- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2019-07-12
- Bylos Nr.
- 1A-254-396/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-57175-2017-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Kęstutis Jucys
- Nuteistasis
- T. A.
- Civilinis ieškovas
- Kauno teritorinių ligonių
- Advokatai
- Kęstutis Dobilas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Žukausko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Edvino Alosevičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas:
- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams dviem mėnesiams;
- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl M. M. sužalojimo) – laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams;
- pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. S. fizinio skausmo sukėlimo) – laisvės atėmimo bausme trims mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir T. A. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirta ir iš dalies neatlikta bausme, ir T. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams. Į bausmės laiką įskaityti iš dalies atliktą bausmę, paskirtą pagal Marijampolės rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendį.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas kardomosios priemonės – suėmimo terminas nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d. bei nuo 2019 m. kovo 1 d. iki nuosprendžio pradėjimo vykdyti.
T. A. pagal BK 284 straipsnį, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Civilinio ieškovo Kauno teritorinių ligonių kasų ieškinys tenkintas ir iš nuteistojo T. A. priteista 1 000,77 Eur turtinei žalai atlyginti. Ieškinys dėl 34,59 Eur priteisimo, atmestas.
Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 13 d. nutartimi nustatyta T. A. paskirtą laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. vasario 8 d. nuo 20 val. 30 min. iki 21 val., tiksliau nenustatytu laiku, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, adresu (duomenys neskelbtini), prekybos centro „I“ patalpose, tarpusavio konflikto metu su M. M., tyčia plaktuku sudavė vieną smūgį į galvos sritį M. M., ir tokiu būdu padarė nežymų sveikatos sutrikdymą kuris pasireiškė muštine žaizda galvoje. Be to, T. A. tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, daugiabučio namo laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), tyčia pastūmė M. M., kuris nukrito nuo laiptų, dėl to nukentėjusiajam M. M. konstatuota kairio alkūnkaulio alkūninės ataugos lūžis.
1.2. T. A. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2017 m. lapkričio 3 d. apie 00 val. 50 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia penkis kartus peiliu smogė lovoje gulinčiam M. M. į kaklo, dešinės rankos ir dešinės mentės sritį, dėl ko nukentėjusiajam M. M. padarė durtines-pjautines žaizdas kaklo, dešinio žasto nugariniame paviršiuje ir dešinės mentės srityje.
1.3. T. A. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad sukėlė fizinį skausmą kitam asmeniui.
Žemesnės instancijos teismas
1.3.1. T. A. 2017 m. lapkričio 3 d. apie 00 val. 50 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, sugriebė J. S. už plaukų ir tokiais savo veiksmais sukėlė nukentėjusiajai J. S. fizinį skausmą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Edvinas Alosevičius apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendį pakeisti:
2.1. Panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl M. M. sužalojimo), ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: T. A. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį, paskiriant aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę.
2.2. Panaikinti skundžiamo nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir T. A. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams Taip pat panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirta ir iš dalies neatlikta bausme, ir T. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams.
2.3. Priimti šioje dalyje naują nuosprendį: vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir T. A. paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 5, 9 dalimis, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžiu paskirta ir iš dalies neatlikta bausme, ir T. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą aštuoneriems metams. Į paskirtos bausmės laiką įskaityti iš dalies atliktą bausmę, paskirtą pagal Marijampolės apylinkės teismo rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendį.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniame skunde prokuroras cituoja skundžiamąjį nuosprendį ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavo kaltinime inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį, ir T. A. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šios baudžiamosios bylos dalyje esančių duomenų visumos, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
3.5. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, jog T. A. veiksmuose nebuvo tyčios nužudyti M. M., akivaizdžiai, rėmėsi tik nuteistojo duotais parodymais. Tačiau neatsižvelgė į padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, tarpusavio santykius bei ankstesnius konfliktus, jų priežastis, elgesį tiek įvykio metu, tiek prieš nusikaltimą ir po jo padarymo.
3.6. Prokuroras skunde cituoja teismų praktiką susijusią dėl pasikėsinimo nužudyti ir nurodo, kad tiesioginė apibrėžta tyčia tokioje situacijoje gali būti apibrėžta ir kaip alternatyvi tiesioginė tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, jog savo veiksmais kelia grėsmę tiek nukentėjusiojo sveikatai, tiek gyvybei. Alternatyvioji tyčia yra apibrėžtos tyčios atmaina. Todėl esant alternatyviai tyčiai kaltininko veika kvalifikuojama pagal sunkiausią iš alternatyvių padarinių, kuriuos kaltininkas suvokė ir numatė galint kilti. Apelianto vertinimu, tokia situacija yra šioje nagrinėjamoje situacijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-404/2010).
3.7. Pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad T. A. tamsiame kambaryje, be jokios priežasties, tyliai priėjęs sudavė pavojingu gyvybei įrankiu – peiliu, penkis dūrius nukentėjusiajam M. M. į kaklą, dešinę ranką bei dešinės mentės sritį. Be to, teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas paaiškino, kad visi penki dūriai buvo pavojingi gyvybei, nes jei bet kuris dūris būtų gilesnis, galėjo pažeisti miego, nugaros ar žastinę arterijas. Prokuroro vertinimu, akivaizdu, kad visi penki dūriai peiliu buvo pavojingi nukentėjusiojo gyvybei ir T. A. suvokė, jog tokiu būdu gali atimti nukentėjusiajam gyvybę. Taip pat, svarbu atsižvelgti ir į nuteistojo elgesį, t. y. po atliktų dūrių ir nukentėjusiam surikus, J. S. įjungė šviesą kambaryje, o T. A. tuo metu griebė nukentėjusiajai už plaukų bei laikė peilį jai prie gerklės, ir tik po nukentėjusiosios maldavimo, šią veiką nutraukė. Prokuroro nuomone, šie nuteistojo veiksmai patvirtina, kad T. A. buvo nusiteikęs tyčia nužudyti M. M.
3.8. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai konstatavo, jog T. A. veikė tiesioginė neapibrėžta tyčia, nes, akivaizdu, jog nuteistojo tyčia buvo alternatyvi tiesioginė tyčia, todėl šie nuteistojo nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį.
4. Apeliacinio proceso metu prokurorė prašo skundą tenkinti. Nuteistasis T. A. ir jo gynėjas prašo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Kauno apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Edvino Alosevičiaus apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
5.1. Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalis, kuria T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl M. M. sužalojimo 2017 m. lapkričio 3 d.), keistina dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 328 straipsnio 1, 3 punktai).
5.2. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad prokuroras neskundžia T. A. inkriminuotų nusikalstamų veikų pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. S. fizinio skausmo sukėlimo), todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl T. A. pripažinimo kaltu ir nuteisimo, neperžiūrima.
5.3. Baudžiamojo proceso tikslas ir paskirtis, kurie apibrėžti BPK 1 straipsnyje, yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tuo tarpu, apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra šalinti galimas žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiai ar nutartys. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).
Dėl T. A. veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį
6. Kauno apygardos prokuratūros prokuroras Edvinas Alosevičius apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai perkvalifikavo kaltinime inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį, ir T. A. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl M. M. sužalojimo 2017 m. lapkričio 3 d. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad prokurorui nepriimtinos Kauno apygardos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo.
6.1. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Be to, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, t. y. teismas įrodymus vertina ir sprendimus dėl esminių bylos aplinkybių, asmens kaltumo ar nekaltumo priima pagal savo vidinį įsitikinimą.
Žemesnės instancijos teismas
6.2. Remiantis Kauno apygardos prokuratūros prokuroro surašytu ir nagrinėjamojoje byloje pateiktu kaltinamuoju aktu matyti, kad pagal ikiteisminio tyrimo metu nustatytas faktines bylos aplinkybes T. A. buvo kaltinamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį, t. y. dėl to, jog 2017 m. lapkričio 3 d. apie 00 val. 50 min., pasikėsino nužudyti M. M., tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nukentėjusysis M. M. ir liudytoja J. S. bendrais veiksmais pasipriešino (t. 3, b. l. 38–45). Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs baudžiamąją bylą bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, skundžiamame nuosprendyje nuteistojo T. A. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Šią išvadą pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad T. A. suduodamas smūgius peiliu nukentėjusiajam, veikė tiesiogine tyčia, tačiau neapibrėžta tyčia, t. y. kai nuteistąjį tenkino bet kokios pasekmės, todėl nuteistasis ir privalo atsakyti tik už nežymų sveikatos sutrikdymą.
6.3. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia skundžiamo nuosprendžio išvada nesutinka, ir pritardama apeliacinio skundo argumentams pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai T. A. nusikalstamą veiką kvalifikavo tik pagal kilusias pasekmes, t. y. kaip nežymų M. M. sveikatos sutrikdymą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.
Žemesnės instancijos teismas
6.4. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas aprašęs T. A. veiksmus, neteisingai įvardijo nuteistojo tyčios rūšį, t. y. kaip tiesioginę neapibrėžtą tyčią. Pažymėtina, kad BK 15 straipsnyje nustatytos dvi tyčios rūšys – tiesioginė ir netiesioginė. Asmenų, padariusių materialiuosius nusikaltimus, t. y. nusikaltimus, į kurių sudėtį įeina veikos padariniai, tiesioginė tyčia yra tada, kai jie numatė BK numatytų padarinių atsiradimo galimybę ir jų norėjo, o netiesioginė – kai numatė padarinių atsiradimo galimybę, jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Baudžiamosios teisės teorijoje žinomos ir kitos tyčios rūšys (apibrėžta, neapibrėžta, iš anksto apgalvota ir staiga atsiradusi), tačiau baudžiamasis įstatymas jų nereglamentuoja, todėl teismai, spręsdami nusikalstamos veikos kvalifikavimo klausimus, dėl tyčios rūšies turi pateikti bylos medžiaga pagrįstus argumentus, atitinkančius BK 15 straipsnio nuostatas, nes nenustatytos tyčios rūšys išeina už įstatyminio reglamentavimo ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-382/2014; Nr. 2K-101-677/2015 ir kt.).
6.5. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Teismų praktikoje konstatuota, kad pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239-139/2015; Nr. 2K-12-942/2018; Nr. 2K-212-303/2018 ir kt.). Todėl nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Dėl to, kvalifikuojant nebaigtas veikas, turi būti tiksliai nustatyta, kokio konkrečiai rezultato kaltininkas siekė. Pažymėtina ir tai, kad pasikėsinimas nužudyti yra tada, kai jis padaromas tik tiesiogine tyčia. Be to, subjektyvusis veikos požymis – tiesioginė tyčia pasikėsinant nužudyti konstatuojama nustačius, kad kaltininkas supranta, jog savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numato, kad gali ją atimti, ir to siekia.
6.6. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik paties kaltininko prisipažinimu padarius nusikalstamą veiką, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos nulėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kitas aplinkybes, turėjusias įtakos kaltininko valiai veikti siekiant apibrėžto tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2011; Nr. 2K-483-976/2015; Nr. 2K-P-498-746/2015; Nr. 2K-79-489/2017 ir kt.).
6.7. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad T. A., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nakties metu, lovoje gulinčiam M. M., smogė peiliu penkis kartus į kaklo, dešinės rankos ir dešinės mentės sritį, dėl ko nukentėjusiajam padarė durtines-pjautines žaizdas kaklo, dešinio žasto nugariniame paviršiuje ir dešinės mentės srityje. Nukentėjusysis M. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 132–133, 138–139), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 66–68) parodė, kad įvykio dieną kartu su T. A. ir liudytoja J. S. vartojo alkoholį, tačiau su nuteistuoju tą dieną nekonfliktavo. Patvirtino, kad po konflikto su drauge J. S., jis buvo išėjęs, tačiau naktį grįžo ir parsinešė peilį, kurį pasidėjo prieškambaryje ar virtuvėje. Paaiškino, kad peilį buvo pasiėmęs savigynai, nes naktį vaikščioti tame rajone labai nesaugu. Nors buto duris atidarė T. A., tačiau jie nesikalbėjo, ir iš karto nuėjo miegoti. Nukentėjusysis nurodė, kad atsigulęs šalia savo draugės, už kokių penkių minučių, pajuto skausmą ir šilumą gerklės srityje, dėl ko sudejavo. Kambaryje buvo tamsu, todėl nesuprato kas vyksta, nesipriešino, nes buvo šoko būsenoje. Tuo metu, J. S. šoko iš lovos ir įjungusi šviesą pamatė jį (nukentėjusįjį) visą kruviną, o T. A., kuris jau buvo atsitraukęs ir stovėjo su peiliu tarpduryje, sušuko „ką jis čia daro“. Patvirtino ir tai, kad J. S. paėmus telefoną, T. A. ją sugriebė už plaukų, o peilį turėjo kitoje rankoje, kurį laikė liudytojai prie gerklės ir prašė nekviesti policijos. Nukentėjusysis parodymų metu bei daiktų ir kitų objektų parodymų atpažinimo metu (t. 1, b. l. 142–145) patvirtino, kad T. A. padarė jam penkis durtinius sužalojimus peiliu, kurį pats parsinešė iš pažįstamų asmenų. Liudytoja J. S. duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu (t. 2, b. l. 3–4, 7–8), tiek pirmosios instancijos teisme (t. 3, b. l. 64–66), iš esmės nurodė analogiškas esmines įvykio aplinkybes bei paaiškino, kad išgirdusi M. M. dejavimą, skubiai įjungė šviesą kambaryje ir pamatė nukentėjusįjį visą kruviną, t. y. kraujas didele srove bėgo iš gerklės, kraujavo peties sritis. Nurodė, kad kambaryje uždegusi šviesą pamatė ir T. A. su peiliu rankoje, o paklausus „ką tu darai“, jis sugriebė ją už plaukų ir prikišęs peilį šalia gerklės, nurodė nešaukti bei nekviesti policijos. Paaiškino ir tai, kad gražiai paprašiusi T. A. patraukti peilį, jis po kelių minučių atitraukė, o ji tuo metu surinko skubiosios pagalbos tarnybų telefono numerį 112. Nurodė, kad T. A. visą laiką peilį laikė rankose, todėl bijojo bei jautė grėsmę, jog jos nesužalotų, tačiau kai išgirdo beldimą į duris, peilį numetė kažkur kambaryje. Liudytoja paaiškino ir tai, kad T. A. ir anksčiau buvo sužalojęs nukentėjusįjį M. M. dėl to, jog nukentėjusysis pavydi jos bendravimo su nuteistuoju, tačiau į policiją dėl to niekas nesikreipė. Pirmosios instancijos teisme atsakant į proceso dalyvių klausimus, liudytoja nurodė ir tai, kad jai įjungus šviesą kambaryje, T. A. buvo agresyvus, galimai išsigandęs, tačiau toliau M. M. peiliu nebebadė. Liudytoja parodymų metu nurodė ir tai, kad jei nebūtų gražiai paprašiusi T. A. leisti iškviesti pagalbą, galimai ir ją būtų peiliu subadęs. Tai, kad nukentėjusiajam M. M. gulinčiam lovoje penkis kartus peiliu smūgiavo į kaklo, viršutinės galūnės ir krūtinės sritį, neneigė ir pats nuteistasis T. A. parodymų metu (t. 2, b. l. 54–56, 57–59, 64–65; t. 3, b. l. 62–64), tačiau tvirtino, jog neturėjo jokio tikslo nužudyti nukentėjusiojo. Paaiškino ir tai, kad norėjo M. M. tik pagąsdinti peiliu, kurį atsinešė pats nukentėjusysis bei paauklėti dėl netinkamo elgesio su J. S. Patvirtino ir tai, kad liudytojai J. S. buvo sugriebęs už plaukų bei neleido iš karto kviesti pagalbos.
6.8. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie intensyvūs, sąmoningi ir tikslingi nuteistojo T. A. veiksmai, kurie kildinami iš apsvaigusio nuo alkoholio nuteistojo iškreiptų emocijų, atlikti būtent nakties metu bei gulint nukentėjusiajam M. M. lovoje, peiliu suduodant penkis smūgius į gyvybiškai svarbias kūno vietas, t. y. kaklą, krūtinę, ranką, akivaizdžiai, patvirtina, jog nuteistasis siekė nužudyti nukentėjusįjį, o ne pagąsdinti, kaip parodymų metu tvirtino pats nuteistasis T. A. Tai, kad tokiais savo veiksmais nuteistasis sukėlė realią grėsmę nukentėjusiojo M. M. gyvybei, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės poskyrio 2017 m. lapkričio 3 d. Nr. G 755/2017 (09) ir 2018 m. sausio 31 d. Nr. G 79/2018 (09) specialisto išvadose konstatuoti M. M. kūno sužalojimai, jų kiekis, sužalojimų lokalizacija, pobūdis bei eksperto Vytenio Valiuko paaiškinai teisiamajame posėdyje. Remiantis 2017 m. lapkričio 3 d. specialisto išvada Nr. G 755/2017 (09) matyti, kad nukentėjusiajam M. M. konstatuotos penkios durtinės-pjautinės žaizdos, t. y. kaklo (0,3 x 1,5 cm gylio), viršutinės galūnės (rankos) (0,3 x 1,5 cm; 0,3 x 1 cm gylio), krūtinės srityse (0,3 x 1 cm; 0,2 x 1 cm iki 1,5–2 cm gylio žaizdos), kurios buvo padarytos kietu, plokščiu, smailiu, aštriabriauniu duriančiai-pjaunančio tipo įrankiu, t. y. galėjo būti padarytos tyrimui pateiktais peiliais (t. 1, b. l. 159–160). 2018 m. sausio 31 d. specialisto išvadoje Nr. G 79/2018 (09) nurodoma, kad M. M. konstatuoti sužalojimai kaklo ir krūtinės srityse buvo padaryti gyvybiškai pavojingose vietose, nes pažeidus šiose vietose giliau esančias kraujagysles ar vidaus organus, dėl nukraujavimo nukentėjusiajam galėjo išsivystyti su gyvybe nesuderinamos organizmo būsenos (t. 1, b. l. 168). Ekspertas Vytenis Valiukas pirmosios instancijos teisme patvirtino nagrinėjamoje byloje pateiktas specialisto išvadas ir paaiškino, kad nukentėjusiajam M. M. nustatytų sužalojimų visos vietos pavojingos, tačiau dėl dūrių metu panaudotos nedidelės jėgos, nebuvo pažeistos stambios kraujagyslės, todėl ir pavojus gyvybei nebuvo iškilęs. Tuo atveju, jei būtų suduoti stipresni smūgiai, įrankis būtų paniręs giliau ir sužalotų kraujagysles. Ekspertas paaiškino ir tai, kad nugaroje galėjo pradurti plautį, o kakle pažeisti miego arteriją ir ją lydinčias venas (t. 3, b. l. 76).
6.9. Pažymėtina, kad iš nagrinėjamoje byloje nustatytų bei įvertintų duomenų matyti ir tai, jog nuteistasis T. A. savo pavojingus veiksmus nutraukė tik dėl to, kad liudytoja J. S. išgirdusi nukentėjusiojo dejavimą, iš karto kambaryje uždegė šviesą bei sušukusi „ką tu darai“, suskubo kviesti pagalbą, dėl ko nuteistasis išsigando ir atsitraukė, t. y. T. A. savo sumanymo nebaigė dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių.
6.10. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad T. A. nors ir būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau suvokdamas savo veiksmų esmę, turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, ne tik suprato nusikalstamos veikos pavojingumą (naudojant pavojingą gyvybei įrankį – peilį, kuriuo dūrė net penkis kartus) ir pobūdį (gyvybiškai svarbių organų – kaklo, krūtinės žalojimas), bet ir siekė padarinių (veikė tiesiogine tyčia), t. y. nukentėjusiojo M. M. mirties, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes pavojingo kėsinimosi nutrūkimo priežastis buvo tiek paties nukentėjusiojo veiksmai (dejavimas iš skausmo), tiek liudytojos J. S. veiksmai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusiajam M. M. padaryti sužalojimai peiliu yra ne paviršinio (įbrėžtinio) pobūdžio, o durtiniai, kurių gylis siekia nuo 0,3 cm iki 1,5 cm gylio.
6.11. Pažymėtina, kad nusikaltimo padarymo motyvas – tai suvoktos vidinės paskatos, kurios nulemia asmens pasiryžimą padaryti nusikaltimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad motyvas, jei jis nėra susijęs su kai kuriais veiką kvalifikuojančiais požymiais, nėra būtinasis paprasto nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymis, kurį reikėtų įrodinėti ir privalomai nustatinėti, norint kvalifikuoti šią nusikalstamą veiką. Nors šioje byloje nėra nustatytas aiškus šio nusikaltimo padarymo motyvas, tačiau teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų sprendžia, kad T. A. pasikėsino nužudyti M. M. dėl ankstesnių tarpusavio konfliktų, kurie kildavo dėl liudytojos J. S. Tai iš dalies patvirtina nuteistojo T. A. (t. 2, b. l. 54–56, 57–59, 64–65; t. 3, b. l. 62–64), nukentėjusiojo M. M. (t. 1, b. l. 132–133, 138–139); t. 3, b. l. 66–68) bei liudytojos J. S. parodymai (t. 2, b. l. 3–4, 7–8; t. 3, b. l. 64–66).
6.12. Esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad T. A., veikdamas tiesiogine tyčia, pasikėsino nužudyti nukentėjusįjį M. M., o tai atitinka BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytus veikos požymius. Tuo tarpu, vertinti nuteistojo padarytą šią pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tik pagal atsiradusias pasekmes, t. y. M. M. sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą, ir kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, akivaizdžiai, nėra jokio pagrindo. Todėl nuteistojo T. A. padaryta nusikalstama veika iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį.
6.13. Apeliacinės instancijos teismas šiame nuosprendyje nustato, kad T. A. pasikėsino nužudyti M. M., t. y. nusikalstama veiką padarė šiomis aplinkybėmis: T. A. 2017 m. lapkričio 3 d. apie 00 val. 50 min., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, buto, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia penkis kartus peiliu smogė lovoje gulinčiam M. M. į kaklo, dešinės rankos ir dešinės mentės sritį, dėl ko nukentėjusiajam M. M. padarė durtines-pjautines žaizdas kaklo, dešinio žasto nugariniame paviršiuje ir dešinės mentės srityje, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. nukentėjusiajam pradėjus dejuoti, o liudytojai J. S., įjungus šviesą ir pasakius baigti nusikalstamus veiksmus.
Dėl bausmės paskyrimo
7. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų.
7.1. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.
7.2. Pažymėtina, kad nuteistojo T. A. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies, perkvalifikavus į BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį, atitinkamai turi būti paskirta nauja bausmė bei iš naujo subendrintos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. S. fizinio skausmo sukėlimo), ir paskirta subendrinta bausmė. Tuo tarpu, remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad prokuroras prašo nuteistajam T. A. už inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį, paskirti aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmę, tačiau jokių argumentų dėl to nenurodo.
7.3. Atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad BK 54 straipsnyje kaip viena iš aplinkybių, į kurias teismas turi atsižvelgti skirdamas bausmę, numatyta nusikalstamos veikos stadija (BK 54 straipsnio 2 dalies 4 punktas). BK 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė už rengimąsi ar pasikėsinimą padaryti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą skiriama bendra tvarka, atsižvelgiant į kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, į tai, kiek nusikalstamas ketinimas įgyvendintas, ir į priežastis, dėl kurių nusikalstama veika nebuvo baigta. Be to, pagal teismų praktiką nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose, vertindami kaltininko padarytų veiksmų pavojingumą, teismai turi atsižvelgti į jo pasiryžimą bei atkaklumą įgyvendinti sumanymą nužudyti (smurto naudojimo intensyvumą prieš nukentėjusįjį, šiuo tikslu naudotus įrankius bei priemones ir kt.), taip pat įvertinti dėl pasikėsinimo nužudyti atsiradusius padarinius – nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo laipsnį, neigiamų pasekmių sveikatai ilgalaikiškumą ir kt.
7.4. Pažymėtina, kad už BK 129 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą, baudžiamasis įstatymas numato tik griežtą laisvės atėmimo bausmę – nuo septynerių iki penkiolikos metų. Todėl teisėjų kolegija skirdama nuteistajam T. A. bausmę pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį, atsižvelgia į tai, kad nuteistasis veikdamas tiesiogine tyčia, pasikėsino padaryti labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, kuris nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo M. M. sveikatą, t. y. pagal nustatytas aplinkybes nukentėjusiojo sveikatai nebuvo sukelta itin sunkių padarinių ar nepataisoma žala sveikatai. Be to, pagal byloje nustatytas aplinkybes, akivaizdu ir tai, kad nuteistais T. A. veikė spontaniškai, iš anksto neapgalvojęs ir neplanavęs žudyti nukentėjusiojo. Nustatyta ir tai, kad nuteistasis T. A. šią nusikalstamą veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio (t. 1, b. l. 103), kas turėjo įtakos ir šios nusikalstamos veikos padarymui, todėl ši aplinkybė pagrįstai pripažinta kaip jo atsakomybę sunkinanti (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Tuo tarpu, atsakomybę lengvinančių aplinkybių dėl šios inkriminuotos nusikalstamos veikos, nenustatyta. Nors T. A. pripažįsta, kad galėjo peiliu suduoti penkis smūgius, tačiau teigia, jog nukentėjusįjį norėjo tik pagąsdinti. Akivaizdu, kad nuteistasis tik formaliai prisipažįsta kaltu dėl smūgių peiliu sudavimo M. M. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios nurodytos aplinkybės nereiškia prisipažinimo ir nuoširdaus gailesčio, todėl negali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Be to, bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis T. A. teistas dvylika kartų, teistumai neišnykę (t. 2, b. l. 84–93, 94–189; t. 3, b. l. 1–20), baustas administracine tvarka (t. 3, b. l. 21–23), socialiniai ryšiai silpni (nevedęs, bedarbis), priklausomybės lygų sąrašuose neįrašytas, dėl neįgalumo turi keturiasdešimties procentų darbingumą. Atsižvelgiant į T. A. ankstesnius teistumus, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą ir visas bylos aplinkybes, jam taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir skirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę, taip pat nėra pagrindo.
7.5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau išdėstytų ir nustatytų aplinkybių visumą, įvertinusi bausmės taikymo efektyvumo bei tikslingumo principus, konstatuoja, kad T. A. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 129 straipsnio 1 dalį, bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus jam minimalią, t. y. septynerių metų laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą bei įpareigos nuteistąjį įvertinti bendražmogiškas vertybes.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,
nusprendžia:
Kauno apygardos teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio dalį, kuria T. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl M. M. sužalojimo 2017 m. lapkričio 3 d.) pakeisti:
Nuteistajam T. A. inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl M. M. sužalojimo 2017 m. lapkričio 3 d.), perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį, ir jam paskirti septynerių metų laisvės atėmimo bausmę.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 9 dalimis, 5 dalies 2 punktu, šią bausmę ir bausmes paskirtas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį (dėl M. M. sužalojimo 2017 m. vasario 8 d.), pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (dėl fizinio skausmo sukėlimo J. S.) bei bausmę, paskirtą pagal Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendį iš dalies neatlikta bausme, subendrinti apėmimo būdu, ir T. A. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą septyneriems metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose.
Į paskirtos bausmės laiką įskaityti iš dalies atliktą bausmę, paskirtą pagal Marijampolės apylinkės teismo rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendį, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 3 d. iki 2017 m. gruodžio 3 d. Bausmės atlikimo pradžią skaičiuoti nuo 2019 m. kovo 1 d.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.