Vilniaus regiono apylinkės teismo nuosprendis

Kaltinamasis V. O. teisminio bylos nagrinėjimo metu savo kaltę pagal jam pareikštą kaltinimą pripažino iš dalies ir parodė, kad V. K. jo uošvienė, V. K.- uošvio brolis, M. O.- jo žmona. Iš žmonos ir uošvienės žodžių žino, kad tarp uošvių ir uošvio brolio šeimos vyksta konfliktai. 2017 m. sausio 3 d. apie 9-10 val. su šeima, t. y. žmona ir vaikais, buvo pas uošvius. Apie 10.30 val. bandė užmigdyti dukrą, kuri sirguliavo. V. K. dėl kažkokios priežasties buvo išėjusi į lauką. Pastaroji į namus grįžo drebėdama, verkė, negalėjo nieko pasakyti, sakė, kad ją išvadino „stora suka“. Žmona liepė eiti pažiūrėti kas vyksta. Išėjęs į kiemą, pamatė stovinčius paauglius, kurie demonstratyviai filmavo. Paaugliai stovėjo kitų K. kieme, prie automobilio. Ten tvoros nėra. Ten stovėjo trys berniukai ir viena mergaitė, tarp kurių buvo D. K.. Išėjęs į lauką, suprato, kad įžeidinėti uošvienę galėjo tik šie paaugliai, kitų žmonių aplinkui nebuvo. Nuėjo link jų, matė, kad D. K. jį filmuoja. Kiti vaikai pasislinko, o D. K. liko stovėti, klausė, kaip jis drįsta įeiti į jo kiemą. Jis paėmė už D. K. striukės priekio. Neatkreipė dėmesio, ar striukė turėjo gobtuvą. Paėmęs už striukės, pritraukė D. K. prie savęs ir paklausė, kas čia drąsus, nes jis kažkaip sakė, kad susidoros. Į jo klausimą: „kas iš jūsų toks drąsus“, D. K. atsakė „kad čia ne aš“. Tada jis paklausė: „o kas“, D. K. pasakė „kad aš savų neišduodu“. Tai išgirdęs, suprato kad nieko nepadarys, todėl apsisuko ir nuėjo namo. Paėmė D. K. už striukės, kad jis nepabėgtų, vaikas bandė išsisukti, judėjo į kairę ir į dešinę. Mano, jam einant link namų, iš vaikų buvo likusi tik mergaitė, kiti du berniukai nuėjo į K. namą. Įvykis tęsėsi iki minutes, vaikas viską filmavo. Jam grįžus į namus, pas juos atėjo D. K. tėvas, kuris buvo agresyviai nusiteikęs, sakė, kad iškvies policiją. Pripažįsta, jog yra kaltas, kad priėjo prie vaiko ir paėmė už striukės, bet jo nesmaugė ir gaubtuvo nenuplėšė. Nuo jo paėmimo už striukės berniukui negalėjo trūkti oro. Nespaudė ranka berniuko prie automobilio. Po 15-25 minučių atvažiavo policijos pareigūnai, kuriems paaiškino situaciją. Nenorėjo savo veiksmais sukelti vaikui fizinio skausmo. Policijos pareigūnai nuvežė jį į policijos komisariatą, kur jis parašė paaiškinimą. Gailisi, kad paėmė D. K. už striukės ir jį pritraukė prie savęs. Nėjo pas D. K. tėvus, nes jiems ne kartą sakyta apie to vaiko elgesį, bet jie nereaguoja, skatina ir džiaugiasi, kai vaikas kelia konfliktus. Apie tai žino iš žmonos ir uošvių žodžių, pats to nematė. Nemano, kad savo veiksmais galėjo D. K. sukelti ūminę reakciją į stresą. Po įvykio D. K. elgesys nepasikeitė, nes jis ir toliau provokuoja kaimynus. Įvykio metu nežinojo, kiek D. K. metų, manė, kad 11-14 metų. Jo tikslas buvo išeiti į lauką ir sudrausminti vaikus, nes jie sprogdino petardas, tikėjosi išsiaiškinti, kodėl jie tyčiojasi. Neėmė telefono iš D. K. rankų, telefonas tebuvo iškritęs iš pastarojo rankų. Klausimą dėl civilinio ieškinio ir žalos dydžio palieka spręsti teismui. Prašo jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir perduoti jį motinos atsakomybėn (T 3, b. l. 12-16).

Liudytojas V. K. parodė, kad 2017 m. sausio mėnesio pradžioje apie 10 val. su kaimynų vaikais D. K., K. K., K. C. ir savo sūnumi D. K. ruošėsi važiuoti į kino teatrą. Vaikai buvo lauke, o jis namuose persirenginėjo. Per langą matė, kad vaikai susirinko kieme, jie lakstė po kiemą, negirdėjo jokių sproginių, nematė, kad jie mėtytųsi obuoliais. Gali būti, kad vaikai klausėsi muzikos, bet jis namuose to negirdėjo. Jam rengiantis atbėgo D. K. ar K. C., kurie šaukė, kad kaimynas V. O. smaugia jo sūnų. V. O. nėra jų kaimynas, jis yra kaimyno A. K. žentas. Nusileidęs į pirmą namo aukštą, sutiko savo sūnų, kuris verkė ir drebėjo. Vaikas negalėjo nieko jam pasakyti. Kiti vaikai paaiškino, kad V. O. užpuolė jo sūnų, t. y. kad jį prispaudė prie jo automobilio, kratė, smaugė. Jo automobilis stovėjo kieme, tarp malkinės ir ūkinio pastato. Jo namas stovi šalia A. K. namo, negali nurodyti, ar įvykio metu buvo juosta, skirianti sklypus. Jis nuėjo pas kaimynus, norėjo užeiti į vidų, bet tarpduryje stovėjęs V. O. jį pastūmė nuo laiptukų, tada jis nuėjo namo ir apie įvykį pranešė policijai. Policijos pareigūnai atvažiavo per 15-20 minučių. Nepastebėjo sužalojimų ant savo sūnaus, matė paraudimą kaklo srityje. Jo sūnus savo mobiliojo ryšio telefonu nufilmavo vaizdo įrašą, kuriame viskas matėsi. Po įvykio jo sūnus tapo jautresnis, kai atvažiuodavo kaimynai, bijodavo išeiti į lauką. Po įvykio kreipėsi į Vilniaus r. polikliniką dėl sūnaus psichinio stovio, padidėjusio jautrumo. Po įvykio sūnus jam pasakojo, kad jie su vaikais ėjo pro kaimynų namą, klausėsi muzikos, kai kaimynė V. K., kuri yra jo brolio A. K. žmona, pradėjo jiems aiškinti. Jo ir brolio A. K. santykiai konfliktiški, apie 15 metų nesutaria dėl turto. Neatkreipė dėmesio, ar sūnaus drabužiai po įvykio buvo sugadinti. Jo sūnus jau seniai konfliktuoja su kaimynais, jie jį vadina „durak“ ir kitais žodžiais. Įvykio metu jo sūnus nieko neprovokavo. Sūnus nuo trijų metų serga astma. Sūnus bijo V. K., A. K., V. O. (T 2, b. l. 121-123).

Liudytoja V. K. parodė, kad 2017 m. sausio 3 d. jai paskambino dukra, kuri pasakė, kad iš poliklinikos atvažiuos su vaikais, paprašė pagaminti valgyti. Gaminant valgyti, išgirdo triukšmą, kieme bėgiojo vaikai, buvo du berniukai ir mergaitė. Po to, jie išėjo, jų nebuvo apie pusvalandį. Po to, prie jų prisijungė dar vienas berniukas, kurio nepažįsta. Vaikai pradėjo mėtyti petardas į jų teritoriją, tiksliai nematė, kuris mėtė. Tas berniukas, kuris paskutinis prisijungė, atbėgo į jų teritoriją ir pradėjo maivytis, mindė jos gėles. Atvažiavo dukra su vyru V. O. ir vaikais. Jie maitino vaikus, kuriems buvo 1 m. 3 mėn. ir 2,5 m., kai išgirdo sprogimus, kad mėtomi akmenys į metalinį garažą ir į jų priestatą. Mėtė akmenis ir sušalusius obuolius. Pamaitinus vaikus, išėjo į lauką, pažiūrėti, ar veikia jų vaizdo kamera, kuri sumontuota ant priestato, nes N. K. ir jos sūnus nuolat juos provokuoja. Jai išėjau į teritoriją, vaikai pradėjo garsiai juoktis. Ji vaikų paklausė, kodėl jie mėto obuolius ir petardas, sakė, kad jų namuose yra mažų vaikų. Mergaitė pradėjo dar labiau juoktis, o D. K. parodė negražų gestą, pasakė: „Suka, nori, kad tave nufilmuotume ir įdėtume į internetą“. Įsitikinusi, kad veikia kameros, grįžinėjo namo, kai vaikai pradėjo ją vėl provokuoti. Ji pradėjo verkti, grįžusi namo dukrai pasakė, kad ją vadina „žirnaja suka“. Paprašė žento V. O., kad jis išeitų į lauką, gal nuo to vaikai išsiskirstys. V. O. priėjus prie vaikų, D. K. jam rėkė „suka, tau taip ir reikia“. Jos žentas sekundei ranka prisilietė prie D. K. striukės, apsisuko ir grįžo namo. V. O. iki vaikų reikėjo eiti apie 50 m, jie buvo savo teritorijoje. Po to, pas juos atėjo V. K., kuris koja atidarė jų verandos duris. Dukrai paklausus, ko pastarajam reikia, jis ją nustūmė į krūtinę ir paklausė: „šitas?“, berniukas atsakė, kad šitas. V. K. pasakė, kad atvažiavo policija, eina rašyti pareiškimo. Policijos pareigūnai ilgai buvo pas V. K., po to, atėjo pas juos. Jie visi bendravo su policijos pareigūnais. Policijos pareigūnai išsivežė V. O.. Skundėsi policijos pareigūnams dėl vaikų veiksmų, bet jie jos neklausė. Į jų vaizdo stebėjimo kamerų fiksavimo teritoriją nepatenka ta teritorija, kur bėgiojo vaikai. Santykiai su N. K. konfliktiški. D. K. elgesys po įvykio nebuvo pasikeitęs, jis ir toliau ją provokavo, nei jos, nei jos vyro nebijo (T 2, b. l. 123-126).

Ekspertė R. D. paaiškino, kad palaiko savo išvadą (T 1, b. l. 126-133). Išvadą, kad nukentėjusiajam D. K. nustatyta ūminė reakcija į stresą yra susijusi tiesioginiu priežastiniu ryšiu su nagrinėjamu įvykiu, padarė remdamasi medicinos dokumentais ir bendravimu su vaiku. Vaikų psichiatrės buvo aprašyta nerimas ir baimė, prasta savijauta, būtent po byloje nagrinėjamo įvykio. Į psichiatrę buvo kreiptasi praėjus 9 dienoms po įvykio, psichiatrė aprašė išliekančius psichikos sutrikimus: nerimą, baimingumą, konstatavo ūminę reakciją į stresą, kuri nustatoma susiejant su konkrečiu įvykiu. Psichiatrė pažymėjo, kad tai susiję būtent su byloje nagrinėjamu įvykiu. Medicininiuose dokumentuose kitų įvykių, dėl kurių vaikui galėjo išsivystyti nustatytas psichikos sutrikimas, neaprašyta. Bendraujant su vaiku, jis neminėjo kitų įvykių, buvo susikoncentravęs ties šituo įvykiu. Praėjus apie 10-11 mėnesių po nagrinėjamo įvykio buvo išliekantis vaiko užsifiksavimas ties tuo įvykiu ir pasakojama, kad jis po to įvykio iki šiol bijo. Ekspertizės metu nematė, kad vaikas būtų išsigandęs, nuliūdęs, jis atrodė piktas, ieškantis teisybės. Vaikas deklaravo, kad iki šiol labai bijo, bet ta baimė neatsispindėjo nei jo psichikos būsenoje, nei emocinėje sferoje, nei neverbalikoje, todėl ekspertizės metu ir nenustatyta jokių tiesiogiai susijusių su įvykiu vaiko psichikos sutrikimų. Ekspertizės atlikimo metu buvo praėjęs ilgas laiko tarpas po įvykio, matėsi tėvų įtaką, iš tėvų perimtas įvykio vertinimas, pasipiktinimas, teisybės ieškojimas, skriaudos atlyginimas. Kliniškai nekilo abejonių, kad vaikas taip sureagavo būtent po nagrinėjamo įvykio. Vaikui ekspertizės metu nebuvo nustatyta jokių psichikos sutrikimų, dėl kurių jis būtų negalėjęs atkurti, prisiminti įvykio aplinkybių. Jai nekėlė abejonių psichiatro konsultavimas, kuris buvo atliktas praėjus 9 dienoms po įvykio, jos vertinimu esminių iškraipymų nukentėjusiojo parodymuose nebuvo, jis pasakojo esminius dalykus, tik dėl smulkmenų jis galėjo klysti ir neprisiminti. Vaiko situacijoje patirtas nežymus sveikatos sutrikdymas, visiškai atitinka tą veiką, kuri įvardinta kaltinime, tai buvo gąsdinimai, kažkas bauginančio, fizinis kontaktas, kad tai įvertinta kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, tokia vaiko reakcija į įvykį yra visiškai natūrali. Mano, kad tai, jog vaikas įvykio metu keikėsi, nepaneigia to, kad jam buvo stresas. Vaikas dalyvauja konfliktinėje giminių situacijoje ir ekspertizės metu konkrečiai su įtariamuoju susijusių išreikštų baimių nebuvo. Ekspertizės metu berniukas jai pats sakė, kad jis bijo jų, kad baisu išeiti į lauką, kad bijo, kad įtariamasis iš už kampo gali iššokti ir užsmaugti jį, tačiau tai buvo papasakota bendrame kontekste ir išreikštos baimės jo emocinėje ir psichinėje plotmėje nematė. Tokius pasakojimus galima vertinti ir kaip šeimos įtaką tam, kaip vaikas vertina situaciją. Tai, kad išreikštos baimės vaiko emocinėje ir psichinėje plotmėje nebuvo, reiškia, kad vaikas nebuvo išsigandęs ir baimingas, nebuvo taip, kad jis gūžtųsi apie tai kalbėdamas ar kitaip kūno kalba parodytų baimę. Nustatant nukentėjusiajam ūminę reakciją į stresą, vadovavosi medicinos dokumentais, kuriuose psichiatrė aprašė įvykį pagal vaiko pasakojimą, surašė visus simptomus, susijusius su byloje nagrinėjamu įvykiu, iš mamos ir iš vaiko žodžių, jo psichikos būsenos. Turėjo visą vaiko medicinos kortelę, kurioje viskas surašoma, kas kalbama ir kas matoma. Pas vaikų psichiatrą pirmą kartą kreipėsi berniukas su mama 2017-01-12, po to 2017-01-23 vaiko mama konsultuota kartu gydytojos ir psichologės, aptarta situacija, kas vyksta, kokia yra streso sutrikimo dinamika, kaip elgtis. 2017-02-12 vaikas buvo vienas konsultuotas psichologės, kuri aprašė, kad buvo matomas bejėgiškumas, baimė. Nėra pagrindo abejoti tuo, kas buvo aprašyta išvardintų konsultacijų metu (T 2, b. l. 138-140).

Ekspertė I. S. paaiškino, kad palaiko savo išvadą (T 1, b. l. 126-133). Trečiame atsakyme trūksta, kad nukentėjusysis galėjo suprasti ir nusikaltimo pobūdį, ir nusikaltimo reikšmę. Nukentėjusysis gali suvokti, įsiminti ir papasakoti pagrindines įvykio aplinkybes. Iš esmės visi nukentėjusiojo parodymai nekėlė abejonių. Filmuotoje medžiagoje vien iš nukentėjusiojo balso tikrai girdisi, kad jis yra pasimetęs, išsigandęs ir pasipiktinęs. Pokalbis buvo įrašytas, visuma to, kas vyko, vaiką tikrai išgąsdino. Yra skirtumas santykyje – kaimynės V. K. atžvilgiu, kurią mato dažnai, ir įtariamojo, kurį mato ne taip dažnai. Ekspertizės metu vaiko reakcijos į įvykį buvo panašios į medicininiuose dokumentuose aprašytas, dėl jų abejonių nekilo. Ekspertizės atlikimo metu fiksuotas nerimas, vaiko emocijų kontrolės sunkumas. Akivaizdu, kad fizinis kontaktas buvo, tą rodo po įvykio likę paraudimai, tai vaiką tikrai išgąsdino. Dabar jau yra miksas to, kas buvo iš karto po įvykio, ir to, kas tikriausiai ir dabar tęsiasi, konfliktas tarp šeimų. Tiriamasis ekspertizės metu neminėjo kitų stresinių situacijų, kurios buvo neilgai trukus praėjus po įvykio. Vaiką emociškai veikia konfliktas tarp kaimynų, jis yra savo tėvų pusėje. Kaltinamojo veiksmai išgąsdino ir sustiprino vaiko jaučiamą pasipiktinimą kaimynų šeimai. Niekas nepamatuos kokio stiprumo buvo vaiko baimė dėl įvykio, bet jeigu vaikas verkia, tai rodo, kad jis tikrai išsigando. Galėtų konstatuoti nukentėjusiojo patirtą stresą iš jo pasakojimų ekspertizės metu ir įvykio vaizdo medžiagos ir iš kitos bylos medžiagos, net nesant 2017-01-12 konsultacijos, kuria jam psichiatro buvo nustatyta diagnozė. Psichologo požiūriu, toks kalbėjimas su vaiku sąveikoje su atitinkamais veiksmais yra laikytinas psichologiniu smurtu. Psichologo vertinimu, visuma įvykio aplinkybių išgąsdino vaiką (T 2, b. l. 140-141).

Liudytoja L. L. parodė, kad ji dirba Vilniaus S. K. progimnazijos mokytoja, yra D. K. klasės auklėtoja. D. K. neturi problemų dėl bendravimo su kitais vaikais, stengiasi ramiai bendrauti, nekonfliktuoja. Savo problemas su mokytojais pastarasis stengiasi spręsti ramiai, visada ateina pas ją, jeigu jam iškyla problemų. D. K. nėra linkęs meluoti. Jai paklausus kaip praėjo atostogos, D. K. jai papasakojo, kad jam einant pro šalį, jį užpuolė suaugęs žmogus. Dar D. K. jai sakė, kad negali miegoti, pasidarė nervingas, kad bijo. Ji suprato, kad taip yra dėl konflikto su kaimynu. Grįžus po atostogų 2017 m. sausio 9 d. D. K. elgesys buvo įprastas, tik porą kartų minėjo dėl nerimo (T 2, b. l. 141-142).

Liudytoja J. Z. parodė, kad 2017 m. sausį dirbo Vilniaus AVPK Patrulių rinktinėje. 2017 m. sausio 3 d. patruliavo kartu su vyr. patruliu J. P., kai buvo gautas pranešimas apie smurtą prieš vaiką. Policiją kvietė vaiko tėvas. Pranešėjo sūnus sukonfliktavo su kaimynais ir galimai jį už kapišono pagriebė. Įvykio vietoje buvo nukentėjusysis, kiti vaikai ir nukentėjusiojo tėvas. Bendravo su nukentėjusiuoju ir jo tėvu, vaikas pasakojo, kad kaimynas bandė jį už kapišono paimti, po to, jam ant kaklo atsirado paraudimas. Atvykus į įvykio vietą, vaikas buvo išsigandęs. Kiti įvykio vietoje buvę vaikai taip pat papasakojo, ką matė, jie nebuvo taip išsigandę kaip nukentėjusysis. Kaltinamasis įvykio vietoje aiškino, kad patys vaikai išprovokavo konfliktą. Pamena, kad vaikui buvo sugriebta už striukės, už kapišono ir kad ant kaklo buvo paraudimas (T 2, b. l. 142-143).

Nukentėjusiojo mažamečio D. K. atstovė pagal įstatymą N. K. parodė, kad kaimynai nuolat naudoja psichologinį smurtą jos sūnaus atžvilgiu, jie juokiesi iš vaiko šukuosenos, vadina jį įžeidžiančiais žodžiais. Kaimynai yra jos vyro brolio šeima, kaltinamojo nepažįsta, jis yra kaimynų dukros vyras. Kaltinamasis dažnai atvažiuoja pas kaimynus. Įvykio dieną apie 15-16 val. grįžusi iš darbo, rado išsigandusį, išbalusį savo sūnų, jis pradėjo verkti, buvo susijaudinęs. Ant sūnaus kaklo buvo raudona žymė, juosta. Vaikas nemiegojo visą naktį. Sūnui buvo 11 metų. Sūnus jai pasakojo, kad kaltinamasis jį užsipuolė dėl kieme garsiai paleistos muzikos. K. K., D. K., K. C. matė visą įvykį. 2017 m. sausio 3 d. 9.30-10.30 val. jos sūnus su vaikais klausė muziką, išbėgusi V. K., pradėjo vartoti necenzūrinius žodžius, jie patildė muziką, vėliau vėl pagarsino. Jos sūnui stovint prie vyro automobilio, prie jo pribėgo V. K. dukra, kuri D. K. pasakė, kad nuraus jam galvą. Tada išbėgo V. O., kuris priėjęs prie jos vaiko, viena ranka prispaudė jį prie automobilio ir pradėjo jį spausti, klausė: „Kas skriaudę mano uošvienę?“. D. K. atsakė, kad nieko nežino. Vaikas negalėjo pabėgti, nes buvo išsigandęs, kaltinamasis traukė jį už striukės gobtuvo, kai ji suspaudė, vaikas pradėjo dusti. K. C. nubėgo pakviesti jos vyro. Jos vyrui nuėjus aiškintis, V. O. jį išvarė. Buvo iškviesta policija. Po įvykio jos sūnus nemiegojo kelias dienas, kreipėsi pas gydytoją psichiatrę. Psichologė ir psichiatrė bendravo su vaiku. Buvo nustatytas didelis stresas, nuspręsta gydyti be vaistų ir stebėti vaiką. Po įvykio vaikas tapo agresyvesnis, bijojo išeiti iš namų. Sūnus dėl kaltinamojo veiksmų patyrė didelį stresą, jis buvo pažemintas prie savo draugų, patyrė fizinį skausmą, verkė. Jos sūnus nesikeikia, keiksmažodžius vartojo dėl streso. Santykiai su minėtais kaimynais konfliktiški. Nesutinka taikytis su kaltinamuoju (T 2, b. l. 168-169).

Liudytoja L. V.-M. parodė, kad praeitų metų sausio 12 d. pas ją lankėsi D. K. ir jo motina. Įvertinus nusiskundimus, su kuriais kreipėsi šeima, atlikus psichiatrinį įvertinimą, kuris yra surašytas objektyvioje būsenoje, ir atlikus psichologinį vertinimą, diagnozė yra patvirtinta iš simptomatikos, kuri atitinka tarptautinę ligų klasifikaciją. Pagal tai yra nustatyta diagnozė - ūminė reakcija į stresą. Labiausiai kalbėjo apie tuos nusiskundimus, dėl ko jie kreipėsi, tie nusiskundimai buvo išprovokuoti ir atsiradę po sausio 3 dienos įvykių. Kalbėjo apie tą situaciją, kas per tą laiką įvyko kol pas ją atėjo, kaip keitėsi elgesys, kaip jautėsi, kas su juo darėsi. Ūminė reakcija į stresą rodo užsitęsusi reagavimą į tam tikrą įvykį, kuris yra įvykęs. Paprastai žmogus sureaguoja į tam tikrą situaciją, bet yra linkę pakankamai greitai susitvarkyti. Jeigu lieka tam tikri simptomai, tai yra užsitęsusi reakcija, kas rodo tam tikrus sutrikimus. Vienas iš pagrindinių faktorių gali būti mažamečio amžius ir asmeninis emocinis jautrumas. Stresas nusilpnina imuninę sistemą ir atsparumą lėtinėms ligoms ir po streso paūmėja tam tirki lėtiniai susirgimai. Ūminė reakcija į stresą diagnozuojama surinkus anamnezę, vertinus nusiskundimus. Bendraujant atskirai su vaiku, jis pasakojo savo istoriją, buvo vertinamas jo pasakojimas, jo elgesys konsultacijos metu. Konfliktinė situacija, dažni konfliktai tarpusavyje tai vieni iš duomenų, kurie buvo vertinti, bet tai nėra pagrindinis dalykas. Tą pačia dieną, t. y. sausio 12 d., vaikas buvo pas psichologę. Sausio 23 d. buvo psichologiniu tyrimu buvo patvirtinta berniuko būsena tuo, nustatyta kokios pagalbos jam reikia. Tą parodė psichologiniai testai, kurie parodė, koks yra poveikis ir kokie sutrikimai vaiko emocinėje būsenoje. Berniukas savo kūnu ir elgesiu nerimavo. Kai pradėjome kalbėti neutraliomis temomis vaikas visai kitaip elgėsi ir kitaip atrodė jo neverbalinė išraiška, kai pradėjome kalbėti apie įvykį, kaip jis jautėsi, ką išgyveno, jis tapo nerimastingas, sujaudintas, jis nebeišsėdėjo vienoje vietoje. Tai rodo neverbalinę vaiko reakciją, kad jis yra nerimastingas ir ta situacija jį emociškai veikia. Daugiau nei po savaitė susitikus su mama, ji sakė, kad vaiko elgesys keičiasi, simptomai, su kuriais jie kreipėsi, nyksta. Einant laikui gali keistis būsena, vaikui objektyviai pasikeitė nerimo lygis, emocijų stabilumas ir tam tikra agresyvi išraiška. Vaikas sakė, kad jis nerimauja, bijo, prastai miega, sapnuoja košmarus, kurie susiję su grėsme, baime. Jeigu pasakoja, kad yra sunkumai čia ir dabar, juos ir vertina, kas galėjo čia ir dabar išprovokuoti tuos sunkumus. Diagnozė nebuvo surašyta tik iš motinos žodžių. Tai objektyvus vaiko vertinimas, nes buvo pasitelkta psichologo pagalba, buvo įvertinta psichologinė būsena čia ir dabar. Psichologė konstatavo, kad čia ir dabar yra stebimas padidintas nerimas, bejėgiškumas ir agresijos išryškėjimas. Jos diagnozę lėmė ne tik berniuko motinos žodžiai, bet ir kiti atlikti tyrimai. Diagnozė surašyta remiantis tarptautinės ligų klasifikacijos kriterijais (T 3, b. l. 4-6, 9-11).

Liudytoja G. P. parodė, kad yra medicinos psichologė. Gydytoja siuntė vaiką emocinės būklės įvertinimui. Psichologas ir ji vertina, ar toliau reikalinga pagalba. Susitikimo metu vaikui davė kelias užduotis, kad geriau suprasti vaiko emocinę būklę. Atlikus užduotis, pakalbėjo su vaiku ir surašė išvadą. Psichologai diagnozių nerašo, jie aprašo būklę. Jos aprašymas buvo apie nerimą, kad vaikui būdingas padidėjęs nerimas, kad jis išgyvena bejėgiškumo jausmą, padidėjusį agresyvumą, įtampą. Vaikas pasakojo apie įvykį. Bendraudama su vaiku, turėjo suprasti, kas galėjo išprovokuoti būklės pasikeitimą. Nuo įvykio iki apsilankymo pas gydytojus praėjo 9 dienos. Remiantis teorija apie stresą, kai žmogus reaguoja į stresą, gali būti staigi reakcija, gali būti reakcija, kuri tęsiasi artimiausiomis dienomis, ir kuri pasireiškia tik po dviejų savaičių ir vėliau, gali būti labai nukelta reakcija laike. Reakcija į stresą labai individualus dalykas. Pas vaiką buvo padidintas nerimas. Vėliau su gydytoja L. V.-M. konsultavo vaiko motiną kaip padėti vaikui, pastaroji sakė, kad vaiko būklė gerėja. Pokalbis su motina buvo atliktas gydytojos L. V.- M., tas įrašas buvo iš ligos istorijos, jos pakartotinai neklausinėjo, koncentravosi į pokalbį su vaiku ir tyrimo atlikimą, tam tikrų užduočių atlikimą, kad turėtų iš ko daryti išvadas. Buvo daugiau vaiko atsakymų apie nerimą, negu lyginant jo bendraminčių atsakymuose. Vaikui konfliktinė aplinka kelia tam tikrą stresą ir stresas gali būti staigus, kaip ir įvykis. Stresas gali būti tęstinis gyvenant aplinkoje, kuri kelia nuolatinę įtampą. Stresinį lygį nustatė lyginant su bendraamžiais. Psichikos sveikatos centras yra pagalbos institucija, kurios tikslas išsiaiškinti, ar reikia pagalbos ir jei reikia - suteikti. Nuolatinai konfliktai yra tęstinis stresorius vaikui. Jeigu įvykis staigus, tai yra staigaus streso sukėlėjas. Tyrimo metu buvo tokie požymiai, kad vaiko nerimas yra paviršinis, bet ne giluminis, todėl buvo tokia prielaida padaryta, kad užteks mamos konsultavimo. Iš tyrimo prisimena, kad vaiko egocentriškumas didesnis nei jo bendraamžių, lyginant su didesnės grupės vaikų normomis, tai yra jo kaip asmenybės ypatumas. Egocentriškumas - tai toks dėmesingumas sau ir sunkumas įsijausti į kito žmogaus poziciją. Egocentriškumas vaikams būdinga savybė, jie labiau egocentriški lyginant su suaugusiais. Vaikas buvo šiek tiek impulsyvus. Pokalbio metu vaikas papasakojo apie šį įvykį, todėl jį užfiksavo kaip jam svarbų įvykį, kurį jis atsimena, ir kuris jam yra svarbus. Negali nurodyti, ar vaiko padidinto nerimo būsena yra vienkartinė ar nuolatinė. Vidinis bejėgiškumo išgyvenimas ir išorinio agresyvumo padidėjimas greičiausiai reakcija į įvykį sausio 3 d. (T 3, b. l. 6-9).

Nukentėjusysis mažametis D. K. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad kaimyno, kuris jį smaugė, vardo nežino. Dukra atvažiuoja pas savo tėvus su savo vyru ir šis jį smaugė. Tuo metu žaidė gatvėje, po to nuėjo į kiemą. Jo draugai K. C. ir D. K. pradėjo išdykauti. D. K. pastūmė K. C. ant jų teritorijos, gal 20 cm. Nuo kaimynų namo, gal 20 m atstumu. Jie pradėjo garsiai klausytis muzikos su kolonėle. Tuomet išėjo moteris ir pradėjo stipriai rėkti, sakė negerus žodžius. Jie nekreipė dėmesio. Toliau klausėsi muzikos, bet ne taip garsiai. Po to išėjo dukra ir pradėjo juos vadinti negražiais žodžiais. Jie nekreipė dėmesio. Po to išėjo vyras. Jis pradėjo filmuoti, nes jam pasidarė baisu. Tas vyras nieko neklausė, nenorėjo šnekėti, atėjo į jų teritoriją, jį pastūmė prie mašinos ir pradėjo stipriai smaugti. Jis serga astma, negalima jo liesti, jei paliečia, jis dūsta. Kai stipriai suspaudė, vyras klausė, kas čia labai drąsūs. Pasakė, kad neišduos. Jį smaugė apie 5-10 sekundžių ir paleido. Taip pat ,,nurovė“ kapišoną. Jam buvo labai baisu, jautė stiprų skausmą. Po to, labai duso. Tėtis sužinojo ir nuėjo pas juos, bet tėtį labai stipriai pastūmė. Tėtis iškvietė policiją, jie parašė pareiškimą ir policija išvažiavo. Tądien jis žaidė su K. C., K. K. ir D. K.. Jie yra labai geri draugai. Kai jį smaugė, sakė: ,,ką tu darai, paleisk mane“, o po to jau negalėjo kalbėti. Vyras paleidęs jo ranką, ,,nurovė“ kapišoną ir išmėtė, jis nukrito ant plytelių. Vyras viena ranka smaugė, kita ranka laikė už kapišono. Kapišonas buvo su „knopkėm“, reikia labai daug jėgų, kad kapišoną ,,nurauti“. Striukę truputį įplėšė, ją nešiojo dar dvi dienas, po to, ją paėmė policija. Draugai nežinojo, ką daryti, jie visi trys nubėgo pasakyti tėčiui. Kai pakvietė tėtį, vyras jau buvo išėjęs. Viską nufilmavo. Įraše matosi to vyro veidas, ūgis. Nufilmavo ir moterį, įraše girdisi, kaip jį pravardžiuoja, keikiasi negerais žodžiais. Jis pats nieko nesakė ir nekreipė dėmesio. Pas juos kieme buvo labai daug supuvusių obuolių, ten toks kalnelis yra. Jis obuolių nemėtė. Jam teko girdėti, kad ta moteris, kuri pirma išėjo, mėtė obuolius. Ši pasakė: ,,ateik čia, labai drąsus“. Patikslina, kad ten yra laukas, yra obuoliai ir pradėjo jais mėtytis, bet nenorėjo pataikyti. Tiesiog mėtėsi, draugas pradėjo žaisti, bet niekaip negalėjo pataikyti į juos. Kai smaugė, buvo labai baisu ir jautė skausmą. Labai skaudėjo krūtinę. Dabar jam labai baisu išeiti į lauką. Patikslina, kad kai pamatė ateinantį minėtą vyrą, jis stovėjo kaip stulpas, tiesiog filmavo. Galėjo pabėgti, bet kas tada būtų buvę, nežino. Kai vyras ėjo link jo, jis šaukė: ,,ką jūs čia darot, kodėl einate“ (T 1. b. l. 66-68).

Mažametis liudytojas D. K. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad 2017 m. sausio 3 d. buvo su K. K., K. C. ir D. K., prie pastarojo tėčio automobilio leido muziką. Po to, atėjo kaimynė ir pareikalavo, kad jie neleistų muzikos bei pakėlusi balsą keikėsi. Jie iš pradžių tylėjo, po to, pasakė, kad turi teisę leisti muziką. Kaimynė toliau rėkė, pakvietė savo dukrą, sakė, kad nuraus jiems galvas, rusiškai keikėsi. K. C. pasakė: „vienas prieš vieną“, jis sakė, kad nereikia. Kaimynė negirdėjo ką jie pasakė, o jos dukra pakvietė savo vyrą, kuris atėjęs, pastūmė D. K. prie automobilio ir pradėjo smaugti. Tuo metu jie buvo prie automobilio. D. K. pasakė, kad tai ne jis, tada vyras klausė, o kas, D. K. atsakė: „čia ne aš, čia ne aš, neišduosiu“. D. K. viską nufilmavo. Po to, jie nuėjo pasakyti D. K. tėčiui. Jį tas vyras irgi pastūmė, kai jis pasakė, kad nelįstų prie D. K.. Pastūmė tuo metu, kai smaugė D. K.. Taip pat tas vyras ,,nurovė“ D. K. kapišoną ir jį pastūmė. D. K. pradėjo raudonuoti, smarkiai verkti. Norėjo, kad D. K. nesmaugtų, pasakė: ,,nelysk“ ir tuo metu tas vyras jį patį pastūmė. Prieš atvykimą į apklausą, apie tai kalbėjo su savo tėvais ir D. K. tėvais. Obuolių nemėtė. Gal tik su D. K. žaidė karą su obuoliais (T 2, b. l. 4-5).

Nepilnametė liudytoja K. K. apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad 2017 m. sausio 3 d,. ji, jos brolis D. K., K. C. ir D. K. buvo kieme. Jos brolis ir K. C. išdykavo ir netyčia išstūmė šį į kaimynų kiemą. Kaimynė, pamačiusi tai pro langą, išėjo ir pradėjo rėkti visokiais žodžiais. Jie laukė prie automobilio, klausėsi muzikos, o kaimynė vėl pradėjo rėkti, kad per garsiai klausosi muzikos. Jie nenutildė, tada ši pakvietė savo dukrą, kuri irgi pradėjo ant jų rėkti. D. K. pasakė, kad jie nieko nedaro. Kaimynės dukra pakvietė savo vyrą. Šis atėjęs prie automobilio, pradėjo smaugti D. K., ,,nurovė“ jam kapišoną. Vyras klausė, kuris taip padarė, D. K. sakė, kad savo draugų neišduos. K. C. ir D. K. nuėjo pakviesti D. K. tėčio. Ji liko. Tas vyras jai liepė nesikišti. D. K. tėvas nuėjo pas kaimynus į namus, bet tas vyras pastūmė D. K. tėvą, tada šis iškvietė policiją. Kai tas vyriškis smaugė D. K., ji buvo šalia. Tas vyras buvo prirėmęs D. K. prie automobilio dešinės pusės galinių durų, šis negalėjo nieko daryti, verkė, negalėjo kvėpuoti. Ji stovėjo šalia. Kad D. K. trūko oro suprato iš to, kad jis pasidarė raudonas, verkė. Šis pats sakė, kad trūksta oro. Galvojo, kad tas vyras ateis pašnekėti, negalvojo, kad smaugs. Girdėjo, kad tie kaimynai parašė, kad jie metė į juos supuvusius obuolius. Žino, kad kieme buvo daug obuolių, jiems tėvai liepė obuolius surinkti. Obuolius dėjo į kibirą, po to į karutį. Jie ne pirmą kartą sako, kad jie mėtosi obuoliais. Prieš atvykstant į apklausą, apie tai su nieko nesikalbėjo. Kai tos moterys keikėsi ant jų, jie nieko nesakė, tik pasakė, kad muzika groja negarsiai (T 2, b. l. 6-7).

Nepilnametis liudytojas K. C. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad 2017 m. sausio 3 d. jis su K. K., D. K. ir D. K. ėjo per vartelius į kiemą. Jis su D. K. pasistumdė ir pastarasis jį išstūmė į kaimynų teritoriją. Po to, jie ėjo pas D. K. tėtį, turėjo važiuoti į kiną. Jiems liepė palaukti prie automobilio. Kol laukė, pasileido muziką. Išėjusi kaimynė pradėjo rėkti dėl muzikos, kad peržengė teritoriją. Pasakė, kad nieko blogo nedaro. Po to, išėjo tos kaimynės dukra, pradėjo rėkti. Dar buvo išėjęs D. K. tėtis. Jie pravardžiavo D. K. ir K. K., sakė, kad „tavo sūnus debilas“. Po to, pasakė, kad pasikvies savo vyrą. D. K. viską filmavo telefonu. Atėjęs vyras griebė D. K. už gerklės ir prispaudė prie automobilio. D. K. tėtis prieš paskambindamas policijai, nuėjo pas tą kaimyną, tas kaimynas, kuris smaugė D. K., pastūmė ir D. K. tėtį. Jie tada nuėjo namo. Kai smaugė D. K., jis buvo jo šone. Visi buvo prie automobilio, D. K. buvo arčiausiai automobilio. Tas vyras priėjo prie jo, pradėjo smaugti, kažką sakyti, klausė: ,,kas čia kalbėjo“. D. K. buvo prie automobilio šono, prie priekinių keleivio durų iš dešinės pusės. Pats stovėjo prie obels, kokie penki žingsniai iki automobilio. Buvo atsisukęs į mašinos pusę. Iš pradžių žiūrėjo, kaip vyras eina, po to, šis pradėjo smaugti D. K.. Matė, kad tas vyras priėjo, prispaudė D. K. prie automobilio ir šį smaugė. D. K. pasakė, kad nieko nesakys, tada jį paleido ir tas vyras nuėjo namo. Nieko negali pasakyti apie supuvusius obuolius (T 2, b. l. 8-9).