai įtraukta trečiuoju asmeniu UAB „Eika“, kurios įtraukimas padidino bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepimas

Atsakovė Teisingumo ministerija prašo atmesti ieškovės Ž. M. ir trečiojo asmens V. P. apeliacinius skundus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškino, kad apeliantų atžvilgiu nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų, taip pat neįrodytos ir kitos deliktinės atsakomybės sąlygos. Byla, kurioje ieškovės turtui buvo pritaikytas areštas, nėra susijusi su viešo intereso gynimu, todėl teismas savo iniciatyva negalėjo panaikinti ar pakeisti laikinąsias apsaugos priemones.

Trečiasis asmuo UAB „Eika“ prašo atmesti ieškovės Ž. M. ir trečiojo asmens V. P. apeliacinius skundus, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Paaiškino, kad apeliantai galimai sąmoningai iškraipo ir nutyli turto areštą sąlygojusias aplinkybes. 2005-01-26 Ž. M. ir UAB „Eika“ sudarė preliminarią žemės sklypų-pardavimo sutartį, pagal kurią šalys turėjo iki 2005-03-01 sudaryti pagrindinę sklypų pardavimo sutartį. Ž. M. savo įsipareigojimų neįvykdė, todėl pagal preliminarios sutarties 8.1 punktą Ž. M. turėjo grąžinti 3450 Lt ir sumokėti 34500 Lt baudą. Ž. M. pinigų nesumokėjo, todėl UAB „Eika“ kreipėsi į teismą dėl sumų priteisimo bei prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones. 2007-09-17 patikslinus ieškinio reikalavimus, prašant priteisti tik 3450 Lt sumą, Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2007-10-03 preliminarius sprendimu ieškinį tenkino. Taigi ieškinį tenkinus, Ž. M. neturi teisės reikalauti atlyginti nuostolius dėl arešto taikymo. Nutartimi konkretus turtas nebuvo areštuotas, todėl dėl konkretaus turto arešto Ž. M. galėjo kreiptis į antstolį. Apeliantų veiksmai, kuomet bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teisėjas jau po bylos iškėlimo toje pačioje byloje yra nurodomas kaip tą žalą padaręs asmuo, laikytini nesąžiningu apeliantų elgesiu ir neleistinu spaudimu bei poveikiu teismui. UAB „Eika“ į bylos nagrinėjimą įtraukta teisėtai, kadangi apeliantų reikalavimai dėl žalos atlyginimo šioje byloje yra susiję su UAB „Eika“ pareikštais reikalavimais Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo byloje Nr. 2-1050-596/2007.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ieškovės ir trečiojo asmens reiškiamas reikalavimas dėl žalos atlyginimo kildinamas iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje pagal UAB „Eika“ ieškinį atsakovei Ž. M., kurioje pradinis ieškinys buvo pareikštas dėl baudos išieškojimo. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, keitimo ir naikinimo sąlygos yra reglamentuotos CPK 144-152 straipsniuose, savo teises ir teisėtus interesus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo byloje dalyvaujantys asmenys pirmiausia turi ginti laikantis šiose teisės normose nustatytų taisyklių.

2005-05-13 Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartimi UAB „Eika“ ieškiniui užtikrinti buvo uždėtas areštas – turtui ir piniginėms lėšoms 34500 Lt sumai (t. I, b. l. 5-6). 2005-05-20 Nekilnojamojo turto registre šios teismo nutarties pagrindu įregistruota buto (duomenys neskelbtini) ½ dalies apribota disponavimo teisė (t. I, b. l. 13). Preliminarioji sutartis (t. I, b. l. 14) tvirtina, kad ieškovė 2005-04-06 buvo susitarusi už 180000 Lt butą parduoti laikotarpiu nuo 2005 m. balandžio mėn. iki 2005-08-30. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2007-10-03 preliminariu sprendimu iš Ž. M. UAB „Eika“ naudai buvo priteista 3450 Lt (t. I, b. l. 7-8), 2011-02-22 galutiniu sprendimu šis sprendimas paliktas galioti, laikinosios apsaugos priemonės paliktos galioti iki teismo sprendimo įvykdymo (t. I, b. l. 21-25). 2011-03-23 banko pavedimas tvirtina, kad teismo sprendimą ieškovė įvykdė geruoju (t. I, b. l. 26). Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-9-596/2011 medžiaga tvirtina, kad 2013-10-23 UAB „Eika“ Vilniaus miesto apylinkės teismui padavė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo Ž. M. turto atžvilgiu paaiškinant, kad Ž. M. teismo sprendimą įvykdė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-10-24 nutartimi laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-9-596/2011 medžiaga tvirtina, kad ieškovė per visą bylos nagrinėjimo eigą teismui nepateikė prašymo dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių ar jų apimties panaikinimo ar laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo.

Pagal CPK 146 str. 1 d. redakciją, galiojusią ieškovės ir UAB „Eika“ ginčo nagrinėjimo metu, bylos šalies prašymu teismas nutartimi galėjo pareikalauti, kad ieškovas, padavęs prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, per teismo nustatytą terminą pateiktų atsakovo (šioje byloje ieškovės) nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo ieškinys atmestas, atsakovas turi teisę reikalauti, kad ieškovas atlygintų nuostolius, kuriuos atsakovas patyrė dėl ieškovo prašymu taikytų laikinųjų apsaugos priemonių (CPK 146 str. 2 d.). Taigi įstatymu sureglamentuota, kad nuostolių atlyginimo klausimų sprendimas yra priskirtas ginčo šalių atsakomybei. Tokio prašymo dėl galimų nuostolių užtikrinimo ieškovė nebuvo pareiškusi, nors į bylą pateikė įrodymą, jog ruošėsi parduoti areštuotą butą. Pagal CPK 148 str. 1 d. teismas gali dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstu prašymu vieną laikinosios apsaugos priemonę pakeisti kita. Šia įstatymo suteikta teise nei ieškovė, nei jos buto pirkėja nepasinaudojo, todėl yra pagrindas daryti išvadai, kad buto pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl kitų, o ne buto arešto, priežasčių. Pagal CPK 149 str. 1 d. laikinosios apsaugos priemonės dalyvaujančiųjų byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, galėjo būti panaikintos nagrinėjančio bylą iš esmės nutartimi. Tačiau ieškovė tokio prašymo teismui neteikė. Taigi ieškovė nesiėmė jokių jai įstatymo priskirtų veiksmų dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ir tvirtina, kad iniciatyvos pareiga dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo ar pakeitimo yra priskirta teismui.

Pagal CPK 149 str. 2 d. teismas savo iniciatyva laikinąsias apsaugos priemones panaikina, kai asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, per teismo nustatytą terminą nepareiškia ieškinio. Teismo iniciatyva laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos ir tais atvejais, kai tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą ir nepanaikinus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Taigi pagal įstatymą teismas savo iniciatyva privačiuose ginčuose sprendimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo nepriima. Todėl ieškovė, norėdama sumažinti laikinųjų apsaugos priemonių apimtį ar, geruoju įvykdžiusi teismo sprendimą, turėjo kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo. Kadangi nesikreipė ir laiko, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo patyrė nuostolių, atsakomybę dėl šių nuostolių kilimo turi prisiimti sau. Tos pačios teisės normos taikomos ir trečiajam asmeniui jos vyrui V. P., kuris laikydamas, kad laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia jo teisėtus interesus, nesikreipė dėl šių priemonių panaikinimo.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl žalos atlyginimo sąlygų ir jų nebekartoja. Apeliaciniai skundai atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-01-22 sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Zita SmirnovienėAsta RadzevičienėAndrius Ignotas