- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-02-14
- Bylos Nr.
- I-531-162/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-01905-2013-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Dalia Gumuliauskienė
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės, sekretoriaujant Živilei Račkauskienei, 2014 m. sausio 27 d. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovėms – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13 panaikinimo, įpareigojimo Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2013 m. spalio 31 d. prašymą, turtinės bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1) panaikinti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-103-13, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2013 m. spalio 31 d. prašymą (reg. Nr. ATP-1897) civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo advokato G. A.;
2) įpareigoti Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui pagal 2013 m. spalio 31 d. prašymą (reg. Nr. ATP-1897) civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš atsakovo advokato G. A.;
3) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės 300 Lt turtinės žalos atlyginimą;
4) priteisti iš atsakovė Lietuvos valstybės 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, jog 2013 m. spalio 16 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai (toliau – ir Vilniaus tarnyba) pateikė prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-3476-13) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokato G. A., dirbančio advokatu Šiaulių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Šiaulių tarnyba), pareigų nevykdymo pagal Šiaulių tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. SP-3034-(7.2385) teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Minėtu sprendimu advokatas G. A. buvo paskirtas teikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, kurioje pareiškėjas siekė prisiteisti iš Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje (toliau – ir Kauno tarnyba) dirbančio advokato J. L. turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią po to, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 patenkino Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus tarnybos, ieškinį ir priteisė iš pareiškėjo į valstybės biudžetą atlyginti antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas. Teigia, jog advokatas J. L., paskirtas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą minėtoje byloje Kauno tarnybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2.)-10-T-935, visiškai nieko neveikė, neparengė nei vieno procesinio dokumento, nedalyvavo nei viename teismo posėdyje, neatsakydavo į pareiškėjo kreipimąsi susipažinti su byla ir kt. Pareiškėjo prašymus advokatui perduodavo Kauno tarnybos tarnautojai, tačiau advokatas nenustojo nieko neveikti, o Kauno tarnyba nesiėmė reikiamų veiksmų tam, kad užtikrintų pareiškėjo teises į garantuojamos teisinės pagalbos laikymąsi, tuo padarydama pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas teigia, kad Šiaulių tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) paskyrus antrinę teisinę pagalbą teikti advokatą G. A., 2012 m. rugpjūčio 21 d. perdavė advokatui prašymą susitikti su juo Vilniuje konsultacijai dėl ieškinio parengimo, tačiau 2012 m. rugsėjo 18 d. iš advokato gavo laišką, iš kurio matyti, kad advokatas nesupranta pareiškėjo pretenzijų advokatui J. L. esmės, taip pat advokatas prašė atsisakyti jo paslaugų. Pareiškėjas teigia 2012 m. rugsėjo 25 d. raštu informavęs Šiaulių tarnybą, jog neturi teisinio pagrindo atsisakyti advokato paslaugų, ne kartą kreipėsi į advokatą dėl bendradarbiavimo, tačiau advokatas tęsė bandymus neatlikti pareigų, remdamasis solidarumo su kolega principu, prieš kurį turėjo parengti ieškinį. Advokatas kreipėsi teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių tarnybos sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui. Šiaulių tarnybos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. SP-4643-(7.2385) antrinės teisinės pagalbos teikimas dėl nebendradarbiavimo su paskirtu advokatu buvo nutrauktas, bet 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. SP-4671-(7.2385) minėtas sprendimas buvo pripažintas netekusiu galios. Advokatas G. A. šį sprendimą skundė Šiaulių apygardos administraciniam teismui, o administracinė byla Nr. I-794-257/2013 buvo nutraukta Šiaulių tarnybai ir advokatui pasirašius taikos sutartį. Teigia, kad teisinė advokato neveikimo pasekmė tapo 2013 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013, kuriuo advokatui J. L. iš pareiškėjo priteista 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjas teigia, kad advokatas G. A. savo neteisėtais veiksmais jam padarė turtinę ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas teigia, kad Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Klaipėdos tarnyba) 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimas Nr. (1.31)-TPB-103-13, kuriuo atsisakyta teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš advokato G. A., yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų. Sprendimas nepagrįstas teisės normomis, neatsako į iškeltą klausimą, paliesta minimali pareiškėjo kreipimosi dalis ir ignoruotas daugybės trūkumų faktas, nepatvirtintas įstaigos antspaudu. Pareiškėjas nesutinka su jo prašymo persiuntimu nagrinėti Klaipėdos tarnybai. Pareiškėjo teigimu, toks veiksmas yra Vilniaus tarnybos kerštas jam už skundus ir procesus prieš šios tarnybos darbuotojus. Pažymi, jog prašymo persiuntimas nagrinėti Klaipėdos tarnybai turi tikslą padaryti pareiškėjui maksimalią žalą, nes advokatai iš kitų Lietuvos miestų nevažiuoja susitikti su klientais į kitą miestą. Nurodo, jog Klaipėdos tarnybos išvada apie pareiškėjo nebendradarbiavimą su advokatu ir tuo pačiu piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis yra standartinis atsakovo melas, besikartojantis visų teisinės pagalbos tarnybų sprendimuose, kai prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl advokato neveikimo. Pažymi, kad iš pateiktos medžiagos Klaipėdos tarnyba matė, jog advokatas savo veiksmais užkirto kelią pareiškėjui gauti teisinę pagalbą prieš kitą advokatą, tuo padarydamas turtinę ir neturtinę žalą, tačiau skundžiamu sprendimu Klaipėdos tarnyba paneigė pačią galimybę nustatyti teisingumą šiame ginče. Pareiškėjo teigimu, dėl šios priežasties Klaipėdos tarnyba turi prisiimti visą materialinę atsakomybę dėl žalos, kuri atsirado anksčiau dėl kitų asmenų kaltės, tačiau dėl Klaipėdos tarnybos aktyvių veiksmų tikslu apsaugoti nuo atsakomybės kaltąją pusę sukėlė pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą.
Pareiškėjas prašo priteisti 300 Lt turtinę žalą, kurią sudaro išlaidos sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose nuo 2011 metų. Taip pat pareiškėjas prašo priteisti 2000 Lt neturtinę žalą, nes buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patyrė kančias, emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau nei numatyta įstatyme.
Pareiškėjas, tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką (b.l. 96), į teismo posėdį neatvyko. Pareiškėjas 2014 m. sausio 14 d. prašymu (reg. Nr. 2-200) prašo bylą 2014 m. sausio 27 d. teismo posėdyje nagrinėti jam nedalyvaujant, nes neturi lėšų atvykti į teismo posėdį Klaipėdos mieste. Pažymi, kad visi faktai išdėstyti jo skunde ir teismo posėdžio metu naujų aplinkybių nenurodytų (b.l. 39).
Atsakovės – Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotos tinkamai (b.l. 34-35), atstovai į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepimu į skundą prašo bylą nagrinėti atstovams nedalyvaujant.
Atsakovė Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, atstovaujanti ir atsakovei Lietuvos valstybei, atsiliepime (b.l. 45-49) nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmeti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Klaipėdos tarnyba 2013 m. spalio 31 d. gavo Vilniaus tarnybos persiųstą pareiškėjo V. S. prašymą (reg. Nr. ATP-1897) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje „dėl pareigų nevykdymo pagal paskyrimą 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimas Nr. SP-3034-(7.2385) nereagavo į mano rašytinius kreipimusis“ (pastaba – kalba netaisyta). 2013 m. lapkričio 18 d. Klaipėdos tarnyba gavo pareiškėjo prašymą rusų kalba, o 2013 m. gruodžio 2 d. – šio prašymo vertimą. 2013 m. lapkričio 6 d. Klaipėdos tarnyba raštu Nr. (1.7.)-SR-3942 paprašė kitų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų pateikti duomenis apie pareiškėjui prašymo nagrinėjimo metu teikiamą antrinę teisinę pagalbą, siekiant įvertinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse (redakcija iki 2014 m. sausio 1 d.) nustatytus antrinės teisinės pagalbos teikimo pagrindus. Gavusi Kauno, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio tarnybų duomenis, Klaipėdos tarnyba 2013 m. gruodžio 10 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. (1.31)-TPB-103-13, kurio motyvai ir pagrindai bei Klaipėdos tarnybos kompetencija nagrinėti pareiškėjo prašymą yra išsamiai išdėstyti pačiame sprendime. Įvertinusi visą turimą informaciją, Klaipėdos tarnyba padarė išvadą, jog antrinė teisinė pagalba V. S. negali būti teikiama, nes pareiškėjo prašymo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas bei pareiškėjas piktnaudžiauja savo teisėmis ir valstybės garantuojama teisine pagalba.
Šalies argumentai
Nurodo, jog 2013 m. lapkričio 18 d. Klaipėdos tarnybai pateiktame prašyme pareiškėjas nurodė nesutinkantis su jo prašymo persiuntimu nagrinėti Klaipėdos tarnybai, tačiau atsakovė pažymi, jog tarnybos, vertindamos savo teisę ir kompetenciją nagrinėti pareiškėjų prašymus, privalo vadovautis tam teisiniam santykiui taikomomis teisės normomis, o ne pareiškėjo nuomone, prieštaravimais ar protestais. Atsakovė nurodo visiškai sutinkanti su Vilniaus tarnybos padaryta išvada dėl pareiškėjo prašymo perdavimo nagrinėti Klaipėdos tarnybai (t.y. siekimo išvengti interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui), todėl Klaipėdos tarnyba nusprendė nagrinėti pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą.
Teigia, jog reikalavimas priteisti žalą yra nepagrįstas, nes byloje nėra nei vienos iš deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama pareiškėjui, atsakovių atstovams nedalyvaujant rašytinio proceso tvarka (ABTĮ 79 straipsnio 5 dalis).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja
Byloje nagrinėjamas ginčas kilo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo teisinių santykių srityje, t.y. dėl Klaipėdos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. (1.31)-TPB-103-13, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2013 m. spalio 31 d. pateiktą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą (reg. Nr. ATP-1897) civilinėje byloje dėl materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimo iš advokato G. A., panaikinimo; įpareigojimo atsakovę priimti sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pagal pareiškėjo 2013 m. spalio 31 d. prašymą; 300 Lt turtinės ir 2000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Dėl pareiškėjo prašymo perdavimo nagrinėti Klaipėdos tarnybai
Rašytine bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. spalio 17 d. Vilniaus tarnybai pateikė prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-3476-13) suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokato G. A. pareigų nevykdymo pagal Šiaulių tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. SP-3034-(7.2385). (b.l. 67-69)
Vilniaus tarnyba 2013 m. spalio 28 d. raštu Nr. (1.7.)SD-5315-13 „Dėl prašymo persiuntimo“ (b.l. 74-75) pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo ir kitus prie šio prašymo pridėtus dokumentus (viso 36 lapus) persiuntė Klaipėdos tarnybai, prašydama įstatymų nustatyta tvarka juos išnagrinėti ir priimti atitinkamą sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo. Prašymo perdavimas nagrinėti Klaipėdos tarnybai argumentuojamas tuo, jog Vilniaus tarnybai iškilo abejonės dėl galimo šališkumo ir atitinkamai objektyvaus sprendimo priėmimo, nes V. S. 2013 m. spalio 17 d. prašyme keliami reikalavimai yra susiję su advokato G. A. teikta antrine teisine pagalba civilinėje byloje dėl žalos priteisimo iš advokato J. L., kuris Kauno tarnybos sprendimu buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą byloje prieš Vilniaus tarnybą. Teisiniu prašymo perdavimo nagrinėti Klaipėdos tarnybai pagrindu nurodyti Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 ir 2 punktai.
Rašto, kuriuo Vilniaus tarnyba persiuntė pareiškėjo prašymą nagrinėti Klaipėdos tarybai turinys patvirtina, jog Vilniaus tarnyba nustatė, kad V. S. 2012 m. birželio 22 d. prašymu Nr.(1.7.)-ATP-2191-12 prašė Vilniaus tarnybą suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą dėl Kauno tarnybos advokato J. L. veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Advokatas J. L. Kauno tarnybos 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. TP-2(2.2)-10-T-793-935 ir 2011 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2.)-11-P-793-179 buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 apskundimo, kuris buvo priimtas pagal ieškovo Vilniaus tarnybos pareikštą ieškinį atsakovui V. S. dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo į valstybės biudžetą. Siekdama išvengti interesų konflikto, Vilniaus tarnyba 2012 m. liepos 11 d. raštu Nr. (1.7.)SD-3498-12 persiuntė V. S. prašymą (reg. Nr. (1.7.)- ATP-2191-12) nagrinėti Panevėžio tarnybai, o ši tarnyba 2012 m. liepos 11 d. raštu Nr. (1.1.)-SR1-2313 pareiškėjo prašymą persiuntė nagrinėti Šiaulių tarnybai. Šiaulių tarnyba 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) suteikė V. S. antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, kurią teikti buvo paskirtas advokatas G. A.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, spręsdamos joms pavestą uždavinį užtikrinti antrinės teisinės pagalbos teikimą pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą, privalo vadovautis ne tik minėtu įstatymu, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip vientisu ir tiesiogiai taikytinu aktu, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymu (vienas iš šio įstatymo uždavinių – įtvirtinti priimamų sprendimų nešališkumą), Viešojo administravimo įstatymu (garantuoja teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą) ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams. Taigi bet kuris viešojo administravimo sistemos subjektas (kuriuo yra ir Vilniaus tarnyba), priimdamas sprendimą viešojo administravimo srityje, turi vadovautis ne tik tiesiogiai specialiai atitinkamus visuomeninius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, bet ir kitais teisės aktais, skirtais viešojo administravimo sistemos subjektams.
Viešojo administravimo įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatą, kad visos valdžios tarnauja žmonėms; nustato viešojo administravimo principus, viešojo administravimo sritis, viešojo administravimo subjektų sistemą ir administracinės procedūros organizavimo pagrindus; garantuoja asmenų teisę skųsti viešojo administravimo subjektų veiksmus, neveikimą ar administracinius sprendimus, taip pat teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą; įtvirtina kitas asmenų ir viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje (1 straipsnis). Minėto įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinti viešojo administravimo principai, kuriais viešojo administravimo subjektai privalo vadovautis savo veikloje: inter alia įstatymo viršenybės (3 straipsnio 1 punktas), objektyvumo (3 straipsnio 2 punktas), reiškiančio, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.
Siekiant suderinti valstybėje dirbančių asmenų privačius ir visuomeninius interesus, suteikti viešiesiems interesams pirmenybę prieš privačius interesus ir tokiu būdu užtikrinti valstybinėje tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumą, Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtintos asmenų, dirbančių valstybinėje tarnyboje, bendrosios prievolės. Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1, 2 bei 4 punktai privalomai įpareigoja asmenis, dirbančius valstybinėje tarnyboje: nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas (1 punktas); teisės aktų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti interesų konflikto ir elgtis taip, kad nekiltų jokių abejonių, jog toks konfliktas yra (2 punktas); priimant sprendimus, vadovautis įstatymais ir visų asmenų lygybės principu (4 punktas). Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje imperatyviai įtvirtintas draudimas asmeniui, dirbančiam valstybinėje tarnyboje, dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus arba kitaip paveikti sprendimus, kurie sukelia interesų konfliktą.
Lietuvos vyriausiojo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. birželio 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A525-998/2013, išaiškino, jog Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybės tarnyboje įstatymas savo esme yra prevencinis ir valstybinėje tarnyboje dirbantis asmuo privalo vengti net šališkumo regimybės. Įstatymų leidėjas aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtino atitinkamas teisines priemones, kurių turi laikytis asmenys, dirbantys valstybinėje tarnyboje, kad visuomenei nekiltų jokių abejonių dėl valstybės tarnyboje priimamų sprendimų nešališkumo, skaidrumo, t. y. įstatymų leidėjas, drausdamas asmenims, dirbantiems valstybinėje tarnyboje dalyvauti rengiant, svarstant ar priimant sprendimus, dėl kurių atsiranda interesų konfliktas, aiškiai apibrėžė kokių priemonių ir kokia tvarka turi imtis asmuo, dirbantis valstybinėje tarnyboje, siekdamas išvengti interesų konflikto situacijos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-230/2013).
Nagrinėdama pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą (reg. Nr. (1.7.)-ATP-3476-13) suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl advokato G. A. pareigų nevykdymo civilinėje byloje dėl žalos priteisimo iš advokato J. L., kuris Šiaulių tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) buvo paskirtas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje prieš Vilniaus tarnybą, Vilniaus tarnyba privalėtų įvertinti, ar pareiškėjo prašyme nurodyti reikalavimai yra pagrįsti, ar atstovavimas pareiškėjo interesams tokioje byloje būtų perspektyvus ir kt., t.y. įvertinti, ar pareiškėjas atitinka Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytas sąlygas, o taip pat ar nėra šio įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyje nurodytų pagrindų, kuriems esant antrinė teisinė pagalba neteikiama.
Remdamasi išdėstytu, teisėju kolegija sprendžia, kad Vilniaus tarnyba, siekdama išvengti interesų konflikto priimant sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo pareiškėjui V. S., pagrįstai jo prašymo nagrinėjimą persiuntė Klaipėdos tarnybai.
Dėl Klaipėdos tarnybos 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimo Nr. (1.3.)-TPB-103-13 teisėtumo ir pagrįstumo
Vilniaus tarnybos persiųstą pareiškėjo 2013 m. spalio 17 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimo iš atsakovo advokato G. A. Klaipėdos tarnyba gavo 2013 m. spalio 31 d. (reg. Nr. ATP-1897).
Pareiškėjas prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą (b.l. 67-71) be kitų argumentų nurodė, kad advokatas pareiškėjo prašomą ieškinį galėjo parengti pagal Šiaulių tarnyboje esančius dokumentus, tačiau to nepadarė, o 2013 m. spalio 8 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. I-794-257/2013, kuria buvo patvirtinta taikos sutartis tarp pareiškėjo G. A. ir Šiaulių tarnybos, įrodo advokato veiksmų neteisėtumą, t.y. nepagrįstą atsisakymą vykdyti Šiaulių tarnybos 2012 m. rugsėjo 21 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo civilinėje byloje. Tačiau teismui neišnagrinėjus bylą iš esmės, advokatas išvengė teismo įvertinimo už jo neteisėtą elgesį, teisininko įgūdžių panaudojimą klientui pakenkti.
Klaipėdos tarnyba 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimu Nr. (1.3.)-TPB-103-13 (toliau – ir skundžiamas sprendimas, Sprendimas) atsisakė pareiškėjui V. S. suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal 2013 m. spalio 31 d. Klaipėdos tarnyboje gautą (reg. Nr. ATP-1898) Vilniaus tarnybos persiųstą prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl materialinės ir nematerialinės žalos atlyginimo iš atsakovo advokato G. A. tuo pagrindu, kad pareiškėjo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas bei pareiškėjas piktnaudžiauja savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis bei valstybės garantuojama teisine pagalba. (b.l. 19-25)
Skundžiamo sprendimo teisiniu pagrindu nurodytas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnio 2 punktas, 11 straipsnio 6 dalies 1 ir 8 punktai bei 18 straipsnis (redakcija, galiojusi iki 2014 m. sausio 1 d.)
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnis, reglamentuojantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus, numato, kad ši pagalba teikiama remiantis šiais principais: 1) lygiateisiškumo ir visų asmenų teisių bei įstatymų saugomų interesų apsaugos; 2) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kokybės, efektyvumo ir ekonomiškumo; 3) taikaus ginčų sprendimo prioriteto; 4) draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis.
Teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus. Tokiais ribojimais laikytini ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje numatyti atvejai, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Minėto įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 1 punkte nustatyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o 11 straipsnio 6 dalies 8 punktas numato, kad antrinė teisinė pagalba negali būti teikiama, jeigu pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo ją teikti) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi, ar pareiškėjas atitinka įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nurodytas sąlygas, o taip pat, ar nėra šio įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nurodytų sąlygų, kurioms esant antrinė teisinė pagalba neteikiama. Pažymėtina, kad vertinti, ar nėra įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalyse nustatytų sąlygų, yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga veikti įgyvendinant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus tikslus, laikantis šio įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintų teisinės pagalbos teikimo principų.
Taigi atvejai, kai antrinė teisinė pagalba neteikiama, nustatyti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje, o atvejai, kai tarnyba turi diskrecijos teisę atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra nustatyti šio įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje. Kai tarnyba nustato, kad prašymo aplinkybėms taikytinos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies nuostatos, ji neturi diskrecijos spręsti dėl pagalbos suteikimo ir turi pareigą pareiškėjo prašymą atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-71/2011).
Taigi, nagrinėjant administracinę bylą būtina nustatyti, ar Klaipėdos tarnyba, priimdama skundžiamą sprendimą, turėjo pakankamai faktinių duomenų, pagrindžiančių aplinkybes, jog siekiamas iškelti ginčas neturės teisinės perspektyvos ir valstybės garantuojamo įgalioto atstovo teikiama teisinė pagalba bus beprasmė (neperspektyvi) bei tai, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis.
Minėta, kad Klaipėdos tarnyba nagrinėjo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą kreipiantis į teismą dėl civilinės bylos dėl žalos atlyginimo iškėlimo advokatui G. A. už netinkamą pareigų atlikimą pagal Šiaulių tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. SP-3034-(7.2385). Nurodytu Šiaulių tarnybos sprendimu (b.l. 77-78) advokatas G. A. buvo paskirtas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, rengiant procesinius dokumentus pirmos instancijos teismui ir atstovaujant pareiškėjo interesams civilinę bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme. Sprendime plačiau nedetalizuota civilinės bylos esmė, tačiau ji nustatyta iš byloje esančios rašytinės medžiagos, pagal kurią Šiaulių tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimu Nr. SP-3034-(7.2385) advokatas G. A. buvo paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą, siekiant pareiškėjui prisiteisti iš advokato J. L., Kauno tarnybos ir Lietuvos advokatūros turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią po to, kai Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 tenkino Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus tarnybos, ieškinį V. S. ir iš jo priteisė į valstybės biudžetą atlyginti 1360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų.
Skundžiamas sprendimas grindžiamas tokiais argumentais. Nustatyta, jog advokatas G. A. mažiausiai tris kartus kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti procesinių dokumentų parengimui būtiną informaciją bei dokumentus, savo raštuose išsamiai išaiškino pareiškėjui, kodėl negali parengti procesinių dokumentų pagal pareiškėjo jau pateiktus duomenis ir reikalavimus, įspėjo apie gręsiančiais sankcijas už nepagrįsto ieškinio pateikimą, taip pat informavo apie pareiškėjo teisę kreiptis į Šiaulių tarnybą dėl advokato pakeitimo, jeigu pareiškėjas yra nepatenkintas advokato teikiama antrine teisine pagalba. Advokatas taip pat buvo paskyręs susitikimo su pareiškėju Vilniuje laiką, tačiau susitikimas neįvyko dėl paties pareiškėjo. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų ar įrodymų, kuriuose būtų užfiksuota, jog advokatas netinkamai vykdė savo pareigas bei nepateikta jokių įrodymų, pagrindžiančių žalos padarymo faktą bei dydį. Sprendė nesant nei vienos iš deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, todėl padarė išvadą, kad reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš advokato yra akivaizdžiai nepagrįstas. Sprendime nurodyta, kad pareiškėjas advokatą G. A. savo prašyme ne kartą pavadino „niekšu“, apkaltino „kriminaline veikla“, kyšio ėmimu; biurokratizmu ir „kriminaliniais“ žaidimais bei siekiu jam pakenkti kaltina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų tarnautojus, tačiau jokių objektyvių duomenų ar įrodymų, kuriais galėtų pagrįsti tokius kaltinimus, nepateikė. Pažymėta, kad nors tarnybos sprendimas teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą advokatui yra privalomas, tačiau advokatas taip pat privalo laikytis ir advokatų veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų bei principų. Todėl advokato G. A. kreipimasis į Šiaulių tarnybą dėl advokato pakeitimo, informacijos apie galimą interesų konflikto grėsmę ar kvalifikacijos stoką, ar pareiškėjo informavimas apie reikalavimus, keliamus procesiniams dokumentams, prašymas pateikti būtinus papildomus duomenis ir atsisakymas rengti procesinius dokumentus tokius, kokių reikalauja pats pareiškėjas, kai tokių dokumentų parengimas neatitiktų procesiniams dokumentams teisės aktų nustatytų reikalavimų, negali būti laikomas neteisėtais veiksmais ar pareigų neatlikimu. Skundžiamame sprendime vertina, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas šiuo atveju tapo negalimas dėl paties pareiškėjo nenoro bendradarbiauti su advokatu ir teikti jam visą būtiną ir išsamią informaciją bei dėl pareiškėjo reikalavimo parengti procesinius dokumentus tokius, kokius teisingais mano esant pats pareiškėjas, visiškai neatsižvelgdamas į profesionalaus teisininko teikiamą informaciją ir konsultaciją. Nurodyta, kad neteisėtais veiksmais negali būti laikomas advokato kreipimasis į teismą su skundu dėl Šiaulių tarnybos sprendimo panaikinimo, o teikti siūlymą dėl antrinės teisinės pagalbos nutraukimo paaiškėjus teisinės pagalbos nutraukimo pagrindams taip pat yra ne tik advokato teisė, bet ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga. Pareiškėjas prašo antrinės teisinės pagalbos skundžiant advokato veiksmus, teikiant jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl kito advokato veiksmų apskundimo, todėl toks pareiškėjo elgesys vertinamas kaip piktnaudžiavimas valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis, o antrinės teisinės pagalbos suteikimas šiuo atveju akivaizdžiai prieštarautų valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principams. Pažymėta, kad pareiškėjo elgesys bei išankstinis kategoriškas priešiškumas tarnybų, advokatų ir Lietuvos advokatūros atžvilgiu yra nesuderinamas su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirtimi ir principais, nes tai daro bendradarbiavimą tarp pareiškėjo ir tarnybos bei antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtų advokatų absoliučiai negalimu.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėdamas konkretų reikalavimą. Nors sprendžiant, ar yra pagrindas teikti antrinę teisinę pagalbą, negali būti nagrinėjami tokie klausimai, kuriuos spręsti yra priskirta teismo kompetencijai, tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiauti teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, pirminį vertinimą, ar reikalavimas pagrįstas, suteikia tarnybai. Tarnyba savo kompetencijos ribose turi įvertinti, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmę išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra pažymėjęs, kad atstovavimo byloje perspektyvumas negali būti tapatinamas su asmens pažeistos ar tariamos teisės absoliučiu apgynimu byloje, jis turi būti siejamas su prielaidų kreiptis į teismą pakankamumo kriterijumi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1681/2012).
Taigi, nustatant Klaipėdos tarnybos veiksmų teisėtumą arba neteisėtumą ir atsižvelgiant į tai, kad tarnyba vertino pareiškėjo galimos civilinės bylos perspektyvumą, jo reikalavimų pagrįstumą, būtina įvertinti su tuo susijusias faktines aplinkybes.
Byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad advokatas G. A. 2012 m. rugsėjo 5 d. kreipėsi į Šiaulių tarnybą, prašydamas atleisti jį nuo pareigos teikti V. S. antrinę teisinę pagalbą, nes pareiškėjo pateiktų dokumentų nepakanka ne tik tam, kad būtų priimtas palankus sprendimas, bet jų nepakanka netgi tam, kad teismas netaikytų Civilinio proceso kodekse numatytų sankcijų už nesąžiningą nepagrįsto ieškinio pareiškimą. Nurodė, jog pareiškėjas reikalauja atvykti į susitikimą Vilniuje, tačiau advokatas to negali padaryti ir paaiškino priežastis, dėl kurių šio prašymo negali įvykdyti (b.l. 78). Advokatas 2012 m. rugsėjo 18 d. raštu pranešė pareiškėjui nesuprantantis jo prašymo esmės, nurodė, kad atvykti susitikti Vilniuje negali, nes šios išlaidos jam nebus atlygintos, todėl pasiūlė pareiškėjui su advokatu bendrauti kitomis ryšio priemonėmis bei kreiptis į Šiaulių tarnybos direktorių dėl jo pakitimo kitu advokatu, kadangi advokato ir kliento santykiai nėra pagrįsti tarpusavio pasitikėjimu (b.l. 79). Šiaulių tarnyba 2012 m. spalio 18 d. raštu Nr. SD-1882(7.2385) nurodė advokatui susisiekti su pareiškėju, susipažinti su keliamais reikalavimais teisme ir kita informacija, susijusia su byla, kad galėtų tinkamai pasiruoši atstovavimui teisme bei užtikrinti efektyvią pažeistų interesų gynybą. Šiame rašte Šiaulių tarnyba nurodė, kad 2012 m. rugsėjo 17 d. raštu Nr. SD-1651(7.2385) jau yra informavusi advokatą G. A. toliau teikti antrinę teisinę pagalbą V. S. arba pateikti motyvuotą pranešimą dėl atstovavimo byloje neperspektyvumo (b.l. 80). Advokatas 2012 m. lapkričio 21 d. raštu pareiškėjui pranešė negalintis šiuo metu paruošti procesinį dokumentą dėl žalos atlyginimo pagal pareiškėjo 2012 m. rugsėjo 25 d. prašymą dėl įrodymų stokos. Advokatas paprašė pareiškėją konkrečiai įvardinti advokato J. L. neteisėtus veiksmus ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, išaiškino turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo reglamentavimą bei gręsiančias sankcijas už nepagrįsto ieškinio pateikimą. Advokatas taip pat nurodė, kad vykdydamas Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimus, apie Šiaulių tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą praneš Lietuvos advokatų tarybai ir advokatui J. L. (b.l. 80-81). Advokatas 2012 m. gruodžio 11 d. pranešime Šiaulių tarnybai nurodė, kad pareiškėjas visų reikalaujamų įrodymų nepateikė, į Vilniuje paskirtą susitikimą neatvyko, 2012 m. lapkričio 30 d. elektroninio pašto žinute eilinį kartą jį apkaltino „korupciniu solidarumu“ ir davė suprasti, kad jokių įrodymų neturi ir jų nesiųs, o pakankamai kvalifikuotas teisininkas gali parengti ieškinį pagal pateiktus įrodymus. Nurodė, jog iš Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010, kuris, pareiškėjo teigimu, turi būti būsimo civilinio ieškinio parengimo advokatui J.L. pagrindu, ne tik kad nėra įvardinta šio advokato kaltė dėl žalos padarymo, bet jo pavardė aplamai net neminima. Advokatas nurodė sutinkantis su V. S. tvirtinimu dėl advokato nepakankamos kvalifikacijos įžvelgti akivaizdžius žalos įrodymus, todėl prašė Šiaulių tarnybą atleisti jį nuo pareigos teikti antrinę teisinę pagalbą V. S. dėl kvalifikacijos trūkumo (b.l. 82). Remdamasi šiuo pranešimu ir vadovaudamasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 10 punktu (dėl nebendradarbiavimo su advokatu, teikiančiu antrinę teisinę pagalbą), Šiaulių tarnyba 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. SP-4643-(7.2385) nutraukė pareiškėjui antrinės teisinės pagalbos teikimą, tačiau 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. SP-4671-(7.2385) minėtą sprendimą pripažino netekusiu galios (b.l. 83). Šiaulių tarnybos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendime Nr. SP-4671-(7.2385) nurodyta, kad jis priimtas atsižvelgiant į pareiškėjo 2012 m. gruodžio 18 d. prašyme (reg. Nr. PP-743(7.1066) išdėstytas faktines aplinkybes, iš kurių nustatė, kad jos turi reikšmės dėl antrinės teisinės pagalbos tęsimo ir tolesnio bendradarbiavimo su advokatu. Advokatas 2013 m. sausio 18 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą (b.l. 84-85), prašydamas panaikinti Šiaulių tarnybos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. SP-4671-(7.2385), t.y. sprendimą, kuriuo pripažintas netekusiu galios sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjui nutraukimo. Nagrinėdamas šį ginčą, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-794-257/2013 patvirtino 2013 m. spalio 7 d. sudarytą taikos sutartį tarp pareiškėjo G. A. ir atsakovės Šiaulių tarnybos. Patvirtintos taikos sutarties 2.2 punktu Šiaulių tarnyba sutiko pakeisti 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr.SP-3034-(7.2385), kuriuo advokatas G. A. paskirtas teikti antrinę teisinę pagalbą V. S., paskiriant ir pavedant kitą advokatą teikti antrinę teisinę pagalbą V. S. (b.l. 87). Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs V. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio 2013 m. spalio 8 d. nutarties panaikinimo, 2014 m. sausio 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS556-25/2014 jo netenkino. Šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad advokato G. A. inicijuota administracinė byla, kurioje buvo sudaryta taikos sutartis, byloja apie interesų konfliktą tarp advokato ir jo atstovaujamojo, o tai paneigia tinkamo bendradarbiavimo galimybę, todėl sprendimas pagal taikos sutartį pakeisti advokatą G. A. kitu advokatu neprieštarauja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatoms. Nutartyje nurodyta, jog taikos sutartimi pareiškėjui atsisakius nuo reikalavimo panaikinti Šiaulių tarnybos 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr.SP-3034-(7.2385) ir tarnybai sutikus pakeisti 2012 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr.SP-3034-(7.2385, paskiriant ir pavedant advokatą teikti antrinę teisinę pagalbą, V. S. teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti, nes antrinė teisinė pagalba V. S. bus teikiama civilinėje byloje, tik tarnyba paskirs kirą advokatą. Nutartyje konstatuota, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tikslas – padėti fiziniam asmeniui tinkamai apginti galbūt pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, bus pasiektas. Šiaulių tarnybos 2013 m. balandžio 9 d. raštu Nr. SD-46(7.2385), adresuotu pareiškėjui į jo 2013 m. kovo 21 d. prašymą, nustatyta, kad Šiaulių tarnyba nesprendė pakartotinio pareiškėjo kreipimosi dėl advokato G. A. pakeitimo kitu advokatu dėl to, kad šis klausimas nagrinėjamas Šiaulių apygardos administraciniame teisme.
Aptarti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad advokatas kreipėsi į pareiškėją, prašydamas pateikti procesinių dokumentų parengimui būtiną informaciją, kurią pateikti yra pareiškėjo pareiga, įtvirtinta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 4 straipsnio 2 punkte; išaiškino pareiškėjui dėl kokios priežasties negali parengti procesinių dokumentų pagal pareiškėjo pateiktus duomenis bei reikalavimus, išaiškino nepagrįsto ieškinio pateikimo pasekmes, buvo paskyręs susitikimą su juo Vilniuje (susitikimas neįvyko dėl pareiškėjo dalyvavimo teismo posėdyje). Nagrinėjamo ginčo kontekste svarbu tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartyje konstatuota, kad advokatas G. A. teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą negalėjo dėl interesų konflikto tarp jo ir atstovaujamojo, tuo paneigiant tinkamo bendradarbiavimo galimybę, kad pareiškėjo V. S. teisės ir teisėti interesai nebus pažeisti, nes pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą teikti paskirtas kitas advokatas. Nors minėta nutartis priimta po skundžiamo sprendimo priėmimo, tačiau joje įvertinta jo priėmimo metu buvusi situacija
Teisėjų kolegijos vertinimu, aptarti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą byloje dėl žalos atlyginimo iš advokato G. A. neturi teisinės perspektyvos.
Skundžiamas Klaipėdos tarnybos sprendimas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui yra grindžiamas ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punkte nurodytu pagrindu.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnis apibrėžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus, kuriais remiantis teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba. Vienas iš šių principų – draudimas piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiosiomis bei procesinėmis teisėmis (3 straipsnio 4 punktas). Įstatyme nepateiktas piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, materialiomis ar procesinėmis teisėmis sąvokos išaiškinimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-964/2010 yra nurodęs, kad minėta definicija, o ypač aspektas dėl piktnaudžiavimo susijęs su valstybės garantuojama teisine pagalba, aiškintina pasitelkiant teisės aiškinimo taisykles. Vienas iš dažniausiai taikomų teisės aiškinimo būdų – kalbinis. Kalbinio teisės aiškinimo būdu aiškinant žodžius ar sakinius, reikia atsižvelgti į jų vartojimo kontekstą, kuris lemia žodžio ar sakinio prasmę (kontekstinio aiškinimo taisyklė). Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (kompiuterinis variantas) žodžio „piktnaudžiauti“ reikšmę pateikia kaip naudojimąsi kuo piktam, neleistiną naudojimąsi turimomis teisėmis. Tai reiškia tokį elgesį, kai siekiama pasinaudoti turimomis arba galimai suteiktinomis teisėmis, nors tai neleistina ar siekiama pasinaudoti teisėmis piktam.
Pareiškėjo piktnaudžiavimas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo prasme yra vertinamojo pobūdžio ir šį vertinimą Klaipėdos tarnyba turėjo atlikti įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų visumą, o informacijos, kuria remiantis turėjo būti atliktas vertinimas, šaltiniai gali būti įvairūs.
Skundžiamame sprendime piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba, savo materialiosiomis ir procesinėmis teisėmis įvertinta tai, kad pareiškėjas prašo antrinės teisinės pagalbos skundžiant advokato veiksmus, teikiant jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl kito advokato veiksmų apskundimo, teikiant jam antrinę teisinę pagalbą byloje pagal Vilniaus tarnybos ieškinį dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo nutraukus pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl piktnaudžiavimo valstybės garantuojama teisine pagalba, todėl pareiškėjas siekia ginti tariamai pažeistas teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ir interesų. Kaip nesuderinamas su valstybės garantuojamos teisinės pagalbos paskirtimi ir principais įvertintas pareiškėjo itin nepagarbus atsiliepimas apie antrinę teisinę pagalbą teikusius advokatus ir Lietuvos advokatūrą bei išankstinis kategoriškas priešiškumas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų, advokatų bei Lietuvos advokatūros atžvilgiu.
Byloje pateiktu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 17 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-16793-566/2013 nustatyta, jog teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal V. S. ieškinį atsakovui J. L. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, ieškinį atmetė bei iš V. S. priteisė 2000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui J. L. (b.l. 90-93). Iš sprendimo motyvų matosi, jog Vilniaus miesto I apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010, iš V. S. Vilniaus tarnybos naudai į valstybės biudžetą priteista 1360,54 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 5 procentų dydžio metinių procesinių palūkanų bei 25,09 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nes jam antrinės teisinės pagalbos teikimas buvo nutrauktas konstatavus piktnaudžiavimo materialiosiomis ir procesinėmis teisės normomis faktą. Pareiškėjo Vilniaus tarnybai teikto prašymo turinys įrodo itin nepagarbų atsiliepimą apie jam antrinę teisinę pagalbą teikusius advokatus (pareiškėjas advokatą G. A. savo prašyme ne kartą pavadino „niekšu“, apkaltino „kriminaline veikla“, kyšio ėmimu; advokatą J. L. vadina bailia „seno zuikio“ dūšele) bei Lietuvos advokatūrą (nurodo, kad Lietuvos advokatūra organizuoja savo darbą pagal mafijos, asmeninės ištikimybės, solidarumo, korupcinių schemų bei keršto savo priešininkams principus), siekiu jam pakenkti kaltina valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybų tarnautojus.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje nurodoma, jog elgsenos pasirinkimas, kai pareiškėjas pradeda ginti teises, kurios yra atitrauktos nuo pirminių ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų, pradinio tikslo, kelia abejones dėl pareiškėjo siekio, sąžiningo naudojimosi jam suteiktomis teisėmis ir paneigia įstatymų leidėjo ketinimus ir tikslus, kurių buvo siekiama priimant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymą. Pareiškėjo konfliktai su antrinę teisinę pagalbą teikiančiu advokatu, reikalavimas argumentuoti visiškai nepagrįstus, advokato nuomone, reikalavimus teisiniais argumentais, pripažintinas piktnaudžiavimu valstybės garantuojama teisine pagalba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-693/2008).
Skundžiamo sprendimo juridinė motyvacija Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 6 dalies 8 punktu laikytina teisėta ir pagrįsta, nes priešingai vertinant ginčo situaciją, teisėjų kolegijos nuomone, būtų paneigtas draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis principas.
Skundžiamame sprendime konkrečiai nurodyti atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą motyvai ir pozicija dėl tokio pasirinkimo pagrįsta faktine medžiaga, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčijamas individualus administracinis aktas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus ir nėra pagrindų jo panaikinimui. Netenkinus reikalavimo panaikinti Klaipėdos tarnybos 2013 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (1.31)-TPB-103-13, netenkinamas ir išvestinis reikalavimas, kuriuo prašoma atsakovę įpareigoti skirti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą.
Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo
Pareiškėjas prašo priteisti 300 Lt turtinei žalai atlyginti, kuri, pareiškėjo teigimu, susidarė sprendžiant ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose nuo 2011 metų; pareiškėjas taip pat prašo priteisti 2000 Lt patirtai neturinei žalai atlyginti. Prašymą priteisti neturtinę žalą argumentuoja tuo, jog buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patyrė kančias, emocinę ir dvasinę depresiją, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose.
Civilinio kodekso 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Šios sąlygos yra: 1) neteisėti veiksmai ar neveikimas (CK 246 straipsnis); 2) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis); 3) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (CK 6.247 straipsnis). Taigi įstatymas reikalauja trijų esminių sąlygų, kurioms esant galimas žalos atlyginimas. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Tai reiškia, kad žala atlyginama institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymas draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis numato, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visus elementus, lemiančius pastarosios žalos atlyginimą: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis); priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 straipsnis); teisės pažeidimu padarytą žalą (CK 6.249 straipsnis). Šie elementai žalos atsiradimo kontekste vienas be kito negali egzistuoti.
Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011 ir kt.) Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012, 2013 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1458/2013 ir kt.)
Nėra pagrindo išvadai, kad Klaipėdos tarnyba, nagrinėdama pareiškėjo prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo, neveikia taip, kaip pagal įstatymus privalo veikti.
Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda. Šia nuostata vadovaujamasi ir kai prašoma priteisti neteisėtais valstybės institucijų veiksmais (neveikimu) padarytą neturtinę žalą. Kaip jau minėta sprendime, prašymas atlyginti neturtinę žalą argumentuojamas tuo, jog dėl nesuteiktos antrinės teisinės pagalbos pareiškėjas egzistuoja kankinimo sąlygomis, patiria emocinę ir dvasinę depresiją ir pan. Skunde apsiribojama abstrakčiais teiginiais dėl patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio įvertinimo, nepateikiant jokių šiuos teiginius patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjo skunde nurodyti argumentai, kad 300 Lt turtinę žalą patyrė dėl išlaidų, kurios susidarė sprendžiant šį ginčą teisminėse ir ikiteisminėse institucijose, yra abstraktaus pobūdžio ir nepagrįsti objektyviais duomenimis. Be to, pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidos yra priteisiamos specialia Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Akcentuotina, kad pareiškėjas nurodė, jog detalesnę informaciją apie patirtą turtinę ir neturtinę žalą pateiks nagrinėjant bylą teisme (b.l. 14), tačiau pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant, jokių papildomų įrodymų nepateikė. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, kai nustatomas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda. Nenustačius deliktinės atsakomybės kilimo sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo netenkintinas.
Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu darytina išvada apie visų skunde pareikštų reikalavimų nepagrįstumą, todėl skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendė:
pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai – apeliacinės instancijos teismui.