Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjai A. D., jos atstovei advokatei D. B., suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Nacionalinės žemės tarnybos Panevėžio skyriaus atstovei J. T.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo pagal pareiškėjos A. D. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas tenkintinas.

Juridiniai faktai - tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-421/2008). Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę, t. y. toks, nuo kurio priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis).

Pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, šiuo tikslu ir prašo nustatyti, jos manymu, juridinę reikšmę turintį faktą. Nuosavybės teisių atkūrimą nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d. reglamentavo Įstatymas dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų, nuo 1997 m. liepos 9 d. jį pakeitė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Abu teisės aktai (jų 10 straipsniai) nustatė, kad asmuo, siekiantis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, privalo pateikti prašymą ir dokumentus, patvirtinančius jo, kaip pretendento, tinkamumą bei nuosavybės teisę. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad nuosavybės teisės atkūrimas yra subjektinės teisės įgyvendinimas; asmuo, siekiantis šią teisę įgyvendinti, visų pirma turi būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikęs pilietybę, giminystės ryšį ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus, kaip to reikalauja nurodyti nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašymą agrarinei žemės tarnybai grąžinti nuosavybę į J. K. žemę pareiškė 1997 m. sausio 24 d. ir tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai (38-39 b.l.). Prašymas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą paduotas laiku ir nepraleidus įstatymo nustatyto termino. Pagal pateiktus Nacionalinės žemės tarnybos duomenis nuosavybės teisės A. D. nebuvo atkurtos, nes 1930 m. J. K. visą savo žemė padovanojo sūnui J. K. ir ji nepriskiriama prie pretendentų atkurti nuosavybės teises į savo dėdės J. K. išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis socialinis teisinis procesas, kurio tikslas – nors iš dalies panaikinti neteisėto nuosavybės atėmimo padarinius, grąžinti buvusiems savininkams neteisėtai nacionalizuotą ar kitaip nusavintą jų turtą ir taip apginti pažeistą jų nuosavybės teisę. Nuosavybės teisės piliečiams atkuriamos pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas. Sprendžiant klausimą dėl to, kas buvo sklypo savininkas nacionalizacijos metu, reikia vadovautis Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, pagal kurį nacionalizuoto turto savininkas yra asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Nekilnojamasis turtas jo nacionalizavimo ar kitokio nusavinimo momentu priklausė turto savininkui, todėl būtent to asmens nuosavybės teisė buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2011). Byloje tarp šalių kilęs ginčas dėl to, kas buvo žemės sklypo savininkas iki jo nacionalizavimo, t.y. ar pareiškėjos dėdė J. K. ar pareiškėjos senelis J. K.. Pareiškėja savo reikalavimus grindžia aplinkybe, kad J. K. žemę Dovanojimo aktu padovanojo sūnui J. K. su sąlygomis, kad šis tėvą pilnai išlaikys iki gyvos galvos bei išmokės savo seserims O. ir V. K. kiekvienai po 3000 aukso vertės litų ir po dvi karves ( 7-14 b.l.). Patvirtinimo, jog dovanojimo akto sąlyga įvykdyta O. K. nėra.

Aplinkybė, kas buvo žemės sklypo savininku iki jo nacionalizavimo, turi būti nustatoma, pagal iki turto nacionalizavimo galiojusius teisės aktus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kai tarp asmenų, norinčių atkurti nuosavybės teisę į žemę kyla ginčas dėl to, kas buvo žemės savininkas ir šis ginčas nagrinėjamas teisme, ginčo šalių pateiktus įrodymus, patvirtinančius nuosavybės teisę, teismas tiria ir vertina vadovaudamasis CPK nustatytomis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/1999). Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę.

Pateiktas rašytinis įrodymas 1929 m. kovo 11 d. notaro J. M. patvirtinas dovanojimo aktas, kuriuo J. K., padovanojo savo sūnui J. K. nuosavybėn visą savo (duomenys neskelbtini), nekilnojamąjį turtą ( 52,6933 ha) žemės su visais trobesiais ir krūmais ( 7-12 b.l). Dovanojimo akto tvirtinimo metu galiojo Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalis, kurios 976 straipsnis numatė, kad jeigu dovanojimas atliktas su sąlyga ir šita sąlyga apdovanotojo nebuvo įvykdyta, tai turtas, kuris buvo padovanotas, grįžta dovanotojui. Nagrinėjamu atveju yra svarbu išsiaiškinti, ar Dovanojimo akte nustatytos sąlygos yra įvykdytos, nes nuo to priklauso nuosavybės teisės įgijimo momentas.

Suinteresuotas asmuo, tvirtindamas, jog žemės nuosavybė priklausė J. K. pagal 1929 m. kovo 11 d. dovanojimą aktą, nenurodė bei nepatvirtino, kaip ir kada buvo įvykdytos kitos Dovanojimo akte nurodytos sąlygos kitų asmenų atžvilgiu (CPK 178 str., 185 str.). Byloje pateiktas V. K. 1930 m. birželio 23 d. notaro patvirtintas rašytinis patvirtinimas, jog ji 1930-02-26 jai priklausančius 3000 Lt ir dvi karves gavo (10, 14 b.l.). Liudytoja V. K., K. K. dukra ir J. K. anūkė, paliudijo, kad jos teta O. K. yra sakiusi, jog brolis Jonas neįvykdė dovanojimo sutarties sąlygos ir neišmokėjo jai 3000 Lt. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad J. K. įvykus nacionalizacijai įvykdyti dovanojimo akte numatytų sąlygų – išmokėti seseriai priklausančios išmokos, jau ir nebegalėjo. Byloje pateiktas J. K. mirties akto įrašas Nr.4, kad 1952 m. rugpjūčio 28 d. jis mirė būdamas 98 metų amžiaus ( 15 b.l.). Pagal pateiktus įrodymus O. K. V. mirė 1962 m. kovo 2 d.( 17, 18 b.l.). J. K. mirė 1984 m. balandžio 4 d. ( Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriaus nuosavybės teisių į J. K. atkūrimo bylos 9 b.l.).

Kaip minėta, Dovanojimo aktu turtas buvo dovanotas nuosavybėn su sąlygomis. Dovanojimo akto 5 punkte yra nurodyta, kad „dovanotąjį turtą apdovanotas J. K. ima valdyti nuo šio akto patvirtinimo dienos“. Rusijos imperijos civilinių įstatymų sąvado X tomo 1 dalies 420 straipsnis apibrėžė nuosavybės teisės sąvoką. Nuosavybės teisė buvo suprantama kaip teisė įgyta „įstatymų nustatyta tvarka išskirtinai ir nepriklausomai nuo pašalinio asmens turėti, naudoti ir rikiuoti“ turtą. Nuosavybės teisę sudarė trys atskiros teisės: turėjimo, naudojimo ir rikiavimo. Pagal šiandieninę terminologiją „rikiavimas“ atitinka „disponavimą“ turtu (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1201/2002). Taigi, nustatant žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą, būtina nustatyti kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizavimo 1940 metais, t.y. turėjo visas - turėjimo, naudojimo ir rikiavimo – teises, o ne aplinkybę, kas šią žemę valdė ir dirbo, juo labiau, po žemės nacionalizavimo. Todėl spręstina, kad J. K., kol neįvykdė Dovanojimo akte nustatytų sąlygų, tik valdė (turėjo) ginčo žemę. Esant išdėstytoms aplinkybėms, įrašai Panevėžio apskrities žemės rūšiavimo dokumentų byloje dėl 1933-04-28 paskirstytų žemių sąrašo, kur 52,69 ha žemės savininku nurodytas J. K., ir įrašai žemės fondo bylose, padaryti po 1940 m. Lietuvos okupacijos, negali būti vertinami kaip pakankami įrodymai, patvirtinantys J. K. nuosavybę į ginčo žemės sklypą. Liudytojo V. B. parodymai, susiję su nuosavybės teisių atkūrimo dokumentų tvarkymu. Atsižvelgiant į liudytojo, gimusio 1964-01-22, amžių, aplinkybių dėl žemės nuosavybės teisių priklausymo jis nurodyti negalėjo.

Teismas, vertindamas bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris atitinka vadinamąjį laisvo įrodymų vertinimo principą, atsižvelgdamas į įrodymų visumą, nustatė, kad žemės savininkas nacionalizacijos metu buvo J. K. ir pareiškėja yra pretendentė į nuosavybės teisių į jam priklausiusį turtą atkūrimą, todėl pareiškimas tenkinamas. Juridinis faktas nustatomas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu.

Iš pareiškėjos į valstybės biudžetą priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str.1d.3p., 92 str.).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą tenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad 52,6933 ha žemės (duomenys neskelbtini) apskrityje iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise priklausė J. K., gim. (duomenys neskelbtini).

Juridinis faktas nustatomas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tikslu.

Priteisti iš A. D., a.k(duomenys neskelbtini) 5,20 Eur (penkis eurus 20 ct) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas valstybei, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie FM, įmonės kodas 188659752, atsiskaitomąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, banke ,,Swedbank“ AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą Panevėžio miesto apylinkės teismui.