Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-137-651/2019

Teisėja Dalia Zimantienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-35239-2018-6

2019 m. gegužės 23 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2019 m. vasario 13 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 281 straipsnio 7 dalį (redakcija, galiojusi iki 2019-04-01) ir nuteistas 45 parų arešto.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu į šiuo nuosprendžiu R. K. paskirtą arešto bausmę įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2018-07-23 iki 2018-07-24 (dvi dienos), ir paskirta galutinė R. K. 43 (keturiasdešimt trijų) parų arešto bausmė, ją atliekant areštinėje. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo jo sulaikymo dienos.

Paskirti R. K. baudžiamojo poveikio priemonė - draudimas naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) 2 (dvejus) metus.

Iš kaltinamojo R. K. valstybės naudai nutarta ieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą t. y. 1 438 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt aštuonis eurus).

Automobilis Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paliktas S. K., gim. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo kaltės.

8. Pagal teismų praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms teisingam bylos išsprendimui reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus atitinka; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

9. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su tokiais apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo R. K. padaryto nusikaltimo. Nors teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, netinkamai įvertino liudytojų parodymus bei Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2018-10-17 raštą Nr. (1.8)SD-603, ir padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir joms prieštaraujančias išvadas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo normomis, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytais reikalavimais. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. BPK 20 straipsnio 2 dalies ir 5 dalies nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

10. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad R. K. padarė BK 281 straipsnio 7 dalyje nurodytą veiką, grindė teisiamajame posėdyje tiesiogiai išnagrinėtų ir įvertintų bylos įrodymų visuma, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje ir 301 straipsnio 1 dalyje. Teisiamajame posėdyje buvo apklaustas nuteistasis, liudytojai S. M., L. M., J. K., I. K., S. K., M. J., Ž. J., ištirti rašytiniai bylos dokumentai, specialisto išvada. Šių įrodymų visumos pagrindu teismas priėmė R. K. apkaltinamąjį nuosprendį, kuriame išdėstė įrodymus ir savo išvadas pagrindžiančius motyvus, taip pat pateikė motyvus, dėl ko nesivadovavo liudytojo J. K. parodymais bei dėl ko atmetė paties nuteistojo duotus parodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

11. Apeliantas, nesutikdamas su įrodymų vertinimu, tvirtina, kad nėra įrodyta, jog jis vairavo būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Mano, kad byloje esantys įrodymai patvirtina jo nurodytą aplinkybę, kad alkoholį vartojo tik atvykęs į aikštelę ir sustojęs.

12. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį (redakcija, galiojusi iki 2019-04-01) atsako tas, kas vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Taigi būtina įrodyti, kad asmuo, vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai kraujyje buvo daugiau nei 1,5 promilės alkoholio.

13. Byloje nėra ginčo dėl to, kad R. K. buvo neblaivus ir alkoholio koncentracija jo kraujyje buvo didesnė, negu 1,5 promilės. Ši aplinkybė nustatyta rašytiniais įrodymais (alkotesterio kvitu, specialisto išvada dėl alkoholio koncentracijos kraujyje), jos neneigia ir pats nuteistasis, tačiau apelianto tvirtinimu, neblaivumas jam buvo nustatytas tik po to, kai jis sustojęs automobilių aikštelėje vartojo alkoholį. Neblaivumo faktas nebuvo nustatytas iš karto po to kai atvyko į automobilių stovėjimo aikštelę. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo motyvus ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, nesutinka su apeliantu, jog byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog jis vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio.

14. Bylos medžiaga nustatyta, kad nuteistasis į automobilių aikštelę atvažiavo apie 19.50 val. ar 19.40 val. Liudytojas S. M. parodė, kad jis prie kavinės „K.“ laukė žmonos ir pamatė, kad į aikštelę „nesavu“ garsu įvažiavo mašina, įvažiavusi metėsi dešiniau, paskui kairiau ir pasistatė skersiau šalia jo automobilio. Šią aplinkybę patvirtina užfiksuotos nuotraukos. Pasak liudytojo S. M., vairuotojas, išlipęs ėjo ir ant jo automobilio kapoto svirstelėjo, atsistūmė rankomis ir nuėjo į kavinę „K“, tada jis išlipo iš automobilio ir laukė, kol šis asmuo išeis. Kai išėjo iš kavinės, R. K. pasakė, kad jam neleis važiuoti. Pastarasis pradėjo jį negražiai vadinti ir atsisėdo ant galinės automobilio sėdynės. Tada išėjo jo žmona L. M. ir iškvietė policiją. Liudytojo teigimu, R. K. kavinėje „K“ užtruko neilgai, gal minutę. Po to buvo nuėjęs už baro, pastovėjo ir grįžo. Liudytojas patvirtino, kad jį matė aiškiai, jis nieko negėrė ten užėjęs, o automobilyje taip pat nieko negėrė, būtų tikrai matęs, nes jo automobilis stovėjo pusę metro nuo jo automobilio. Liudytoja L. M. parodė, kad prieš darbo pabaigą į barą užėjo R. K., tačiau pasakė, kad baras nebedirba ir jis išėjo. Išėjus į lauką, vyras pasakė, kad šis žmogus išgėręs ir neleis jam vairuoti. Kadangi R. K. sėdėdamas automobilyje pradėjo vartoto necenzūrinius žodžius, todėl iškvietė policiją. Liudytoja nurodė, kad bare R. K. nieko negėrė. Matė, kad R. K. užėjo už palapinės ir tuoj pat grįžo. Nuėjo susikišęs rankas į kišenes, aiškiai matė, kad ten negėrė. Kol sėdėjo automobilyje, kalbėjo telefonu. Iš rašytinių byloje duomenų nustatyta, kad policija atvyko 20.13 val. (t. , b. l. 19). Alkotesteriu R. K. neblaivumas nustatytas 20.25 val. (3,22 promilės) (t. 1, b. l. 97). Kraujo mėginys paimtas 20.35 val. (2,62 promilės) (t. 1, b. l. 99).

15. Liudytojų parodymais nustatyta, kad R. K. atvykęs į automobilių stovėjimo aikštelę (nuo 19.40 val. iki 20.13 val.) alkoholio nevartojo. Nors nuteistasis tvirtina priešingai, tačiau šia aplinkybę patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai. Nuteistojo nurodyta aplinkybę, kad jis vartojo alkoholį bare „K“ neatitinka tikrovės. Liudytojai patvirtino, kad jis ten užtruko labai neilgai, kad jis bare nebuvo aptarnaujamas, nes baigėsi baro darbo laikas. Nuteistasis nepateikė jokių įrodymų, kad bare pirko alkoholinių gėrimų. Nėra ir duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis užėjęs už baro gėrė trauktinę. Priešingai, liudytojų S. M., L. M. teigimu, užėjęs už baro buvo tik labai trumpai, o sėdėdamas automobilyje kalbėjo telefonu. Tai patvirtino ir liudytojas M. J. nurodydamas, kad tik atvykus į įvykio vietą, matė, kad nuteistasis sėdėdamas ant automobilio galinė sėdynės kalbėjosi telefonu, o ne vartojo alkoholinius gėrimus. Šią aplinkybę patvirtina ir tyrėjos I. K. tarnybiniame pranešime pateikta informacija, iš kurios matyti, kad nuteistasis 19.58 val., 20.04; 20.06 val. kalbėjosi telefonu (t. 1, b. l. 93). Faktas, kad automobilyje mėtėsi tušti ir pilni alaus plastikiniai buteliai, dar neįrodo, kad nuteistasis alkoholį vartojo tik atvykęs į aikštelę.

16. Kita vertus, nuteistojo, versija, kad jis per 0,30 min. suvartojo jo nurodytą kiekį alkoholio ir pasiekė tokį neblaivumo laipsnį, yra neįtikinama ir paneigta byloje esančiais įrodymais. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, Valstybinės teismo medicinos tarnybos 2018-10-17 rašte Nr.(1.8)SD-603 pateikta informacija nepatvirtina, jog nuteistasis per tokį laiko tarpą galėjo pasiekti tokį neblaivumo laipsnį (2,62 promilės). Rašte nurodyta, kad negalima paneigti, jog kraujo paėmimo metu ne visas, prieš 55 min. baigtas vartoti, alkoholis buvo rezorbavęsi ir alkoholio koncentracija kraujyje nebuvo pasiekusi maksimumo. Analizuojamu atveju nustatyta, kad nuteistasis į automobilių stovėjimo aikštelę atvažiavo apie 19.40 val., o policija atvyko 20.13 val. Vadinasi, nuteistasis, kaip jis pats tvirtina, alkoholį neva vartojo 0,30 min., t. y. nuo to laiko, kai atvyko į automobilių stovėjimo aikštelę iki policijos atvykimo. Remdamasis rašte pateikta informacija, kad alkoholio rezorbcija įvyksta ir koncentracija kraujyje maksimumą pasiekia po 40 min., mano, kad nuo jo išgerto kiekio per tą laiką galėjo pasiekti tokį neblaivumo laipsnį. Tačiau nuteistasis neįvertino rašte pateiktos informacijos, kad alkoholio rezorbcijos laikas nurodytas ne nuo alkoholio vartojimo pradžios, o nuo jo vartojimo pabaigos. Taigi šiuo atveju rašte nurodytą alkoholio rezorbcijos laiką reikėtų skaičiuoti nuo alkoholio vartojimo pabaigos, t. y. nuo 20.13 val.

17. Valstybinės teismo medicinos tarnybos rašte nurodyta, kad alkoholio rezorbcija gali trukti nuo kelių minučių iki daugiau nei dviejų valandų ir tai priklauso nuo kelių faktorių: nuo suvartoto alkoholio kiekio, jo stiprumo bei asmens būklės; ar tuščiu skrandžiu vartojo alkoholį ar ne. Pažymėtina, kad labai retai rezorbcija vyksta ir koncentracija kraujyje maksimumą pasiekia po 15 min. Analizuojamu atveju pagal nuteistojo nurodytas aplinkybes nuo alkoholio vartojimo pabaigos iki patikros alkotesteriu praėjo tik apie 10 min., o iki kraujo mėginio paėmimo apie 20 min. Taigi šiuo atveju teigti, kad nuteistajam baigus vartoti alkoholį (20.10 min.) per 15 min. ar 20 min. (neblaivumas alkotesteriu patikrintas 20.25 min., kraujo mėginys paimtas 20.35 val.) spėjo įvykti alkoholio rezorbcija, ir pasiekti būtent nustatytą neblaivumo lygį, negalima. Kita vertus, pastebėtina, kad nuteistasis, prieš atlikdamas alkoholio patikrą, policijos pareigūnams nenurodė, kad ką tik vartojo alkoholį ir tai gali turėti įtakos alkoholio matuoklio parodymams.

18. Taigi byloje esantys duomenys visiškai paneigia nuteistojo versiją, jog vartojo alkoholį tik sustojęs automobilių stovėjimo aikštelėje, o į ją atvyko būdamas blaivus. Įvertinus liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą, juos palyginus tarpusavyje, kolegijai nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo padarytos išvados, kad nuteistasis vairavo kelių transporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Byloje, išskyrus paties nuteistojo parodymus, kurie yra nenuoseklūs, nelogiški, bei jo tėvo J. K. parodymus, kuris suinteresuotas padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės, nėra jokių įrodymų, patvirtinančių nuteistojo versiją.

19. Nagrinėjamu atveju yra įrodyti visi objektyvūs ir subjektyvūs nusikaltimo požymiai. Kolegija taip pat sutinka su apylinkės teismo R. K. paskirta bausme, kuri, kolegijos įsitikinimu, yra paskirta nepažeidžiant BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytų nuostatų ir yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai bei atitinka nuteistojo asmenybę.

20. Apibendrinant tai, kas paminėta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas ir pagrįstai R. K. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Naikinti ar keisti nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo R. K. apeliacinį skundą.