Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. N. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo J. N. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 2 d. 8 p. laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš J. N. priteista nukentėjusiajai A. M. 1908 Lt turtinei ir 50000 Lt neturtinei žalai bei nukentėjusiajam R. M. 1908 Lt turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. N. nuteistas už tai, kad dėl chuliganiškų paskatų tyčia nužudė P. M., o būtent: 2005 m. kovo 4 d., apie 20 val. 30 min., viešoje vietoje - gatvėje šalia namo, esančio (duomenys neskelbtini), demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, be aiškios dingsties tyčia smogė kumščiu nukentėjusiajam P. M. į veido sritį, padarydamas jam stiprų galvos sumušimą, pasireiškusį paviršiniais odos nubrozdinimais nosies nugarėlės priekiniame paviršiuje apatiniame trečdalyje, nosies pertvaros apatinėje dalyje, smakro dešinėje pusėje, kraujosruvas abiejų lūpų gleivinės priekinėje dalyje bei galvos smegenų sumušimą, dėl ko nukentėjusysis įvykio vietoje mirė.

Skunde aptardamas savo parodymus ir įvykio aplinkybes, apeliantas teigia, kad įvykio metu jam pasirodė, jog nukentėjusysis norėjo jam suduoti smūgį, bet jis išsisuko ir pirmasis sudavė nukentėjusiajam smūgį į veidą. Todėl jis mano, kad toks nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis. Apygardos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į šią aplinkybę. Kai nukentėjusysis nukrito, apeliantas nepagalvojo apžiūrėti nukentėjusiojo, nes tuo metu jį užpuolė ir sumušė nukentėjusiojo draugai. Apeliantas mano, kad tiek jis, tiek kartu su nukentėjusiuoju buvę vaikinai elgėsi netinkamai ir abi konflikto pusės rodė aiškią žmogaus ir visuomenės nepagarbą. Jis sudavė tik vieną smūgį, o nukentėjusiojo draugai jam sudavė daug daugiau. Apie tai, kad jis buvo sumuštas, patvirtino ir liudytoja G. N.. Nuteistasis pripažįsta, kad sudavė stiprų smūgį nukentėjusiajam į galvą, tačiau nenorėjo pastarojo mirties. Be to, priteistas civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti yra per didelis ir jį atlyginti apeliantas neturi galimybių. Taip pat skunde nurodoma apelianto šeimos sudėtis, jos narių amžius, užimtumas bei sveikatos būklė.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvaujantis nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusieji ir prokuroras – skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai J. N. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 129 str. 2 d. 8 p. Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų dėl nuteistojo kaltės ir veikos juridinio įvertinimo nepaneigia.

Nuteistasis skunde neginčija smurto vartojimo aplinkybių (suduoto stipraus smūgio kumščiu P. M. į galvą), tačiau teigia, kad jo veikoje nebuvo chuliganiškų paskatų, nukentėjusiojo elgesys buvo provokuojantis ir jo (nukentėjusiojo) nužudyti nenorėjo, t. y. ginčija veikos juridinį įvertinimą pagal BK 129 str. 2 d. 8 p., tyčios turinį ir jos kryptingumą. Su paminėtais apelianto teiginiais sutikti negalima.

Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą kyla tada, kai kito žmogaus gyvybę kaltininkas atima veikdamas tyčia, t. y. suprasdamas, kad savo veika kelia pavojų kito žmogaus gyvybei, numatydamas, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir to norėdamas (tiesioginė tyčia) arba nenorėdamas, bet sąmoningai leisdamas tokiems padariniams atsirasti (netiesioginė tyčia). Kai dėl tyčinės kaltininko veikos nukentėjusysis miršta, tyčios rūšies nustatymas veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Tai reikšminga tik skiriant nuteistajam bausmę (BK 54 str. 2 d. 2 p.).

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas dėl chuliganiškų paskatų yra tada, kai jis padaromas dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, kai kaltininko elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba nužudymas visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (kasacinės nutartys Nr. 2K-441/2003, 2K-524/2008, 2K-187/2008). Šis motyvas – chuliganiškos paskatos – paprastai pasireiškia neišprovokuota agresija, nukentėjusiojo užpuolimu ir jo nužudymu be jokios priežasties arba panaudojant tam menkavertę dingstį.

Ikiteisminio tyrimo metu J. N. nurodė, kad jo atžvilgiu jaunuoliai, tarp kurių buvo ir nukentėjusysis, nebuvo piktai nusiteikę (t. 3, b. l. 46-47). Ikiteisminio tyrimo teisėjui nuteistasis taip pat negalėjo nurodyti priežasties (nes, kaip teigė teisme pats J. N., jos neprisiminė dėl girtumo), dėl kurios jis sudavė smūgį P. M., ir nepatvirtino, kad prieš šio smūgio sudavimą, buvo įvykęs koks nors konfliktas (t. 3, b. l. 49-51).

Liudytojai A. T. (t. 1, b. l. 83-86, 87; t. 4, b. l. 44) ir E. G. (t. 1, b. l. 105-106, 107; t. 4, b. l. 45) parodė, kad nuteistasis paklausė „<...gal norit muštis...>“, P. M. atsakius, kad muštis nesiruošia, J. N. pasakė „<...tokius piemenis galiu išdaužyti...>“ ir tuoj pat sudavė smūgį kumščiu arčiausiai jo stovėjusiam P. M..

Analogiškas aplinkybes nurodė ir liudytojai M. M. (t. 1, b. l. 95-96, 97) bei R. Mi. (t. 1, b. l. 115-117, 118), kurių parodymus, BPK 276 str. tvarka, teismas pagarsino teisiamajame posėdyje (t. 4, b. l. 46-47).

Liudytojas D. B. parodė, kad J. N. pats priėjo prie ramiai stovinčios jaunuolių grupelės. Šis liudytojas, nueidamas toliau, negirdėjo jokio konflikto. Tačiau netrukus išgirdo kaip kažkas sušuko, atsisukęs pamatė ant žemės nukritusį vieną iš grupelės jaunuolių, o prie D. B. pribėgęs J.N. pasakė „<...dingstam iš čia...>“ (t. 1, b. l .147-150; t. 4, b. l. 45).

Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad nuteistasis nukentėjusiajam sudavė smūgį į veidą viešoje vietoje, nukentėjusiojo nepilnamečių draugų akivaizdoje, tai darė be jokios priežasties, demonstratyviai, nepaisydamas elementarių moralės bei elgesio normų, o prieš pat smūgio sudavimą J. N. pasakyti žodžiai „<...gal norit muštis...>“, „<...tokius piemenis galiu išdaužyti...>“ patvirtina jo sąmoningą norą smurtauti ir niekinantį požiūrį į nukentėjusįjį. Toks smurto naudojimo motyvas leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis, veikdamas netiesiogine tyčia, nusikalto dėl chuliganiškų paskatų.

Apeliantas skunde akcentuoja neigiamą nukentėjusiojo elgesį ir prašo tai pripažinti jo (J. N.) atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Tačiau su tokiu apeliacinio skundo argumentu sutikti negalima.

BK 59 str. 1 d. 6 p. numatyti du nukentėjusiojo elgesio variantai, kurie lengvina kaltininko teisinę padėtį. Provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai paprastai pasireiškia įžeidimu, smurtu ar kitokiais tyčiniais veiksmais, nukreiptais į kaltininką ar į jam artimus asmenis ir pan. Rizikingu laikomas toks nukentėjusiojo elgesys, kai jis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą veiką prieš jį.

Teismų praktikoje teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, įžeidė kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo susiję su smurtu arba kitokiais pavojingais veiksmais ir pan.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenis „Teismų praktika“ Nr. 27, psl. 315). Teismai paprastai nustato šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks nukentėjusiojo elgesys iš dalies paskatina kaltininką nusikalsti prieš jį.

Iš šioje nutartyje aukščiau aptartų nuteistojo ir liudytojų A. T., E. G. ir D. B. parodymų matyti, kad nukentėjusysis P. M. jokių įžeidžiančių ar nepadorių žodžių nei nuteistajam, nei kartu su juo buvusiam liudytojui D. B. nepasakė, fizinio smurto prieš šiuos asmenis nevartojo. Taigi, nukentėjusysis nebuvo smurtinių veiksmų iniciatorius, jis neatliko jokių pavojingų veiksmų, prieštaraujančių moralei ir elementarioms elgesio taisyklėms. Be to, ir pats apeliantas skunde nurodė, kad jam tik „pasirodė“, jog P. M. norėjo suduoti smūgį, tačiau nei karto nesudavė. Todėl, kolegijos nuomone, šiuo atveju, nukentėjusiojo įvykio metu buvusį elgesį nėra jokio pagrindo pripažinti provokuojančiu ir (ar) rizikingu bei turėjusiu įtakos nusikalstamos veikos padarymui, bei tuo pačiu tai pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Nuteistasis J. N. teigia, kad nukentėjusiesiems A. M. ir R. M. priteistas civilinis ieškinys turtinei ir neturtinei žalai atlyginti yra per didelis. Šis apeliacinio skundo teiginys yra nepagrįstas, todėl atmetamas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.).

BPK 109 str. nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (toliau – CK) neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. CK nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – ją įvertinti turi teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str.).

Nagrinėjamoje byloje dėl labai sunkaus nusikaltimo sukeltų neigiamų ir negrįžtamų padarinių kylanti neturtinė žala nukentėjusiajai A. M. padaryta tyčiniais nusikalstamais nuteistojo J.N. veiksmais, kuriais atimta gyvybė jos (A. M.) šešiolikmečiui sūnui. Kolegijai nekyla jokių abejonių, kad dėl netikėtos ir smurtinės jauniausiojo sūnaus, su kuriuo nukentėjusiąją siejo glaudūs, artimi, dvasiniai ir emociniai ryšiai, mirties ji patyrė didžiulius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą (t. 1, b. l. 160-161, 165; t. 4, b. l. 43-44), kurie turi būti atlyginti.

Priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino paminėtas aplinkybes ir, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principais, teisingai nustatė neturtinės žalos dydį bei pagrįstai iš nuteistojo priteisė skundžiamame nuosprendyje nurodytą piniginę satisfakciją (50000 Lt). Baudžiamojo proceso ir (ar) civilinės teisės normos, reglamentuojančios neturtinės žalos dydžio nustatymą, nuostatos nepažeistos. Kartu kolegija mano, kad, atsižvelgiant į visuomenėje esančius papročius ir susiklosčiusias laidojimo tradicijas, nukentėjusiųjų nurodytos jų patirtos laidojimo išlaidos (3816 Lt) yra realios ir gyvenimiškos.

Kolegija atkreipia apeliacinio skundo autoriaus dėmesį į tai, kad teismų praktikoje laikomais nuostatos, jog gyvybės atėmimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra negrįžtami padariniai. Nuteisto asmens galimybės atlyginti žalą, jo turtinė ir (ar) šeimyninė padėtis neturi esminės įtakos nustatant atlygintinos žalos dydį. Šiuo atveju, pusiausvyra tarp nukentėjusių asmenų teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo padėties, teisėtą prioritetą suteikiant pirmiesiems, yra išlaikyta. Pažymėtina ir tai, jog pagal susiformavusią teismų praktiką bylose dėl nusikaltimų žmogaus gyvybei ir sveikatai toks civilinio ieškinio turtinei ir neturtinei žalai atlyginti dydis tikrai nėra per didelis (kasacinės bylos Nr. 2K-289/2009, 2K-670/2010, 2K-172/2011).

Baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 str. 1 d.), todėl nenagrinėjami apeliacinio skundo teiginiai dėl apeliantą sumušusių asmenų nenubaudimo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. N. dvylikos metų laisvės atėmimo bausmę, BK 41 str., 54 str. 2 d. ir 61 str. reikalavimų nepažeidė, t. y. atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią (BK 59 str. 1 d. 2 p.) aplinkybę ir sunkinančios aplinkybės nebuvimą bei kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Nuteistajam už labai sunkaus nusikaltimo, sukėlusio neatstatomas pasekmes, padarymą paskirta bausmė, kurios dydis yra mažesnis nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Ši bausmė nėra per griežta ir neprieštarauja bausmės paskirčiai bei teisingumo principui. Todėl dar labiau ją švelninti, kaip to prašo apeliantas, nėra teisinio pagrindo.

Tačiau pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, nesilaikė BK 66 str. reikalavimų. Todėl apygardos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir į nuteistajam J. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytinas laikinojo sulaikymo laikas (t. 3, b. l. 36, 39).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2011 m. kovo 18 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 66 str., į J. N. paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti laikinojo sulaikymo nuo 2010 m. gegužės 26 d. iki 2010 m. gegužės 28 d. laiką.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.