- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-10
- Bylos Nr.
- 2A-733-823/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-02-3-02030-2012-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ona Gasiulytė, Vidas Stankevičius, Goda Ambrasaitė-Balynienė (pran.)
- Ieškovas
- Ž. M.
- Atsakovas
- UAB „Eika“
- Kategorijos
- 44.5.2.17pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Onos Gasiulytės ir Vido Stankevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Ž. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės ieškinį atsakovui UAB „Eika“ dėl žalos atlyginimo
Aprašomoji dalis
n u statė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė Ž. M. kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovo UAB „Eika“ priteisti 25 266 Lt žalos atlyginimo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Vėliau, patikslinusi ieškinį, ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 18 529,77 Lt nuostolių atlyginimo.
Nurodė, kad 2005 m. ji ir UAB „Eika“ sudarė preliminarią sutartį dėl ieškovei priklausančių žemės sklypų pardavimo, o 2005 m. balandžio mėnesį UAB „Eika“ pateikė ieškinį dėl 34 500 Lt išieškojimo iš ieškovės Ž. M.. Pagal UAB „Eika“ ieškinio reikalavimą iškovei priklausančiam butui buvo pritaikytas laikinas areštas 34 500 Lt sumai. 2007 m. rugsėjo mėnesį UAB „Eika“ pakeitė savo ieškinio sumą iš 34 500 Lt į 3 450 Lt. Kadangi pradinis UAB „Eika“ ieškinys nebuvo patenkintas, ieškovė turi teisę reikalauti kompensacijos dėl patirtų nuostolių, kuriuos ieškovė patyrė dėl jai priklausančiam turtui skirto laikino arešto. Ieškovė nurodė, kad ji 2005 m. planavo parduoti butą Pilaitėje ir nusipirkti naują butą, tačiau dėl laikinojo arešto negalėjo atlikti suplanuoto pardavimo, todėl buvo priversta mokėti komunalinius mokesčius už paslaugas, kuriomis realiai nesinaudojo, nes su vyru ir sūnumi gyvena naujai pirktame bute. Nuo naujojo buto pirkimo datos iki 2007 m. rugsėjo mėnesio jos nuostoliai sudaro 3 876,68 Lt. Be to, ieškovė už buto pardavimą planavo gauti 180 000 Lt, minimalus galimas pelnas nuo šios sumos – terminuotas metinis banko indėlis, iš kurio 2005-2007 m. ieškovė būtų gavusi 21 389 Lt palūkanų.
Atsakovas UAB „Eika“ su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė prašo priteisti nuostolius, patirtus prieš daugiau nei ketverius metus, todėl tokiems reikalavimams taikytina ieškinio senatis. Siekdama išvengti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių atsirasti nuostolių, Ž. M. galėjo prašyti pakeisti byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, įmokėti prašomą priteisti sumą į depozitinę sąskaitą, ar užtikrinti ieškinio reikalavimų įvykdymą kitu būdu, tačiau to nedarė. UAB „Eika“ ieškinys Ž. M. nebuvo teismo atmestas, todėl ieškovė neįgijo teisės reikalauti žalos atlyginimo. Anksčiau nagrinėtoje byloje ieškovė neminėjo, kad areštuojamą butą ji planuoja parduoti, todėl yra pagrindas abejoti kartu su Ž. M. ieškiniu pateiktos 2005 m. balandžio 6 d. preliminariosios sutarties tikrumu. Reikalaudama priteisti nuostolius ieškovė neįrodė atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, todėl teiginiai apie tai, kad ji, nepardavusi buto, juo nesinaudojo ir turėjo mokėti privalomus mokesčius, yra nepagrįsti. Ieškovė neįrodė, kad net ir įgyvendinus preliminarią sutartį, ji būtų iš karto gavusi pinigus už parduotą butą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu ieškovės Ž. M. ieškinį atmetė, iš ieškovės Ž. M. atsakovo UAB „Eika“ naudai priteisė 2 420 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas vertino, kad ieškinio senaties terminas ieškovės reikalavimui pareikšti nėra praleistas, tačiau sprendė, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų, jog butas nebuvo parduotas tik dėl to, kad dalis šio turto buvo areštuota. Pažymėjo, jog ieškovės nurodyta preliminarioji sutartis, kuria ji remiasi įrodinėdama tiesioginių nuostolių ir negautų pajamų dydį, nėra įregistruota viešajame registre, todėl ieškovė negali ja remtis prieš atsakovą. Be to, ieškovė nesiėmė jokių priemonių, kad prašomi priteisti nuostoliai neatsirastų ar sumažėtų – nesikreipė į bylą nagrinėjantį teismą, nenurodė atskirajame skunde, kad butą ketinama parduoti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė Ž. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą, bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1) Įstatymas nereikalauja preliminarių sutarčių registracijos, o registracijos nebuvimas nesumažina teisinės sandorio galios.
2) Atsakovo neteisėti veiksmai negali būti pateisinti ieškovės neveikimu, nesiimant priemonių žalai sumažinti.
3) Areštavus dalį buto, jo neįmanoma parduoti, todėl nepagrįstas teismo argumentas, kad ieškovė neįrodė, jog butas nebuvo parduotas dėl taikyto arešto.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas UAB „Eika“ prašo apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1) Ieškovei neįregistravus preliminariosios pirkimo-pardavimo sutarties, jokie tretieji asmenys, taip pat ir UAB „Eika“, negalėjo žinoti, kad turto areštas galimai sutrikdytų planuojamą areštuojamo turto pirkimo-pardavimo sandorį, todėl ieškovė negali remtis neįregistruota preliminariąja sutartimi, reikalaudama nuostolių atlyginimo iš UAB „Eika“. Apeliantės teiginiai apie tai, kad ji nežinojo apie preliminariosios sutarties registravimo būtinybę, nesudaro pagrindo nesiremti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.75 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata.
2) Butas nebuvo parduotas dėl nenustatytų priežasčių. Ieškovė neįrodė, kad pardavusi butą būtų gavusi 180 000 Lt, ir kada ji būtų šiuos pinigus gavusi. Taigi teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nenustatytos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos.
3) Pagal CPK 146 straipsnio 2 dalį atsakovas gali reikalauti atlyginti nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tik tuo atveju, jei ieškovo ieškinys atmetamas. UAB „Eika“ ieškinys Ž. M. teismo buvo patenkintas.
4) Net jei ieškovė būtų patyrusi nuostolių, jie būtų laikytini patirtais dėl pačios ieškovės veiksmų, kadangi ieškovė nesiėmė jokių priemonių žalai išvengti, nors tokią galimybę turėjo.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.
Ginčas byloje kilęs dėl laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytų nuostolių atlyginimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad sprendžiant ieškinio reikalavimą atlyginti laikinosiomis apsaugos priemonėmis padarytus nuostolius, būtina aiškinti CPK 147 straipsnio 3 dalyje nurodytą ieškinio atmetimo sąlygos prasmę dėl šios normos taikymo. Ieškinio atmetimas kaip nuostolių priteisimo sąlyga pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį reiškia, kad ieškinys, nepriklausomai nuo to, ar pareikštas sąžiningai, buvo nepagrįstas. Išvadą apie ieškinio nepagrįstumą lemia teismo sprendimas jį atmesti. Ieškinio atmetimas taip pat lemia tai, kad su ieškinio pareiškimu tiesiogiai susijusių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas taip pat vertinamas kaip nepagrįstas. Atsižvelgiant į laikinųjų apsaugos priemonių taikymu padarytų nuostolių atlyginimo instituto paskirtį – kompensuoti dėl kreditoriaus veiksmų, kurių pagrįstumas nepatvirtintas teismo sprendimu, skolininko patirtus turtinius praradimus, ieškinio atmetimas kaip nuostolių atlyginimo sąlyga gali būti suprantama kaip ieškinio nepagrįstumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006).
Byloje nustatyta, kad atsakovas UAB „Eika“ buvo pareiškęs ieškovei ieškinį dėl 34 500 Lt baudos priteisimo. Šio ieškinio pagrindu Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2005 m. gegužės 13 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones – ieškovės turto areštą. 2007 m. rugsėjo 17 d. atsakovas patikslino ieškinį, sumažindamas ieškinio sumą iki 3 450 Lt. Šis ieškinio patikslinimas buvo sąlygotas to, kad teismai, išnagrinėję bylą pagal ieškovės ieškinį dėl sutarties sąlygų pakeitimo, jį tenkino ir sumažino sutartyje numatytos baudos dydį. Atsakovo UAB „Eika“ ieškinio patikslintas ieškinio reikalavimas dėl baudos priteisimo buvo teismo tenkintas. Jei ieškovas nebūtų sumažinęs ieškinio reikalavimo įstatymų nustatyta tvarka, teismo procesiniu sprendimu išnagrinėjus bylą iš esmės ieškovo ieškinys būtų buvęs iš dalies atmestas. Ieškinio reikalavimų sumažinimas procesine prasme vertintinas kaip dalies ieškinio reikalavimų atsisakymas, nagrinėjamu atveju sąlygotas teismų procesinių sprendimų, konstatuojančių ieškovo reikalaujamos baudos dydžio nepagrįstumą. Taigi, vertinant civilinės bylos tarp ieškovo UAB „Eika“ ir atsakovės Ž. M. baigtį CPK 147 straipsnio 3 dalies taikymo aspektu konstatuotina, kad ieškovo UAB „Eika“ ieškinio reikalavimas Ž. M., nors pareikštas sąžiningai, buvo iš dalies nepagrįstas.
Sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo tuo atveju, kai ieškovo ieškinys yra pagrįstas iš dalies, kolegijos nuomone, turi būti atsižvelgiama į tai, ar teismo pagrįstais pripažintų ieškinio reikalavimų apimtis buvo pakankama laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Iš civilinės bylos Nr. 2-9-596/2011 matyti, kad vykdant Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutartį areštuotas Ž. M. priklausantis nekilnojamasis turtas – ½ dalis buto su rūsiu, kurio vertė – 50 000 Lt (civilinės bylos Nr. Nr. 2-9-596/2011 t. I, l. 144). Areštuoto turto vertė iš esmės viršija ieškinio reikalavimo, teismo pripažinto pagrįstu, sumą. Teismo pripažinta pagrįstais ieškinio reikalavimų suma yra nedidelė, teismų praktikoje paprastai nepripažįstama pakankama laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Iš Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarties turinio taip pat matyti, kad laikinosios apsaugos priemonės buvo taikytos atsižvelgiant į didelę ieškinio sumą. Taigi, kolegija konstatuoja, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje turėjo teisę kreiptis dėl nuostolių, padarytų laikinosiomis apsaugos priemonėmis, atlyginimo, atmesdama kaip nepagrįstus atitinkamus atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad pagal CPK 147 straipsnio 3 dalį kreditoriaus kaltės skolininkui nereikia įrodinėti, nes tai yra kreditoriaus atsakomybės už jo rizika atliktus veiksmus atvejis. Kreditoriaus rizika reiškiasi jo suvokimu, kad prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones tenkinimas jokiu būdu nereiškia jam palankaus galutinio ginčo sprendimo. Tokiu atveju, prašydamas laikinos teisių apsaugos iki ginčo išsprendimo, jis veikia savo rizika ir turi pareigą atlyginti skolininkui nuostolius. Skolininkas, kurio turtinės teisės kreditoriaus prašymu buvo suvaržytos laikinosiomis apsaugos priemonėmis, ir kuris dėl tokio suvaržymo patyrė nuostolių, gali kreiptis į teismą atskiru ieškiniu CPK 147 straipsnio 3 dalies tvarka prašydamas taikyti kreditoriui deliktinę atsakomybę, nenustatinėjant jos sąlygos – kaltės. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-589/2006). Dėl šios priežasties kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Preliminariosios sutarties neįregistravimas viešajame registre, sąlygojęs atsakovo nežinojimą apie tokią sutartį prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pateikimo metu, yra reikšmingas vertinant ieškovės reikalavimų pagrįstumą.
Ieškovas, kreipdamasis į teismą dėl nuostolių atlyginimo, privalo įrodyti visas atsakovo civilinės atsakomybės sąlygas, tarp jų patirtos žalos faktą bei dydį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir atsiradusios žalos. Kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė nagrinėjamoje byloje neįrodė, jog patyrė žalą dėl atsakovo neteisėtų veiksmų, t.y. nepagrindė visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, be kurių neįmanomas ieškinio patenkinimas. Ieškovė dalį patirtų nuostolių grindžia 2005 m. balandžio 6 d. Preliminariąja sutartimi (b.l. 13), kuri, ieškovės teigimu, nebuvo įvykdyta dėl butui taikyto arešto. Sutartyje nurodyta buto pardavimo kaina – 180 000 Lt, pagrindinę sutartį numatyta sudaryti 2005 m. balandžio – rugsėjo mėn., atsiskaitymo tvarką numatyta aptarti pagrindinėje sutartyje. Kolegija sutinka su atsakovo teiginiais, kad vien ieškovės pateikta Preliminarioji sutartis nėra pakankama spręsti, kad ši sutartis nebuvo įvykdyta būtent dėl ieškovės turtui taikyto arešto, o ne dėl kitų aplinkybių. Iškviesti ir apklausti liudytoja E. S. – K., siekiant išsiaiškinti preliminariosios sutarties neįvykdymo aplinkybes, ieškovė teismo neprašė (CPK 178 straipsnis). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp neteisėtų atsakovo veiksmų ir jai neva atsiradusios žalos.
Kolegijos vertinimu, ieškovė tinkamai nepagrindė ir jai neva kilusios žalos dydžio. Iš teismui pateiktos Preliminariosios sutarties turinio nėra galimybės spręsti, kada konkrečiai ieškovė pagal šią sutartį būtų gavusi joje nurodytą sumą, jei sutartis būtų įvykdyta. Nesant galimybės nustatyti, kada ieškovė būtų gavusi Preliminariojoje sutartyje numatytas pinigų sumas, nėra galimybės patvirtinti ieškovės reikalavimo dalyje dėl nuostolių negautų palūkanų forma atlyginimo. Kita ieškovės reikalavimų dalis susijusi su išlaidomis, turėtomis ginčo buto išlaikymui. Iš pačios ieškovės pateiktos lentelės (b.l. 15-16) matyti, kad be kita ko buvo mokama už elektrą, šaltą vandenį. Nors nurodytų sumų ieškovė į nuostolių dydį neįtraukė, tai, kolegijos vertinimu, paneigia ieškovės nurodytas aplinkybes, kad bute nebuvo gyvenama. Iš ieškovės paaiškinimų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad dalį ginčo laikotarpio butas buvo nuomojamas (b.l. 91). Ieškovė nėra pateikusi duomenų, kiek laiko ginčo turtas buvo nuomojamas, kokias pajamas ji gavo iš ginčo turto nuomos, taip pat kas – ieškovė ar buto nuomininkai, buvo įsipareigoję apmokėti buto išlaikymo išlaidas.
Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, atmesdama atitinkamus apeliantės argumentus, kad sprendžiant dėl ieškovės reikalavimo pagrįstumo reikšmingas ir jos pačios elgesys civilinėje byloje, kurioje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Vadovaujantis CK 6.282 straipsnio 1 dalimi, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės - ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti teismo atmestas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada kad ieškovė, sudariusi preliminarią sutartį dėl ginčo turto pardavimo, apie tai neinformuodama laikinąsias apsaugos priemones taikiusio pirmosios instancijos ir jos atskirąjį skundą nagrinėjusio apeliacinės instancijos teismo, elgėsi itin neapdairiai ir nerūpestingai, tokiu būdu pati prisidėdama prie žalos, jei tokia būtų nustatyta, atsiradimo, o ieškovės nerūpestingumo laipsnis, kolegijos vertinimu, yra toks, kad sąlygoja visišką reikalavimo dėl žalos atlyginimo atmetimą.
Kolegija neanalizuoja kitų apeliantės argumentų, nes jie neturi įtakos ginčijamo klausimo teisingam išsprendimui.
Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Atmetus apeliacinį skundą, atsakovui iš ieškovės priteistina 1 210 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų (b.l. 118-119).
Rezoliucinė dalis
n utaria:
Apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės Ž. M. atsakovo UAB „Eika“ naudai 1 210 Lt bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.