Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Margaritos Dzelzienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių D. V., J. K. ir J. U. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3241-828/2015 pagal ieškovių D. V., J. K., J. U. ieškinį dėl darbo ginčų komisijos sprendimų, priimtų jų atžvilgiu, panaikinimo atsakovui vartotojų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. kovo 3 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Panevėžio teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijos (toliau – Komisija) sprendimais Nr. (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) bei Nr. (duomenys neskelbtini) iš ieškovių D. V., J. U. bei J. K. atitinkamai buvo priteista 450,18 Eur, 468,37 Eur bei 372,01 Eur materialinės žalos atlyginimo. Nesutikdamos su tokiais sprendimais jos kreipėsi į pirmosios instancijos teismą.

Pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu ieškovės reikalavo panaikinti Komisijos sprendimus ir priteisti iš atsakovo visas jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakovu sudarytos materialinės atsakomybės sutarties 1 punkto, kuriame apibrėžta darbuotojų atsakomybė, nuostatos yra pernelyg plačios ir nekonkrečios, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovėms buvo perduotos materialinės vertybės ir kad prieš tai materialus turtas buvo inventorizuotas. Taigi darbdavys neužtikrino tinkamų sąlygų, kad darbuotojos galėtų vykdyti sutartimi prisiimtas prievoles, o aptariama materialinės atsakomybės sutartis neatitinka įstatymo reikalavimų, dėl ko nėra pagrindo iš ieškovių priteisti padarytą žalą. Be to, ieškovės sutiko su inventorizacijos išvadomis tik todėl, kad nenorėjo būti atleistos iš darbo, tikėjo bendrovės direktorės tvirtinimu, kad parduotuvei dirbant pelningai nereikės padengti visų nuostolių. Ieškinyje nurodoma ir tai, kad 2014 m. spalio 13 d. inventorizacijos aktas neatitinka jam keliamų reikalavimų, jame nėra nurodyti inventorizuojamų objektų duomenys (pavadinimai, matavimo rodikliai, kiekiai, kaina, suma ir kt.), nėra raštiško patvirtinimo, kad buvo atiduoti visi dokumentai. Aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 „Dėl inventorizacijos taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Inventorizacijos taisyklės) 13 p. nuostatoms, kadangi materialiai atsakingi asmenys, kaip šiuo atveju ieškovės, negali būti įtraukiamos į inventorizacijos komisiją, išskyrus tam tikras išimtis.

Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas ieškovių ieškinį atmetė, priteisė vartotojų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“ iš D. V. 450,18 Eur materialinės žalos atlyginimo, iš J. K. 372,01 Eur materialinės žalos atlyginimo, iš J. U. 468,37 Eur materialinės žalos atlyginimo, o taip pat iš ieškovių atsakovui priteisė bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovių dirbtas darbas (pardavėjos ir vedėja) buvo tiesiogiai susijęs su disponavimu materialinėmis vertybėmis, joms buvo visiškai aišku, už kokias konkrečiai materialines vertybes jos atsakingos (prekės, piniginės lėšos, esančios parduotuvėje ir darbuotojų priimamos į parduotuvę), dėl ko sudaryta sutartis yra aiški ir atitinka įstatymo reikalavimus, juo labiau kad ieškovės anksčiau yra dirbusios kitus darbus, susijusius su materialinių vertybių saugojimu. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė ir tai, kad anksčiau, t. y. 2014 m. sausio 20 d. parduotuvėje taip pat buvo atlikta inventorizacija ir nustatytas 539,69 Lt trūkumas, kurį ieškovės atlygino. Taigi joms buvo žinomos ir suprantamos su jomis sudarytos materialinės atsakomybės sutarties nuostatos, įskaitant ir pasekmes, nustačius trūkumą (pareiga jį atlyginti). Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovių argumentus, jog byloje nėra pakankamai įrodymų, kad joms buvo perduotos materialinės vertybės, kadangi prekių priėmimo dokumentuose yra jų parašai, o kiti dokumentai yra įtraukti į apskaitą, bei kad atliekant inventorizaciją buvo pažeistos Inventorizacijos taisyklių nuostatos, kadangi jokių esminių pažeidimų padaryta nebuvo, o pačios ieškovės sutiko su inventorizacijos išvadomis. Be to, įmonėje buvo vedama suminė materialinių vertybių apskaita, kuri atitinka įstatymo reikalavimus, todėl nustatyti konkrečių prekių trūkumą nėra jokio pagrindo.

Apeliaciniu skundu ieškovės prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovo jų patirtas bylinėjimosi išlaidas. Dėsto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką dėl materialinės atsakomybės bei jos sutarties turinio ir tvirtina, kad su jomis sudaryta materialinės atsakomybės sutartis yra pernelyg nekonkreti ir neaiški, dėl ko nėra galimybės nustatyti aiškias jų atsakomybės ribas, nebuvo surašytas joks materialinių vertybių perdavimo aktas, pagal byloje esančius duomenis nėra galimybės nustatyti, iš ko yra susidaręs trūkumas, joms nebuvo pateiktas antras visiškos materialinės atsakomybės sutarties egzempliorius. Apeliaciniame skunde pabrėžiama ir tai, jog atsakovo atstovė neatmeta galimybės, jog galėjo įsivelti klaida skaičiuojant, o taip pat nebuvo įvertintos prekėms taikytos nuolaidos. Taigi nesant galimybės nustatyti, kokių prekių trūksta, nėra galimybės nustatyti ar ieškovės prisiėmė šias materialinės vertybes, ar gali joms už tai kilti materialinė atsakomybė. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybių, kad trūkumas galėjo atsirasti ir nukainavus prekes besibaigiant galiojimo laikui. Taigi nenustačius iš ko susidarė trūkumas, nėra galimybės nustatyti ir trūkumo atsiradimo priežastinio ryšio su neteisėtais ieškovių veiksmais. Apeliantės nesutinka, jog inventorizacija buvo atlikta nepažeidžiant nustatytos tvarkos, kadangi ieškovės atliekant reviziją buvo inventorizacijos komisijos sudėtyje, atliko aktyvius veiksmus, skaičiavo ir tikrino materialines vertybes kaip ir kiti komisijos nariai, nors to daryti jos negalėjo. Atsižvelgiant į tai, atlikta revizija laikytina niekine, dėl ko negali būti vertinama kaip tinkamas įrodymas, pagrindžiantis bendrovei padarytą žalą. Kartu pabrėžiama ir tai, jog ieškovės sutiko atlyginti nuostolius tik todėl, kad bijojo prarasti darbą, o neturėdamos teisinio išsilavinimo negalėjo suvokti, kad su jomis sudarytos terminuotos darbo sutartys. Taigi jų sutikimai atlyginti nuostolius buvo išgauti apgaulės būdu. Kartu atkreipiamas apeliacinės instancijos teismo dėmesys ir į tai, jog darbdavys nesukūrė tinkamų sąlygų materialinėms vertybėms saugoti, neparengė jokių saugojimo instrukcijų ar taisyklių, nekontroliavo jam pavaldžių darbuotojų, t. y. pats darbdavys sudarė sąlygas žalai atsirasti, dėl ko, net ir pripažinus esant trūkumą, iš ieškovių piniginės lėšos neturėtų būti priteisiamos.

Atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą atsakovas vartotojų kooperatyvas „(duomenys neskelbtini)“ prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei iš ieškovių priteisti po 70 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodo, kad tenkinti apeliacinį skundą nėra pagrindo, nes visiškos materialinės atsakomybės sutarties grafoje „Sutarties šalių teisės ir pareigos“ tiksliai nurodyta, kad darbuotojai privalo saugoti ir tausoti jiems patikėtas materialines vertybes. Visos apeliantės turėjo patirties prekyboje, bendrovėje atlikus pirmąjį patikrinimą ir nustačius trūkumus jos šiuos trūkumus padengė gera valia. Teisės aktai neįpareigoja darbdaviui vesti visiškos materialinės atsakomybės sutarčių registravimo žurnalą. Sprendžiant dėl to, ar apeliantės gavo visiškos materialinės atsakomybės sutarties egzempliorių, turi būti atsižvelgta į tai, kad ieškovės pirmosios instancijos teisme tvirtino, jog nėra gavusios ir darbo sutarčių antrojo egzemplioriaus, bet tai buvo paneigta atsakovo pateikto darbo sutarčių registracijos žurnalo įrašais. Atsiliepime nurodoma ir tai, kad apeliacinio skundo teiginiai, jog nebuvo vertybių perdavimo – priėmimo akto, todėl apeliantės jokių vertybių nepriėmė, yra niekiniai. Darbuotojos buvo priimtos į darbą parduotuvėje, kuri buvo ką tik atidaryta po remonto darbų, ir iki jų priėmimo jokių materialinių vertybių parduotuvėje nebuvo. Visas materialines vertybes iš prekių tiekėjų priėmė pačios apeliantes. Šią aplinkybę posėdžio metu patvirtino tiek kooperatyvo direktorė, tiek pačios apeliantes. Be to, pirmosios inventorizacijos metu visos prekės buvo apskaitytos, o trūkumas susidarė per laikotarpį po pirmosios inventorizacijos. Faktai, kad ant kai kurių sąskaitų – faktūrų nėra ieškovių parašų, rodo tik jų aplaidumą, kadangi visos sąskaitos, pasibaigus ataskaitiniam periodui, yra pristatomos į kooperatyvo buhalteriją, kuri patikrina, ar pardavėjos yra pasirašiusios ant kooperatyvui tenkančių sąskaitų egzemplioriaus. Kadangi abejonių sukėlusios sąskaitos iš prekių tiekėjų buvo gautos dar iki apskaitinio laikotarpio pabaigos (nuo 2014-10-01 iki 2014-10-14), tai pačios apeliantės dar nebuvo jų peržiūrėjusios ir pasirašiusios. Tą patvirtina ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-10-08 PVM sąskaita – faktūra Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi ant prekių tiekėjo pateiktų savųjų sąskaitos egzempliorių aiškiai matomas J. U. parašas. Be to, visos sąskaitos yra įtrauktos į prekinę – piniginę apyskaitą, sudaromą parduotuvės darbuotojų, ir tai neabejotinai parodo, kad visos sąskaitose nurodytos prekės apeliančių buvo priimtos. Nurodė, kad inventorizacija atlikta nepažeidžiant jos atlikimo taisyklių. Apeliančių aktyvūs veiksmai skaičiuojant ir tikrinant materialines vertybes pasireiškė ne inventorizacijos atlikimo metu, o pertikrinant revizijos rezultatus, kai paaiškėjo dideli trūkumai. Teiginys, kad apeliantės, neturėdamos teisinio išsilavinimo, nesuprato, jog yra sudaryta terminuota darbo sutartis, visiškai nepagrįstas ir nelogiškas, kadangi darbo sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kuriam laikui sudaroma terminuota sutartis. Argumentas, kad prekių galėjo trūkti dėl vagystės, buvo paneigtas pateiktu nutarimu sustabdyti ikiteisminį tyrimą, kadangi jame konstatuojama, kad išdaužus lango stiklo paketą į parduotuvės vidų nepatekta. Taigi labiausiai tikėtina prekių trūkumo priežastis yra ta, kad apeliantes, pažeisdamos visas tvarkas ir instrukcijas, prekes gyventojams duodavo ir be apmokėjimo. Apeliančių paaiškinimą, jog sutikimai ir prisipažinimai buvo išgauti apgaule, paneigia tai, kad į bylą yra pateikti jų pačių ranka rašyti sutikimai atlyginti nuostolius.

Apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas atskirojo skundo ribų, kurias sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str.), išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais, tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 245 straipsnyje nustatyta, kad materialinė atsakomybė atsiranda dėl teisės pažeidimo, kuriuo vienas darbo santykio subjektas padaro žalą kitam subjektui, neatlikdamas savo darbo pareigų arba netinkamai jas atlikdamas. Darbuotojo materialinė atsakomybė suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas darbo pareigas. Nurodytos atsakomybės tikslas – pasiekti, kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog 2013 m. spalio 21 d. buvo sudarytos terminuotos (nuo 2013 m. spalio 22 d. iki 2014 m. spalio 21 d.) darbo sutartys Nr. 131, 132 bei 133, pagal kurias ieškovės J. K., J. U. bei D. V. pradėjo dirbti atsakovui vartotojų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“ priklausančioje maisto prekių parduotuvėje Nr. 3. Pagal sudarytas darbo sutartis D. V. dirbo parduotuvės vedėja, o J. K. ir J. U. – pardavėjomis (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015, 1 t. 22 – 27 b. l.). Be to, 2013 m. spalio 21 d. buvo sudaryta ir visiškos grupinės materialinės atsakomybės sutartis, pagal kurią, be kitų nuostatų, visos trys ieškovės, kaip parduotuvės darbuotojos, susitarė, kad atsako už joms patikėto turto netekinimą ar jo vertės sumažėjimą, sugadinimą (sužalojimą), o taip pat už netinkamą materialinių vertybių apskaitą (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015, 1 t., 28 – 29 b. l.). 2014 m. spalio 10 d. patvarkymu Nr. 32 atsakovas pavedė atlikti vertybių inventorizaciją, kurios metu buvo nustatyta, jog už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 20 d. iki 2014 m. spalio 13 d. yra 180,86 Lt piniginių lėšų, prekių už 33679,18 Lt, taros už 319 Lt. Vertybių patikrinimo rezultatų akte nurodoma, kad buhalterinės apskaitos duomenimis prekių (pinigų) parduotuvėje turėjo būti už 44126,96 Lt, taros už 319 Lt. Tokiu būdu nustatytas 9764,58 Lt trūkumas. Darbuotojos su inventorizacijos rezultatais sutiko, parašė įsipareigojimus padengti trūkumą. Viso susidariusio trūkumo darbuotojos nepadengė, dėl ko darbdavys kreipėsi į Komisiją, kuri nuostolių atlyginimą priteisė iš ieškovių (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015, 1 t., 30 – 48 b. l.; 14 – 19 b. l.). Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, o to neginčija ir ieškovės pateiktu apeliaciniu skundu, kad joms dirbant atsakovui priklausančioje parduotuvėje 2014 m. spalio 13 d. buvo nustatytas daugiau nei 9 tūkstančių litų trūkumas. Tačiau apeliaciniu skundu ieškovės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad joms kyla visiška materialinė atsakomybė atlyginti šiuos nuostolius. Tokie argumentai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, yra nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime išdėstė ieškovių materialinės atsakomybės sąlygas ir nurodė, kokiais faktiniais duomenimis vadovaujantis jos nustatytos. Teisėjų kolegija su šiomis išvadomis sutinka ir jų nekartoja, o toliau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.

Ieškovės tvirtina, kad su jomis sudaryta visiškos grupinės materialinės atsakomybės sutartis yra netinkama, joje neaiškiai ir nekonkrečiai buvo nurodyti joms perduodami objektai, prieš pasirašant visiškos materialinės atsakomybės sutartį nebuvo atlikta inventorizacija, nebuvo įteiktas antrasis šios sutarties egzempliorius, taigi jos nežinojo, už kokias materialines vertybes atsako, o visiška grupinė materialinės atsakomybės sutartis turėtų būti vertinama kaip negaliojanti. Tačiau aptariamos visiškos grupinės materialinės atsakomybės sutarties sąlygose aiškiai nurodyta, kad darbuotojai privalo saugoti ir tausoti jiems patikėtas materialines vertybes ir imtis priemonių, jeigu atsiranda reali grėsmė jų saugumui; darbuotojai atsako už jiems patikėto turto netekimą ar jo vertės sumažėjimą, sugadinimą (sužalojimą) ar už netinkamą materialinių vertybių apskaitą („Sutarties šalių teisės ir pareigos“ 2.1 p., „Atsakomybė“ 1 p., 5 p.) (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015, 1 t., 28 – 29 b. l.). Tokios sutarties nuostatos, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra aiškios, nedviprasmiškos, suprantamos ir suvokiamos. Negana to, visos ieškovės anksčiau dirbo panašaus pobūdžio darbą (dirbo prekyboje), turi darbinės patirties šioje srityje ir sudarydamos darbo sutartis su atsakovu nebuvo pirmą kartą susidūrusios su darbiniais teisiniais santykiais – D. V. anksčiau dirbo vyr. kasininke – pardavėja, kasininke – pardavėja ir valytoja; J. U. anksčiau dirbo pardavėja – konsultante, pardavėja ir administratore; o J. K. anksčiau dirbo salės darbuotoja, kasininke ir valytoja (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015 1 t., 91 – 93 b. l.).

Ieškovių tvirtinimas, kad joms nebuvo įteiktas antrasis visiškos grupinės materialinės atsakomybės sutarties egzempliorius, nėra įtikinamas, kadangi pačioje visiškos grupinės materialinės atsakomybės sutartyje yra nurodyta, jog ši sutartis sudaryta 6 egzemplioriais, kurių vieną turi darbdavys ir po vieną darbuotojai („Papildomos sutarties sąlygos“ 3 p.), o ieškovės tokią sutartį pasirašė kartu patvirtindamos ne tik joje sutartas sąlygas, tačiau ir aplinkybę, jog turi šios sutarties egzempliorius. Be to, kaip pagrįstai nurodyta atsiliepime į apeliacinį skundą, tokią išvadą papildomai patvirtina ir tai, kad pirmojo pirmos instancijos teismo posėdžio metu apeliantės teigė, kad negavo antro aptariamos sutarties ir darbo sutarties egzemplioriaus. Tačiau kitame pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo pateiktas darbo sutarčių registracijos žurnalas, iš kurio kopijos matyti, kad apeliantės savo parašais patvirtino apie antrojo darbo sutarties egzemplioriaus gavimą (65 b. l.). Tai leidžia pagrįstai manyti, jog ieškovių tvirtinimai nėra patikimi. Be to, galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai išties nenumato reikalavimo vesti visiškos materialinės atsakomybės sutarčių registravimo žurnalą. Papildomai pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovės iš esmės pripažino, jog pasirašė visiškos materialinės atsakomybės sutartį bei suprato, kad yra materialiai atsakingos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ieškovių argumentus dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties nuostatų, dėl vertybių perdavimo – priėmimo aktų nesudarymo joms pradėjus dirbti, pažymi, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad, ieškovėms dirbant atsakovo parduotuvėje, dar 2014 m. sausio 20 d. atlikus inventorizaciją buvo nustatytas 539,69 Lt prekių trūkumas. Pagal byloje esančius duomenis, atliekant šią pirmąją inventorizaciją, ieškovės neginčijo ir nereiškė pretenzijų nei dėl nustatytų nuostolių, nei dėl visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu kylančių pasekmių. Apeliantės su šios inventorizacijos rezultatais susipažino, savanoriškai sutiko apmokėti ir apmokėjo nuostolius (37 – 39, 43 – 44 b. l.). Po pirmosios inventorizacijos buvo nustatytas apeliančių žinioje esančių vertybių sąrašas, nuo kurio vėliau ir buvo apskaičiuojami materialinių vertybių pokyčiai atliekant antrąją inventorizaciją. Tai patvirtina, kad apeliantės 2014 m. spalio mėnesį atliekamos inventorizacijos metu žinojo ir suvokė, kokios gali būti pasekmės, jei bus nustatyti trūkumai.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, kad darbdavys nesiėmė jokių priemonių tinkamam materialinių vertybių aprašymui, jų saugojimo taisyklių nustatymui, saugos priemonių įdiegimui. Byloje nėra jokių duomenų, kad ieškovės iki ar po atliktos pirmosios inventorizacijos ir iki pat darbo sutarčių pasibaigimo kreipėsi į darbdavį dėl materialinių vertybių apsaugos sistemų ar priemonių įsigijimo ar sumontavimo, kad reiškė kokias nors pretenzijas dėl netinkamos parduotuvės apsaugos. Tačiau byloje yra duomenų apie tai, kad pačios apeliantės galimai parduodavo produktus pirkėjams iškart už juos nesusimokant (40 – 42 b. l.), kad visos trys išėjo atostogų ir po jų grįžo neprašydamos atlikti revizijos (68 – 73 b. l.). Be to, kaip pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė pati ieškovė D. V., darbdavys buvo ėmęsis priemonių apsaugoti materialines vertybes, kadangi ant langų buvo pritvirtintos grotos, parduotuvėje įrengta signalizacija, parduotuvę saugojo sargas, o vėliau ir saugos tarnyba. Iš teismo posėdyje duotų apeliančių paaiškinimų matyti, kad jos patvirtino, jog prieš pradedant dirbti buvo supažindintos su parduotuvėje esančiu inventoriumi (už jį pasirašė), o prekių tuo metu parduotuvėje, kuri buvo atidaryta po remonto, nebuvo, dėl ko visas prekes iš tiekėjų priėmė pačios apeliantes. Taigi visiškai nėra pagrindo sutikti su skundo teiginiu, jog dėl materialinių vertybių trūkumo yra kaltas pats darbdavys, kuris sudarė netinkamas sąlygas ir nesirūpino reikiama materialinių vertybių apsauga. Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, jog byloje esantis Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros nutarimas sustabdyti ikiteisminį tyrimą paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog materialinių vertybių trūkumas galėjo atsirasi dėl pašalinių asmenų neteisėtų veiksmų, kadangi pasikėsinimo įvykdyti vagystę metu į parduotuvės vidų išdaužus stiklą patekta nebuvo (62 b. l.). Pagal pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apeliančių paaiškinimų turinį sektų, kad jos šiuo metu jau nebesutinka padengti nustatytus materialinių vertybių trūkumus tik todėl, jog su jomis nebuvo sudarytos naujos darbo sutartys ir nustatytas materialinių vertybių trūkumas yra didelis.

Taigi byloje esanti įrodymų visuma patvirtina, kad apeliantės suvokė ir suprato savo visiškos materialinės atsakomybės sutarties sąlygas ir pasekmes, kad jų paaiškinimai nebuvo išgauti panaudojant apgaulę, kad parduotuvėje nepažeidžiant teisės aktų nuostatų buvo vedama suminė materialinių vertybių apskaita. Visiškos grupinės materialinės atsakomybės sutartis buvo sudaryta ir įgyvendinama tinkamai, todėl nėra pagrindo ją laikyti negaliojančia ar niekine.

Apeliaciniame skunde ieškovės tvirtina ir tai, jog pasirašydamos darbo sutartį jos neturėjo teisinio išsilavinimo, todėl nesuprato, kad sutartis yra terminuota, dėl ko bijodamos, jog gali būti atleistos iš darbo ir būdamos apgautos dėl darbo sutarties termino, sutiko atlyginti antrosios inventorizacijos metu nustatytus trūkumus. Šie argumentai yra atmetami, kaip nepagrįsti, nes, kaip jau minėta, visos ieškovės iki įsidarbindamos atsakovui priklausančioje parduotuvėje turėjo darbinės ir darbo sutarčių sudarymo patirties, nes kiekviena jų dirbo net trijose darbovietėse. Be to, su ieškovėmis sudarytų darbo sutarčių 2 punkte yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, jog sudaroma terminuota sutartis nuo 2013 m. spalio 22 d. iki 2014 m. spalio 21 d. Toks tekstas, priešingai nei nurodo ieškovės, net ir asmenims neturintiems teisinės patirties ar išsilavinimo, bet turintiems darbo praktikos patirties, yra aiškus ir suvokiamas. Ieškovės pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, jog žinojo, kad darbo sutartys buvo terminuotos, o pagal byloje esančius duomenis – kasos pajamų orderius, dalį nustatytų nuostolių ieškovės atsakovui atlygino bei sutiko, kad nustatytas materialinių vertybių trūkumas būtų atskaitytas iš darbo užmokesčio. Paaiškinimai buvo rašyti revizijos atlikimo dieną, o sutikimai, kad nustatyti trūkumai būtų išskaityti iš darbo užmokesčio – praktiškai paskutinę ieškovių darbo dieną (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015 1 t., 33 – 48 b. l.). Tai taip pat iš dalies patvirtina aplinkybę, kad ieškovės suprato visiškos materialinės atsakomybės sutartimi prisiimtos materialinės atsakomybės turinį, apimtį, pobūdį ir pasekmes bei darbo sutarties sąlygas.

Apeliantės taip pat tvirtina, jog inventorizacija atlikta pažeidžiant jos atlikimo taisykles, kadangi ieškovės negalėjo būti įtrauktos į inventorizacinę komisiją. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovių argumentu, kad jos visos išties buvo įtrauktos į inventorizacinę komisiją (civilinė byla Nr. e2-518-956/2015 1 t., 30 b. l.), nors pagal Inventorizacijos taisyklės materialiai atsakingi ir atsakingi asmenys negali būti inventorizacijos komisijos nariai. Tačiau pagal Inventorizacijos taisyklių 15.3. p. (Inventorizacijos taisyklių redakcijos, galiojusios nuo 2011-01-01 iki 2015-01-01, 13 p.) numatytą išimtį, materialiai atsakingi asmenys ir atsakingi asmenys tokiais nariais gali būti, kai subjekte yra ne daugiau kaip penki darbuotojai ir (arba) kiti darbuotojai neturi galimybių tinkamai atlikti inventorizacijos (neturi leidimų būti atitinkamose teritorijose, neturi teisės susipažinti su atitinkama informacija, būti greta turto ar dirbti su inventorizuoti būtinu turtu ir kt.). Tokia teisės normos formuluotė leidžia pagrįstai manyti, jog materialiai atsakingų ar atsakingų asmenų dalyvavimas inventorizacinėje komisijoje nėra absoliučiai draudžiamas. Todėl daroma išvada, kad reikalavimo į aptariamą komisiją neįtraukti materialiai atsakingų asmenų nesilaikymo paties darbdavio leidimu nėra pagrindo vertinti kaip esminio Inventorizacijos taisyklių pažeidimo, darančio inventorizacijos aktą negaliojančiu ar neleidžiančiu remtis inventorizacijos aktu kaip įrodymu nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos nuomone, situacija, kai materialiai atsakingi asmenys patys dalyvauja inventorizacijoje, dėl galimo rezultatų paveikimo sau naudinga linkme labiau neatitiko darbdavio (atsakovo) teisių ir teisėtų interesų, tačiau niekaip neapribojo ir nepažeidė ieškovių teisių. Priešingai, tai leido pačioms ieškovėms nustatyti esamus trūkumus, įsitikinti jų realumu ir juos fiksuoti. Ieškovės inventorizacijos rezultatų neginčijo, nuostolius atlyginti sutiko, nei prieš inventorizaciją, nei po jos nesikreipė į darbdavį ir neginčijo, jog jos negalėjo dalyvauti inventorizacinės komisijos darbe. Atsižvelgiant į tai, aplinkybė, kad ieškovės buvo inventorizacijos komisijos narėmis, nepaneigia inventorizacijos akto rezultatų ir nedaro jokios įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui.

Kitas apeliacinio skundo argumentas yra tas, kad ant kai kurių sąskaitų – faktūrų nėra ieškovių parašų, todėl neįrodyta, kad prekės buvo gautos. Tačiau pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovas paaiškino, jog visos sąskaitos pasibaigus ataskaitiniam periodui pristatomos į kooperatyvo buhalteriją, kuri patikrina, ar pardavėjos yra pasirašiusios ant kooperatyvui tenkančių sąskaitų egzemplioriaus. Nustačius, kad pardavėjos nepasirašė, jos turi šiuos dokumentus pasirašyti. Iš byloje esančių duomenų ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotų ieškovės J. U. paaiškinimų matyti, kad, nors ji ir tvirtino nepasirašiusi ant UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014-10-08 PVM sąskaitos – faktūros Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovo iš prekių tiekėjų išreikalautas ir į bylą pateiktas tos pačios sąskaitos – faktūros egzempliorius patvirtina, kad ant šio dokumento pasirašė būtent ieškovė J. U.. Itin reikšminga ir tai, jog pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ieškovė J. K. nurodė, jog atsakovo buhalterija grąžindavo joms pasirašyti nepasirašytas sąskaitas – faktūras. Taigi, kaip pagrįstai nurodoma atsiliepime į pateiktą apeliacinį skundą, ieškovės pačios aplaidžiai vykdė savo pareigas ir nepasirašė ant sąskaitų – faktūrų, kurios, be kita ko, yra įtrauktos ir į parduotuvės apyskaitą nuo 2014 m. spalio 7 d. iki 2014 m. spalio 12 d. bei įtrauktos į parduotuvėje pačių ieškovių vestą sąskaitų – faktūrų žurnalą (81 – 82, 88 – 94 b. l., Komisijos byla Nr. (duomenys neskelbtini), 49 b. l.), kas taip pat patvirtina, jog prekes apeliantės faktiškai priėmė.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais (CPK 185 str., 263 str. 1 d.). Dėl nurodytų priežasčių nėra pagrindo tenkinti ieškovių apeliacinį skundą.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovių apeliacinis skundas yra atmetamas, atsakovui vartotojų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“ iš ieškovių priteisiama po 70 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai pamokėti apeliacinės instancijos teisme už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nes jų dydis neviršija (yra mažesnis) Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytų maksimalių dydžių (121, 123 b. l., CPK 93, 98 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti vartotojų kooperatyvui „(duomenys neskelbtini)“, j.a.k. (duomenys neskelbtini), iš D. V., a.k. (duomenys neskelbtini) J. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. U., a.k. (duomenys neskelbtini) iš kiekvienos po 70 Eur (septyniasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.