Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-756-1454-11

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2011-11-24
Bylos Nr.: A-756-1454-11
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01159-2010-2
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius, Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.)
Pareiškėjas: akcinės bendrovės „Pieno žvaigždės“, akcinės bendrovės „Vilkyškių pieninė“, akcinės bendrovės „Kelmės pieninė“, akcinės bendrovės „Modest“, uždarosios akcinės bendrovės „Kelmės pieno centras“
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos

Kategorijos

15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A756-1454/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01159-2010-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. lapkričio 24 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui M. I.,atsakovo atstovo Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos atstovei G. J.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Pieno žvaigždės“, akcinės bendrovės „Vilkyškių pieninė“, akcinės bendrovės „Kelmės pieninė“, akcinės bendrovės „Modest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų akcinės bendrovės „Pieno žvaigždės“, akcinės bendrovės „Vilkyškių pieninė“, akcinės bendrovės „Kelmės pieninė“, uždarosios akcinės bendrovės „Kelmės pieno centras“, akcinės bendrovės „Modest“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pieninė“, uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Kelmės pieno centras“ ir AB „Modest“ kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės AB „Pieno žvaigždės“ naudai 865 900 litų, AB „Vilkyškių pieninė“ – 183 800 litų, AB „Kelmės pieninė“ – 76 300 litų, UAB „Kelmės pieno centras“ – 21 700 litų ir AB „Modest“ – 7 000 litų turtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti pareiškėjų naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalies argumentai

Pareiškėjai skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2008 m. vasario 28 d. priėmė nutarimą Nr. 2S-3 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo pripažino, kad Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“, AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ tarpusavyje bei per trečiuosius asmenis keisdamosi konfidencialaus pobūdžio informacija apie jų superkamo žalio pieno kiekius, pagaminamų bei parduodamų atskirų pieno produktų kiekius, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Už šį pažeidimą Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 2S-3 AB „Pieno žvaigždės“ buvo paskirta 865 900 Lt bauda, AB „Vilkyškių pieninė“ – 183 800 Lt bauda, AB „Kelmės pieninė“ – 76 300 Lt bauda, UAB „Kelmės pieno centras“ – 21 700 Lt bauda, o AB „Modest“ – 7 000 Lt bauda. Pareiškėjai pateikė Konkurencijos tarybai prašymą, atsižvelgiant į sunkią situaciją pieno sektoriuje ir sudėtingą finansinę padėtį bendrovėse, atidėti skirtos baudos mokėjimą. Konkurencijos taryba pareiškėjų prašymą patenkino. Paskirtas baudas pareiškėjai sumokėjo, atitinkamas pinigų sumas pervesdami į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą.

Pareiškėjai taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A822-750/2009, pradėtą pagal pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundą dėl Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 2S-3 panaikinimo, 2009 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 2S-3 dalį, kuria AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ pripažintos pažeidusiomis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, taip pat nutarimo dalį, kuria AB „Rokiškio sūris“ paskirta 824 800 Lt bauda, o UAB „Marijampolės pieno konservai“ – 256 500 Lt bauda. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendime konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų, kurioms esant pieno perdirbimo bendrovių ir Lietuvos pienininkų asociacijos sudarytas susitarimas dėl keitimosi informacija galėtų būti vertinamas kaip ribojantis konkurenciją. Teismas pripažino, kad minėtą susitarimą Konkurencijos taryba įvertino labai abstrakčiai, neatsižvelgusi į konkrečią situaciją ir neįsitikinusi, kad keitimasis informacija tarp ūkio subjektų galėjo turėti įtakos sąžiningai konkurencijai rinkoje. Teismas konstatavo, kad Konkurencijos tarybos priimtas nutarimas grindžiamas tik prielaidomis. Pareiškėjai, sumokėję baudas, paskirtas Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 2S-3, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu pripažintas neteisėtu, patyrė žalą, kuri, vadovaujantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 46 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, turi būti atlyginta pareiškėjams. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju yra visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai; dėl tokių veiksmų kilusi žala, išreikšta nuostoliais; priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos.

Pareiškėjų nuomone, nors minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas buvo priimtas tik AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ naudai, šiame sprendime buvo pasisakyta dėl tokių Konkurencijos tarybos padarytų teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurios tiesiogiai turi įtakos visų nubaustų pieno perdirbimo bendrovių teisėms ir teisėtiems interesams. Todėl šis sprendimas vertintinas kaip konstatuojantis Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo neteisėtumą ne tik AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ atžvilgiu, bet ir kitų pieno perdirbimo bendrovių atžvilgiu. Tokia išvada darytina įvertinus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 14 straipsnio 1 dalies nuostatas, pagal kurias įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, pagal Lietuvos administracinių teismų praktiką, vertinant, ar asmuo turi teisę į žalos atlyginimą, nėra būtina, kad tas pats asmuo prieš tai kreiptųsi į teismą ir nuginčytų tą valstybės institucijos aktą, dėl kurio žala jam faktiškai atsirado (pvz., LVAT 2008 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1796/2008). Ta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Konkurencijos taryba inter alia buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą ir nustatyti, ar AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, taip pat negali būti vertinama kaip paneigianti Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo neteisėtumą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus, kad Konkurencijos taryba netinkamai nustatė Konkurencijos įstatymo pažeidimo faktą, negalima teigti, jog baudos pareiškėjams buvo paskirtos teisėtai.

Pareiškėjai pažymėjo, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog į teismą su reikalavimu dėl neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo besikreipiantis asmuo inter alia turi teisę reikalauti priteisti ir įstatymo nustatyto dydžio procesines palūkanas (LVAT 2005 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005). Todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjų naudai turėtų būti priteistas ne tik atitinkamo dydžio žalos atlyginimas, bet ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, apskaičiuotos nuo pareiškėjams priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimas, kuriuo pareiškėjai grindžia savo reikalavimus atlyginti turtinę žalą, buvo priimtas administracinėje byloje pagal UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ skundus dėl Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 2S-3 panaikinimo. Patys pareiškėjai minėto Konkurencijos tarybos nutarimo neskundė ir administracinėje byloje nedalyvavo. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas neturėjo jokios įtakos pareiškėjų teisėms ar pareigoms. Šiuo sprendimu nebuvo panaikinta Konkurencijos tarybos nutarimo dalis dėl baudų skyrimo AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“ ir AB „Modest“. Todėl pareiškėjų reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo negali būti grindžiamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu. Be to, šis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas neįrodo, kad Konkurencijos taryba, priimdama 2008 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. 2S-3, veikė neteisėtai, t. y., neįrodo, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindinė atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį atsiradimo sąlyga – neteisėti Konkurencijos tarybos ar jos pareigūnų veiksmai. Pagal CK 6.246 straipsnį neteisėti veiksmai suprantami kaip įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymas (neteisėtas neveikimas), veiksmų, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Ta aplinkybė, kad Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 2S-3 buvo panaikintas, pati savaime neįrodo, jog Konkurencijos taryba (ar jos darbuotojai), priimdama šį nutarimą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Tokią išvadą patvirtina ir administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-116/2008, 2008 m. gegužės 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-788/2008). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra išaiškinęs, kad žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz.,, 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261‑1462/2008). Sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už valstybės institucijų padarytą žalą, turi būti vertinama, ar konkretūs valstybės institucijų veiksmai atitiko konkrečius teisės aktus. Pareiškėjų teigimu, nagrinėjamu atveju Konkurencijos taryba priėmė neteisėtą nutarimą, nes netinkamai ištyrė ir įvertino aplinkybes. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinė sesija 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-689-03 aiškiai suformulavo taisyklę, kad, jeigu valstybės institucijos (pareigūno) veiklą reglamentuojantys teises aktai numato jai pareigą, priimant atitinkamą aktą, vertinti atitinkamus įrodymus, tai neteisėtais veiksmais negali būti pripažintas šios institucijos (pareigūno) tokio vertinimo pagrindu priimtas aktas, net jei jis ir būtų panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, nes teisės aktai numato būtent reikalavimą įvertinti įrodymus, o ne priimti kokį nors konkretų sprendimą ar išvadą šių įrodymų pagrindu. Vertinant, ar valstybės institucijos (pareigūno) veiksmai yra teisėti, būtina atsižvelgti į tai, kokio konkretaus elgesio, priimant atitinkamą aktą, reikalauja teisės aktai – ar atlikti tam tikrą įvertinimą, ar priimti tam tikrą sprendimą, ar atlikti kitą konkretų veiksmą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendime nėra konstatuota, kad Konkurencijos taryba ar jos darbuotojai tyrimo ir nutarimo priėmimo metu neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 2S-3 dalis buvo panaikinta iš esmės dėl to, kad Konkurencijos taryba, teismo nuomone, netinkamai įvertino ūkio subjektų susitarimo įtaką konkurencijai. Iš Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio ir kitų šio įstatymo nuostatų matyti, kad tokio pobūdžio pažeidimų tyrimas yra susijęs su vertinamaisiais kriterijais, kuriuos kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti Konkurencijos taryba, atsižvelgdama į surinktų įrodymų visumą. Ta aplinkybė, kad Konkurencijos tarybos padarytos išvados nesutampa su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytomis išvadomis, neįrodo Konkurencijos tarybos neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio 4 dalies prasme. Konkurencijos taryba, priimdama minėtą nutarimą, veikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus turėjo elgtis priimdama tokį nutarimą, t. y. neviršijo savo kompetencijos, nepadarė esminių procedūrinių pažeidimų ir atitinkamai įvertino AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“ ir kitų ūkio subjektų veiksmus remdamasi įrodymais ir kita, Konkurencijos tarybos nuomone, reikšminga informacija.

Atsakovas pažymėjo, jog kai kurie pareiškėjai, t. y. AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“ ir AB „Vilkyškių pieninė“, pateikdami Konkurencijos tarybai paaiškinimus dėl tyrimo išvadų, pripažino, kad veiksmais, už kuriuos jiems buvo skirtos atitinkamos baudos, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus. Šiuos pripažinimus Konkurencijos taryba įvertino kaip šių ūkio subjektų atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir atitinkamai sumažino jiems skirtinas baudas. Pareiškėjams AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ pripažinus padarytą pažeidimą ir nepateikus jokių įrodymų, kad Konkurencijos tarybos veiksmai, priimant 2008 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. 2S-3, buvo neteisėti, nėra teisinio ar faktinio pagrindo pripažinti, kad Konkurencijos taryba nagrinėjamu atveju elgėsi neteisėtai šių ūkio subjektų atžvilgiu ir kad jie dėl to galėtų reikalauti žalos atlyginimo.

Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti jų naudai palūkanas, atsakovas pažymėjo, kad civilinė atsakomybė už žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais, pagal savo pobūdį yra deliktinė atsakomybė. Pareiškėjų skunde minimas CK 6.210 straipsnis reglamentuoja už sutarties nevykdymą atsirandančią prievolę mokėti 5 proc. dydžio palūkanas. Tačiau nagrinėjamu atveju jokie sutartiniai santykiai nebuvo susiklostę, todėl ši CK norma šioje byloje netaikytina. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuria taip pat remiasi pareiškėjai, nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šio straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra jokio susitarimo, nurodytos palūkanos pareiškėjams galėtų būti priteistos tik tuo atveju, jei jas numatytų įstatymas. Tačiau joks įstatymas nenumato tokio pobūdžio palūkanų žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį atveju.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą.

Teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis); 3) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis). Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas. CK 6.271 straipsnio 3 dalis numato, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu, žala jiems padaryta vykdant Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. priimtą nutarimą Nr. 2S-3 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“. Vadovaujantis Konkurencijos įstatymo 30 straipsnio 1, 2 dalių, 36 straipsnio 1-4 dalių, 38 straipsnio 1-3 dalių ir 39 straipsnio nuostatomis, Konkurencijos tarybos nutarimą, kuriuo taikomos Konkurencijos įstatymo nustatytos sankcijos, turi teisę skųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui proceso šalys Konkurencijos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Nutarimą, priimtą pagal Konkurencijos įstatymo 36 straipsnį, gali pakeisti arba panaikinti tik teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal proceso šalies skundą. Pareiškėjai AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pienas“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Modest“ įstatymo nustatyta tvarka neskundė Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 2S-3 ir nebuvo administracinės bylos, kurioje UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ ginčijo minėtą nutarimą, proceso šalimi. Todėl nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendime pasisakyta ir dėl nutarimo dalies, priimtos pareiškėjų atžvilgiu, teisėtumo bei pagrįstumo. Nesant minėtos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. Konkurencijos tarybos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo pareiškėjų reikalavimui dėl turtinės žalos atlyginimo tenkinti.

Pareiškėjų teiginys, jog tam, kad būtų konstatuotas nutarimo neteisėtumas, nėra būtina nuginčyti tokį nutarimą Konkurencijos įstatymo nustatyta tvarka, yra nepagrįstas. Kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau šią savo teisę jis privalo realizuoti įstatymų nustatyta tvarka. Administracinių bylų teisenos ir Konkurencijos įstatymai nustato tvarką, kuria gali būti ginčijamas Konkurencijos tarybos nutarimas dėl Konkurencijos įstatymo numatytų sankcijų taikymo. Šios tvarkos privalo laikytis visi asmenys, ginčijantys tokio pobūdžio nutarimo pagrįstumą ir teisėtumą, o jų prašomi taikyti teisių gynimo būdai turi atitikti sprendimų, kuriuos gali priimti teismas tokiose administracinėse bylose, rūšis. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu ne tik panaikino Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 2S-3 dalį, bet ir įpareigojo Konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, t. y. tyrimas dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ dar nėra baigtas.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjai AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pieninė“ ir AB „Modest“ prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą; 2) priteisti iš atsakovo AB „Pieno žvaigždės“ naudai 865 900 litų, AB „Vilkyškių pieninė“ – 183 800 litų, AB „Kelmės pieninė“ – 76 300 litų ir AB „Modest“ – 7 000 litų turtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pieninė“ ir AB „Modest“ naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Šalies argumentai

Pareiškėjai AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pieninė“ ir AB „Modest“ apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A822-750/2009, padarė išvadą, jog pieno perdirbimo bendrovėms Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies pažeidimas buvo inkriminuotas nesant tam būtinų sąlygų bei faktinių aplinkybių. Teismas nenustatė pagrindų ir kriterijų, kuriems esant būtų galima pripažinti, kad tarp pieno perdirbimo bendrovių ir Lietuvos pienininkų asociacijos sudarytas susitarimas dėl keitimosi informacija ipso facto riboja konkurenciją. Teismas pripažino, kad minėtą susitarimą Konkurencijos taryba įvertintas labai abstrakčiai, neatsižvelgdama į konkrečią situaciją ir neįsitikinusi, jog keitimasis informacija tarp ūkio subjektų galėjo turėti įtakos sąžiningai konkurencijai rinkoje, o pats nutarimas priimtas remiantis tik prielaidomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu inter alia konstatavo, kad nesant konkurencijos teisės pažeidimo sudėties, baudos Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimu buvo paskirtos nepagrįstai ir neteisėtai. Tai reiškia, kad Konkurencijos tarybos nutarimą, kuriuo baudos buvo paskirtos ir pareiškėjams, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu expressis verbis pripažino neteisėtu. Nepaisant to, kad minėtas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas buvo priimtas AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ naudai, sprendime buvo pasisakyta dėl tokių Konkurencijos tarybos padarytų teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurios tiesiogiai susijusios su visų nubaustų pieno perdirbimo bendrovių teisėmis ir teisėtais interesais. Iš teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo turinio matyti, kad šiuo atveju teismas vertino visą susitarimą ir visų šį susitarimą sudariusių pieno perdirbimo bendrovių elgesio teisėtumą. Todėl teismo padaryta išvada, kad pieno perdirbimo bendrovių sudarytas susitarimas nepažeidžia konkurencijos teisės nuostatų, galioja ne tik AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ atžvilgiu, bet ir visų kitų susitarime dalyvavusių bendrovių atžvilgiu. Priešingu atveju tektų pripažinti, kad vienos pieno perdirbimo bendrovės, dalyvaudamos susitarime, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, o kitos pieno perdirbimo bendrovės, dalyvaudamos tame pačiame susitarime, jos nepažeidė. Todėl Konkurencijos tarybos nutarimas negali būti laikomas neteisėtu vienų pieno perdirbimo bendrovių atžvilgiu ir tuo pačiu metu dėl tų pačių priežasčių – teisėtu kitų pieno perdirbimo bendrovių atžvilgiu. Tokią išvadą patvirtina ir Teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalies, Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies nuostatos ir pačios Konkurencijos tarybos argumentai, pateikti jos prašyme dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A822-750/2009.

Pareiškėjų nuomone, ta aplinkybė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Konkurencijos taryba buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą dėl AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikties Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams, taip pat negali būti vertinama kaip paneigianti Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo neteisėtumą. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pripažinus pieno perdirbimo bendrovių sudarytą susitarimą teisėtu, išnyko pagrindas, kuriuo remiantis pieno perdirbimo bendrovėms, iškaitant pareiškėjus, buvo paskirtos baudos. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 1 dalimi, ta aplinkybė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimas neturi pareiškėjams prejudicinės galios, savaime nereiškia, kad šioje byloje negalima juo vadovautis kaip rašytiniu įrodymu, patvirtinančiu bylai reikšmingas aplinkybes. Be to, teismai yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismai, sprendžiantys analogiškas ar iš esmės panašias bylas, turi vadovautis ne tik suformuoto precedento rezoliucine dalimi, tačiau, visų pirma, motyvuojamąją teismo sprendimo dalimi, kurioje ir yra suformuojama konkretaus teismo precedento ratio decidendi (t. y. konkreti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuria bus privalu remtis ateityje sprendžiant analogiškas ar iš esmės panašias bylas). Be teismo precedente suformuojamo ratio decidendi, teismai, priimdami konkretų sprendimą (precedentą), neretai motyvuojamojoje jo dalyje taip pat pateikia papildomus išaiškinimus, kurie paprastai išeina už nagrinėjamos bylos ribų ar nėra tiesiogiai su ja susiję (obiter dictum), tačiau kuriais teismai (įskaitant ir precedentą suformavusi teismą), ateityje spręsdami susijusias bylas, remiantis teisminio precedento doktrina, vadovaujasi. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimo motyvuojamoji dalis ta apimtimi, kurioje teismas aiškiai pasisakė, kad AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ sudarytas susitarimas nepažeidžia Konkurencijos įstatymo nuostatų, laikytina obiter dictum. Teismas, motyvuojamojoje dalyje pasisakydamas, jog AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ susitarimas yra teisėtas, implicitiškai obiter dictum pasisakė ir dėl to, kad nutarimas yra neteisėtas visa apimtimi ir kad visi susitarime dalyvavę subjektai, įskaitant pareiškėjus, yra neteisėtai nubausti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendime konstatavo, kad Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimas buvo priimtas išsamiai neištyrus visų reikšmingų faktinių aplinkybių, nesurinkus pakankamai įrodymų ir klaidingai išaiškinus bei pritaikius teisės normas. Todėl toks Konkurencijos tarybos nutarimas nėra ir negali būti laikomas teisėtu.

Šalies argumentai

Pareiškėjų teigimu, jie, sumokėję neteisėtu Konkurencijos tarybos nutarimu jiems paskirtas baudas, patyrė turtinę žalą. Pareiškėjų nuomone, nagrinėjamu atveju yra visos trys valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: Konkurencijos tarybos neteisėti veiksmai; pareiškėjų patirta žala; priežastinis ryšys tarp neteisėtų Konkurencijos tarybos veiksmų ir pareiškėjų patirtos žalos. Ta aplinkybė, kad pareiškėjai prisipažino padarę Konkurencijos įstatymo pažeidimą, nepaneigia priežastinio ryšio, esančio tarp Konkurencijos tarybos priimto neteisėto nutarimo ir pareiškėjų patirtos žalos. Pareiškėjų prisipažinimas šiuo atveju turėjo įtakos tik paskirtos baudos dydžiui. Be to, nustatyti, ar konkrečiu atveju buvo padarytas konkurencijos teisės pažeidimas, ar ne, turi Konkurencijos taryba. Patys pareiškėjai neturi pakankamai specialių žinių, kad galėtų adekvačiai įvertinti savo elgesį konkurencijos teisės normų prasme. Todėl pareiškėjų pripažinimas padarius pažeidimą savaime nereiškia, kad toks pažeidimas iš tiesų buvo padarytas. Šiuo atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, kad konkurencijos teisės normos nebuvo pažeistos. Dėl visų nurodytų priežasčių, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjų patirta žala turi būti atlyginta. Lietuvos administracinių teismų praktikoje pripažįstama, jog į teismą su reikalavimu dėl neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo besikreipiantis asmuo inter alia turi teisę reikalauti priteisti ir įstatymo nustatyto dydžio procesines palūkanas (LVAT 2005 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1690/2005). Todėl, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjų naudai turėtų būti priteistas ne tik atitinkamo dydžio žalos atlyginimas, bet ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, apskaičiuotos nuo pareiškėjams priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į pareiškėjų AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pieninė“ ir AB „Modest“ apeliacinį skundą atsakovas Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba prašo palikti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti. Savo prašymą atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo pateikti jo atsiliepime į pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje keliamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Apeliantai prašo panaikinti minėtą sprendimą, priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės atitinkamas sumas žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Byloje nustatyta, jog Konkurencijos taryba 2008 m. vasario 28 d. nutarimu Nr. 2S-3 (toliau – ir Nutarimas) pripažino, kad Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“, AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ tarpusavyje bei per trečiuosius asmenis keisdamosi konfidencialaus pobūdžio informacija apie jų superkamo žalio pieno kiekius, pagaminamų bei parduodamų atskirų pieno produktų kiekius, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Minėtu nutarimu Konkurencijos taryba, be kita ko, AB „Pieno žvaigždės“ paskyrė 865 900 Lt, AB „Vilkyškių pieninė“ – 183 800 Lt, AB „Kelmės pieninė“ – 76 300 Lt, UAB „Kelmės pieno centras“ – 21 700 Lt, AB „Modest“ – 7 000 Lt, AB „Rokiškio sūris“ – 824 800 Lt, o UAB „Marijampolės pieno konservai“ – 256 500 Lt dydžio baudas.

AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundais kreipėsi į administracinį teismą ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-750/2009 panaikino Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S-3 dalį, kuria AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ pripažįstamos pažeidusios Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, taip pat dalį, kuria AB „Rokiškio sūris“ paskiriama 824 800 Lt bauda, o UAB „Marijampolės pieno konservai“ – 256 500 Lt bauda, bei įpareigojo Konkurencijos tarybą, remiantis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymu, atlikti papildomą tyrimą dėl AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams.

Apeliantai teigia, jog Vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. birželio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-750/2009 inter alia konstatavo, kad nesant konkurencinės teisės pažeidimo sudėties, baudos Konkurencijos tarybos nutarimu buvo paskirtos nepagrįstai ir neteisėtai. Argumentuoja, jog minėtas teismo sprendimas vertintinas kaip parodantis Konkurencijos tarybos nutarimo ydingumą ne tik AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ atžvilgiu, bet ir kitų pieno perdirbimo bendrovių atžvilgiu, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai buvo priversti sumokėti neteisėtu Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtas baudas, Lietuvos Respublikos valstybė, veikdama per savo įgaliotą instituciją – Konkurencijos tarybą – neteisėtais veiksmais padarė pareiškėjams turtinę žalą, kuri pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 46 straipsnį ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį turi būti atlyginta.

V.

Sprendžiant ginčus dėl žalos, atsiradusiosios dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų viešojo administravimo srityje, atlyginimo būtina vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis civilinę atsakomybę. Be to, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 46 straipsnis įvirtina, kad žala, padaryta ūkio subjektams neteisėtais Konkurencijos tarybos ar jos pareigūnų veiksmais, atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, reglamentuojanti teisinius santykius dėl žalos atlyginimo, kai prašoma atlyginti žala atsirado dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje straipsnio dalyje nurodyto „akto“ sąvoka pateikta straipsnio 3 dalyje, pagal kurią terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad nors Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 2S-3 yra įformintas kaip vienas dokumentas, jis šiuo atveju turi būti laikomas atskirų individualių administracinių aktų rinkiniu, kadangi kiekvienos įmonės atžvilgiu konstatuota, jog atitinkama įmonė, kuriai skirtas aktas, padarė pažeidimą ir jai paskiriama konkreti piniginė bauda, t. y. kiekvieno pareiškėjo atžvilgiu nutarimo rezoliucinė dalis suformuluota bei piniginė bauda individualizuota atskirai. Konkurencijos tarybos nutarime Nr. 2S-3 yra pasisakyta dėl atskirų aštuonių subjektų, todėl Konkurencijos tarybos nutarimas Nr. 2S-3 traktuotinas kaip aktas, talpinantis savyje atskirus aštuonis individualius administracinius aktus. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantų pareigos, kylančios iš Konkurencijos tarybos nutarimo, šiuo atveju nėra nedalomos ar kitaip neatskiriamos.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimas Nr. 2S-3 ta apimtimi, kuria nustatyta, kad Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“, AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir kuria AB „Pieno žvaigždės“ paskirta 865 900 Lt, AB „Vilkyškių pieninė“ – 183 800 Lt, AB „Kelmės pieninė“ – 76 300 Lt, UAB „Kelmės pieno centras“ – 21 700 Lt, o AB „Modest“ – 7 000 Lt dydžio bauda, apeliantų nebuvo (nu)ginčytas teismine tvarka. Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. 2S-3 dalis, susijusi su AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“, panaikinta Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu, tačiau dalis, kuria išspręstas apeliantų teisių ir pareigų klausimas, yra galiojanti. Konkurencijos tarybos nutarimo Nr. 2S‑3 dalis, kuria konstatuotas apeliantų padarytas konkurencijos teisės pažeidimas ir apeliantams kiekvienam asmeniškai paskirtos piniginės baudos, nebuvo įstatymo nustatyta tvarka ir terminais apskųsta ir nėra panaikinta. Pareiškėjai akivaizdžiai netinkamai interpretuoja įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą (Teismų įstatymo 9 str., ABTĮ 14 str.) – minėtu Vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 11 d. sprendimu nebuvo priimta jokių patvarkymų, susijusių su pareiškėjams skirtomis baudomis.

Konkurencijos įstatymo 44 straipsnis nustato pareigą sumokėti Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtą baudą. Neįvykdžius tokio nutarimo savanoriškai, Konkurencijos įstatymas nustato galimybę pateikti jį vykdyti priverstine tvarka (Konkurencijos įstatymo 44 str. 3 d.). Todėl, teisėjų kolegijos manymu, aiškinimas, kad pagal nepanaikintą Konkurencijos tarybos nutarimą paskirta bauda šiuo atveju turėtų būti laikoma pareiškėjų patirta žala iš esmės paneigtų Konkurencijos įstatymo 44 straipsnio imperatyvų pobūdį ir padarinius.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra konstatavęs, jog tais atvejais, kai keletas panašių baudas (už konkurencijos teisės pažeidimą) skiriančių atskirų sprendimų buvo priimta laikantis bendros procedūros, ir kai tik kai kurie adresatai ėmėsi teisinių veiksmų dėl su jais susijusių sprendimų ir pasiekė, kad šie būtų panaikinti, teisinio apibrėžtumo principas nenustato jokios būtinybės sprendimus priėmusiai institucijai, kitiems adresatams to prašant, pakartotinai tikrinti neužginčytų sprendimų teisėtumą atsižvelgiant į panaikinančiojo teismo sprendimo motyvus ir remiantis tokio pakartotinio įvertinimo išvadomis nustatyti, ar piniginės baudos turi būti grąžintos (ESTT 1999 m. rugsėjo 14 d. sprendimas byloje AssiDomän Kraft Products AB prieš Komisiją, C-310/97 P, par. 63). Šioje byloje Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad yra nusistovėjusi praktika, kad sprendimas, kurio adresatas neapskundė per nustatytą terminą, yra laikomas galutiniu šio adresato atžvilgiu.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas paminėta, taip pat į tai, kad apeliantai nesikreipė dėl jiems tiesiogiai adresuoto individualaus administracinio akto, kuriuo kiekvienam jų skirta konkreti bauda, panaikinimo, o pareikštu reikalavimu dėl žalos atlyginimo šioje byloje iš esmės siekia panaikinti (paneigti) nenuginčyto ir jų atžvilgiu įsiteisėjusio Konkurencijos tarybos nutarimo teisinę galią ir imperatyvius padarinius (iš Konkurencijos įstatymo kylančią prievolę sumokėti paskirtą baudą), kuriuos jie galėjo veiksmingai pašalinti ginčydami patį nutarimą, daro išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog pagal minėtą Konkurencijos tarybos nutarimą apeliantų sumokėtos pinigų sumos yra jų patirta žala. Pagal galiojantį Konkurencijos tarybos nutarimą sumokėta bauda šiuo konkrečiu atveju negali būti laikoma žala CK 6.249 straipsnio prasme, nes kaip žala įvardijamos sumos iš tikro yra tiesiog piniginė bauda, skirta Konkurencijos įstatymo pagrindu tarpusavyje teisiniu požiūriu neatsiejamai nesusijusiais ir teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčytais (todėl galiojančiais) individualiais administraciniais aktais, kurie įforminti viename dokumente – Konkurencijos tarybos 2008 m. vasario 28 d. nutarime Nr. 2S‑3. Minėtą piniginę sankciją šiuo atveju buvo privalu sumokėti pagal Konkurencijos įstatymą. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos priteisimo negali būti tenkinamas, nenustačius, kad pareiškėjams buvo padaryta žala CK 6.249 straipsnio prasme. Pirmosios instancijos teismas, nors ir kiek kitais motyvais, priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų akcinės bendrovės „Pieno žvaigždės“, akcinės bendrovės „Vilkyškių pieninė“, akcinės bendrovės „Kelmės pieninė“, akcinės bendrovės „Modest“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiAudrius BakaveckasArūnas SutkevičiusVaida Urmonaitė-Maculevičienė