- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-30
- Bylos Nr.
- e2A-356-638/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-21026-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Žibutė Budžienė, Evaldas Burzdikas, Diana Labokaitė
- Atsakovas
- I. M.
- Ieškovas
- N. J.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkė, pranešėja), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-916-584/2019 pagal ieškovės N. J. ieškinį atsakovei I. M. dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe ir sandorių pripažinimo negaliojančiais.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškinyje prašė pripažinti, kad butas, esantis(duomenys neskelbtini), įgytas pagal Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1991 m. balandžio 29 d. pažymą Nr. 23, yra asmeninė I. D. nuosavybė, pripažinti negaliojančiais 2018 m. rugpjūčio 24 d. Nuosavybės teisės liudijimą Nr. 5311, 2018 m. rugsėjo 5 d. Papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 5581, išduotus Kauno m. 3-ojo notarų biuro notarės V. V..
2. Ieškovė nurodė ir paaiškino, kad ieškovė N. J. ir atsakovė I. M. yra seserys, o B. D. yra jų tėvas. Ieškovės tėvas B. D. ir I. D. (ikisantuokinė pavardė P.) (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką. Laikotarpiu nuo 1968 m. gruodžio 12 d. iki 1985 m. lapkričio 20 d., t. y. iki santuokos sudarymo I. D. savo asmeninėmis lėšomis iš gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „Tarybinis medikas“ įsigijo 2 kambarių butą su rūsiu, esantį(duomenys neskelbtini). Už šį butą su rūsiu ji sumokėjo 4 836,36 rublių pajų. Butas, esantis adresu (duomenys neskelbtini)nuosavybės teise I. D. vardu buvo įregistruotas 1991 m. spalio 7 d. pagal Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1991 m. balandžio 29 d. pažymą Nr. 23, t. y. jau po santuokos su B. D. sudarymo. Ieškovės ir atsakovės tėvas B. D. (duomenys neskelbtini)mirė. Palikimą pagal įstatymą po tėvo mirties priėmė ieškovė ir ieškovės sesuo - atsakovė I. M.. B. D. sutuoktinė I. D. palikimo atsisakė ieškovės ir atsakovės naudai. Ginčo butas į paveldimą turto masę tuo metu įtrauktas nebuvo. Paveldėjimo teisės dokumentai į ginčo butą po tėvo mirties išduoti nebuvo. I. D. 2018 m. balandžio 15 d. mirė. I. D. visą jai priklausiusį turtą testamentu paliko ieškovei ir atsakovei. Kadangi atsakovė neprisidėjo prie I. D. priežiūros, prieš mirtį I. D. pareiškė savo norą-prašymą, kad atsakovė jai testamentu palikto turto atsisakytų ieškovės naudai. Vykdydama velionės paskutinę valią atsakovė palikimo pagal testamentą po I. D. mirties atsisakė. N. V. V. 2018 m. rugpjūčio 24 d. išrašė nuosavybės teisės liudijimą, kuriame nurodė, kad butas, esantis(duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė B. D. ir I. D. nuosavybė. N. V. V. 2018 m. rugsėjo 5 d. išrašė papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą po B. D. mirties, kuriuo paveldimą turtą, t.y. ½ dalį buto, esančio adresu(duomenys neskelbtini), paskirstė lygiomis dalimis ieškovei ir atsakovei. Šiuo metu butas, esantis(duomenys neskelbtini), pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis yra registruotas ieškovės ir atsakovės vardu, atitinkamai ieškovei yra atitekusi ¾ dalis buto, o atsakovei atitekusi ¼ dalis buto. Ieškovės teigimu 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ 1 straipsnis nurodė, kad „Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų už (gyvenamųjų patalpų), tampa buto (gyvenamosios patalpos) savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu“. Lietuvos Respublikos butų kodekso 117 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta atitinkama nuostata. Minėtos teisės normos patvirtina, kad ginčo butą asmeninės nuosavybės teise įgijo I. D. iki santuokos su B. D. sudarymo. Įstatyminiam reguliavimui 1990 m. pasikeitus ir atsiradus galimybei kooperatyvo nariui tapti buto savininku, I. D. buvo išduota 1991 m. balandžio 29 d. kooperatyvo pažyma Nr. 23, ir butas įregistruotas jos vardu. Šiuo konkrečiu atveju netinkamai nustačius, kad ginčo butas buvo įgytas bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, neteisėtai ir nepagrįstai notarė V. V. išdavė 2018 m. rugpjūčio 24 d. Nuosavybės teisės liudijimą Nr. 5311, kurio pagrindu nuosavybė buvo įregistruota B. D., nustatant jam teisę į ½ dalį buto. Taip pat neteisėtai ir nepagrįstai notarė išdavė 2018 m. rugsėjo 5 d. Papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 5581, kurio pagrindu B. D. neteisėtai priskirta ½ dalis ginčo buto buvo padalinta po ½ dalį ieškovei ir atsakovei. Reikalavimas dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe yra grindžiamas faktine aplinkybe, kad visos įmokos už įsigyjamą butą buvo sumokėtos iki santuokos sudarymo ir santuokos sudarymo metu iš bendrų sutuoktinių lėšų nebuvo daromos jokios įmokos. Reikalavimai dėl notaro išduotų dokumentų pripažinimo negaliojančiais laikytini išvestiniais iš pagrindinio reikalavimo dėl turto pripažinimo asmenine nuosavybe.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepimu su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsakovė nurodė ir paaiškino, kad ieškovė inicijavo ginčą teisme tik siekdama prisiteisti visą turtą savo naudai, tačiau jokių pagrįstų motyvų, kurie rodytų I. D. valią, kad ginčo objektas atitektų būtent vienai ieškovei, nepateikė. Byloje nėra pateikta įrodymų, įrodančių I. D. valią ginčo turtą įsigyti asmeninės nuosavybės teise, o ne bendrosios jungtinės nuosavybės teise kartu su sutuoktiniu. I. D. su sutuoktiniu ginčo bute pragyveno beveik 13 metų. Kiek atsakovei žinoma, bute sutuoktiniai buvo atlikę remonto darbus, keitė senus baldus į naujus, pirko papildomai kilnojamųjų daiktų ir pan. Visa tai darė santuokos metu iš bendrų sutuoktinių lėšų. Iki 2000 m. CK įsigaliojimo įregistruoto turto teisinis statusas nustatytinas vadovaujantis SŠK 21 straipsnio 3 dalies nuostatomis, pagal kurias turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu yra įgytas santuokoje. Byloje nustatyta, kad ginčo butas, esantis (duomenys neskelbtini)yra įgytas I. D. vardu santuokos su B. D. metu. Šiuo atveju galioja prezumpcija, kad turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3. 88 straipsnio 2 dalis). Po I. D. mirties ieškovė ir atsakovė susitarė dėl palikimo pasidalinimo ir atsakovė gavo už tai 10 000 Eur. Atsakovė nemano, kad ji ieškovei turi grąžinti dalį iš atsakovei sumokėtų 10 000 Eur, atsakovė norėtų kompensacijos už ¼ buto, kaip tėvo palikimo dalies iš ieškovės. Su tėvu atsakovė apie turtą niekada nesikalbėjo. Ieškovės noras turėti nuosavybėje visą turtą yra nesąžiningas. Atsakovė neginčija, kad turtas įgytas už mirusiosios asmenines lėšas. Mirus tėvui butas nebuvo įtrauktas į paveldimo turto masę, nes buvo registruotas I. D. vardu. Tėvo turtą paveldėjo abi su ieškove. Byloje turėjo būti įrodyta mirusiosios valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Tačiau jokio įrodymo byloje nėra pateikta. Mirusioji ir sutuoktinis laikėsi turto bendrumo principo. Kai paaiškėjo aplinkybės, kad dalis turto priklauso tėvui, tos aplinkybės ieškovė neginčijo. Notarė pagrįstai vadovaudamasi SŠK 21 straipsniu, CK 3. 87, CK 3. 88 straipsnio 1 dalies 1 punkto įstatyminėmis nuostatomis nusprendė išduoti 2018 m. rugpjūčio 24 d. Nuosavybės teisės liudijimą Nr. 53311 bei išduoti 2018 m. rugsėjo 5 d. Papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 5581. Notarė pagrįstai taikė ginčo turtui aukščiau minėto įstatymo nuostatos prezumpciją ir ½ dalies turto laikė B. D. nuosavybe. Aplinkybė, jog minėtas ginčo turtas nebuvo įtrauktas į paveldėjimo santykius iškart, kai mirė B. D., nesudaro pagrindo pripažinti, kad notarė atliko neteisėtus veiksmus, nes įstatymas numato galimybę turto likimą, kuris buvo neišspręstas paveldėjimo santykiuose iš karto, išspręsti vėliau, kas šiuo atveju ir buvo padaryta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas pripažino, kad butas, esantis(duomenys neskelbtini), yra asmeninė I. D. nuosavybė. Teismas pripažino negaliojančiais 2018 m. rugpjūčio 24 d. Nuosavybės teisės liudijimą Nr. 5311, 2018 m. rugsėjo 5 d. Papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 5581, išduotus Kauno m. 3-ojo notarų biuro notarės V. V.. Teismas priteisė iš atsakovės I. M. ieškovei N. J. 1099 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas priteisė iš atsakovės N. J. 6,91 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.
5. Teismas nurodė, kad ginčo butas nuosavybės teise registruotas santuokos metu, todėl preziumuojama, kad šis butas buvo bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Teismas pažymėjo, kad sprendžiant dėl turto nuosavybės rūšies (asmeninė ar bendroji jungtinė) pirmiausia būtina nustatyti, už kokias lėšas jis įgytas (asmenines ar bendras), jei už vieno sutuoktinio lėšas – kokia buvo jo valia įsigyjant turtą (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Teismas nustatė, ginčo butas nuosavybės teise I. D. vardu registruotas 1991 m. spalio 7 d. pagal 1991 m. balandžio 29 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymą Nr. 23. Teismas nurodė, kad 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-680 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų” buvo pakeisti ir papildyti Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatai (netekę galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280) (toliau – Įstatai) bei papildytos tuo metu galiojusio Butų kodekso (netekusio galios 1998 m. birželio 16 d. įstatymu Nr. (duomenys neskelbtini) normos, reglamentavusios kooperatyvo narių teises. Pagrindinis aptariamų normų pakeitimo tikslas – išplėsti kooperatyvų narių teises ir suteikti įstatyminę galimybę kooperatyvo nariui tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Iki šių teisės normų priėmimo kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik pajiniai įnašai, o butas, kuriuo jis naudojosi, priklausė kooperatyvui (Įstatų 18, 26 punktai). Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys pagal minimo įstatymo 1 straipsnio nuostatas įgijo teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiškai išmokėjo pajų už butą. Nuo to momento, kai tapo savininku, jis nustojo būti kooperatyvo nariu. Šios teisės normos nereglamentuoja, kokia – asmeninės ar bendrosios nuosavybės teise įgyjamas butas bei neskiria, kurios bendrosios nuosavybės teisės rūšies – jungtinės ar dalinės bendrosios nuosavybės teisės subjektu tampa kooperatyvo narys. Teismas nurodė, kad į šiuos klausimus tenka atsakyti sistemiškai aiškinant kooperatyvo nario, jo šeimos nario teises į pajinius įnašus, naudojimąsi butu nustačiusias teisės normas, kartu su šeimos įstatymais, numatančiais bendrosios jungtinės nuosavybės teisės atsiradimą, šia teise priklausančios nuosavybės dalijimą subjektams. Teismo vertinimu, ginčo butas nuosavybės teise yra įgytas kaip kooperatinis butas, todėl nagrinėjamu atveju svarbu nustatyti, ar B. D. įpėdiniai gali pretenduoti į pajaus dalį, o tuo pačiu ir būti bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu. Teismas nustatė, kad ginčo butas gyvenamųjų namų statybos kooperatyve buvo suteiktas I. D. dar 1968 m., pastatytas 1970 m. I. D. už butą sumokėjo tuometiniam kooperatyvui „Tarybinis medikas“ pradinę įmoką 1 857,04 rub. dar 1968 m. gruodžio 12 d., o likusią sumą 2 979,32 rub. išmokėjo iki 1985 m. lapkričio 20 d. (dalimis). B. D. ir I. D. santuoka sudaryta tik 1986 m. rugsėjo 11 d., t. y. I. D. sumokėjus visas įmokas (pajų) už butą. Teismas vertino, kad ieškovė įrodė, jog visos įmokos už butą (pajus) buvo sumokėtos iš asmeninių I. D. lėšų. Teismo nuomone, faktas, kad pajus už butą buvo pradėtas ir baigtas mokėti iš asmeninių I. D. lėšų, rodo, jog I. D. dar iki santuokos sudarymo buvo nusprendusi įsigyti turtą asmeninės nuosavybės teise. Teismas nurodė, kad duomenų, jog B. D. prisidėjo prie pajaus mokėjimo, byloje nėra, todėl jis neturi teisės į pajų, o tuo pačiu ir negali būti pripažintas bendrasavininkiu – bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu. B. D. santuokos metu gyveno ginčo bute, tačiau duomenų, kad butas būtų iš esmės pagerintas, nėra. L. O. D. B. taip pat patvirtino, jog B. D. laikė butą asmeniniu I. D. turtu. Teismas pažymėjo, kad po B. D. mirties paveldėdama turtą, ginčo buto kaip paveldimo turto atsakovė nenurodė ir pretenzijų I. D. nereiškė. Teismas sprendė, jog byloje yra pakankamai įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad I. D. ginčo turtą siekė įsigyti asmeninės nuosavybės teise ir jį įsigijo išimtinai už asmenines lėšas, kurios sumokėtos dar iki santuokos su B. D. sudarymo, t. y. kad santuokos metu I. D. įgytas butas buvo ne bendra sutuoktinių nuosavybė, o jos asmeninė nuosavybė. (CPK 185 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018 priimta nutartis). Teismas konstatavo, kad nustačius, jog ginčo butas yra asmeninė nuosavybė, yra pripažintini negaliojančiais 2018 m. rugpjūčio 24 d. Nuosavybės teisės liudijimas Nr. 5311, 2018 m. rugsėjo 5 d. Papildomas paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas Nr. 5581, išduoti Kauno m. 3-ojo notarų biuro notarės V. V..
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
6. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovės ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Bylą nagrinėjantis teismas be jokio teisinio pagrindo suabsoliutino aplinkybę, kad I. D. už ginčo butą išmokėjo savo asmeninėmis lėšomis, dėl to galima teigti, kad ji turtą buvo nusprendusi įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų, įrodančių, kad sutuoktiniai I. D. ir B. D. būtų turėję ginčų/ nesutarimų dėl ginčo buto.
6.2. Vadovaujantis kasacinio teismo pasisakymais dėl CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto, yra konstatuota, kad netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-529/2005; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011).
6.3. Teismas nepagrįstai suteikė prioritetą aplinkybei, jog pajų už butą I. D. išmokėjo iš savo asmeninių lėšų, dėl ko sprendė tenkinti iš esmės ieškovės ieškinį, kadangi minėta aplinkybė nėra visa lemiantis kriterijus įgytą turtą priskirti sutuoktinio asmeninei nuosavybei ar bendrajai jungtinei nuosavybei. Šioje byloje yra pateikta įrodymų dėl I. D. asmeninių lėšų panaudojimo, tačiau nepateikta įrodymų, patvirtinančių I. D. valią įsigyti ginčo turtą tik jos asmeninėn nuosavybėn.
6.4. Teismas turėjo nustatyti mirusiųjų valią, t. y. I. D. ir B. D. valią- kaip jie laikė ir suprato ginčo buto priklausymą asmeninės nuosavybės teise, ar visgi bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise. Teismas visiškai neanalizavo ir netyrė įrodymų, aplinkybių susijusių su sutuoktinių valios išraiška. Teismas neįvertino svarbių aplinkybių, kurios rodo mirusiųjų valią, t. y. jog I. D. ir B. D., sudarydami santuoką siekė ne tik įteisinti tarpusavio santykius, bet ir sukurti turtinių santykių bendrumą. Teismas, žinodamas aplinkybes, kad šalys gyveno kartu ir vedė bendrą ūkį daugiau kaip 13 metų, pirko baldus, atliko remonto darbus bute turėjo pagrįstą pagrindą laikyti, kad sutuoktiniai šį turtą laikė bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.
6.5. Teismas neįvertino labai svarbios aplinkybės šioje byloje, t. y. to fakto, kai paaiškėjo, jog B. D. priklauso pusė ginčo buto, pati ieškovė šio fakto neginčijo, kas reiškia, jog ieškovė pripažino aplinkybę, kad ginčo butas buvo sutuoktinių laikomas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Ieškovė kelti ginčą pradėjo dėl buto tik tuomet, kai apeliantė pareiškė ieškinį dėl ginčo buto atsidalijimo. Ši aplinkybė, manytina, taip pat parodo bylos šalių valią dėl ginčo turto priklausymo abiem sutuoktiniams. Bylą nagrinėjantis teismas šios aplinkybės dėl nesuprantamų priežasčių neįvertino, o ji reikšminga priimant sprendimą.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo apeliacinį skundą atmesti, teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas patvirtina, kad ginčo butą asmeninės nuosavybės teise įgijo I. D. iki santuokos su B. D. sudarymo, o 1990 m. pasikeitus įstatyminiam reguliavimui ir atsiradus galimybei kooperatyvo nariui tapti buto savininku, I. D. buvo išduota 1991 m. balandžio 29 d. kooperatyvo pažyma Nr. 23 ir butas įregistruotas jos vardu.
7.2. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2014, laikytina, kad šiuo konkrečiu atveju buvo abi būtinos sąlygos turtui pripažinti asmenine nuosavybe, t. y. turtas buvo įgytas vien tik už I. D. asmenines lėšas iki jos santuokos sudarymo ir turtas viešame registre buvo registruotas I. D. vardu. Tai reiškia, kad I. D. visada suprato, kad butas yra jos asmeninė nuosavybė ir B. D. nepriklauso.
7.3. Teismo 2019 m. spalio 22 d. posėdžio metu liudytoja O. D. B. patvirtino, jog B. D. laikė butą asmeniniu I. D. turtu (teismo posėdžio garso įrašas nuo l:10:17 iki 1:30:46). Taigi šioje byloje buvo tirta faktinė aplinkybė dėl subjektyvaus I. D. ir B. D. suvokimo ginčo buto nuosavybės klausimu. Faktinę aplinkybę, jog ginčo butas yra asmeninė I. D. nuosavybė, o ne bendra sutuoktinių nuosavybė, žinojo ir aplinkiniai žmonės, ieškovė, o taip pat ir atsakovė.
7.4. Aplinkybę, kad ginčo turtas niekuomet nebuvo gerinamas abiejų sutuoktinių bendromis lėšomis ir nebuvo iš esmės remontuojamas, patvirtina į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad I. D. buto remonto darbus atliko po B. D. mirties.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
9. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl turto nuosavybės teisinio režimo, ar turtas priskirtinas bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei, ar asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei ( CK 3.89 str.).
10. Byloje nustatyta, kad I. D. vardu 1991 m. spalio 7 d. buvo įregistruota nuosavybės teisė į butą(duomenys neskelbtini) I. D. 1986 m. rugsėjo 11 d. buvo susituokusi su B. D., ieškovės ir atsakovės tėvu. Apeliantė teigė, kad ginčo butas buvo įgytas B. D. ir I. D. santuokos metu, todėl teismas turėjo taikyti CK 3.89 str. 1 dalies 7 punkto nuostatas, kad už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
11. Teisėjų kolegija šiuos apeliantės argumentus atmeta ir pažymi, kad nuosavybės teisės įregistravimas nereiškia nuosavybės teisės įgijimo ir neparodo nuosavybės teisės įgijimo momento. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje, vienas iš įgijimo pagrindų yra sandoriai, šiuo atveju tai buvo buto pirkimas įmokant pajaus įmokas. Byloje nustatyta, kad I. D. (ankstesnė pavardė P.) pajaus įmokas mokėjo nuo 1968 m. gruodžio 12 d. ir baigė mokėti 1985 m. lapkričio 20 d., t. y. iki santuokos su B. D. sudarymo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad ginčo butas yra įgytas iki santuokos sudarymo, todėl taikytina CK 3.89 str. 1 dalies 1 punkto taisyklė, ir turtas pripažintinas asmenine I. D. nuosavybe.
12. Aplinkybė, kad nuosavybės teisės registracija buvo atlikta jau D. santuokos metu, neįrodo apeliantės teiginio, kad I. D. esą nusprendė laikyti turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl registravo butą nuosavybės teise po santuokos sudarymo. Galimybė registruoti nuosavybės teisę į kooperatinį butą buvo įstatymo leidėjo nustatyta tik 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“, iki šio įstatymo įsigaliojimo pajaus įmokas sumokėję asmenys buvo laikomi kooperatyvo nariais, o ne butų savininkais. Todėl nuosavybės teisės registracija buvo atlikta 1990 m. ne dėl I. D. valios pasikeitimo, o dėl objektyvių aplinkybių.
13. Teismui taip pat nebuvo pateikta jokių įrodymų, kad jau po santuokos sudarymo B. D. atliko kokius nors esminius buto pagerinimus, dėl kurių galėtų pretenduoti į dalį nuosavybės. Apeliantės paaiškinimai, kad sutuoktiniai kartu pragyveno bute 13 metų, darė buto remontą, keitė baldus, grindų dangą ir pan., nesukuria ir negali sukurti B. D. nuosavybės teisės, nes neatitinka nei vieno iš CK 4.47 str. nurodytų nuosavybės teisės įgijimo būdų.
14. Apeliantės argumentai, kad teismas turėjo nustatyti mirusiųjų valią, tačiau jos nenustatė, yra atmestini kaip nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas, priešingai, nustatinėjo mirusiųjų sutuoktinių B. D. ir I. D. valią, tuo tikslu apklausė liudytoja Oną D. B., kuri patvirtino, jog B. D. laikė butą asmeniniu I. D. turtu. Aplinkybė, kad tarp sutuoktinių dar jiems abiems gyviems esant nebuvo ginčų dėl buto nuosavybės, neįrodo, kad butas buvo jų abiejų laikomas bendra nuosavybe, tai gali rodyti ir abiejų sutuoktinių bendrą valią, kad butas buvo I. D. asmeninė nuosavybė.
15. Ieškiniu, kuris buvo pateiktas teismui 2018 m. lapkričio 30 d., buvo prašoma pripažintini negaliojančiais 2018 m. rugpjūčio 24 d. išduotą Nuosavybės teisės liudijimą Nr. 5311 ir 2018 m. rugsėjo 5 d. išduotą papildomą paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą Nr. 5581, vadinasi, šie aktai buvo užginčyti praėjus apytikriai trims mėnesiams po jų sudarymo. Todėl apeliantės argumentai apie tai, kad ieškovė sutiko su pusės buto priklausymu B. D., yra visiškai nepagrįsti.
16. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, atsižvelgė į teismų praktiką, todėl priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.
17. Apeliacinio skundo netenkinus, bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme nekeičiamas. Apeliacinės instancijos teisme atsakovės turėtos išlaidos neatlyginamos. Ieškovės turėtos išlaidos - 500 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą - priteistinos iš atsakovės I. M. (CPK 93 str. 1 d.).
18. Valstybės turėtos išlaidos už procesinių dokumentų siuntimą yra mažesnės negu minimalus priteistinas dydis, todėl nepriteistinos (CPK 96 str. 6 d.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei N. J., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės I. M., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur ( penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.