- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-10-30
- Bylos Nr.
- A-146-1670-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01905-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Irmantas Jarukaitis
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
- 15.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 8–14), prašydamas: 1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos VGTPT, atsakovas) 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-103-13 (toliau – ir Sprendimas Nr. (1.31)-TPB-103-13), kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2013 m. spalio 31 d. prašymą (reg. Nr. ATP-1897) civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo advokato G. A.; 2) įpareigoti Klaipėdos VGTPT priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui pagal 2013 m. spalio 31 d. prašymą (reg. Nr. ATP-1897) civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš atsakovo advokato G. A.; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 300 Lt turtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas paaiškino, kad 2013 m. spalio 16 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Vilniaus VGTPT) pateikė prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-3476-13) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokato G. A., dirbančio advokatu Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Šiaulių VGTPT), pareigų nevykdymo pagal Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. SP-3034-(7.2385) teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Šiuo Šiaulių VGTPT sprendimu advokatas G. A. buvo paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kurioje pareiškėjas siekė prisiteisti iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Kauno VGTPT) dirbančio advokato J. L. turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią po to, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patenkino Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus VGTPT, ieškinį ir priteisė iš pareiškėjo į valstybės biudžetą atlyginti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas. Pareiškėjo teigimu, advokatas J. L., kuris Kauno VGTPT 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2.)-10-T-935 buvo paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje, neparengė nė vieno procesinio dokumento, nedalyvavo teismo posėdžiuose, neatsakydavo į pareiškėjo kreipimąsi susipažinti su byla ir kt., o Kauno VGTP nesiėmė veiksmų užtikrinti pareiškėjo teises į paskirtos valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, tuo padarydama jam turtinę ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas teigė, kad Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) paskyrus antrinę teisinę pagalbą ir jos teikimui paskyrus advokatą G. A., pareiškėjas 2012 m. rugpjūčio 21 d. perdavė advokatui prašymą susitikti su juo Vilniuje konsultacijai dėl ieškinio parengimo, tačiau 2012 m. rugsėjo 18 d. gavo advokato laišką, iš kurio matyti, kad advokatas nesupranta pareiškėjo pretenzijų advokatui J. L. esmės, be to, advokatas G. A. prašė atsisakyti jo paslaugų. Pareiškėjas 2012 m. rugsėjo 25 d. raštu informavo Šiaulių VGTPT, kad neturi teisinio pagrindo atsisakyti advokato paslaugų, ne kartą kreipėsi į advokatą dėl bendradarbiavimo, tačiau advokatas vengia atlikti pareigą parengti ieškinį prieš kolegą. Advokatas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių VGTPT sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui. Šiaulių VGTPT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. SP-4643-(7.2385) antrinės teisinės pagalbos teikimas dėl pareiškėjo nebendradarbiavimo su paskirtu advokatu buvo nutrauktas, tačiau Šiaulių VGTPT 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. SP-4671-(7.2385) minėtą savo sprendimą pripažino netekusiu galios. Advokatas G. A. šį sprendimą skundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui, tačiau administracinė byla Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nutraukta, Šiaulių VGTPT ir advokatui pasirašius taikos sutartį. Pasak pareiškėjo, jam paskirto advokato neveikimo teisine pasekme tapo 2013 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo advokatui J. L. iš pareiškėjo buvo priteista 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjo teigimu, advokatas G. A. savo neteisėtais veiksmais jam padarė turtinę ir neturtinę žalą.
Pareiškėjo nuomone, Klaipėdos VGTPT 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-103-13, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš advokato G. A., yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Sprendimas nepagrįstas teisės normomis, jame įvertinta tik minimali pareiškėjo kreipimosi dalis ir ignoruotas pareiškėjo nurodytų daugybės trūkumų faktas, nepatvirtintas įstaigos antspaudu. Pareiškėjas nesutinka su jo prašymo persiuntimu nagrinėti Klaipėdos VGTPT. Pareiškėjo nuomone, toks veiksmas yra Vilniaus VGTPT kerštas jam už skundus ir procesus prieš šios Tarnybos darbuotojus. Pasak pareiškėjo, jo prašymo persiuntimu nagrinėti Klaipėdos VGTPT siekiama padaryti jam maksimalią žalą, nes advokatai iš kitų Lietuvos miestų nevažiuoja susitikti su klientais į kitą miestą. Klaipėdos VGTPT išvada apie pareiškėjo nebendradarbiavimą su advokatu ir piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis yra standartinis atsakovo melas, pasikartojantis visų teisinės pagalbos tarnybų sprendimuose, kai prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl advokato neveikimo. Iš pateiktos medžiagos Klaipėdos VGTPT turėjo matyti, kad advokatas savo veiksmais užkirto kelią pareiškėjui gauti teisinę pagalbą prieš kitą advokatą, tuo padarydamas turtinę ir neturtinę žalą, tačiau skundžiamu sprendimu Klaipėdos VGTPT paneigė pačią galimybę nustatyti teisingumą šiame ginče. Dėl šios priežasties pareiškėjas mano, jog Klaipėdos VGTPT turi prisiimti visą materialinę atsakomybę dėl žalos, kuri atsirado anksčiau dėl kitų asmenų kaltės, tačiau būtent dėl Klaipėdos VGTPT aktyvių veiksmų, siekiant apsaugoti nuo atsakomybės kaltąją pusę, pareiškėjui kilo turtinė ir neturtinė žala.
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškino, jog prašomą priteisti 300 Lt turtinę žalą sudaro išlaidos, patirtos sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose nuo 2011 metų. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti 2000 Lt neturtinę žalą, nes, pasak jo, buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patyrė kančias, emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia suvaržomos daugiau nei numatyta įstatyme.
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 45–49) paaiškino, jog Klaipėdos VGTPT 2013 m. spalio 31 d. gavo Vilniaus VGTPT persiųstą pareiškėjo prašymą (reg. Nr. ATP-1897) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje „dėl pareigų nevykdymo pagal paskyrimą 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. SP-3034-(7.2385) nereagavo į mano rašytinius kreipimusis“ (kalba netaisyta). 2013 m. lapkričio 18 d. Klaipėdos VGTPT gavo pareiškėjo prašymą rusų kalba, o 2013 m. gruodžio 2 d. – šio prašymo vertimą. 2013 m. lapkričio 6 d. Klaipėdos VGTPT raštu Nr. (1.7.)-SR-3942 paprašė kitų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų pateikti duomenis apie pareiškėjui prašymo nagrinėjimo metu teikiamą antrinę teisinę pagalbą, siekiant įvertinti Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse (redakcija iki 2014 m. sausio 1 d.) nustatytus antrinės teisinės pagalbos teikimo pagrindus. Gavusi Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio VGTPT duomenis, Klaipėdos VGTPT 2013 m. gruodžio 10 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (1.31)-TPB-103-13, kurio motyvai ir pagrindai bei Klaipėdos VGTPT kompetencija nagrinėti pareiškėjo prašymą yra išsamiai išdėstyti pačiame sprendime. Įvertinusi visą turimą informaciją, Klaipėdos VGTPT priėjo prie išvadų, jog antrinė teisinė pagalba pareiškėjui negali būti teikiama, nes jo prašymo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas bei pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis ir valstybės garantuojama teisine pagalba. Klaipėdos VGTPT 2013 m. lapkričio 18 d. pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė nesutinkantis su jo prašymo persiuntimu nagrinėti Klaipėdos VGTPT. Atsakovo įsitikinimu, Vilniaus VGTPT, siekdama išvengti interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, teisėtai ir pagrįstai perdavė pareiškėjo prašymą nagrinėti Klaipėdos VGTPT, todėl Klaipėdos VGTPT nusprendė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą. Atsakovas pažymėjo, kad suteiktos kompetencijos ribose administruoja antrinės teisinės pagalbos teikimą (VGTPĮ 9 str.), todėl sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi, ar pareiškėjas atitinka VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, taip pat ar nėra VGTPĮ 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse (dabar – 11 straipsnio 7 dalis) nurodytų pagrindų, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Atlikti šį vertinimą, o kartu ir pareiškėjo reikalavimo pagrįstumo bei atstovavimo perspektyvumo vertinimą yra ne prašymą nagrinėjančios tarnybos teisė, o pareiga. Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, kurio veiklą be kitų teisės aktų reglamentuoja Viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ). Viešojo administravimo subjektai savo veikloje privalo vadovautis VAĮ 3 straipsnyje nustatytais viešojo administravimo principais. Vienas iš jų – objektyvumo principas (VAĮ 3 str. 2 p.), kuris reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs. Susipažinus su pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymu, Vilniaus VGTPT kilo abejonės dėl galimo šališkumo ir objektyvaus sprendimo priėmimo užtikrinimo, nes pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašyme keliami reikalavimai yra susiję su advokato G. A. teikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje dėl žalos priteisimo iš advokato J. L., kuris Kauno VGTPT sprendimu buvo paskirtas teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje prieš Vilniaus VGTPT. Taigi, siekdama įvertinti pareiškėjo prašymo pagrįstumą bei kitus antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindus šalimi buvo pati Vilniaus VGTPT. Atsižvelgdama į aplinkybes, Vilniaus VGTPT, siekdama išvengti interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos V. S. teikimo, vadovaudamasi VAĮ 3 straipsnio 2 punkte ir Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktuose įtvirtintais nešališkumo ir objektyvumo principais, persiuntė pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą ir kitus prie šio prašymo pridėtus dokumentus Klaipėdos VGTPT, prašydama įstatymų nustatyta tvarka juos išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Išnagrinėjusi pareiškėjo prašyme ir kituose dokumentuose nurodytą informaciją, Klaipėdos VGTPY priėjo prie išvadų, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės nepagrindžia, kad advokatas G. A. būtų atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus ar nevykdęs pareigų. Antrinės teisinės pagalbos teikimas šiuo atveju tapo negalimas dėl paties pareiškėjo nenoro bendradarbiauti su advokatu ir teikti jam visos būtinos ir išsamios informacijos bei dėl pareiškėjo reikalavimo parengti procesinius dokumentus tokius, kokius teisingais mano esant pats pareiškėjas, visiškai neatsižvelgdamas į profesionalaus teisininko teikiamą informaciją ar konsultaciją. Toks pareiškėjo elgesys turi piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba požymių (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A17-714/2007, Nr. A442-693/2008). Atsakovo nuomone, pareiškėjo kaltinimai advokato G. A. atžvilgiu yra ne tik žeminančio pobūdžio, bet ir pagrįsti pareiškėjo subjektyviu advokato veiksmų bei teiktos antrinės teisinės pagalbos vertinimu, o ne objektyviomis aplinkybėmis ar įrodymais. Taigi, pareiškėjo reikalavimas priteisti žalą iš advokato G. A. yra nepagrįstas, nes byloje nėra nė vienos iš deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekse (toliau – ir CK). Nustačius, kad pareiškėjo prašymo suteikti antrinę teisinę pagalbą reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama (VGTPĮ 11 str. 6 d. 1 p. (dabar – 11 str. 7 d. 1 p.)). Be to, atsakovo nuomone, pareiškėjas ne tik siekia ginti tariamai pažeistas teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų pradinio tikslo, bet savo pasirenkama elgsena formuoja tendencingą praktiką. Toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis, o antrinės teisinės pagalbos suteikimas šiuo atveju akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirčiai ir principams. Pareiškėjas savo prašymuose nurodė, kad jau bylinėjasi su Kauno, Šiaulių ir Panevėžio VGTPT, ir netiesiogiai grasino į teisminius ginčus įvelti ir Klaipėdos VGTPT. Pareiškėjas savo prašymuose ir kituose raštuose nepagarbiai atsiliepia apie kitų tarnybų tarnautojus bei teismus, nepagrįstai kaltindamas juos suinteresuotumu, kerštu, siekiu pakenkti pareiškėjui. Advokatus, teikusius jam antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas ne tik nepagrįstai kaltina pareigų nevykdymu, baudžiamosiomis veikomis, bet ir atsiliepia apie juos itin nepagarbiai. Toks pareiškėjo elgesys bei išankstinis kategoriškas priešiškumas tarnybų, teismų, advokatų ir Lietuvos advokatūros atžvilgiu yra nesuderinamas su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirtimi ir principais ir daro bet kokį bendradarbiavimą tarp pareiškėjo ir tarnybos bei antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtų advokatų absoliučiai negalimu.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2014 m. vasario 14 d. sprendimu (b. l. 98–110) pareiškėjo V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 17 d. pateikė Vilniaus VGTPT prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-3476-13) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokato G. A. pareigų nevykdymo pagal Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. SP-3034-(7.2385) (b. l. 67–69). Vilniaus VGTPT 2013 m. spalio 28 d. raštu Nr. (1.7.)SD-5315-13 (b. l. 74–75) pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir kitus prie šio prašymo pridėtus dokumentus (viso 36 lapus) persiuntė Klaipėdos VGTPT, prašydama įstatymų nustatyta tvarka juos išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Prašymo perdavimas nagrinėti Klaipėdos VGTPT argumentuotas tuo, kad Vilniaus VGTPT iškilo abejonės dėl galimo šališkumo ir atitinkamai objektyvaus sprendimo priėmimo, nes V. S. 2013 m. spalio 17 d. prašyme keliami reikalavimai yra susiję su advokato G. A. teikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje dėl žalos priteisimo iš advokato J. L., kuris Kauno VGTPT sprendimu buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą byloje prieš Vilniaus VGTPT. Teisiniu prašymo perdavimo nagrinėti Klaipėdos VGTPT pagrindu nurodyti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas bei Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktai. Rašto, kuriuo Vilniaus VGTPT persiuntė pareiškėjo prašymą nagrinėti Klaipėdos VGTPT, turinys patvirtina, kad Vilniaus VGTPT nustatė, jog V. S. 2012 m. birželio 22 d. prašymu Nr. (1.7.)-ATP-2191-12 prašė Vilniaus VGTPT suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą dėl Kauno VGTPT advokato J. L. veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Advokatas J. L. Kauno VGTPT 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. TP-2(2.2)-10-T-793-935 ir 2011 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2.)-11-P-793-179 buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo priimtas pagal ieškovo Vilniaus VGTPT pareikštą ieškinį atsakovui V. S. dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo į valstybės biudžetą, apskundimo. Siekdama išvengti interesų konflikto, Vilniaus VGTPT 2012 m. liepos 11 d. raštu Nr. (1.7.)SD-3498-12 persiuntė V. S. prašymą (reg. Nr. (1.7.)- ATP-2191-12) nagrinėti Panevėžio VGTPT, o ši Tarnyba 2012 m. liepos 11 d. raštu Nr. (1.1.)-SR1-2313 pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Šiaulių VGTPT. Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) suteikė V. S. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, kurią teikti buvo paskirtas advokatas G. A.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, spręsdamos joms pavestą uždavinį užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, privalo vadovautis ne tik minėtu įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu aktu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (vienas iš šio įstatymo uždavinių – įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą), Viešojo administravimo įstatymu (garantuoja teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą) ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams. Taigi bet kuris viešojo administravimo sistemos subjektas (kuriuo yra ir Vilniaus tarnyba), priimdamas sprendimą viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams. Viešojo administravimo įstatymas: sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę skųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (VAĮ 1 straipsnis). VAĮ 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis savo veikloje, inter alia įstatymo viršenybės (VAĮ 3 str. 1 p.), objektyvumo (VAĮ 3 str. 2 p.), kuris reiškia, jog administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.
Siekiant suderinti valstybėje dirbančių asmenų privačius ir visuomeninius interesus, suteikti viešiesiems interesams pirmenybę prieš privačius interesus ir tokiu būdu užtikrinti valstybinėje tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės. Interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalis įpareigoja asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas (1 punktas); teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų jokių abejonių, jog toks konfliktas yra (2 punktas); priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu (4 punktas). Interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. birželio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-998/2013 išaiškino, kad Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino atitinkamas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo, t. y. įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos (LVAT 2013 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-230/2013).
Teismas atsižvelgė į tai, kad nagrinėdama pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-3476-13) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokato G. A. pareigų nevykdymo civilinėje byloje dėl žalos priteisimo iš advokato J. L., kuris Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje prieš Vilniaus VGTPT, Vilniaus VGTPT privalėtų įvertinti, ar pareiškėjo prašyme nurodyti reikalavimai yra pagrįsti, ar atstovavimas pareiškėjo interesams tokioje byloje būtų perspektyvus ir kt., t. y. įvertinti, ar pareiškėjas atitinka VGTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, taip pat ar nėra šio įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytų pagrindų, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Todėl teisėjų kolegija priėjo prie išvadų, kad Vilniaus VGTPT, siekdama išvengti interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui, pagrįstai jo prašymo nagrinėjimą persiuntė Klaipėdos VGTPT.
Teismas nustatė, kad Vilniaus VGTPT persiųstą pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimo iš atsakovo advokato G. A. Klaipėdos VGTPT gavo 2013 m. spalio 31 d. (reg. Nr. ATP-1897). Pareiškėjas prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą (b. l. 67–71) be kitų argumentų nurodė, kad: advokatas pareiškėjo prašomą ieškinį galėjo parengti pagal Šiaulių VGTPT esančius dokumentus, tačiau to nepadarė, o 2013 m. spalio 8 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo patvirtinta taikos sutartis tarp pareiškėjo G. A. ir Šiaulių VGTPT, įrodo advokato veiksmų neteisėtumą, t. y. nepagrįstą atsisakymą vykdyti Šiaulių VGTPT 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje; tačiau teismui neišnagrinėjus bylos iš esmės, advokatas išvengė teismo įvertinimo už jo neteisėtą elgesį, teisininko įgūdžių panaudojimą klientui pakenkti.
Klaipėdos VGTPT 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. (1.3.)-TPB-103-13 atsisakė pareiškėjui V. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2013 m. spalio 31 d. Klaipėdos VGTPT gautą (reg. Nr. ATP-1898) Vilniaus VGTPT persiųstą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimo iš atsakovo advokato G. A. tuo pagrindu, kad pareiškėjo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas ir pareiškėjas piktnaudžiauja savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis bei valstybės garantuojama teisine pagalba (b. l. 19–25). Skundžiamo sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13 teisiniu pagrindu nurodytas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punktas, 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 8 punktai bei 18 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.).
VGTPĮ 3 straipsnis nustato, kad valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama remiantis šiais principais: 1) lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; 2) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; 3) taikaus ginčų sprendimo prioriteto; 4) draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis. Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Minėtos dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o 8 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo ją teikti) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi, ar pareiškėjas atitinka įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, taip pat ar nėra šio įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytų sąlygų, kurioms esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Pažymėjo, kad vertinti, ar nėra įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų sąlygų, yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga veikti įgyvendinant VGTPĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus, laikantis šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų teisinės pagalbos teikimo principų.
Taigi, atvejai, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama, nustatyti VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje, o atvejai, kai tarnyba turi diskrecijos teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra nustatyti šio įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje. Kai tarnyba nustato, kad prašymo aplinkybėms taikytinos VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies nuostatos, ji neturi diskrecijos spręsti dėl pagalbos suteikimo ir turi pareigą pareiškėjo prašymą atmesti (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-71/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad Klaipėdos VGTPT nagrinėjo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą dėl civilinės bylos dėl žalos atlyginimo iškėlimo advokatui G. A. už netinkamą pareigų atlikimą pagal Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. SP-3034-(7.2385). Nurodytu Šiaulių VGTPT sprendimu (b. l. 77–78) advokatas G. A. buvo paskirtas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, rengiant procesinius dokumentus pirmos instancijos teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams civilinę bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Sprendime plačiau nedetalizuota civilinės bylos esmė, tačiau ji nustatyta iš byloje esančios rašytinės medžiagos, pagal kurią Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) advokatas G. A. buvo paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą, siekiant pareiškėjui prisiteisti iš advokato J. L., Kauno VGTPT ir Lietuvos advokatūros turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią po to, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) tenkino Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus VGTPT, ieškinį V. S. ir iš jo priteisė į valstybės biudžetą atlyginti 1360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų.
Skundžiamame sprendime Nr. (1.31)-TPB-103-13 nustatyta, kad advokatas G. A. mažiausiai tris kartus kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti procesinių dokumentų parengimui būtiną informaciją bei dokumentus, savo raštuose išsamiai išaiškino pareiškėjui, kodėl negali parengti procesinių dokumentų pagal pareiškėjo jau pateiktus duomenis ir reikalavimus, įspėjo apie gręsiančiais sankcijas už nepagrįsto ieškinio pateikimą, taip pat informavo apie pareiškėjo teisę kreiptis į Šiaulių VGTPT dėl advokato pakeitimo, jeigu pareiškėjas yra nepatenkintas advokato teikiama antrine teisine pagalba. Advokatas taip pat buvo paskyręs susitikimo su pareiškėju Vilniuje laiką, tačiau susitikimas neįvyko dėl paties pareiškėjo. Sprendime Nr. (1.31)-TPB-103-13 nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar įrodymų, kuriuose būtų užfiksuota, jog advokatas netinkamai vykdė savo pareigas, bei nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių žalos padarymo faktą ir dydį. Atsakovas sprendė, jog nesant nei vienos iš deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš advokato yra akivaizdžiai nepagrįstas. Sprendime Nr. (1.31)-TPB-103-13 nurodyta, kad pareiškėjas savo prašyme ne kartą advokatą G. A. pavadino „niekšu“, apkaltino „kriminaline veikla“, kyšio ėmimu; kaltino valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų tarnautojus biurokratizmu ir „kriminaliniais“ žaidimais bei siekiu jam pakenkti, tačiau jokių objektyvių duomenų ar įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti tokius kaltinimus, pareiškėjas nepateikė. Nors tarnybos sprendimas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą advokatui yra privalomas, tačiau advokatas taip pat privalo laikytis ir advokatų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų bei principų. Todėl advokato G. A. kreipimasis į Šiaulių VGTPT dėl advokato pakeitimo, informacijos apie galimą interesų konflikto grėsmę ar kvalifikacijos stoką, ar pareiškėjo informavimas apie reikalavimus, keliamus procesiniams dokumentams, prašymas pateikti būtinus papildomus duomenis ir atsisakymas rengti procesinius dokumentus tokius, kokių reikalauja pats pareiškėjas, kai tokių dokumentų parengimas neatitiktų procesiniams dokumentams teisės aktų nustatytų reikalavimų, negali būti laikomas neteisėtais veiksmais ar pareigų neatlikimu. Skundžiamame sprendime Nr. (1.31)-TPB-103-13 vertinama, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas šiuo atveju tapo negalimas dėl paties pareiškėjo nenoro bendradarbiauti su advokatu ir teikti jam visą būtiną ir išsamią informaciją bei dėl pareiškėjo reikalavimo parengti procesinius dokumentus tokius, kokius teisingais mano esant pats pareiškėjas, visiškai neatsižvelgdamas į profesionalaus teisininko teikiamą informaciją ir konsultaciją. Atsakovas nurodė, kad neteisėtais veiksmais negali būti laikomas advokato kreipimasis į teismą su skundu dėl Šiaulių VGTPT sprendimo panaikinimo, o teikti siūlymą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo paaiškėjus teisinės pagalbos nutraukimo pagrindams taip pat yra ne tik advokato teisė, bet ir VGTPĮ 23 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga. Pareiškėjas prašė antrinės teisinės pagalbos skundžiant advokato veiksmus, teikiant jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl kito advokato veiksmų apskundimo, todėl atsakovas tokį pareiškėjo elgesį vertino kaip piktnaudžiavimą valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, ir nurodė, kad antrinės teisinės pagalbos suteikimas šiuo atveju akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog pareiškėjo elgesys bei išankstinis kategoriškas priešiškumas tarnybų, advokatų ir Lietuvos advokatūros atžvilgiu yra nesuderinamas su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirtimi ir principais, nes tai daro bendradarbiavimą tarp pareiškėjo ir tarnybos bei antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtų advokatų absoliučiai negalimu.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėdamas konkretų reikalavimą. Nors sprendžiant, ar yra pagrindas teikti antrinę teisinę pagalbą, negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai, tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiauti teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį vertinimą, ar reikalavimas pagrįstas, suteikia tarnybai. Tarnyba savo kompetencijos ribose turi įvertinti, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (LVAT 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012).
Ištyręs bylos rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad advokatas G. A. 2012 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Šiaulių VGTPT, prašydamas atleisti jį nuo pareigos teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka ne tik tam, kad būtų priimtas palankus sprendimas, bet jų nepakanka netgi tam, kad teismas netaikytų Civilinio proceso kodekse numatytų sankcijų už nesąžiningą nepagrįsto ieškinio pareiškimą. Advokatas nurodė, kad pareiškėjas reikalauja atvykti į susitikimą Vilniuje, ir paaiškino priežastis, dėl kurių šio pareiškėjo prašymo negali įvykdyti (b. l. 78). Advokatas 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu pranešė pareiškėjui nesuprantantis jo prašymo esmės, nurodė, kad atvykti susitikti Vilniuje negali, nes šios išlaidos jam nebus atlygintos, todėl pasiūlė pareiškėjui bendrauti kitomis ryšio priemonėmis bei kreiptis į Šiaulių VGTPT direktorių dėl jo pakeitimo kitu advokatu, kadangi advokato ir kliento santykiai nėra pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu (b. l. 79). Šiaulių VGTPT 2012 m. spalio 18 d. raštu Nr. SD-1882(7.2385) nurodė advokatui susisiekti su pareiškėju, susipažinti su keliamais reikalavimais teisme ir kita informacija, susijusia su byla, kad galėtų tinkamai pasiruoši atstovavimui teisme bei užtikrinti efektyvią pažeistų interesų gynybą. Šiame rašte Šiaulių VGTPT nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. SD-1651(7.2385) jau yra informavusi advokatą G. A. toliau teikti antrinę teisinę pagalbą V. S. arba pateikti motyvuotą pranešimą dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo (b. l. 80). Advokatas 2012 m. lapkričio 21 d. raštu pareiškėjui pranešė negalintis šiuo metu paruošti procesinio dokumento dėl žalos atlyginimo pagal pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 25 d. prašymą dėl įrodymų stokos. Advokatas paprašė pareiškėją konkrečiai įvardyti advokato J. L. neteisėtus veiksmus ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, išaiškino turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimą bei gręsiančias sankcijas už nepagrįsto ieškinio pateikimą. Advokatas taip pat nurodė, kad vykdydamas Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimus, apie Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą praneš Lietuvos advokatų tarybai ir advokatui J. L. (b. l. 80–81). Advokatas 2012 m. gruodžio 11 d. pranešime Šiaulių VGTPT nurodė, kad: pareiškėjas visų reikalaujamų įrodymų nepateikė, į Vilniuje paskirtą susitikimą neatvyko, 2012 m. lapkričio 30 d. elektroninio pašto žinute eilinį kartą apkaltino jį „korupciniu solidarumu“ ir leido suprasti, kad jokių įrodymų neturi ir jų nesiųs, o pakankamai kvalifikuotas teisininkas gali parengti ieškinį pagal pateiktus įrodymus; Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuris, pasak pareiškėjo, turi būti būsimo civilinio ieškinio parengimo advokatui J. L. pagrindas, ne tik nėra įvardyta šio advokato kaltė dėl žalos padarymo, bet jo pavardė apskritai net neminima. Advokatas nurodė sutinkantis su V. S. tvirtinimu dėl nepakankamos kvalifikacijos įžvelgti akivaizdžius žalos įrodymus, todėl prašė Šiaulių VGTPT atleisti jį nuo pareigos teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui dėl kvalifikacijos trūkumo (b. l. 82). Remdamasi šiuo pranešimu ir vadovaudamasi VGTPĮ 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu (dėl nebendradarbiavimo su advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą), Šiaulių VGTPT 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. SP-4643-(7.2385) nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą, tačiau 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. SP-4671-(7.2385) minėtą sprendimą pripažino netekusiu galios (b. l. 83). Šiaulių VGTPT 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. SP-4671-(7.2385) nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo 2012 m. gruodžio 18 d. prašyme (reg. Nr. PP-743(7.1066) išdėstytas faktines aplinkybes, kurios turi reikšmės antrinės teisinės pagalbos tęsimui ir tolesniam bendradarbiavimui su advokatu. Advokatas 2013 m. sausio 18 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą (b. l. 84–85), prašydamas panaikinti Šiaulių VGTPT 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. SP-4671-(7.2385), t. y. sprendimą, kuriuo pripažintas netekusiu galios sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui nutraukimo. Nagrinėdamas šį ginčą, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino 2013 m. spalio 7 d. sudarytą taikos sutartį tarp pareiškėjo G. A. ir atsakovo Šiaulių VGTPT. Patvirtintos taikos sutarties 2.2 punktu Šiaulių VGTPT sutiko pakeisti 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. SP-3034-(7.2385), kuriuo advokatas G. A. paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą V. S., paskiriant ir pavedant kitą advokatą teikti antrinę teisinę pagalbą V. S. (b. l. 87). Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs V. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio 2013 m. spalio 8 d. nutarties panaikinimo, 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-25/2014 jo netenkino. Šioje nutartyje LVAT teisėjų kolegija nurodė, kad advokato G. A. inicijuota administracinė byla, kurioje buvo sudaryta taikos sutartis, byloja apie interesų konfliktą tarp advokato ir jo atstovaujamojo, o tai paneigia tinkamo bendradarbiavimo galimybę, todėl sprendimas pagal taikos sutartį pakeisti advokatą G. A. kitu advokatu neprieštarauja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatoms. Nutartyje nurodyta, jog taikos sutartimi pareiškėjui atsisakius nuo reikalavimo panaikinti Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. SP-3034-(7.2385) ir tarnybai sutikus pakeisti šį sprendimą, paskiriant kitą advokatą teikti antrinę teisinę pagalbą, V. S. teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti, nes antrinė teisinė pagalba jam bus teikiama civilinėje byloje, taigi, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tikslas – padėti fiziniam asmeniui tinkamai apginti galbūt pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus – bus pasiektas. Šiaulių VGTPT 2013 m. balandžio 9 d. rašte Nr. SD-46(7.2385), adresuotame pareiškėjui į jo 2013 m. kovo 21 d. prašymą, nurodė, jog nesprendė pakartotinio pareiškėjo kreipimosi dėl advokato G. A. pakeitimo kitu advokatu, kadangi šis klausimas nagrinėjamas Šiaulių apygardos administraciniame teisme.
Įvertinęs aptartus rašytinius įrodymus, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad advokatas: kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti procesinių dokumentų parengimui būtiną informaciją, kurią pateikti yra pareiškėjo pareiga, įtvirtinta VGTPĮ 4 straipsnio 2 punkte; išaiškino pareiškėjui dėl kokios priežasties negali parengti procesinių dokumentų pagal pareiškėjo pateiktus duomenis bei reikalavimus; išaiškino nepagrįsto ieškinio pateikimo pasekmes; buvo paskyręs susitikimą su juo Vilniuje (susitikimas neįvyko dėl pareiškėjo dalyvavimo teismo posėdyje). Teismas nagrinėjamo ginčo kontekste laikė svarbia aplinkybe tai, jog LVAT 2014 m. sausio 15 d. nutartyje konstatuota, kad advokatas G. A. teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą negalėjo dėl interesų konflikto tarp jo ir atstovaujamojo, tuo paneigiant tinkamo bendradarbiavimo galimybę, kad pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti, nes pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas kitas advokatas. Nors minėta nutartis priimta po skundžiamo sprendimo priėmimo, tačiau joje įvertinta jo priėmimo metu buvusi situacija.
Aptarti įrodymai leido teismui prieiti prie išvadų, kad pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje dėl žalos atlyginimo iš advokato G. A. neturi teisinės perspektyvos.
Pasisakydamas dėl kito skundžiamo Klaipėdos VGTPT sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13 priėmimo pagrindo – VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 8 punkto, teismas atsižvelgė į VGTPĮ 3 straipsnyje apibrėžtus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus, kuriais remiantis teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Vienas iš šių principų – draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 3 str. 4 p.). Įstatyme nepateiktas piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis sąvokos išaiškinimas. LVAT 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-964/2010 yra nurodęs, kad minėta definicija, o ypač aspektas dėl piktnaudžiavimo, susijęs su valstybės garantuojama teisine pagalba, aiškintina pasitelkiant teisės aiškinimo taisykles. Vienas iš dažniausiai taikomų teisės aiškinimo būdų – kalbinis. Kalbinio teisės aiškinimo būdu aiškinant žodžius ar sakinius, reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, kuris lemia žodžio ar sakinio prasmę (kontekstinio aiškinimo taisyklė). Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (kompiuterinis variantas) žodžio „piktnaudžiauti“ reikšmę pateikia kaip naudojimąsi kuo piktam, neleistiną naudojimąsi turimomis teisėmis. Tai reiškia tokį elgesį, kai siekiama pasinaudoti turimomis arba galbūt suteiktinomis teisėmis, nors tai neleistina ar siekiama pasinaudoti teisėmis piktam.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo piktnaudžiavimas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo prasme yra vertinamojo pobūdžio ir šį vertinimą Klaipėdos VGTPT turėjo atlikti atsižvelgusi į tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą, o informacijos, kuria remiantis turėjo būti atliktas vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs. Skundžiamame sprendime Nr. (1.31)-TPB-103-13 piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis įvertinta tai, kad pareiškėjas prašo antrinės teisinės pagalbos skundžiant advokato veiksmus, teikiant jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl kito advokato veiksmų apskundimo, teikiant jam antrinę teisinę pagalbą byloje pagal Vilniaus VGTPT ieškinį dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nutraukus pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl pareiškėjas siekia ginti tariamai pažeistas teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ir interesų. Kaip nesuderinamas su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirtimi ir principais įvertintas pareiškėjo itin nepagarbus atsiliepimas apie antrinę teisinę pagalbą teikusius advokatus ir Lietuvos advokatūrą bei išankstinis kategoriškas priešiškumas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų, advokatų bei Lietuvos advokatūros atžvilgiu.
Iš byloje pateikto Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pirmos instancijos administracinis teismas nustatė, kad apylinkės teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal V. S. ieškinį atsakovui J. L. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ieškinį atmetė bei iš V. S. priteisė 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui J. L. (b. l. 90–93). Iš sprendimo motyvų matyti, kad Vilniaus miesto I apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), iš V. S. Vilniaus tarnybos naudai į valstybės biudžetą priteista 1360,54 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų bei 25,09 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nes jam antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas konstatavus piktnaudžiavimo materialiosiomis ir procesinėmis teisės normomis faktą. Pareiškėjo Vilniaus VGTPT teikto prašymo turinys įrodo itin nepagarbų atsiliepimą apie jam antrinę teisinę pagalbą teikusius advokatus (pareiškėjas advokatą G. A. savo prašyme ne kartą pavadino „niekšu“, apkaltino „kriminaline veikla“, kyšio ėmimu; advokatą J. L. vadina bailia „seno zuikio“ dūšele) bei Lietuvos advokatūrą (nurodo, kad Lietuvos advokatūra organizuoja savo darbą pagal mafijos, asmeninės ištikimybės, solidarumo, korupcinių schemų bei keršto savo priešininkams principus), siekiu jam pakenkti pareiškėjas kaltina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų tarnautojus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, jog elgsenos pasirinkimas, kai pareiškėjas pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų pradinio tikslo, kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekiama priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Pareiškėjo konfliktai su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, reikalavimas argumentuoti visiškai nepagrįstus, advokato nuomone, reikalavimus teisiniais argumentais, pripažintinas piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba (LVAT 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-693/2008).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos apygardos administracinis teismas sprendime pripažino, kad atsakovo Sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13 juridinė motyvacija dėl VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalies 8 punkto taikymo yra teisėta ir pagrįsta, nes priešingai vertinant ginčo situaciją, būtų paneigtas draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principas. Sprendime Nr. (1.31)-TPB-103-13 konkrečiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą motyvai, ir pozicija dėl tokio pasirinkimo pagrįsta faktine medžiaga, ginčijamas individualus administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir nėra pagrindų jį naikinti. Netenkinęs reikalavimo panaikinti Klaipėdos VGTPT 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-103-13, teismas taip pat netenkino ir išvestinio reikalavimo, kuriuo prašoma atsakovą įpareigoti skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė atlyginti jam 300 Lt turtinę žalą, kuri, anot pareiškėjo, susidarė sprendžiant ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose nuo 2011 metų, taip pat prašė priteisti 2000 Lt neturinės žalos atlyginimą, argumentuodamas tuo, jog buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patyrė kančias, emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal CK 6.271 straipsnį deliktinės atsakomybės, kuri atsiranda dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai ar neveikimas (CK 246 straipsnis); 2) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Taigi, įstatymas reikalauja trijų esminių sąlygų, kurioms esant galimas žalos atlyginimas. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tai reiškia, kad žala atlyginama institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2013 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1458/2013 ir kt.). Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta; pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.).
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra pagrindo išvadai, jog Klaipėdos VGTPT, nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Minėta, kad prašymas atlyginti neturtinę žalą argumentuojamas tuo, jog dėl nesuteiktos antrinės teisinės pagalbos pareiškėjas egzistuoja kankinimo sąlygomis, patiria emocinę ir dvasinę depresiją ir pan. Tačiau skunde apsiribojama abstrakčiais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio įvertinimo, nepateikiant jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad jis patyrė 300 Lt turtinę žalą dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose, yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Be to, bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos specialia Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas nurodė, jog detalesnę informaciją apie patirtą turtinę ir neturtinę žalą pateiks nagrinėjant bylą teisme (b. l. 14), tačiau į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, jokių papildomų įrodymų nepateikė. Teismas pažymėjo, kad civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai nustatomas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda. Nenustatęs deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netenkino.
Remdamasis nustatytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, teismas konstatavo visų skunde pareikštų reikalavimų nepagrįstumą, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
III.
Pareiškėjas V. S. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (b. l. 114–115) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą.
Apelianto nuomone, teismas sprendime nekritiškai ir be atitinkamo faktų tikrinimo pakartojo Klaipėdos VGTPT motyvus, kuriuos biurokratai sugalvojo norėdami pateisinti savo veikimą ir neveikimą. Teismo sprendimas yra neobjektyvus, formalus. Apeliantui atrodo, kad pirmos instancijos teismas ieškojo motyvų, kuriais galima pateisinti atsakovo veikimą ir neveikimą, ir ignoravo teisinius aktus bei konstitucines normas, kurios įpareigoja teismą ginti piliečių teises. Nagrinėjant administracines bylas, teismai privalo aktyviai dalyvauti renkant ir tiriant įrodymus, nustatant visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas tirti. Apelianto įsitikinimu, šioje byloje minėta norma buvo ignoruota, kadangi byloje beveik nėra jokių dokumentų, paremiančių atsakovo poziciją, taip pat kaip ir pareiškėjo argumentų teisingumą. Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas matė, kad atsakovas sistemingai šiurkščiai pažeidžia Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnį (teisė į nešališką teismą), 13 straipsnį (teisė į efektyvią teisminio gynimo priemonę), 14 straipsnį (draudimas socialinės ar kitokios diskriminacijos), tačiau negynė pareiškėjo pažeistų teisių.
Šalies argumentai
Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovo nuomone, apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės objektyvaus pagrindo neturinčiais emocingais ir nelogiškais argumentais. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir nešališkai išnagrinėjo administracinės bylos medžiagą, savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei jų teisine analize, savo motyvuotas išvadas pateikė dėl visų esminių pareiškėjo skundo argumentų. Šių išvadų teisingumo nepaneigia vien tik subjektyvus pareiškėjo vertinimas, nesutikimas su priimtu sprendimu. Atsakovas palaikė Klaipėdos tarnybos poziciją, išdėstytą atsiliepime, paduotame pirmosios instancijos teismui, ir prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamą administracinį ginčą pareiškėjas iškėlė dėl Klaipėdos VGTPT 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13, kuriuo atsakovas atsisakė teikti pareiškėjui V. S. antrinę teisinę pagalbą pagal 2013 m. spalio 31 g. gautą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš advokato G. A., kuris Šiaulių VGTPT 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) ir 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. SP-4671-(7.2385) buvo paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje siekiant V. S. prisiteisti turtinę žalą iš J. L., t. y. iš advokato, kurį Kauno VGTPT 2010 m. kovo 18 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-P-992-829 buvo paskyrusi teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje. Pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir priteisti iš Lietuvos valstybės 300 Lt turtinę ir 2000 Lt neturtinę žalą.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas pareiškėjo skundą atmetė visiškai. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, esą pirmosios instancijos teismo sprendimas neobjektyvus, formalus, pažeidžiantis asmens teisę į teisminę gynybą. Pasak apelianto, teismas atliko pareigos išnagrinėti bylą objektyviai ir visapusiškai, sprendime pakartojo VGTPT argumentus ir siekė pateisinti atsakovą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Pagal to paties įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, skundą (prašymą) dėl viešojo ar vidaus administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Šios nuostatos, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos pareiškėjo nurodytu būdu. Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas teisminės gynybos, kad to, kad Klaipėdos VGTPT Sprendimu Nr. (1.31)-TPB-103-13 neskyrė jam antrinės teisinės pagalbos, vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.) 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 8 punktais (antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti; pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis), taip pat šio įstatymo 3 straipsnio 3 straipsnio 2 punktu, kuriame įtvirtintas vienas iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principų – valstybės garantuojama teisinė pagalba turi būti kokybiška, efektyvi ir ekonomiška.
Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Įstatymas nustato, kad pareiškėjas, pateikdamas skundą administraciniam teismui, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu. Bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.). Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismas minėtų procesinių normų reikalavimus įvykdė tinkamai. Teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, išsamiai ištyrė įrodymus ir jais remdamasis motyvuotai, išsamiai ir aiškiai išdėstė savo išvadas, kurias pagrindė konkrečiomis teisės normomis, taip pat atsižvelgė į ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką. Apelianto teiginius, esą pirmosios instancijos teismas pakartojo atsakovo argumentus, paneigia skundžiamo sprendimo motyvuojamoji dalis, kurioje teismas, be kita ko, išsamiai išanalizavo pareiškėjo ginčijamo Klaipėdos VGTP Sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13 turinį ir, remdamasis ištirtų pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 str. 6 d.) įrodymų (sprendime yra nuorodos į atitinkamus bylos lapus) visuma, išdėstė savo išvadas, kuriomis, atsižvelgdamas į nurodytas įstatymų normas, pagrindė kodėl pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti ir atmestini. Apelianto nesutikimas su pirmosios teismo sprendimu yra pagrįstas prielaidomis ir deklaratyvaus pobūdžio teiginiais.
Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai akcentavo, kad asmens teisė gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinė pagalbą nėra absoliuti. Ji teikiama vadovaujantis VGTPĮ 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principais (bylai aktualios redakcijos VGTPĮ 3 straipsnio 2 ir 4 punktai) ir esant šiame įstatyme nustatytoms sąlygoms (VGTPĮ 3 straipsnio 2, 3, 4, 8 dalys, 12, 13 straipsniai), kurių buvimą (nebuvimą) turi nustatyti prašymą dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo gavusi atitinkama VGTPT. Pabrėžtina, kad net ir tuo atveju, kai asmuo pagal turto ir metinių pajamų lygio kriterijų atitinka teisės gauti antrinę teisinę pagalbą sąlygas, tačiau nustatoma bent viena iš VGTPĮ 11 straipsnio 6 dalyje nurodytų aplinkybių, antrinė teisinė pagalba neteikiama. Nagrinėjamu atveju Klaipėdos VGTPT, nagrinėdama pareiškėjo prašymą, nustatė dvi tokias aplinkybes: pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti (VGTPĮ 11 str. 6 d. 1 p.); pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis (VGTPĮ 11 str. 6 d. 8 p.). Pagal minėtą teisinį reguliavimą atsakovas, nustatęs minėtas aplinkybes, neturėjo diskrecijos spręsti dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir turėjo prašymą atmesti. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus, nustatė, kad Šiaulių VGTPT paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą advokatas G. A. kelis kartus raštu (2012 m. rugsėjo 17 d., 2012 m. lapkričio 21 d. raštai) informavo V. S., kad negali parengti civilinio ieškinio, nes pareiškėjas nepateikia tam reikalingų duomenų ir dokumentų, išsamiai išdėstydamas priežastis dėl kurių negali parengti civilinio ieškinio, informavo raštu Šiaulių VGTPT (2012 m. rugsėjo 5 d., 2012 m. gruodžio 11 d. raštai) apie tai, kad jis negali teikti antrinės teisinės pagalbos V. S., nes jis nepateikė prašomų duomenų, neatvyko į susitikimą. VGTPĮ 4 straipsnyje numatytos pareiškėjų pareigios, tarp jų pareiga bendradarbiauti su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Atsisakymas bendradarbiauti, pateikti valstybės paskirtam teisininkui profesionalui duomenis, kurių reikia parengti atitinkamą procesinį dokumentą pagrįstai įvertintas kaip piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiomis ir procesinėmis teisėmis.
Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apelianto argumentą, apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 V. de H. v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 H. v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v. Spain). Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai patikrino pareiškėjo skundžiamo Klaipėdos VGTPT Sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13 pagrįstumą bei teisėtumą ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste ir sprendime išdėstė išsamius motyvus, su kuriais apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka ir jiems pritaria, todėl teisėjų kolegija dar kartą tais pačiais klausimais nepasisako. Tuo labiau, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nenurodė jokių konkrečių argumentų.
Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, esą pirmosios instancijos teismas nebuvo objektyvus, esą buvo pažeista pareiškėjo teisė į nešališką teismą, teisėjų kolegija pažymi, kad šie apelianto teiginiai yra nepagrįsti. EŽTT savo praktikoje yra išaiškinęs, jog Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus: subjektyvųjį ir objektyvųjį. Teismas turi būti nešališkas subjektyviąja prasme, t. y. teisėjų kolegijos nariams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų (pvz., byla H. prieš Daniją). Teismas turi būti nešališkas ir objektyvia prasme, t. y. turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo. Pavyzdžiui, byloje T. T. prieš Islandiją EŽTT pabrėžė, kad pagal objektyvumo testą turi būti nustatyta, ar išskyrus teisėjo asmeninį elgesį, galima nustatyti faktų, kurie kelia abejones dėl jo šališkumo. Sprendžiant klausimą, ar teisėjo nagrinėjančio bylą ir byloje dalyvaujančio asmens tarpusavio santykiai gali sudaryti pagrindą abejonei dėl teisėjo nešališkumo, minėto teismo praktikoje yra atsižvelgiama į šių asmenų tarpusavio santykių pobūdį, materialinę priklausomybę, giminystės ryšius ir pan. Apeliacinio skundo teiginio, esą teismas buvo neobjektyvus, apeliantas nepagrindė jokiais nurodytais faktais ir motyvuotais argumentais. Atvejai, kuriais teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnyje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nagrinėjamu atveju buvo kuri nors minėtoje įstatymo normoje nustatyta aplinkybė dėl kurios kuris nors teisėjų kolegijos teisėjas, ar visa teisėjų kolegija, negalėjo nagrinėti bylą. Tokių aplinkybių nenurodo ir apeliantas. Minėta, kad teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai, visapusiškai, priėmė įrodymais ir įstatymų normomis pagrįstą motyvuotą sprendimą. Vien tai, kad teismas, vykdydamas įstatymų leidėjo jam priskirtą funkciją, nepatenkino pareiškėjo skundo, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas, teisės į efektyvią teisminę gynybą pažeidimas ar pareiškėjo diskriminavimas.
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.
Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2014 m. vasario 14 d. sprendimą paliki nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.