Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Daivos Kazlauskienės ir Pauliaus Veršekio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2019 m. spalio 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 7 dalį (2016 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII–2277 redakcija) 60 MGL (3 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu, į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), vieną dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai, ir paskirta galutinė bausmė – 58 MGL (2 900 Eur) bauda. Paskirta 2 900 Eur bauda turi būti sumokėta per 20 (dvidešimt) mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 3 straipsniu, 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII–1968 redakcija), A. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, t. y. uždraudimas 2 metus naudotis specialiąja teise vairuoti visų rūšių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 5 dalimis, konfiskuotas A. B. priklausantis ir saugomas jam žinomoje vietoje automobilis „AUDI A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Automobiliui „AUDI A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), nuo nuosprendžio priėmimo, paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, kuris paliktinas galioti iki automobilio konfiskavimo įvykdymo ((duomenys neskelbtini) 2018 m. rugsėjo 25 d. pranešimas Nr. (duomenys neskelbtini)).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 257 straipsniu, nuspręsta pranešti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorui, kad liudytojai Z. G. ir V. B. galimai padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje (melagingi liudytojo parodymai).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 39, 262, 589 straipsnio 1 dalies 49 punktu, 590 straipsnio 2 dalimi, 592 straipsniu, nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta nuosprendį išsiųsti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybai spręsti klausimą pradėti administracinio nusižengimo teiseną.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. B. nuteistas už tai, kad vairuodamas kelių transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, nes vairavo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje nustatyta daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, o būtent: jis 2018 m. rugsėjo 24 d. apie 20.53 val. (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „AUDI A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio (kraujyje rasta 2,72 promilės etilo alkoholio), t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 7 dalyje (2016 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII–2277 redakcija).

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

12. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas

14. Apygardos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu apylinkės teismo nuosprendžiu ir nuteistojo A. B. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio apeliaciniu skundu, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, sprendžia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, padarė bylos aplinkybes atitinkančią pagrįstą išvadą, jog yra surinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamai A. B. kaltę įrodančių duomenų.

15. Baudžiamųjų bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas, ir užtikrinti, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje būtų įvykdytas teisingumas. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

16. Įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas, pasireiškiantis BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai bylos duomenys ir loginės taisyklės. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Abejones vertinti išimtinai kaltinamojo naudai galima tik ėmusis visų įstatyme numatytų priemonių abejonėms pašalinti, bet nepavykus to padaryti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. spalio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-432-139/2015). Įstatymas imperatyviai nenustato, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).

17. Nuteistojo A. B. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tuo, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, o apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vadovaudamasis vieninteliu įrodymu, t. y. liudytojo P. J. parodymais, kurie neatitinka patikimumo kriterijų. Skunde akcentuojama ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė ir atmetė kaip nepatikimus liudytojų Z. G. ir V. B. parodymus, kurie patvirtino, jog automobilį vairavo ne nuteistasis, o Z. G.. Nesutinkant su tokiais argumentais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus bei duomenis, pagrįstai konstatavo, jog A. B. kaltė įrodyta ir nekelia abejonių. Apylinkės teismas motyvuotai nurodė, kodėl vienus duomenis (liudytojo P. J. parodymus) vertino kaip įrodymus, o kitais duomenimis (nuteistojo, liudytojų parodymus) nesivadovavo kaip nepatikimais ir neatitinkančiais byloje nustatytų aplinkybių. Apygardos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis, todėl priimti išteisinamąjį nuosprendį dėl A. B. nėra teisinio pagrindo.

18. Šiuo nagrinėjamu atveju kyla teisinis ginčas dėl to, ar nuteistasis kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, būdamas neblaivus, kai A. B. kraujyje nustatyta mažiausia 2,72 promilių etilo alkoholio koncentracija (b. l. 37), vairavo automobilį „AUDI A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Nuteistasis kategoriškai neigia vairavimo faktą, ką tvirtina ir liudytojai Z. G. bei V. B.. Todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę turi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi neturinčio liudytojo P. J. parodymai. P. J. viso proceso metu – 2018 m. rugsėjo 24 d. tarnybiniame pranešime (b. l. 6), 2018 m. rugsėjo 28 d. (b. l. 18) ir 2018 m. lapkričio 5 d. (b. l. 21) apklausų ikiteisminio tyrimo metu, apklausos pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (b. l. 126–128), aiškiai, konkrečiai ir nekeisdamas esminių aplinkybių davė išsamius bei nuoseklius parodymus, kuriais netikėti nėra pagrindo. Liudytojas viso proceso metu nuosekliai parodė, kad gavus pranešimą dėl galimai neblaivaus vairuotojo vairuojamos transporto priemonės – automobilio „AUDI A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), bei stabdant minėtą transporto priemonę atsistojus apšviestame kelio ruože, akivaizdžiai matė, būdamas nedideliu, t. y. maždaug 2–3 metrų atstumu, jog automobilį vairavo raudonos spalvos sportiniu džemperiu vilkintis vyras. Atitinkamos aplinkybės leidžia pagrįstai remtis P. J. parodymais ir jais vadovautis kaip įrodomąją vertę turinčiais dėl to, ar jis iš tiesų gerai matė automobilio vairuotoją. Apeliaciniame skunde nurodomos abejonės, kad policijos pareigūnas stovėjo neapšviestoje vietoje, automobilio greitis buvo per didelis, jog būtų įmanoma pamatyti vairuotoją, nėra pagrįstos jokiais objektyviais duomenis ir laikytina tik kaip gynybinė versija. Iš P. J. duotų parodymų matyti, kad liudytojui stabdant specialiu skrituliu automobilį „AUDI A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), transporto priemonė pristabdė ir pareigūnas ėjo link stabdomo automobilio (past. – transporto priemonės greitis buvo sumažėjęs), kas patvirtina, jog automobilio greitis nebuvo toks, kad nebūtų įmanoma aiškiai pamatyti ir užfiksuoti transporto priemonės vairuotoją. Be to, liudytojas viso proceso metu nėra nurodęs, kad automobilio važiavimo greitis ir tuo metu buvęs tamsus paros metas būtų buvę esminiai faktoriai, kurie galėtų klaidinti liudytoją dėl automobilio vairuotojo matymo ir jo identifikavimo.

19. P. J. ikiteisminio tyrimo metu (past. – parodymus patvirtino kaip teisingus teisiamojo posėdžio metu) taip pat parodė, kad nesustojusį automobilį iš akiračio su kolega buvo pametę ne ilgiau kaip 2–3 minutes (b. l. 21), kas teisėjų kolegijos vertinimu, yra akivaizdžiai per trumpas laiko tarpas galimam vairuotojų apsikeitimui, atsižvelgiant į tai, jog tuo metu buvo bėgama nuo juos persekiojančių policijos pareigūnų tarnybinio automobilio. Nuteistasis ir liudytojai Z. G. bei V. B. proceso metu nei karto nėra nurodę, kad būtų keitęsis automobilio „AUDI A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas. Tai patvirtina, jog nuo to momento, kai automobilis buvo stabdomas liudytojo P. J. iki tol, kol automobilis atsidūrė (duomenys neskelbtini), transporto priemonę vairavo vienas ir tas pats asmuo.

20. Iš bylos duomenų nustatyta, kad automobiliui „AUDI A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pradingus iš policijos pareigūnų akiračio, liudytojas su kolega sekė automobilio maršrutu pagal žmonių pasakojimus ir iš karto nuvyko automobilio registracijos adresu. P. J. nurodė, kad tik atvykus (duomenys neskelbtini), pamatė automobilį ir nuo jo link vasarinės virtuvės einantį vyrą, apsirengusį būtent prieš tai matytu raudonos spalvos sportiniu džemperiu. Vėliau buvo nustatyta šio vyro asmenybė – A. B.. Liudytojas P. J. taip pat nurodė, kad šalia nuteistojo stovėjo ir kiti du vyrai (past. – liudytojai Z. G. ir V. B.), kurie buvo apsirengę tamsiais rūbais ir jų aprangose nebuvo jokių raudonos spalvos rūbų. Objektyvių duomenų, kad liudytojas Z. G., kuris tariamai vairavo automobilį pagal nuteistojo ir kito liudytojo V. B. parodymus, būtų vilkėjęs raudonos spalvos sportinį megztinį, byloje nėra. Šios aplinkybės nenurodė ne tik liudytojas P. J., bet ir pats Z. G., taip pat nuteistasis ir V. B.. Visi trys proceso dalyviai, buvę transporto priemonėje, nenurodė, kad A. B. būtų keitęsis rūbais su kitais automobilyje buvusiais liudytojais.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad tamsus paros metas ir automobilio „AUDI A6“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), važiavimo greitis iš tiesų turėjo įtakos tiksliam transporto priemonės vairuotojo identifikavimui, t. y. veido bruožų pamatymui, tačiau nebuvo tos aplinkybės, sutrukdžiusios pastebėti ir įsidėmėti vairuotoją skiriančias konkrečias aprangos detales. Raudonos spalvos rūbas yra išsiskiriantis ir lengvai pastebimas. Nekyla abejonių, kad policijos pareigūnas, kuris neturi problemų dėl regėjimo (b. l. 127), galėjo akivaizdžiai sumaišyti keleivio ir vairuotojo vietoje sėdinčius asmenis, kai juos matė iš 2–3 metrų atstumo, bei vienas iš jų dėvėjo ryškų rūbą.

22. Atsižvelgiant į šias nurodytas aplinkybes, konstatuotina, kad nekyla abejonių dėl liudytojo P. J. duotų parodymų patikimumo, o apeliaciniame skunde nurodyti argumentai atmestini, kaip nepagrįsti ir laikytini gynybiniais samprotavimais. Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad P. J. yra suinteresuotas bylos baigtimi ir galėjo duoti neobjektyvius bei šališkus parodymus iš pykčio, nes nuteistasis A. B. buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, jog nevykdė liudytojo teisėtų nurodymų ir stumdė šį policijos pareigūną, yra nelogiška ir negali būti pagrindas kritiškai vertinti liudytojo duotus parodymus. Iš bylos duomenų matyti, kad A. B. veiksmai, kuriais buvo nevykdomi teisėti policijos pareigūno reikalavimai ir buvo stumdomas liudytojas, kilo ne dėl provokacinių P. J. veiksmų, o pastarajam atliekant darbines funkcijas bei pareigas. Policijos pareigūnas atliko eilinę ir būtiną procedūrą tokioje situacijoje, t. y. norėjo patikrinti asmens blaivumą, kuris vairavo transporto priemonę galimai būdamas neblaivus, tačiau nuteistasis pradėjo agresyviai elgtis. Byloje nėra jokių duomenų, kad liudytojas ir nuteistasis iki šio įvykio būtų pažįstami, turėję kokių nors bendrų interesų, P. J. praeityje būtų sulaikęs A. B. ar pastarajam skyręs administracinę nuobaudą, surašęs administracinio teisės pažeidimo ar nusižengimo protokolą, liudijęs prieš nuteistąjį teisme ir pan. Vien aplinkybė, kad bandant sulaikyti asmenį, kuris galimai padarė nusikalstamą veiką, buvo pasipriešinta policijos pareigūnui ir nevykdomi šio teisėti nurodymai, negali būti laikoma policijos pareigūno šališkumo pagrindu.

23. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad liudytojų Z. G. ir V. B. parodymai yra nepatikimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, liudytojų nurodyta faktinė aplinkybė, jog automobilį vairavo Z. G., o ne A. B., yra siekimas padėti nuteistajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pabrėžtina, kad nuteistasis tiek iš karto sulaikytas, tiek 2018 m. rugsėjo 25 d. atsisakydamas duoti bet kokius paaiškinimus ikiteisminio tyrimo pareigūnui (b. l. 47), nenurodė, jog automobilį vairavo būtent Z. G., o ne jis. Tokia pasirinkta pozicija, kai asmuo yra nekaltas ir iš tiesų nevairavo transporto priemonės bei jam gresia baudžiamoji atsakomybė, yra visiškai nelogiška. Asmens veiksmai, jam esant nekaltam ir nepadarius inkriminuojamos nusikalstamos veikos, kai atsisakoma duoti parodymus ir nenurodomas tikrasis nusikaltimo vykdytojas, teismo vertinami kritiškai – tik kaip siekis išvengti baudžiamosios atsakomybės.

24. Policijos pareigūnams sulaikant nuteistąjį, šalia buvę Z. G. ir V. B. taip pat nenurodė, kad automobilį vairavo būtent Z. G., dėl ko pareigūnai be pagrindo ir neteisingai sulaiko A. B.. Svarbu ir tai, kad A. B. parodymus davė tik 2018 m. spalio 1 d., t. y. praėjus beveik savaitei nuo jo pirmosios apklausos, kurios metu jis atsisakė duoti parodymus. Šis laikotarpis, teisėjų kolegijos vertinimu, yra pakankamai ilgas, kurio metu buvo galima sėkmingai suderinti parodymus dėl automobilio vairuotojo su liudytojais. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad A. B., Z. G. ir V. B. yra draugai (ko jie neneigia), todėl išlieka nemaža tikimybė, jog iš karto po šioje byloje nagrinėjamo įvykio buvo susitikta ir bandyta derinti būsimus parodymus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojų ir nuteistojo parodymus, gana aiškiai ir motyvuotai nurodė, kodėl jie yra vertintini kritiškai, apygardos teismo teisėjų kolegija su išvadomis sutinka ir joms pritaria, todėl šioje nutartyje jų dar kartą neatkartoja.

25. Apeliaciniame skunde taip pat atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė neproporcingą bausmę ir kartu baudžiamojo poveikio priemones. Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo motyvus ir argumentus parenkant bausmės rūšį ir jos dydį, taip pat baudžiamojo poveikio priemones, konstatuoja, jog nebuvo padaryta baudžiamojo įstatymo pažeidimų.

26. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad skundžiamo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje yra padarytos rašymo apsirikimo klaidos: 1) nurodant, jog skiriama bauda turi būti sumokėta per 20 mėnesių nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo dienos, nors A. B. atžvilgiu priimtas ne baudžiamasis įsakymas, o nuosprendis; 2) rezoliucijos šeštojoje pastraipoje nurodytas klaidingas konfiskuojamo automobilio valstybinis numeris – „(duomenys neskelbtini)“ (past. – turi būti „(duomenys neskelbtini)“) Šios rašymo apsirikimo klaidos neturi įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui (BPK 308¹ straipsnio 1 dalis), jų ištaisymas nekeičia nuosprendžio esmės, todėl klaidos ištaisytinos ir patikslintinos.

27. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistojo gynėjo advokato apeliacinį skundą ir priimti išteisinamąjį nuosprendį A. B. atžvilgiu, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 308¹ straipsnio 1 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo A. B. gynėjo advokato Viktoro Dovidaičio apeliacinį skundą atmesti.

Ištaisyti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono 2019 m. spalio 23 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padarytas rašymo apsirikimo klaidas: 1) nuosprendžio rezoliucijos trečiojoje pastraipoje žodžius „<...> nuo teismo baudžiamojo įsakymo įsiteisėjimo“ pakeisti į žodžius „<...> nuo nuosprendžio įsiteisėjimo“; 2) nuosprendžio rezoliucijos šeštojoje pastraipoje patikslinti automobilio valstybinį numerį į „(duomenys neskelbtini)“.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.