Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovai ieškinio reikalavimą procesiniame dokumente-ieškinyje (b.l. 1-5) bei teisminio nagrinėjimo metu grindė šiomis aplinkybėmis: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-03 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-1140-119/2015, pripažino L. P. kalta padarius LR BK 313 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, 154 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką bei BK 154 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką, subendrinus paskirtas bausmes iš dalies, teismas paskyrė nuteistajai 100 MGL (3766 Eur) dydžio baudą. Byloje nukentėjusiaisiais pripažintiems asmenims priteisė neturtinę žalą. Vilniaus apygardos teismo 2016-01-20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje 1A-68-209/2016 pagal nuteistosios ir jos gynėjo apeliacinius skundus, pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė iš dalies: pripažino L. P. kalta padarius LR BK 154 str. 2 d. numatytą nusikalstamą veiką ir paskyrė jai 40 MGL (1506 Eur) dydžio baudą. Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-09-03 d. nuosprendį panaikino, įskaitant nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos, išskyrus L. S. (kuriai priteistos neturtinės žalos dydis aptariamu nuosprendžiu buvo sumažintas), nukentėjusiesiems atlyginimo. Dėl atsakovės veiksmų patirtą žalą ieškovai vertina 6000 Eur (po 3000 Eur kiekvienam). Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016-01-20 nuosprendžiu pripažinta, jog nuteistoji L. P. pripažinta kalta padariusi LR BK 154 str. 2 d. numatytą veiką dėl to, kad ji iš anksto žinodama, kad informacija, kurią ji teikia TV3 televizijos kanale transliuojamoms laidoms „Kodėl?“ ir „ Paskutinė instancija“ yra neteisinga, davė interviu, kurio metu paskleidė melagingus prasimanymus apie A. Ū. ir V. N. (ieškovų dukrą) ir šmeižė ieškovų dukrą L. S. per visuomenės informavimo priemonę paskleisdama apie ją tikrovės neatitinkančią informaciją, paniekinusią ir pažeminusią pastarąją, pakirtusią visuomenės pasitikėjimą ja, t.y. Vilniaus apygardos teismas 2016-01-20 nuosprendžiu nustatė, jog L. P. šmeižė per visuomenės informavimo priemonę, o būtent: ji iš anksto žinodama, kad informacija, kurią ji teikia bus panaudota ir viešai parodyta per visuomenės informavimo priemonę, televizijos laidų 2012-05-21 „Kodėl?“ ir 2012-05-24 „Paskutinė instancija“, transliuojamų UAB „Tele-3“ televizijos kanalu „TV3“ metu, 2012 metų gegužės mėn., laikotarpiu nuo 18 d. iki 21 d. adresu . (duomenys neskelbtini), Vilniuje, davė interviu aukščiau nurodytų laidų kūrėjams apie neva laikotarpiu nuo 2007 m. gruodžio mėnesio iki 2008 m. sausio – vasario mėn. jos kabinete, esančiame . (duomenys neskelbtini), Vilniuje, įvykusį 2010-06-13 mirusio A. Ū., 2009-10-05 mirusios V. N. bei L. S. ir mažametės O. N. apsilankymą, kurio metu neva A. Ū., šalia būnant L. S., V. N. bei pastarosios mažametei dukrai O. N., rodė savo lyties organą bei prašė pašalinti nuo jo „vyno“ dėmę – pseudohemangiomą, teigdama: „...labai keista šeima: vyras – stambus, dvi moteriškės. Viena jaunutė, kita vyresnė. Ir mergaitė. Ir situacija buvo labai netradicinė, nes esant abiems moteriškėms vyras pasakė, kad jo problema yra tik viena, kad jis turi dėmę ant lyties organo ir paprašė, kad aš ją pašalinčiau. Na tai, kad prašė, kad pašalinčiau dėmę, tai čia yra smulkmena, ne smulkmena buvo, kad jis išėmė savo lyties organą sėdint abiems moteriškėms per metrą nuo manęs sėdint mergaitei...“, „ ...vėliau kai prasidėjo visi šie įvykiai aš pamačiau, kad tai buvo Ū. ir abidvi seserys, bet tai buvo daug vėliau...“, „...taip buvo S., buvo jos vyresnioji sesuo...“, tokiu būdu šmeižė per visuomenės informavimo priemonę. Tokiais veiksmais L. P. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 154 str. 2 d.

Melagingi L. P. prasimanymai sukėlė aplinkinių asmenų dar didesnį susidomėjimą ne tik mažamete ieškovų anūke, bet ir paskatino visuomenės panieką L. S. atžvilgiu, manymą, jog ji galimai prisidėjo prie brutalių ir pavojingų veikų darymo, leido kitiems asmenims daryti tokias veikas jos nepilnametės dukters (ieškovų anūkės) atžvilgiu. Dėl tokių nuteistosios veiksmų ieškovai patyrė neturtinę žalą. Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog dėl nuteistosios veiksmų, viešai plačiai visuomenei išsakytų teiginių apie ieškovų dukras V. N. ir L. S., leidžiant suprasti, jog jos galimai darė nusikalstamas veikas savo vaikų atžvilgiu bei leido tokias daryti kitiems asmenims, tokiu būdu buvo paskatintas ir patvirtintas visuomenės nuogąstavimas apie tuo metu pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl lytinių nusikaltimų mažamečių atžvilgiu (kurie vėliau nepasitvirtino), dėl ko ieškovai taip pat patyrė viešą pažeminimą, sulaukė grasinimų, dar stipriau išgyveno dėl jų šeimą ištikusios tragedijos. Šių atsakovės veiksmų pasėkoje ieškovai patyrė didžiulę neturtinę žalą, kurios dydžiai niekaip konkrečiai įstatyme nėra įvardijami ir kiekvienu atveju yra vertinami individualiai. Nekyla abejonių, jog savo nusikalstamais veiksmais atsakovė L. P. padarė ieškovams žalos. Tai yra žalos padarymas ir prievolė ją atlyginti iš esmės yra grindžiamas nusikaltimo, kurio padarymu atsakovė įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2016-01-20 nuosprendžiu buvo pripažinta kalta (pagal LR BK 154 str. 2 d.) padarymu ir tokiu atveju reikalavimas atlyginti patirti žalą, padaryta tokių nusikalstamų veiksmų (jų visumos) pasėkoje iš esmės nereikalauja tolimesnio įrodinėjimo. Šiuo atveju, pripažinus L. P. kalta, esminiu šioje civilinėje byloje spręstinu klausimu tampa jau ne patirtos žalos priteisimo apskritai, o tokios priteistinos žalos dydžio nustatymo klausimas.

Teiginiai buvo išsakyti tuo metu, kuomet visuomenėje buvo kilęs didžiulis susidomėjimas baudžiamąja byla, kurioje A. Ū. buvo kaltinamas mažametės, kitos ieškovų anūkės D. K. tvirkinimu, todėl tokie atsakovės melagingi teiginiai ne tik, kad paskatino visuomenę patikėti, jog galimai A. Ū. atliko tokius nusikalstamus veiksmus, o ieškovų dukros padėjo jam pastaruosius atlikti, tačiau tuo pačiu ir apšmeižė ieškovų dukras visuomenės akyse, dėl ko didelius išgyvenimus patyrė ir patys ieškovai. Baudžiamojoje byloje apklaustas liudytoju Vilniaus apygardos prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroras E. M. teisminio baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog atsakovės viešai (televizijos laidose) išsakytą informaciją vertino kaip reikšmingą jo atliekamam ikiteisminiam tyrimui, kuriame A. Ū. buvo kaltinamas mažametės D. K. tvirkinimu, kas tik parodo, jog tokie atsakovės teiginiai tikrai sukėlė visuomenei (netgi teisinį išsilavinimą turinčių ir gebančių teisiškai vertinti tokius veiksmus jos narių) tikėjimą, jog mažamečių (-ių) vaikų (-o) tvirkinimas nėra prasimanymas ir, kad ieškovų dukros yra į tai įsitraukusios. Pats prokuroras nurodė, jog tokią informaciją vertino kaip labai svarbią nusikalstamos veikos įrodinėjimui, o kaip kad paaiškėjo vėliau, pats tokios (atsakovės teiginių interviu metu) informacijos paskleidimas buvo nusikalstamas. Atsakovės L. P. teiginiai papildomo ikiteisminio tyrimo metu nepasiteisino, paaiškėjo, jog viešai išsakyti teiginiai tebuvo prasimanymas. Atsakovė negalėjo iš pateiktų nuotraukų nurodyti kokie žmonės lankėsi pas ją kabinete, ji nepateikė (nors anksčiau buvo teigusi, jog pildė) asmenų lankymosi jos kabinete žurnalo, vėliau apskritai atsisakė savo teiginių,, jog ji buvo kategoriškai įsitikinusi, jog pas ją lankėsi būtent ieškovų dukros ir anūkė kartu su A. Ū.. Nagrinėjamu atveju visai Lietuvai akylai sekus mažametės D. K. tariamo tvirkinimo istoriją ir į ją įsitraukus, tokie melagingi atsakovės veiksmai ir viešai paskleista informacija buvo tarsi žibalo statinė į ugnį, dar labiau paskatinusi visuomenės priešiškumą tiek ieškovų dukrų- V. N., tiek pačių ieškovų atžvilgiu. Atsakovės nusikalstami veiksmai tokiu būdu, vertinant susiklosčiusių aplinkybių visumą, prisidėjo prie situacijos dėl to, kad visos šios istorijos (susijusios su tarimu mažametės D. K. tvirkinimu) pabaigoje, ieškovai buvo atskirti nuo savo artimų žmonių, vieninteliai gyvai jų likusiai dukrai L. S. praradus bet kokias galimybes su dukterimi pasilikti Lietuvoje ir toliau čia gyventi įprastinį gyvenimą, joms valstybės pagalba integravusis į kitą visuomenę užsienyje, ieškovų galimybės palaikyti artimus ryšius buvo sutrikdytos neribotam laikui. Ieškovai iki šiol priversti kęsti svetimų žmonių reiškiamą neapykantą, daugelis jų, nepaisant to, jog atsakovė buvo pripažinta kalta ir nuteista, prisimena atsakovės pasakotus prasimanymus ir nepaisant galutinių/įsiteisėjusių teismo nuosprendžių, vertina juos kaip teisingus, tariamai patvirtinančius, jog ieškovų dukros užsiėmė neteisėtomis veikomis, sudarė galimybes atlikti neteisėtus veiksmus jų mažamečių dukterų atžvilgiu. Patys ieškovai dažnai kaltinami blogu dukterų auklėjimu, nors pastarųjų ugdymui atidavė visas jėgas ir dėjo maksimalias pastangas bei laiko, jog užaugino jas puikiais žmonėmis. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje įvardijo, jog atsakovės veiksmai vertintini kaip siekis įtakoti ikiteisminio tyrimo ir baudžiamosios bylos dėl mažametės tvirkinimo baigtį, todėl įvertinus tai, jog atsakovė nepateikė jokių jos teiginius apie L. S., V. N. kartu su jos dukra bei A. Ū. lankymąsi jos kabinete tariamai dėl vyndėmės šalinimo patvirtinančių duomenų, tokie jos teiginiai vertinti kaip akivaizdus šmeižtas, kuris neapsėjo bei neigiamų pasekmių nukentėjusiųjų, t. y. tiek pačios L. S., tiek baudžiamojoje byloje civilinius ieškinius pareiškusių A. Ū. ir L. S. artimųjų atžvilgiu sukėlimo. Visi atsakovės teiginiai buvo išsakyti išimtinai tik A. Ū., V. N. ir L. S. atžvilgiu, tačiau įvertinus tai, kad tokiais teiginiais buvo sudarytas visuomenės požiūris, jog ieškovų dukterys galimai prisideda prie nusikalstamų veikų mažamečių vaikų atžvilgiu darymo, kas sukėlė visuomenės pasipiktimą, pasibjaurėjimą bendrai ieškovų šeima, panieką tiek jiems, tiek jų dukroms, kuri nepaisant nei baudžiamosios bylos, kurioje kaltinamąja buvo atsakovė, nei kitų baudžiamųjų bylų, susijusių su D. K. veiksmais, ar su D. K., baigties tęsiasi iki šiol, neabejotinai priežastiniu ryšiu yra susiję ir su ieškovams padaryta žala. Neturtinės žalos atlyginimo reikalavimas nagrinėjamu atveju iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis: dėl neteisėtų atsakovės veiksmų ieškovai patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, dvasinį skausmą, buvo sutrikdytas normalus jų bei jų šeimos narių gyvenimas, ieškovai dėl atsakovės viešai išsakytų prasimanymų, buvo įžeidinėjami, jiems buvo grasinama, kaip minėta, iki šiol jie negali matytis su savo vienintele gyva likusia dukterimi L. S. ir anūkėmis. Visą laiką, kol atsakovė skleidė tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie ieškovų dukrą L. S., baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, taip pat ir po jos (iki šiol), ieškovai pergyveno, jautė didelius dvasinius išgyvenimus, kadangi jų dukra L. S. buvo itin užgauliai šmeižiama, tuo pačiu niekinamas jų mirusios dukters V. N. atminimas. Jos abi, o kartu ir patys ieškovai buvo žeminami visuomenės akyse, iš jų visų buvo tyčiojamasi. Su šia, atsakovės melagingai paskleista informacija susipažino ne tik visa Lietuva, tačiau ir daugelis užsienio šalyse gyvenančių Lietuvos ir užsienio piliečių.