Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2018-04-25 · Administracinė byla Nr. I-2078-244/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2018-04-25
Bylos Nr.
I-2078-244/2018
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00707-2018-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Liudmila Zaborovska
Pareiškėjas
A. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-2078-244/2018Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00707-2018-8Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. balandžio 25 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Liudmila Zaborovska,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. U. (A. U.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1) prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2018 m. vasario 26 d. ir nuolat jautė dvasines ir fizines kančias, dėl to jam atsirado teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Sanitarinis mazgas nėra atskirtas nuo kameros ploto, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą. Pareiškėjas nurodo, kad yra musulmonas ir teikė prašymus, kad jam būtų duodamas Koranas, tačiau jis būdavo suteikiamas tik rusų kalba, kurios pareiškėjas nesupranta. Teigia, kad jis, būdamas musulmonu, privalo būti švarus, kad galėtų melstis, tačiau praustis vedamas kartą per savaitę. Lukiškių TI-K nėra pritaikyto musulmonams maitinimo, kadangi nuolat tiekiama kiauliena, dėl to pareiškėjas yra priverstas maitintis vegetariniu maistu.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 4 – 11) į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime Lukiškių TI-K nurodo, kad sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, taip pat unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirų nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Taip pat, postuose Nr. 7 (gyvenamosios kameros Nr. 252 - Nr. 257), Nr. 23 (gyvenamosios kameros Nr. 386 - Nr. 395). Nr. 25 (gyvenamosios kameros Nr. 406 - Nr. 417) ir Nr. 26 (gyvenamosios kameros Nr. 418 - Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. 2017 m. Lukiškių Tl-K buvo įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumų iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose. Teisės aktuose nėra numatyta, kad kamerose būtų esančių sanitarinių mazgų atitvėriniai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių.

Lukiškių TI K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, dušinės įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Islamą išpažįstantiems suimtiesiems ir nuteistiesiems atskirų patvirtintų valgiaraščių nėra, tačiau jiems visada siūloma pasirinkti vegetarų valgiaraštį, kuriame nėra kiaulienos.

Lukiškių TI-K teigia, kad pareiškėjas nenurodo, kokia kalba jis norėtų gauti Koraną, jam Koranas buvo išduotas rusų kalba. Lukiškių TI-K bendradarbiauja su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, todėl įstaigoje laikomiems asmenims sudarytos sąlygos bei galimybė naudotis ir nacionalinės bibliotekos knygų fondu. Koranas gali būti perduotas draugų ar artimųjų žmonių iš laisvės. Pareiškėjas kiekvieną penktadienį kartu su kitais islamą išpažįstančiais musulmonais yra vedamas melstis. Pamaldų metu yra skaitomas ir analizuojamas Koranas, kurį turi kitas suimtasis, dėl to pareiškėjo argumentai turėtų būti vertinami kaip nepagrįsti.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimo.

Teismas pažymi, kad reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal savo pobūdį yra civilinio pobūdžio, žalos atlyginimo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tačiau dalies reikalavimų nagrinėjimą įstatymas priskiria administracinio teismo kompetencijai. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis), teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis) ir teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje A. U. reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius jo nurodytos institucijos – Lukiškių TI-K – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas skunde nurodo, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas ir dėl to buvo pažeistas jo privatumas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne vienoje byloje pažymėjo, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1 – 1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Be to, EŽTT byloje Savenkovas prieš Lietuvą neigiamai vertino aplinkybę, kad Lukiškių TI-K kamerose buvo atviri tualetai be pakankamo privatumo (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02) 81 p.). Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Lukiškių TI-K nurodė bei su atsiliepimu pateikė nuotraukas (b. l. 44 – 47), kad asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, taip pat nurodė, kuriose patalpose jos yra įrengtos. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas buvo laikomas šiose kamerose su užuolaidomis (Nr. 104, Nr. 195, Nr. 178, Nr. 144, Nr. 199). Lukiškių TI-K taip pat pateikė informaciją (b. l. 18 – 19), kuriose kamerose yra įrengtos sanitarinių mazgų patalpos kaip atskiros kabinos su durimis, tačiau pareiškėjas šiose kamerose nebuvo laikomas. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas, kuomet sanitarinis mazgas atitveriamas užuolaida ar sienele, nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą (LVAT 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016). Pagal naujausią LVAT praktiką, tualetą atskiriantis audeklas negali būti laikomas tinkamu tualeto įrengimu bei jo atskyrimu nuo gyvenamųjų patalpų (žr. 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Atsižvelgęs į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus ir nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas užuolaidomis arba sienele neužtikrina asmens privatumo apsaugos, todėl Lukiškių TI-K veiksmai negali būti laikomi teisėtais. Įvertinus byloje esančius duomenis skunde nurodomu laikotarpiu – nuo 2017 m. liepos 11 d. iki 2018 m. vasario 26 d. – teismas konstatuoja, kad pareiškėjas 232 paras buvo laikomas kamerose neužtikrinant jo privatumo, t. y. tokiose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendro gyvenamojo ploto atskirtas sienele arba užuolaida.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad gavo Koraną tik rusų kalba, kurios nesupranta. Visų pirma teismas atkreipia dėmesį, kad tokie pareiškėjo skundo argumentai yra abstraktūs, kadangi pareiškėjas nenurodė, kokios kalbos Koraną pageidauja gauti iš Lukiškių TI-K administracijos. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl Korano gavimo kita kalba būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K. Lukiškių TI-K tarnybiniame pranešime (b. l. 14) paaiškinama, kad pareiškėjas kalba rusų kalba, todėl jam buvo suteiktas Koranas būtent šia kalba. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, su kuria Lukiškių TI-K bendradarbiauja, Koranas yra tik lietuvių bei rusų kalbomis, dėl to rusų kalba ir buvo duotas pareiškėjui. Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, kad pareiškėjas kiekvieną penktadienį yra vedamas į pamaldas, kurių metu skaitomas ir analizuojamas Koranas, kurį turi kitas asmuo.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 194, Nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašo 4.2. papunktyje nurodyta, kad nuteistieji gali turėti religinę simboliką, knygas. Teisės aktai nedraudžia pareiškėjui gauti Koraną jo pageidaujama kalba iš asmenų, esančių laisvėje. Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai nenustato pareigos laisvės atėmimo įstaigai užtikrinti Korano davimą pareiškėjui jo pageidaujama kalba. Atsižvelgiant į tai kad atsakovės atstovė objektyviais duomenimis paneigė pareiškėjo teiginius – t. y. nurodė, kad pareiškėjas supranta rusų kalbą, jam yra suteiktas Koranas šia kalba, taip pat sudaroma galimybė kiekvieną penktadienį dalyvauti pamaldose, pareiškėjo teiginiai laikytini paneigtais, bei darytina išvada, kad Lukiškių TI-K administracija laikėsi teisės aktų reikalavimų dėl to negalima konstatuoti jos neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas žalą kildiną taip pat iš prausimosi dušuose dažnumo ir trukmės, kadangi jis yra musulmonas ir turi nuolat palaikyti švarą. Teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, dušu galima naudotis 15 min. Duomenų byloje apie tai, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K direktorių su prašymu išvesti į dušą be eilės, arba dažniau, byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nurodyti nusiskundimai dėl prausimosi trūkumo nepagrįsti konkrečiais argumentais ar byloje surinktais objektyviais duomenimis, todėl atmetami kaip nepagrįsti. Pažymėtina ir tai, kad teisės aktai nenustato pareigos sudaryti kalinamiesiems galimybę nusimaudyti po dušu dažniau nei vieną kartą per savaitę atsižvelgiant į jų išpažįstamą religiją, todėl šiuo atveju negalima konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, kadangi buvo elgiamasi teisės aktų nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – Suėmimo vykdymo įstatymas) 44 straipsnio 5 dalis numato, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai.

Vertindamas pareiškėjo teiginį dėl maisto, kuris, pasak pareiškėjo, nebuvo pritaikytas musulmonams, teismas pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K yra maitinami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Teismas pažymi, kad 2017 m. galiojo valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Nuo 2018 m. sausio 1 d. galioja valgiaraščiai, patvirtinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, tačiau juose nėra numatyti specifiniai valgiaraščiai atsižvelgiant į asmenų išpažįstamas religijas. Atsakovės atstovo duomenimis, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas, o visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartojimui.

Pagal Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriaus 2018 m. kovo 8 d. pažymą (b. l. 15), byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais nesikreipė. Kreipimosi į institucijos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar ji, žinodama apie tam tikrus trūkumus, ėmėsi veiksmų, kad tai būtų patikrinta, o informacijai pasitvirtinus, ėmėsi veiksmų, kad trūkumai būtų pašalinti. Pareiškėjui nesikreipus su prašymais dėl maitinimo, Lukiškių TI-K pareiškėjo maitinimą organizavo bendra tvarka. Atsižvelgiant į tai, teismui nėra pagrindo abejoti pateiktais duomenimis. Atkreiptinas dėmesys, kad galiojantys teisės aktai nenurodo, kad skirtingų religijų atstovai būtų maitinami pagal religinius įsitikinimus atitinkančius valgiaraščius. Pažymėtina, kad pareiškėjas gali rinktis vegetarišką valgiaraštį, kuriame nėra kiaulienos. Atsižvelgiant į tai, konstatuoti pažeidimo šiuo atveju nėra teisinio pagrindo.

Įvertinus nustatytas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui 232 paras nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. LVAT, formuodamas administracinių teismų praktiką, yra konstatavęs, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (jokių nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. EŽTT praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę.

Įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę, nenustačius, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 450 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo A. U. (A. U.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. U. (A. U.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 450 Eur (keturis šimtus penkiasdešimt) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Liudmila Zaborovska