- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-20
- Bylos Nr.
- I-3972-426/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02137-2019-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) skunde teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, (toliau – ir Lukiškių TI-K, po reorganizacijos Vilniaus pataisos namai (toliau – Vilniaus PN) 4 000 (keturis tūkstančius eurų) Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Pareiškėjas teigia, kad nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. gegužės 30 d. jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, t. y. buvo pažeistas vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimas, turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m. Teigia, kad į kameros plotą buvo įskaityti ir baldai bei sanitarinio mazgo įrenginiai ir jam tekdavo labai nedaug laisvo ploto judėti.
Taip pat nurodo, kad kameros buvo labai nešvarios. Langų negalėjo atidaryti, sklido nemalonus kvapas.
Nurodo, kad buvo nuolat stebimas atliekant gamtinius reikalus, buvo pažeistas privatumas, kadangi jis buvo laikomas kamerose, kurios pilnai nebuvo atitvertas sanitarinis mazgas, neįrengtos vėdinimo sistemos. Kameroje sklido nemalonus kvapas, ją galėjos išsivėdinti tik per langus.
Pareiškėjo manymu, jį perkėlus į Lukiškių TI-K atlikti bausmę, buvo pablogintos jo laikymo sąlygos. Minėtos laikymo sąlygos žemino jo garbę ir orumą, tvirtina, jog dėl to patyrė žalą, kurią prašo atlyginti.
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų, prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 8–13) nurodo, kad pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje patalpoje atitiko nustatytus reikalavimus, nurodė laikotarpius, kuriais pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K. Pažymi, kad buvo laikomas nepažeidus izoliavimo reikalavimų. Kameros remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius reikalavimus. Atkreipė dėmesį, kad laikomi asmenys patys kartais niokoja patalpas.
Nurodo, kad kameros įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Pažymi, kad reikalavimo iš kameros ploto eliminuoti baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą teisės aktai nenustato. Gyvenamosios kameros buvo įrengtos laikantis įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse nustatytų reikalavimų. Gultus ir kitą inventorių pagal poreikį remontuoja nuteistieji, palikti atlikti ūkio darbus.
Teigia, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko nustatytus reikalavimus. Tualetas, atskirtas 1,5 m aukščio sienele, atitiko galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymi, kad asmenų privatumui užtikrinti kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Nurodo kameras, kuriose sanitarinio mazgo patalpos yra įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Pažymi, kad pareigūnai su laikomais asmenimis bendrauja griežtai laikantis bendrųjų mandagumo ir etikos reikalavimų. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.
Pažymi, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais. Jo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti. Prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o Lukiškių TI-K neprieštaravo, todėl byla nagrinėtina rašytinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, jo nuomone, kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. gegužės 30 d.
Pareiškėjas teigia, kad buvo laikomas pažeidus minimalų kameros ploto, turinčio tekti vienam asmeniui, reikalavimą, t. y. turėjo tekti 4 kv. m kameros ploto. Be to, į kameros plotą buvo įskaičiuojamas baldų bei kameros sanitarinių įrenginių užimamas plotas.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Remiantis Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis (b. l. 8–9), kurių teisingumo pareiškėjas neginčijo, nustatyta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu, įvertinus kameros plotą bei jose esančių asmenų skaičių, jis buvo laikomas kamerose, kurių plotas viršijo 3,6 kv. m (kai buvo laiko t. y. vienam asmeniui teko daugiau kaip 3,6 kv. m ploto. Akcentuotina, kad atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą (0,56 kv. m), vienam asmeniui teko mažiau kaip 3 kv. m kameros ploto. Taigi, konstatuotina, kad nurodytu laikotarpiu Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu nepažeidė tiek nacionalinės teisės aktų, tiek ir Konvencijos reikalavimus dėl vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamosios patalpos ploto. Nurodyti pareiškėjo skundo argumentai laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas skunde teigia, kad buvo pažeistas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys turi turėti galimybę naudotis privatumą užtikrinančiais ir higieniškais sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013 ir kt.), o sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 metro pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti, kadangi kiti asmenys (kiti kameroje laikomi suimtieji (nuteistieji), pareigūnai) iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės gali asmenį matyti. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas, įrengiant duris arba kitu būdu (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016). LVAT praktikoje pripažįstama, kad tardymo izoliatoriaus kameroje sanitarinio mazgo atskyrimas nuo likusios kameros gyvenamosios patalpos 1,5 metro aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu pareiškėjo privatumo užtikrinimo prasme, kadangi, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, jis matomas kitiems asmenims, esantiems kameros viduje, taip pat kameros duris atidarantiems pareigūnams, bei, vadovaujantis minėta EŽTT praktika, vertinama, jog tokiu būdu pareiškėjo teisė į privatumą pažeidžiama (žr., pvz., 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pagal LVAT formuojamą praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).
Lukiškių TI-K pateikė duomenis ir nurodė, kuriose kamerose įrengė sanitarinių mazgų patalpas kaip atskiras kabinas su durimis (b. l. 29), tačiau pareiškėjas šiose kamerose nebuvo laikomas. Taigi, konstatuotina, kad pareiškėjo privatumas naudotis sanitariniais mazgais nebuvo tinkamai užtikrintas visą laikymo laikotarpį, t. y. iš viso 105 paras. Šiuo aspektu Lukiškių TI-K pareiškėjo skundo argumentų nepaneigė.
Vilniaus PN (Lukiškių TI-K) Turto valdymo skyriaus pranešime (b. l. 28–30) nurodyta, kad visose gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, kurių minimalus plotas – 0,824 kv. m, kameros vėdinamos natūraliai per lengvai atidaromus ir vėdinimui pritaikytus langus, gerai vėdinamose patalpose nėra pelėsio ar nemalonaus kvapo. Taip pat nurodyta, kuriose kamerose buvo atlikti remonto darbai.
Be to, vadovaujantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – NVSC) 2019 m. balandžio 17 d. patikrinimo aktu (b. l. 19–21) nustatyta, kad kameroje Nr. 265, kurioje pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. balandžio 5 d., buvo nustatyta, kad ant sienų veisėsi pelėsis ir tai neatitiko Higienos normos 39 punkto reikalavimų. Pažeidimas šioje kameroje buvo pašalintas 2019 m. gegužės 16 d. ( b. l. 26). Konstatuotina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. buvo laikomas kameroje Nr. 265, kurioje nustatytas Higienos normos 39 punkto pažeidimas. Šie skundo argumentai laikytini pagrįstais.
Pažymėtina, kad Lukiškių TI-K nustačius tam tikrus pažeidimus, jie šalinami, administracija stengiasi sudaryti tinkamas laikymo sąlygas visiems asmenims. Pareiškėjas buvo laikomas tomis pačiomis sąlygomis kaip ir visi kiti asmenys, nepateikė skundų dėl nurodytų netinkamų laikymo sąlygų.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Taigi, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A-143-1966/2008, A-502-734/2009), taip pat ir EŽTT praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)).
Teismas, įvertinęs anksčiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 105 paras buvo laikomas neužtikrinus jo privatumo naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais, nuo 2019 m. balandžio 4 d. iki 2019 m. gegužės 16 d. kameroje Nr. 265 nustačius pelėsį. Kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai laikytini nepagrįstais (dėl nešvarių kamerų, kvapo). Šie pažeidimai nepakankamai individualizuoti.
Atsižvelgdamas į tai, teismas prieina prie išvados, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą.
Nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į pažeidimo pobūdį bei jo trukmę, kad pelėsis buvo pašalintas, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, jog tai sąlygojo ilgalaikių, nepataisomų padarinių atsiradimą, pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos dėl sąmoningo Lukiškių TI-K elgesio jo atžvilgiu, siekio išskirti iš kitų įkalinimo įstaigoje laikomų asmenų. Todėl nagrinėjamu atveju pareiškėjo nurodoma 4 000 Eur suma akivaizdžiai viršija patirtus neturtinius praradimus ir nėra adekvati nustatytų pažeidimų mastui.
Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 300 Eur suma (laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. gegužės 30 d.).
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. L. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. L. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.