Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albino Bielskio ir Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. A. (D. A.) gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. A. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams; pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmė subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta laisvės atėmimo bausmė keturiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė keturiems mėnesiams ir 138 MGL (5 197,08 Eur) dydžio bauda. Laivės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 140 straipsnio 9 dalimi, BK 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme nuo 2016 m. liepos 27 d. iki 2016 m. liepos 28 d. bei suėmime nuo 2016 m. liepos 28 d. iki 2016 m. rugsėjo 21 d. išbūtas laikas.

Iš D. A. išieškota Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 323,96 Eur proceso išlaidoms, susijusioms su transporto priemonės Mersedes Benz Sprinter valst. Nr. (duomenys neskelbtini) transportavimu, atlyginti.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuota transporto priemonė Mercedez Benz Sprinter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. A. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 27 d. apie 05.31 val. iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją mikroautobusu Mercedes Benz Sprinter 315, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio šonuose ir stoge įrengtose slėptuvėse paslėpęs ir tokiu būdu išvengdamas muitinės kontrolės, gabeno per Lietuvos Respublikos valstybės sieną – Šalčininkų kelio postą, esantį Šalčininkų r., Pamūrinės k, nedeklaruotas prekes: 3596 pakelius cigarečių „NZ Gold Superslims“, 2 pakelius cigarečių „Queen Superslims“ ir 2 pakelius cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 10 313 eurų.

D. A. nuteistas ir už tai, kad pažeisdamas nustatytą tvarką – Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų „Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių“ 2 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir kitose vietose tabako gaminius, nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiaisiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, 3 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad fiziniams asmenims leidžiama laikyti ir gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis, taip pat kontrabandinius tabako gaminius, jeigu jie laiko įvežtus iš kitų valstybių į Lietuvos Respubliką tabako gaminius, kurių kiekis vienam asmeniui neviršija 10 pakelių cigarečių. 2016 m. liepos 27 d. apie 05.31 val. pasikėsino laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo Šalčininkų kelio posto, esančio Šalčininkų r., Pamūrinės k., iki nenustatytos vietos, iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją automobiliu Mercedes Benz Sprinter, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio šonuose ir stoge įrengtose slėptuvėse paslėptas, per minimą postą kontrabandos būdu neteisėtai įvežtas, akcizais apmokestinamas prekes – 3 596 pakelius cigarečių „NZ Gold Superslims“, 2 pakelius cigarečių „Queen Superslims“ ir 2 pakelius cigarečių „Minsk Capital“ su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių bendra muitinė vertė, įskaitant privalomus sumokėti, mokesčius, viršija 250 MGL dydžio sumą ir yra 10 313 eurų, tačiau savo nusikalstamos veikos nepabaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, kadangi Vilniaus teritorinės muilinės pareigūnų buvo sulaikytas dar neišvažiavęs iš minimo posto.

Nuteistojo D. A. gynėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendį dalyje dėl mikroautobuso Mercedes Benz Sprinter konfiskavimo panaikinti. Taip pat prašo paskirti D. A. švelnesnę bausmę, kurią subendrinat atsižvelgti į užstatą, įskaitytą į baudą.

Aptardamas BK 41 straipsnio 2 dalies, BK 54 straipsnio 2, 3 dalių nuostatas, nuteistojo gynėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nepakankamai atsižvelgė į atsakomybę lengvinančių aplinkybių visumą ir priėmė gana formalų sprendimą. Apeliantas pažymi, jog nuteistasis D. A. dėl nusikalstamų veikų padarymo prisipažino, gailėjosi, be to, norėjo, kad byla būtų baigta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. BK 64¹ straipsnyje nustatyta, kad kai byla baigiama baudžiamuoju įsakymu, skiriama bauda yra mažinama vienu trečdaliu. Dėl nurodytų priežasčių gynėjas mano, jog D. A. turi būti paskirta mažiausia bauda, o ne bauda, kurios dydis mažesnis nei įstatyme numatytas šios baudos vidurkis.

Nuteistojo gynėjas taip pat nurodo, jog bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog individualizuodamas bausmę pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti daug abejonių sukėlusias aplinkybes. Gynėjo nuomone, ikiteisminis tyrimas bei teisminis nagrinėjimas paremtas spėliojimais ir netikslumais, todėl akivaizdu, kad pamatiniai baudžiamosios teisės principai, tokie kaip proporcingumas, teisingumas, sąžiningumas, teisėti lūkesčiai, yra tik iliuzija. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla pagrįsta abejones keliančiomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismo nustatytas baudos dydis yra pernelyg didelis. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą mėgino atskleisti proporcingumo principo turinį: konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybes principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu konfiskuoti transporto priemonę, nuteistojo gynėjas teigia, jog pagal Konstitucinio Teismo oficialiai formuojamą doktriną konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomoms poveikio priemonėmis turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir parinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai). Apeliantas pažymi, kad konfiskuota transporto priemonė priklauso D. A. tėvui. Byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad transporto priemonės savininkas žinojo apie daromą teisės pažeidimą ar kažkokiu būdu prie to prisidėjo. Be to, apeliantas atkreipia dėmesį, jog transporto priemonė perdaryta nebuvo, neatlikta jokių konstrukcijos pakeitimų, papildomų ertmių, t. y. transporto priemonė nebuvo specialiai pritaikyta vežti kontrabandą.

Apeliantas taip pat pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje išskirti keli konfiskavimo netaikymo motyvai, tačiau priimtas sprendimas yra priešingas: transporto priemonė nebuvo specialiai pritaikyta/ įrengta kontrabandos vežimui; transporto priemonė dėl savo savybių nebuvo pritaikyta konkrečiai kontrabandai vežti, t. y. automobilis nėra skirtas konkrečiai tik kontrabandos gabenimui, jis nėra niekaip kitaip modifikuotas; konfiskavimo taikymas yra neadekvatus ir neproporcingas veiksmas bausmės tikslams pasiekti; kontrabandą vežęs asmuo ir asmuo, kuriam priklauso transporto priemonė neturi sąsajų, leidžiančių teigti, kad transporto priemonės savininkas davė nurodymus vežti kontrabandą ar galėjo žinoti apie jos vežimą, tai reiškia, jog transporto priemonės savininkas negali būti atsakingas už savavališkus neteisėtus vairuotojo veiksmus; transporto priemonės savininkas šios nusikalstamos veikos nėra padaręs ir nėra susijęs su nusikalstamos veikos darymu.

Remdamasis išdėstytu, nuteistojo gynėjas teigia, jog papildomai taikytas transporto priemonės konfiskavimas neadekvačiai pablogina ne tik pažeidėjo padėtį, bet ir su nusikalstama veika nesusijusio asmens – nuteistojo tėvo G. A. padėtį.

Toliau apeliaciniame skunde nurodoma, kad kontrabandos bylose, kai kontrabandos gabenimo priemonės konfiskavimas skiriamas tik kaip papildoma nuobauda, būtina atsižvelgti ir į proporcingumo principo reikalavimus, kurie kildinami iš Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuluotos nuostatos, jog konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d., 2009 m. balandžio 10 d. nutarimai).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad administracinės nuobaudos taikymas atitinka proporcingumo reikalavimą, kai tarp padaryto teisės pažeidimo ir už šį pažeidimą nustatytos nuobaudos, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga laikytina tokia nuobauda, kurią paskyrus gali būti pasiekti nuobaudos tikslai ir kuri, vertinant pažeidimo pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta (kasacinės nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-4-2011, 2AT-7-4-2013). Kitiems asmenims nuosavybės teise priklausanti didelės vertės transporto priemonė gali būti konfiskuojama tik išimtiniais atvejais, atidžiai įvertinus padarytos kontrabandos dydį, būdą, pavojingumą, kaltininko asmenybę apibūdinančias aplinkybes ir apsvarsčius, ar konfiskavimo taikymas už konkretų pažeidimą yra proporcinga nuobauda (kasacinė nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 2AT-59-2014).

Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad transporto priemonė yra trečiojo asmens – G. A. nuosavybė, byloje nėra duomenų apie tai, kad transporto priemonės savininkas žinojo apie vairuotojo pagal įgaliojimą daromą kontrabandą ar kitaip buvo susijęs su neteisėtu cigarečių gabenimu. Byloje nėra ir duomenų, kad transporto priemonės savininkas, patikėdamas transporto priemonę, elgėsi nerūpestingai. Byloje nustatyta, kad cigaretes savo reikmėms įsigijo ir kontrabandą pirmą kartą gabeno ne transporto priemonės savininkas, kad specialių slėptuvių automobilyje neįrengta. Be to, kontrabandos vertė nedaug viršijo 250 MGL sumą. Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismų praktikoje nurodoma, jog panašaus pobūdžio bylose reikia atsižvelgti ir į tokias aplinkybes, kurios atspindi kontrabandos pobūdį bei pažeidėjo asmenybę. Nuteistojo gynėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad D. A. nuo pat pradžių prisipažino kontrabanda gabenęs cigaretes savo reikmėms ir nuoširdžiai dėl to gailėjosi. Remdamasis tuo, kad asmenims nuosavybės teise priklausantys daiktai gali būti konfiskuojami tik išimtiniais atvejais, atidžiai įvertinus padarytos kontrabandos pavojingumą bei kitas aptartas bylos aplinkybes, gynėjas daro išvadą, jog skundžiamame nuosprendyje nėra aiškiai pagrįsta, kokios aplinkybės lėmė išvadą, kad transporto priemonės konfiskavimas yra proporcinga sankcija.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje nurodyta, kad kitiems asmenims nuosavybės teise priklausantys daiktai gali būti konfiskuojami tik išimtiniais atvejais. Be to, Konstitucinis Teismas 1997 m. balandžio 8 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) straipsnio pirmosios dalies norma „Konfiskuotas gali būti tik daiktas, kuris yra pažeidėjo nuosavybė, išskyrus daiktą, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, šio kodekso 210 straipsnyje numatytų administracinių teisės pažeidimų bylose“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nutarime buvo išsamiai aptartas (duomenys neskelbtini) straipsnyje numatyto administracinio teisės pažeidimo (kontrabandos) pavojingumas ir tik po to padaryta išvada, kad tam tikrais atvejais tas pavojingumas lemia ir daikto, kuris buvo šio pažeidimo padarymo įrankis, konfiskavimo būtinumą nepriklausomai nuo to, kad tas daiktas yra ne pažeidėjo nuosavybė. Tačiau nutarime konstatuota, kad tokio daikto konfiskavimas galimas tik tada, kai savininkas daiktą pažeidėjui perdavė pats arba kitaip sudarė jam sąlygas tuo daiktu pasinaudoti. Tai reiškia, kad aptariamo daikto konfiskavimui pritaikyti būtina nustatyti, jog savininkas su jam priklausančiu daiktu nesielgė taip rūpestingai, kad kiti asmenys jo negalėtų panaudoti priešingai visuomenės interesams.

BK 72 straipsnio 3 dalyje tiesiogiai nurodyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas (nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas) privalo būti konfiskuotas visais atvejais. Kitiems asmenims priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas tik esant tam tikroms sąlygoms, kurios nurodytos BK 72 straipsnio 4 dalyje. Šios dalies 1 punkte teigiama, kad ne kaltininkui priklausantis turtas konfiskuojamas, jei perleisdamas tą turtą kaltininkui ar kitiems asmenims turto savininkas žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti (kasacinė nutartis administracinių teisės pažeidimų byloje Nr. 2AT-23-2012).

Atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus, nuteistojo gynėjas teigia, jog transporto priemonės konfiskavimas yra neadekvatus, neproporcingas ir nepagrįstas sprendimas, neteisingai apribojantis trečiojo asmens nuosavybės teises.

Be to, nuteistojo gynėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas klaidingai nurodė, kad D. A. nėra sumokėjęs baudos, išskyrus užstato įskaitymą. Užstato įskaitymas irgi yra baudos mokėjimas. Šiuo metu D. A. nedirba, tačiau grįžęs į Baltarusiją, toliau mėgins gauti darbą, dirbti ir pabaigti mokėti baudą. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog teismas gali sudėti tik likusias neatliktas bausmes, tačiau šiuo atveju teismas baudos dydžio nekoregavo, atsižvelgiant į užstato sumą, įskaitytą į baudą. Įvertinus tai, kad nuteistasis D. A. prisipažino, nuoširdžiai gailėjosi, davė patikimus ir nuoseklius parodymus, prašė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, bausmės dydis jam turi būti skirtas mažesnis negu numatytas sankcijoje, o pakartotinai priteistas baudos dydis pakeistas konkrečia likusia nesumokėta suma.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistojo gynėjas prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras – atmesti.

Nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas neginčija D. A. kaltės ar nusikalstamų veikų kvalifikavimo, tačiau mano, kad atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas, davė patikimus ir nuoseklius parodymus, prašė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, jam turi būti paskirta mažesnė nei numatyta sankcijoje bausmė.

BK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui, o 2 dalyje įtvirtinta, kad bausmės paskirtis – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai veikai, tinkamai individualizuota ir atitikti minėtame straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.

Bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, o apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę sušvelninti gali tik nustatęs, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių arba jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas skirdamas D. A. bausmes BK 41 straipsnio ir BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Skirdamas nuteistajam BK 199 straipsnio 1 dalies bei BK 199² straipsnio 1 dalies sankcijose nustatytą bausmės rūšį – laisvės atėmimą – ir nustatydamas šios bausmės terminus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį (pagal BK 11 straipsnio 5 dalį padaryti nusikaltimai priskiriami sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai), kaltės formą ir rūšį (nuteistasis veikė tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus (nusikaltimai padaryti iš savanaudiškų paskatų). Teismas įvertino nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino kaltu padaręs jam inkriminuotus nusikaltimus ir nuoširdžiai gailisi) bei tai, kad nenustatyta nuteistojo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Vertindamas D. A. asmenybę, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad jis turi šeimą, tačiau nedirba. Be to, skirdamas laisvės atėmimo bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino tai, kad D. A. anksčiau teistas, jam inkriminuotus BK 199 straipsnio 1 dalyje, BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus padarė neišnykus teistumui (t. 1, b. l. 104-106), o tai rodo jo polinkį pažeisti įstatymus ir, atsižvelgiant į BK 41 straipsnio 2 dalyje nurodytus bausmės tikslus, pagrindžia griežtesnės bausmės skyrimą. Tinkamai įvertinęs aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas D. A. už nusikalstamų veikų numatytų BK 199 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje, 199² straipsnio 1 dalyje paskyrė atitinkamai šešių mėnesių ir keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmes, kurios yra artimos BK 199 straipsnio 1 dalies bei BK 199² straipsnio 1 dalies numatytoms minimalioms laisvės atėmimo bausmėms, be to, galutinė subendrinta bausmė BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu ir D. A. paskirta keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nuteistasis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi bei prašė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, nesudaro pagrindo mažinti D. A. pagal BK 199 straipsnio 1 dalį bei BK 22 straipsnio 1 dalį, 199² straipsnio 1 dalį paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžio.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog bauda, kurios dydį ginčija apeliantas, buvo paskirta ne skundžiamu Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžiu, o ankstesniu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 29 d. baudžiamuoju įsakymu. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas ankstesniu baudžiamuoju įsakymu paskirtą bausmę (baudą) tik subendrino su naujai paskirta bausme. Taigi klausimas dėl baudos dydžio, kuris nustatytas ne skundžiamu nuosprendžiu, šiuo atveju negali būti sprendžiamas.

Pažymėtina ir tai, jog bendrindamas bausmes pirmosios instancijos teismas laikėsi BK 64 straipsnio nuostatų ir tinkamai subendrino paskirtą bausmę (laisvės atėmimą 4 mėnesiams) su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme (138 MGL dydžio bauda). Bausmių bendrinimo būdo pasirinkimas yra nuosprendį priėmusio teismo prerogatyva. Be to, subendrinant bausmes visiško sudėjimo būdu paskirtos baudos dydis negali būti keičiamas ir mažinamas atsižvelgiant į tai, kad 3 000 Eur užstatas už D. A. buvo pervestas į valstybės biudžetą paskirtai baudai padengti (t. 1, b. l. 160, 161). Ši aplinkybė svarbi ne baudos kaip bausmės skyrimui, bet jos vykdymui. Dėl aptartų priežasčių apelianto argumentai, kad priteistas baudos dydis turi būti pakeistas konkrečia likusia nesumokėta suma, yra atmestini.

Išdėstytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nuteistajam D. A. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 mėnesiams ir 138 MGL (5 197,08 Eur) dydžio bauda nėra per griežta, skiriant ir individualizuojant bausmę laikytasi BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, teisingumo principo, paskirta bausmė yra proporcinga jo padarytiems nusikaltimams ir užtikrina BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bausmės paskirties įgyvendinimą.

Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su D. A. taikyta baudžiamojo poveikio priemone, kuri apelianto nuomone, prieštarauja proporcingumo principui.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu konfiskavo D. A. vairuotą transporto priemonę Mercedes Benz Sprinter 315, kuria buvo neteisėtai gabentos cigaretės su Baltarusijos Respublikos banderolėmis. Šis sprendimas pagrįstai argumentuotas dviem aplinkybėmis: 1) nuteistasis be šios transporto priemonės negalėjo neteisėtai atgabenti akcizais apmokestinamų prekių iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką bei pasikėsinti jas laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikoje; 2) artimajam giminaičiui (šiuo atveju nuteistojo tėvui) priklausantis konfiskuotinas turtas yra konfiskuojamas.

Nuteistojo gynėjas savo nesutikimą su BK 72 straipsnio nuostatų taikymu visų pirma argumentuoja tuo, kad byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad transporto priemonės savininkas žinojo apie daromą teisės pažeidimą ar prisidėjo prie nusikalstamų veikų padarymo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad baudžiamajame įstatyme yra numatytas specialus turto konfiskavimo atvejis, kuomet kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas visais atvejais, kai šis turtas kaltininkui buvo perleistas kaip šeimos nariui ar artimajam giminaičiui (BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad transporto priemonė priklausė nuteistojo tėvui, t. y. artimajam giminaičiui, todėl sprendžiant klausimą dėl turto konfiskavimo neturi reikšmės ta aplinkybė, ar jis, perduodamas automobilį žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad jis bus panaudotas darant nusikalstamas veikas. Be to, apeliaciniame skunde nepagrįstai akcentuojama aplinkybė, jog transporto priemonė, kuria buvo gabenamos cigaretės, nebuvo specialiai pritaikyta vežti kontrabandą. Teismų praktikoje aiškinama, kad turtas gali būti pripažįstamas nusikaltimo priemone ir tada, kai jis nėra tiesiogiai pritaikytas tokiai veikai daryti, tačiau nustatoma, kad tokio turto panaudojimas palengvino nusikalstamos veikos padarymą taip, kad jos padarymas be jo panaudojimo nebūtų įmanomas. Dažnai šis kriterijus teismų praktikoje taikomas nusikaltimo padarymo priemone pripažįstant transporto priemonę, jeigu kaltininkas ja naudojosi tam, kad sudarytų galimybes padaryti nusikalstamą veiką (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-339/2008, 2K-463/2011, 2K-534/2011, Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-296/2014). Byloje esančių duomenų pagrindu patikimai nustatyta, kad D. A. akcizais apmokestinamas prekes, kurių vertė su privalomais mokėti mokesčiais viršijo 250 MGL dydžio sumą, neteisėtai gabeno iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką bei pasikėsino jas laikyti ir gabenti Lietuvos Respublikos teritorijoje transporto priemone Mercedes Benz Sprinter 315. Akivaizdu, kad transporto priemonė palengvino nuteistajam daryti nusikalstamas veikas ir be transporto priemonės jis objektyviai nebūtų galėjęs atlikti jam inkriminuotų veiksmų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino minėtą transporto priemonę konfiskuotinu turtu. Kadangi šią transporto priemonę nuteistajam perleido artimas giminaitis – tėvas, iš pastarojo konfiskuotas jam priklausantis automobilis Mercedes Benz Sprinter 315. Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde nurodomas nuteistojo prisipažinimas padarius nusikalstamas veikas ir nuoširdus gailėjimasis nėra pagrindas netaikyti turto konfiskavimą reglamentuojančių įstatymo normų, nes sprendžiant šį klausimą minėtos aplinkybės neturi teisinės reikšmės, baudžiamasis įstatymas tokių išimčių nenumato.

Apeliaciniame skunde, be kita ko, remiamasi kasacinio teismo nutartimis, priimtomis administracinių teisės pažeidimų bylose, tačiau teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo jomis vadovautis kaip precedentais. Pažymėtina, jog pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, iš tikrųjų, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum, tačiau šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, jog pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo doktriną ir teismų formuojamą praktiką, precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-317/2014, 2K-331/2015, 2K-77/2016, 2K-99/2016 ir kt.). Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija administracinių teisės pažeidimų bylose priimtomis nutartimis kaip precedentais nesivadovauja. Šiame kontekste atkreiptinas apelianto dėmesys, jog tiek baudžiamojoje teisėje, tiek administracinių teisės pažeidimų teisėje įtvirtinta ta pati nuostata, kad kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas visais atvejais, kai šis turtas (daiktas ar pajamos) kaltininkui (pažeidėjui) buvo perleistas kaip šeimos nariui ar artimajam giminaičiui (BK 72 straipsnio 4 dalies 3 punktas, ATPK 26 straipsnio 2 dalies 3 punktas).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. A. (D. A.) gynėjo advokato Mindaugo Paukštės apeliacinį skundą atmesti.