- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-09-06
- Bylos Nr.
- Iv-1998-624/2010
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01159-2010-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Arūnas Dirvonas
- Pareiškėjas
- AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pienas“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Modest“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos
- Advokatai
- Marius Inta
- Kategorijos
- 15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, dalyvaujant pareiškėjų AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pienas“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Modest“ atstovui advokatui Mariui Intai, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, atstovei Giedrei Jarmalytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjų AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pienas“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Modest“ skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, dėl turtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjai AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pienas“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Modest“ skunde teismo prašo: 1) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės AB „Pieno žvaigždės“ - 865 900 Lt, AB „Vilkyškių pieninė“ – 183 800 Lt, AB „Kelmės pieninė“ – 76 300 Lt, UAB „Kelmės pieno centras“ – 21 700 Lt ir AB „Modest“ – 7000 Lt turtinės žalos atlyginimą; 2) priteisti pareiškėjų naudai 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – ir Konkurencijos taryba) 2008-02-28 priėmė nutarimą Nr. 2S-3 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių asociacijos veiksmų atitikties Uetuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, kuriuo nustatė, kad Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“, AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ tarpusavyje bei per trečiuosius asmenis keisdamosi konfidencialaus pobūdžio informacija apie jų superkamo žalio pieno kiekius, pagaminamų bei parduodamų atskirų pieno produktų kiekius, pažeidė Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. Dėl to, minėtu nutarimu AB „Pieno žvaigždės“ buvo paskirta 865 900 Lt, AB „Vilkyškių pieninė“ - 183 800 Lt, AB „Kelmės pieninė“ -76 300 Lt, UAB „Kelmės pieno centras“ - 21 700 Lt, o AB „Modest“ - 7 000Lt dydžio baudos. Pareiškėjai pasinaudojo Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 44 str. 2 d. numatyta galimybe pateikti motyvuotą prašymą Konkurencijos tarybai atidėti skirtos baudos mokėjimą iki 6 mėnesių dėl netipiškai sunkios situacijos pieno sektoriuje ir įtemptos finansinės padėties bendrovėse. Konkurencijos taryba pareiškėjų prašymus patenkino. Paskirtas baudas pareiškėjai sumokėjo, atitinkamas pinigų sumas pervesdami į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2009-06-11 priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-750/2009, pagal pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-08-21 sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ skundą atsakovui Konkurencijos tarybai dėl aukščiau minėto 2008-02-28 nutarimo Nr. 2S-3 panaikinimo. LVAT nenustatė, kad Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarime Nr. 2S-3 nurodytų pieno perdirbimo bendrovių susitarimas dėl keitimosi informacija kaip nors prieštarauja Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d., todėl panaikino Konkurencijos tarybos nutarimo dalį, kuria AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ pripažintos pažeidusiomis Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d., taip pat nutarimo dalį, kuria AB „Rokiškio sūris“ buvo paskirta 824 800 Lt dydžio bauda, o UAB „Marijampolės pieno konservai“ - 256 500 Lt dydžio bauda.
Mano, kad 2008-02-28 Konkurencijos tarybos nutarimas ir pareiškėjoms paskirtos baudos yra neteisėti. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai buvo priversti sumokėti neteisėtu Konkurencijos tarybos nutarimu paskirtas baudas, teigia, kad Lietuvos Respublikos valstybė veikdama per savo įgaliotą instituciją - Konkurencijos tarybą - neteisėtais veiksmais padarė AB „Pieno žvaigždės“ 865 900 Lt, AB „Vilkyškių pieninė“ 183 800 Lt, AB „Kelmės pieninė“ 76 300 Lt, UAB „Kelmės pieno centras“ 21 700 Lt ir AB „Modest“ 7 000 Lt dydžio žalą. Ši žala turėtų būti atlyginta tiek pagal Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 46 str., tiek ir pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 str. Pažymėjo, kad pareiškėjų reikalavimas savo prigimtimi bei pobūdžiu yra reikalavimas dėl valstybės civilinės atsakomybės taikymo už jos institucijų veiksmais padarytą žalą. Remiantis LR CK XXII skyriaus nuostatomis ir Lietuvos administracinių teismų suformuota praktika, civilinei atsakomybei dėl valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atsirasti yra būtinos trys civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos, kaip tam tikrų juridinių faktų visuma, t. y. neteisėti veiksmai, dėl tokių veiksmų kilusi žala, išreikšta nuostoliais ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų bei kilusios žalos. Nors taikant bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias nuostatas asmens kaltė taip pat yra būtina civilinės atsakomybės sąlyga, pažymėjo, kad valstybės civilinės atsakomybės atveju šios sąlygos įrodinėti nereikia. Pagal LR CK 6.271 str. 1 d. už valstybės institucijų padarytą žalą valstybei yra numatyta griežta {objektyvi) atsakomybė, reiškianti, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, valstybė privalo atlyginti iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Atsižvelgiant į tai, valstybės atsakomybė dėl neteisėtai priimtų jos institucijų teisės aktų atsiranda esant padarytai žalai, neteisėtiems veiksmams ir priežastiniam ryšiui tarp padarytos žalos ir neteisėtų veiksmų, o kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, nėra būtina. Taigi, nustačius minėtų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą, padarytą turtinę žalą valstybė turėtų atlyginti visiškai, nepaisant to ar yra, ar ne Konkurencijos tarybos, kaip valstybės institucijos, kaltė. Dėl veiksnių, kuriais grindžiamas reikalavimas atlyginti žalą, neteisėtumo, nurodo, kad pagal LR CK 6.271 str. 1 d., valstybės atsakomybė gali kilti už valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų priėmimą. Lietuvos administracinių teismų praktikoje aktas aiškinamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas arba neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. Taigi, valstybės atsakomybė pagal LR CK 6.271 str. kylą ir už neteisėtų teisės aktų (tiek norminių, tiek ir individualių) priėmimą. Pareiškėjų teisės buvo pažeistos minėtu 2008-02-28 Konkurencijos tarybos teisės aktu - nutarimu Nr. 2S-3 „Dėl pieno supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančią ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties Letuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“. LVAT 2009-06-11 sprendimu administracinėje byloje Nr. A822-750/2009 Konkurencijos tarybos nutarimą pripažino neteisėtu ir nepagrįstu. LVAT sprendime konstatavo, kad
Žemesnės instancijos teismas
pieno perdirbimo bendrovėms Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 str. 1 d. pažeidimas buvo inkriminuotas nesant tam būtinų sąlygų bei faktinių aplinkybių. Teismas nenustatė pagrindų ir kriterijų, kuriems esant būtų galima pripažinti, kad tarp pieno perdirbimo bendrovių ir Lietuvos pienininkų asociacijos sudarytas susitarimas dėl keitimosi informacija eo ipso riboja konkurenciją, todėl pripažino, kad Konkurencijos taryba jį netinkamai vertino, t.y. susitarimas buvo įvertintas tik labai abstrakčiai, neatsižvelgiant į konkrečią situaciją ir neįsitikinus, kad keitimasis informacija tarp ūkio subjektų galėjo turėti įtakos sąžiningai konkurencijai rinkoje; pats nutarimas priimtas remiantis tik prielaidomis. Taigi, LVAT sprendimu inter alia konstatavo, kad nesant konkurencinės teisės pažeidimo sudėties, baudos Konkurencijos tarybos nutarimu buvo paskirtos nepagrįstai ir neteisėtai.
Nors LVAT sprendimas buvo priimtas ne pareiškėjų, bet kitų pieno perdirbimo bendrovių - AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ - naudai, tačiau sprendime buvo pasisakyta dėl tokių Konkurencijos tarybos padarytų teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurios tiesiogiai turi įtakos visų nubaustų pieno perdirbimo bendrovių teisėms ir teisėtiems interesams. Todėl šį sprendimą vertina kaip parodantį Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo ydingumą ne tik AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ atžvilgiu, bet ir kitų pieno perdirbimo bendrovių atžvilgiu. Tokią išvadą daro įvertinus Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. 1 d. nuostatas, pagal kurias įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Be to, Lietuvos administracinių teismų praktikoje yra suformuota teisės taikymo taisyklė, pagal kurią vertinant tai, ar asmuo turi teisę į žalos atlyginimą, nėra būtina, kad tas pats asmuo prieš tai būtų kreipęsis į teismą ir nuginčijęs tą valstybės institucijos aktą, dėl kurio žala jam faktiškai atsirado. Nors LVAT sprendimu Konkurencijos taryba inter alia buvo įpareigota atlikti papildomą tyrimą dėl AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams, ši aplinkybė taip pat negali būti vertinama kaip paneigianti Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo neteisėtumą. LVAT pripažinus, kad Konkurencijos taryba pieno perdirbimo bendroves nubaudė netinkamai nustačiusi neva padaryto Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo pažeidimo faktą, nepagrįsta būtų teigti, jog baudos pareiškėjams buvo paskirtos teisėtai. Tokia išvada būtų nesuderinama tiek su teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų reikalavimais, tiek ir su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str. įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo imperatyvu. Tuo tarpu jeigu Konkurencijos tarybai atlikus papildomą tyrimą dėl AB „Rokiškio sūris“ ir UAB „Marijampolės pieno konservai“ veiksmų būtų nustatyta kokių nors Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 str. nuostatų pažeidimų, tai šis faktas galėtų būti aktualus priimant naują Konkurencijos tarybos nutarimą ir jo priėmimo metu svarstant poreikį taikyti ar netaikyti atsakomybę paminėtoms pieno perdirbimo bendrovėms; tačiau ši aplinkybė jokiu būdu negalėtų būti vertinama ir taikoma retrospektyviai, t. y. kaip pateisinanti jau neteisėtu pripažintą Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimą. Taigi, minėtą LVAT 2009-06-11 sprendimą vertina kaip tiesiogiai ir vienareikšmiškai patvirtinantį Konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo, kaip valstybės valdžios institucijos priimto akto, neteisėtumą ir pareiškėjų atžvilgiu. Dėl padarytos žalos fakto ir dydžio nurodo, kad Konkurencijos tarybai priėmus nepagrįstą ir neteisėtą 2008-02-08 nutarimą, AB „Pieno žvaigždės“ buvo padaryta 865 900 Lt, AB „Vilkyškių pieninė“ - 183 800 Lt, AB „Kelmės pieninė“ - 76 300 Lt, UAB „Kelmės pieno centras“ - 21 700 Lt, o AB „Modest“ -7 000 Lt dydžio turtinė žala. Būtent tokio dydžio žalą patyrė sumokėdamos bendrovėms nutarimu paskirtas baudas už konkurencinės teisės pažeidimą, kurio iš tiesų nėra padariusios. Todėl, remiantis LR CK 6.271 str. 1 d., valstybė turi pareigą nurodyto dydžio žalą atlyginti - grąžinti pareiškėjams sumokėtų baudų dydžio pinigų sumas, kadangi būtent šios sumos sudaro tiesioginius pareiškėjų nuostolius turėtų išlaidų prasme. Visos nurodytos aplinkybės bei argumentai vienareikšmiškai patvirtina faktą, jog pareiškėjos turtinę žalą patyrė vykdydamos neteisėtą ir nepagrįstą Konkurencijos tarybos, kaip valstybės institucijos, nutarimą, kuriuo joms buvo paskirtos baudos. Todėl patirtą žalą laiko valstybės neteisėtų veiksmų rezultatu. Egzistuoja tiesioginis, betarpiškas priežastinis ryšys tarp pareiškėjų patirtos turtinės žalos ir neteisėtų valstybės veiksmų, kuris yra pakankamas valstybės atsakomybei pagal LR CK 6.271 str. atsirasti. Taip pat nurodo, kad Lietuvos administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad į teismą su reikalavimu dėl neteisėtais valstybės institucijų veiksmais padarytos žalos atlyginimo besikreipiantis asmuo inter alia turi teisę reikalauti priteisti ir įstatymu nustatyto dydžio procesines palūkanas. Todėl vadovaujantis LR CK 6.37 str. 2 d. ir 6.210 str. 1 d. pareiškėjoms turėtų būti priteistas ne tik atitinkamo dydžio žalos atlyginimas, bet ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, apskaičiuotos nuo pareiškėjams priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos (b. l. 1-7).
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti iš esmės jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos, su pareiškėjų skundu nesutiko. Nurodo, kad pareiškėjų skundo reikalavimai yra nepagrįsti, nes nagrinėjamu atveju nėra tenkinamos sąlygos civilinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str. atsirasti. Pareiškėjai atsakomybę kildina iš Konkurencijos tarybos priimto, jų nuomone, neteisėto nutarimo, kuriuo jiems buvo paskirtos atitinkamos baudos, o kaip šio nutarimo neteisėtumo įrodymą nurodo LVAT sprendimą. Mano, kad LVAT sprendimas, priešingai nei teigia pareiškėjai, nesudaro pagrindo vertinti Konkurencijos tarybos veiksmų priimant nutarimą kaip neteisėtų ir ypač pareiškėjų atžvilgiu. Pažymėjo, kad LVAT sprendimas, kuriuo pareiškėjai grindžia savo reikalavimus atlyginti turtinę žalą, buvo priimtas administracinėje byloje pagal UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ skundus dėl Konkurencijos tarybos nutarimo panaikinimo. Tuo tarpu pareiškėjai Konkurencijos tarybos nutarimo neskundė ir administracinėje byloje nedalyvavo, todėl LVAT sprendimas pareiškėjams jokių teisių ar pareigų nesukėlė, įskaitant ir teisę LVAT sprendimo pagrindu reikalauti žalos atlyginimo. LVAT sprendimo rezoliucinėje dalyje yra aiškiai nurodyta, kurių ūkio subjektų atžvilgiu šis sprendimas priimtas ir kokias teisines pasekmes jiems sukelia, t. y. jame aiškiai įvardinta, kad Konkurencijos tarybos nutarimas panaikintas tik toje dalyje, kuria Konkurencijos taryba pripažino UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ pažeidus Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimus, ir kuria UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ skirtos baudos. Be to, LVAT sprendimo rezoliucinėje dalyje nustatytas įpareigojimas Konkurencijos tarybai atlikti papildomą tyrimą taip pat tik dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ veiksmų pakartotinio įvertinimo. Taigi, LVAT akivaizdžiai atribojo ūkio subjektus, kurių atžvilgiu šis sprendimas priimtas, ir akivaizdžiai nurodė, kad kitų Konkurencijos tarybos nutarime nagrinėtų ūkio subjektų, įskaitant ir pareiškėjus, atžvilgiu Konkurencijos tarybos nutarimas paliekamas galioti, t. y. tiek pripažinimas pažeidus Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimus, tiek jiems paskirtos baudos. Vien dėl šios priežasties pareiškėjų reikalavimai atlyginti turtinę žalą, kurie grindžiami LVAT sprendimu, yra nepagristi, nes LVAT sprendimu nepanaikino Konkurencijos tarybos nutarimo pareiškėjų atžvilgiu, taigi ir nesudaro pagrindo laikyti Konkurencijos tarybos nutarimo neteisėtu būtent šių pareiškėjų atžvilgiu. Šios išvados nepaneigia ir pareiškėjų argumentas, jog, nepaisant to, kad LVAT sprendimas buvo priimtas tik UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ naudai, šis sprendimas parodo ir Konkurencijos tarybos nutarimo ydingumą ir pareiškėjų atžvilgiu. Pažymėjo, kad, priešingai nei bando įteigti pareiškėjai, LVAT sprendime padarytos konkrečios išvados dėl konkrečios situacijos vertinimo konkrečių asmenų atžvilgiu jokiais būdais negali būti laikomos abstrakčiomis tokia prasme, kad kiti asmenys jų pagrindų įgytų tokias pačias teises, kaip ir tie asmenys, kurių atžvilgiu sprendimas buvo priimtas. Be to, tokios pareiškėjų prielaidos niekaip nepatvirtina ir nurodomos Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 14 str. 1 d. nuostatos, įtvirtinančios įsiteisėjusių teismų sprendimų privalomumą, nes jos taip pat niekaip nesuponuoja, kad tokie sprendimai yra privalomi ne tik asmenų, dėl kurių jie priimti, atžvilgiu, bet ir kitų asmenų, kurie atitinkamose bylose nedalyvavo, ypač kai sprendimuose yra aiškiai įvardinti asmenys, kuriems atitinkamas sprendimas yra skirtas. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjų daroma prielaida dėl LVAT sprendime padarytų išvadų dėl Konkurencijos tarybos nutarimo galiojimo ir pareiškėjų atžvilgiu akivaizdžiai paneigia ABTĮ 58 str., kuriame įvardintos aplinkybės ir faktai, kurių nereikia įrodinėti. Nė vienas iš šiame straipsnyje nurodytų atvejų, kada nereikia tam tikrų aplinkybių ar faktų įrodinėti, neapima pareiškėjų situacijos, kai, jų nuomone, Konkurencijos tarybos neteisėtus veiksmus jų atžvilgiu įrodo LVAT sprendimas, priimtas administracinėje byloje, kurioje jie nedalyvavo. Priešingai, ABTĮ 58 str. 2 d. nurodyta, kad administracinėse bylose neįrodinėtini kitais įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti faktai tik tais atvejais, kai tokiose bylose dalyvauja tie patys asmenys. Tai reiškia, kad LVAT sprendime UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB ,,Rokiškio sūris“ atžvilgiu padarytos išvados, susijusios su Konkurencijos tarybos nutarimo teisėtumu, galėtų būti neįrodinėjamos tik tuo atveju, jei kitoje administracinėje byloje dalyvautų UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio“ sūris“. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje dėl pareiškėjų reiškiamų reikalavimų atlyginti jiems, jų teigimu, Konkurencijos tarybos neteisėtais veiksmais padarytą žalą, vadovautis LVAT sprendimu nėra jokio pagrindo, nes pareiškėjai toje byloje nedalyvavo. Konkurencijos tarybos nutarimas pareiškėjų atžvilgiu nebuvo panaikintas ir yra įsiteisėjęs, todėl jo teisėtumas toje dalyje, kuri susijusi su pareiškėjų padarytu Konkurencijos įstatymo 5 str. pažeidimu ir jiems už tai paskirtomis baudomis, negali būti kvestionuojamas, taigi, ir pareiškėjų teiginiai dėl jų atžvilgiu įsiteisėjusio Konkurencijos tarybos nutarimo neteisėtumo yra nepagrįsti. Dėl Konkurencijos tarybos veiksmų teisėtumo nurodo, kad LVAT sprendimas niekaip neįrodo, kad Konkurencijos taryba, priimdama nutarimą, elgėsi neteisėtai, taigi, ir neįrodo, kad egzistuoja pagrindinė atsakomybės pagal LR CK 6.271 str. atsiradimo sąlyga - neteisėti Konkurencijos tarybos ar jos pareigūnų veiksmai. Neteisėti veiksmai pagal CK 6.246 str. suprantami kai neįvykdomos įstatymuose numatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atliekami veiksmai, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai. LR CK 6.371 str. 4 d. yra detalizuojama, kaip neteisėti veiksmai turi pasireikšti, kad būtų galima civiline atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šioje straipsnio dalyje yra nurodyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Taigi, ir pareiškėjų reikalavimo atlyginti žalą atveju būtina vertinti Konkurencijos tarybos ar jos darbuotojų elgesį, susijusį su Konkurencijos tarybos nutarimo, kuriuo pareiškėjams buvo skirtos baudos ir iš kurio jie kildina patirtą žalą, priėmimu. Pažymėjo, kad Konkurencijos tarybos nutarimo panaikinimas savaime neįrodo, kad Konkurencijos taryba ar jos darbuotojai veikė neteisėtai, t. y., kad priimant nutarimą Konkurencijos taryba ar jos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nagrinėjant Konkurencijos tarybos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumo klausimą būtina šiuos veiksmus vertinti per jų atitikimą teises aktų reikalavimams, t. y. nagrinėti, kokias teisės normas pažeidė Konkurencijos taryba ir, ar tokių teisės normų pažeidimas gali būti vertinamas kaip pakankamas pagrindas civilinei atsakomybei dėl Konkurencijos tarybos neteisėtų veiksmų atsirasti LR CK 6.271 str. prasme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime yra išaiškinęs, jog žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų paieigūnų veiksmais atlyginimo institutas suponuoja inter alia tai, kad asmeniui teisė į žalos padarytos neteisėtais valstybes institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarką (laikantis tinkamo teisinio proceso reikalavimų) yra konstatuojama, kad valstybės institucijos pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šios pozicijos laikosi ir LVAT konstatavęs, kad yra privalu nustatyti ar ginčijamas veiksmas yra teisėtas. Teisėtumo sąvokos turinį sudaro viešojo administravimo subjekto veiklos atitikimas teisės aktų reikalavimams. Daro išvadą, kad valstybės institucijos neteisėtų veiksmų buvimas turi būti konstatuotas tam tikra tvarka ir turi būti nustatyta, kad atitinkami veiksmai prieštaravo teisės aktų reikalavimams. Nepakanka nustatyti, jog konkrečiu valstybės institucijų sprendimu buvo netinkamai įvertinta konkreti situacija, ar konstatuoti abstraktų prieštaravimą bet kokiems teisės aktų reikalavimams, tačiau, nagrinėjant civilinės atsakomybės klausimą dėl valstybės institucijos veiksmų, turi būti konstatuotas atitinkamų veiksmų prieštaravimas tokiems teisės aktų reikalavimams, kurie reglamentuoja konkrečios valstybės institucijos veiklą konkrečiu atveju. Tokia išvadą taip pat patvirtina LVAT praktika, kad kiekvienu atveju sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą būtina vertinti LR CK 6.271 str. 4 d. sąlygą atskirai, nes administracinio akto panaikinimas savaime nėra pakankamas atsakomybės pagrindas. Ne kiekvienu atveju viešojo administravimo subjekto veika, kuriai nepritarė teismas panaikindamas sprendimą, gali būti pripažinta neveikimu prieštaraujančiu įstatymui ir pakankamu pagrindu pripažinti, kad dėl to galėjo atsirasti neturtinė žala. LVAT, nagrinėdamas bylas dėl civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, yra ne kartą konstatavęs, kad sprendžiant administracinės teisės subjekto veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė, t. y. neigiamos tam tikros veikos pasekmės savaime negali būti laikomos pakankamu pagrindu konstatuoti šios veikos neteisėtumą. Todėl pareiškėjų prielaida, jog bet kokiu atveju Konkurencijos tarybos nutarimo dalies panaikinimas LVAT sprendimu rodo Konkurencijos tarybos veiksmų priimant nutarimą, neteisėtumą, yra visiškai nepagrįsta. Taip pat pažymėjo, kad klausimą dėl įrodymų, kurių pagrindu priimamas atitinkamas aktas, ir jų pakankamumo netinkamo vertinimo įtakos, sprendžiant dėl institucijos (pareigūnų) veiksmų neteisėtumo, yra išnagrinėjusi LVAT plenarinė sesija 2003-12-15 nutartyje administracinėje byloje Nr. A4-689-03,, kurioje nurodė, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 257 str., įrodymus ir jų pakankamumą bylą nagrinėjanti institucija (pareigūnas) turi vertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, t. y. įstatymas įrodymų vertinimo procesą sieja su subjektyviais kriterijais. Atsižvelgusi į tai, LVAT plenarinė sesija konstatavo, kad įrodymų nepakankamumas nesudaro pagrindo vertinti pareigūno, nagrinėjusio administracinio teisės pažeidimo bylą, veiksmų kaip neteisėtų. Šioje nutartyje yra aiškiai suformuluota taisyklė, kad, jeigu valstybės institucijos (pareigūno) veiklą reglamentuojantys teisės aktai numato jam pareigą, priimant atitinkamą aktą, vertinti atitinkamus įrodymus, tai neteisėtais veiksmais negali būti pripažintas šios institucijos (pareigūno) tokio vertinimu, jei jis buvo atliktas, pagrindu priimtas aktas, net jei jis ir būtų panaikintas įstatymų nustatyta tvarka, nes teisės aktai numato būtent reikalavimą įvertinti įrodymus, o ne priimti kokį nors konkretų sprendimą ar išvadą šių įrodymų pagrindu. Taigi, vertinant, ar valstybės institucijos (pareigūno) veiksmai yra teisėti, būtina atsižvelgti į tai, kokio konkretaus elgesio, priimant atitinkamą aktą, reikalauja teisės aktai - ar atlikti tam tikrą įvertinimą, ar priimti tam tikrą sprendimą, ar atlikti kitą konkretų veiksmą. LVAT 2006-04-04 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-866/2006 dėl neteisingo įrodymų vertinimo kaip pagrindo atsirasti civilinei atsakomybei, pažymėjo, kad Civilinio kodekso 6.271 straipsnio taikymo požiūriu yra akcentuojamas privalomasis valdžios institucijų darbuotojų veikimas. Tai reiškia, kad tokio (privalomojo) elgesio (veikimo) modelis turi būti (yra) aiškiai ir nedviprasmiškai nustatytas atitinkamu teisės aktu, ir institucija (jos pareigūnas) elgdamasi (veikiant) kitaip pažeidžia šio (atitinkamo) teisės akto nurodymus. Šioje nutartyje LVAT atsižvelgė į tai, kad pagal nagrinėtoje byloje aktualią teisės normą mokesčio administratorius privalo kiekvienu konkrečiu atveju įvertinti faktines mokestinių santykių aplinkybes (atsižvelgti į faktus, aplinkybes ir kitą turimą informaciją), t. y. kad privalomas elgesys (veikimas) turėjo pasireikšti ne tokio įvertinimo rezultatu (mokesčio administratoriaus padaryta konkrečia išvada), o paties įvertinimo atlikimu. LVAT nustatė, kad darydami išvadas apie būtinumą taikyti pareiškėjui tuo metu galiojusios redakcijos Mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio nuostatas, mokesčio administratoriai atliko faktinių mokestinių santykių aiškinimą bei įvertinimą. Tai, kad šio įvertinimo rezultatas įsigaliojusiu teismo sprendimu buvo pripažintas neteisingu, deliktinės atsakomybės instituto taikymo požiūriu nėra reikšminga. Todėl šioje nutartyje buvo konstatuota, kad LR CK 6.271 str. taikymo prasme šiuo atveju nebuvo pažeisti privalomojo elgesio taisyklių reikalavimai. Tuo pačiu LVAT konstatavo, kad nebuvo teisinio pagrindo atsakovo civilinei (deliktinei) atsakomybei atsirasti. Todėl daro išvadą, kad priešingai nei daro prielaidą pareiškėjai, negalima sutapatinti atitinkamos institucijos (pareigūno) akto panaikinimo su neteisėtais tokios institucijos (pareigūno) veiksmais LR CK 6.271 str. prasme, nes tokio akto pripažinimas neteisėtu nėra savaiminė vienintelė ir tuo labiau pakankama sąlyga valstybės institucijos (pareigūno) veiksmų pripažinimui neteisėtais, taigi, ir valstybės atsakomybei atsirasti. Taip pat pažymėjo, kad LVAT sprendime nėra konstatuota, jog Konkurencijos taryba ar jos darbuotojai, tyrimo ir Konkurencijos tarybos nutarimo priėmimo metu neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, o Konkurencijos tarybos nutarimo dalis LVAT sprendimu buvo panaikinta iš esmės dėl to, kad Konkurencijos taryba, LVAT nuomone, netinkamai įvertino nagrinėto susitarimo tarp ūkio subjektų įtaką konkurencijai. Kaip matyti iš Konkurencijos įstatymo 5 str. ir kitų nuostatų, tokio pobūdžio pažeidimų tyrimas iš esmės yra paremtas vertinamaisiais kriterijais, kuriuos kiekvienu konkrečiu atveju turi nustatyti Konkurencijos taryba, vadovaudamasi surinktų įrodymų, kitų duomenų ir informacijos visumos įvertinimu. Todėl teigti, kad aplinkybė, jog Konkurencijos tarybos atliktas tyrimas ir jo išvados nesutampa su LVAT padarytomis išvadomis įrodo Konkurencijos tarybos neteisėtus veiksmus LR CK 6.271 str. 4 d. prasme, nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėjai nenurodė jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų įrodyti Konkurencijos tarybos veiksmų priimant nutarimą neteisėtumą pareiškėjų atžvilgiu. Taigi, Konkurencijos taryba, veikdama savo įgaliojimų ir kompetencijos ribose ir nepažeisdama procesinių atliekamų tyrimų reikalavimų, laikėsi teisės aktų reikalavimų ir teisėtai atliko tyrimą bei priėmė nutarimą, tačiau jos atliktas konkurencijos taisyklių pažeidimo sudėties ir įrodymų vertinimas buvo pripažintas neteisingu. Konkurencijos taryba, priimdama nutarimą, kuriuo buvo paskirtos pareiškėjams baudos, veikė taip, kaip pagal teisės aktų reikalavimus turėjo elgtis priimdama tokį nutarimą, t. y. veikdama savo kompetencijos ir įgaliojimų ribose, nepadariusi esminių procedūrinių pažeidimų, atitinkamai įvertino pareiškėjų ir kitų ūkio subjektų veiksmus remdamasi įrodymais ir kita reikšminga informacija. Todėl Konkurencijos tarybos veiksmai, priimant nutarimą, negali būti laikomi neteisėtais veiksmais LR CK 6.271 str. 4 d. prasme. Dėl to ir pareiškėjų skunde keliami reikalavimai dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinami, nes viena iš esminių civilinės atsakomybės bei žalos atlyginimo sąlygų - neteisėti Konkurencijos tarybos veiksmai pareiškėjų atžvilgiu - yra neįrodyti ir neegzistuoja. Taip pat pažymėjo, kad, kaip nurodyta ir Konkurencijos tarybos nutarime, kai kurie pareiškėjai, t. y. AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ Konkurencijos tarybai pateikdami paaiškinimus dėl tyrimo išvadų pripažino, kad veiksmais, kurie nagrinėti Konkurencijos tarybos nutarime ir už kuriuos buvo skirtos atitinkamos baudos, t. y. keitimasis konfidencialaus pobūdžio informacija, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimus, t. y. iš esmės pripažino, kad Konkurencijos tarybos nutarime pateiktas Konkurencijos įstatymo pažeidimo vertinimas, kiek jis susijęs su keitimusi informacija, yra teisingas ir pagrįstas. Šiuos pripažinimus Konkurencijos taryba įvertino kaip šių ūkio subjektų atsakomybę lengvinančias aplinkybes ir atitinkamai sumažino jiems skirtinas baudas. Dėl to pareiškėjų - AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ - reikalavimai dėl Konkurencijos tarybos, jų nuomone, neteisėtų veiksmų priimant nutarimą atlyginimo, yra ne tik nepagrįsti, tačiau ir prieštarauja jų pačių ankstesnėms pozicijoms. Taigi, AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ nepateikus jokių pagrįstų Konkurencijos tarybos veiksmų priimant nutarimą neteisėtumo įrodymų, tačiau esant aiškiai išreikštoms šių ūkio subjektų nuomonėms pripažįstant Konkurencijos tarybos nutarime padarytas išvadas dėl jų veiksmų vertinimo kaip Konkurencijos įstatymo 5 str. pažeidimo, daro išvadą, kad nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo pripažinti, kad Konkurencijos taryba, priimdama nutarimą, šių ūkio subjektų atžvilgiu elgėsi neteisėtai, dėl ko šie ūkio subjektai galėtų reikalauti žalos atlyginimo. Taip pat pažymėjo, kad net nepriklausomai nuo Konkurencijos tarybos veiksmų priimant nutarimą vertinimo, neegzistuoja ir dar viena atsakomybei pagal LR CK 6.271 str. atsirasti būtina sąlyga - priežastinis ryšys, šiuo atveju tarp Konkurencijos tarybos veiksmų priimant nutarimą ir ūkio subjektų baudų, su kuriomis siejama patirta žala, sumokėjimo. Ūkio subjektai, pripažinę padarytą Konkurencijos įstatymo pažeidimą, anksčiau nei Konkurencijos taryba priėmė Nutarimą, jiems skirtas sumažintas baudas sumokėjo ir atitinkamai tam tikrus nuostolius patyrė būtent dėl savo pripažinimo padarius neteisėtus veiksmus. LVAT 2008-11-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008 yra pažymėjęs, kad doktrinoje priežastinio ryšio nustatymas yra siejamas su conditio sine gua non (būtina, privaloma sąlyga) testu: siekiant konstatuoti, kad atsakovo neteisėtas veikimas buvo pareiškėjo patirtos žalos faktinė priežastis, būtina nustatyti, ar pareiškėjo patirta žala būtų kilusi, jei atsakovas nebūtų veikęs neteisėtai. Atsižvelgus į šį testą daro išvadą, kad atitinkamų savo veiksmų, kaip prieštaraujančių Konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams įvertinimą pirmiau pateikė patys ūkio subjektai AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ tai pripažindami, tuo tarpu Konkurencijos tarybos nutarimu šis vertinimas buvo patvirtintas bei atsižvelgus į jį buvo nustatyti šiems ūkio subjektams skirtinų baudų dydžiai. Taigi, daryti išvados, kad būtent dėl Konkurencijos tarybos atlikto atitinkamų ūkio subjektų veiksmų vertinimo AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ patyrė atitinkamus nuostolius, kai prieš tai patys ūkio subjektai analogiškam jų veiksmų vertinimui pritarė ir jį pripažino, bei neskundė jo teismui ir sumokėjo jiems paskirtas baudas, nėra jokio pagrindo. Daro išvadą, kad nuostoliai sumokant baudas, buvo lemti pačių ūkio subjektų subjektyvaus apsisprendimo dėl savo elgesio, už kurį valstybė negali būti atsakinga. Tokį priežastinio ryšio aiškinimą, susijusį su paties nuostolius patyrusio asmens apsisprendimu, patvirtina ir LVAT 2009-03-30 sprendime administracinėje byloje Nr. A525-369/2009, kuriame nurodė, kad kiekvienas paramos programoje dalyvaujantis pieno perdirbėjas, tame tarpe ir pareiškėjas, nuo pat pirmo programos mėnesio žinojo, koks paramos dydis jam yra paskirtas, todėl veikdamas atidžiai ir rūpestingai atitinkamai galėjo planuoti savo ūkinę veiklą, tame tarpe ir dalyvavimą paramos programoje, kad būtų išvengta galimų nuostolių, ir konstatavo, kad atsakovo veikla nėra priežastiniame ryšyje su pareiškėjo deklaruojama žala. Taigi, atsižvelgus į šią nutartį, daro išvadą, kad neatidūs ir nerūpestingi asmens veiksmai gali daryti įtaką priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų kito asmens veiksmų ir patirtos žalos, priklausomai nuo konkrečios situacijos. Toks aiškinimas akivaizdžiai paneigia ir pareiškėjų nepagrįstą prielaidą, kad, nepaisant bet kokių kitų aplinkybių ar faktų, tam tikra žala, kuri gali būti susijusi su valstybės institucijų (pareigūnų) veiksmais, bet kuriuo atveju bus priežastiniame ryšyje su šiais veiksmais, visiškai nepriklausomai nuo paties žalą patyrusio asmens elgesio. Todėl ir nagrinėjamu atveju AB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ elgesį, paremtą subjektyviu situacijos vertinimu, pripažįstant Konkurencijos įstatymo 5 str. pažeidimą, neskundžiant Konkurencijos tarybos nutarime jų atžvilgiu padarytų išvadų bei sumokant Konkurencijos tarybos paskirtą baudą, vertina kaip šių ūkio subjektų subjektyvų apsisprendimą dėl savo elgesio, už kurį valstybė negali būti atsakinga, taigi ir neturi pareigos atlyginti dėl tokio elgesio sumokėjus baudas jų patirtų nuostolių. Dėl pareiškėjų reikalavimo priteisti palūkanas nurodo, kad civilinė atsakomybė dėl žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmais, pagal savo pobūdį yra deliktinė atsakomybė. Tuo tarpu pareiškėjų nurodytas LR CK 6.210 str. reglamentuoja už sutarties nevykdymą atsirandančią prievolę mokėti 5 proc. dydžio palūkanas. Tačiau nagrinėjamu atveju jokie sutartiniai santykiai ir ypač tokie, iš kurių galėtų būti kildinama pareiškėjų patirta žala, nėra susiklostę, todėl ši LR CK norma nagrinėjamos bylos kontekste yra visiškai nereikšminga. LR CK 6.37 str. 2 d., kuria taip pat remiasi pareiškėjai, nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Tuo tarpu šio straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Kadangi nagrinėjamu atveju nėra jokio susitarimo, tai nurodytos palūkanos pareiškėjams galėtų būti priteistos tik tuo atveju, jei jas numatytų įstatymas. Tačiau joks įstatymas nenumato tokio pobūdžio palūkanų žalos atlyginimo pagal LR CK 6.271 str. atveju. Todėl pareiškėjų reikalavimas jų naudai be žalos atlyginimo priteisti ir procesines 5 proc. dydžio metines palūkanas yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas (b. l. 90-98).
Teismo posėdyje atsakovės atstovė su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime išdėstytais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
Skundas netenkinamas.
Šalies argumentai
Pareiškėjų ir atsakovės atstovų paaiškinimais, byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad LR konkurencijos taryba 2008-02-28 priimtu nutarimu Nr.2S-3 „Dėl supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ (toliau – ir Nutarimas), be kita ko, nusprendė: pripažinti, kad Lietuvos pienininkų asociacija „Pieno centras“, AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ tarpusavyje bei per trečiuosius asmenis keisdamosios konfidencialaus pobūdžio informacija apie jų superkamo žalio pieno kiekius, pagaminamų bei parduodamų atskirų pieno produktų kiekius, pažeidė Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (Nutarimo rezoliucinės dalies 1 punktas); įpareigoti Lietuvos pienininkų asociaciją „Pieno centras“, AB „Kelmės pieninė“, UAB „Kelmės pieno centras“, UAB „Marijampolės pieno konservai“, UAB „Modest“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Rokiškio sūris“ ir AB „Vilkyškių pieninė“ per 1 dieną nuo šio nutarimo rezoliucinės dalies paskelbimo leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ nutraukti šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą, jei jis vis dar yra tęsiamas (Nutarimo rezoliucinės dalies 2 punktas); už šio nutarimo rezoliucinės dalies 1 punkte nurodytą pažeidimą skirti tokias baudas: AB „Kelmės pieninė“ – 76 300 Lt, UAB „Kelmės pieno centras“ – 21 700 Lt, UAB „Marijampolės pieno konservai“ – 256 500 Lt, UAB „Modest“ – 7 000 Lt, AB „Pieno žvaigždės“ – 865 900 Lt, AB „Rokiškio sūris“ – 824 800 Lt, AB „Vilkyškių pieninė“ – 183 800 Lt (Nutarimo rezoliucinės dalies 4 punktas) (b. l. 8-32). Nutarimą įstatymo nustatyta tvarka Vilniaus apygardos administraciniams teismui apskundė UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“, pareiškėjos Nutarimo neskundė. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-08-21 sprendimu UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ skundus dėl LR konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo Nr.2S-3 „Dėl supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ panaikinimo dalyje, kurioje jis susijęs su minėtų ūkio subjektų interesais, atmetė kaip nepagrįstus, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ apeliacinius skundus, 2009-06-11 sprendimu juos patenkino iš dalies: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008-08-21 sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino LR konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo Nr. 2S-3 „Dėl supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ dalį, kuria UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ pripažįstamos pažeidusios LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, ir dalį kuria UAB „Marijampolės pieno konservai“ skiriamos 256 000 Lt, AB „Rokiškio sūris“ – 824 000 Lt baudos, o LR konkurencijos tarybą įpareigojo remiantis LR konkurencijos įstatymu atlikti papildomą tyrimą dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams (b. l. 61-79). Pareiškėjos AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pienas“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Modest“, kurios LR konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo Nr.2S-3 „Dėl supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ įstatymo nustatyta tvarka neginčijo ir nebuvo administracinės bylos, kurioje UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ ginčijo minėtą Nutarimą, proceso šalimi, pateiktu skundu teigia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-06-11 sprendimas vertintinas kaip tiesiogiai ir vienareikšmiškai patvirtinantis LR konkurencijos tarybos Nutarimo, kaip valstybinės valdžios institucijos priimto akto, neteisėtumą ir pareiškėjų atžvilgiu.
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 str. 1 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 str. 1 d. atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 str.); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 str.); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 str.). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo. CK 6.271 str. 3 d. numato, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).
Šalies argumentai
Pareiškėjos pateiktu skundu teigia, kad žala joms padaryta vykdant įpareigojimą sumokėti baudas už teisės pažeidimą, kurio jos nepadarė, pagal LR konkurencijos tarybos 2008-02-28 priimtą nutarimą Nr.2S-3 „Dėl supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, todėl tam, kad atsirastų valstybės civilinė atsakomybė, visų pirma turi būti konstatuoti neteisėti veiksmai, šiuo atveju – LR konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo Nr.2S-3 „Dėl supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ neteisėtumas dalyje, priimtoje pareiškėjų atžvilgiu.
LR konkurencijos įstatymo V skyriaus normos, reglamentuojančios konkurenciją ribojančių veiksmų tyrimą ir bylų nagrinėjimą, numato, kad: tyrimas dėl 23 str. 1 d. 1-6 p. numatytų konkurenciją ribojančių veiksmų laikomas baigtu, kai Konkurencijos taryba teisės aktų nustatyta tvarka priima sprendimą tyrimą dėl įstatymo pažeidimo nutraukti arba tyrimą dėl įstatymo pažeidimo baigti. Tyrimas nutraukiamas, jei: 1) tyrimo metu paaiškėja, kad nėra teisės pažeidimo sudėties; 2) veiksmai nepadarė esminės žalos įstatymų saugomiems interesams, o ūkio subjektas, įtariamas pažeidęs įstatymą, geranoriškai nutraukė veiksmus ir pateikė Konkurencijos tarybai rašytinį įsipareigojimą tokių veiksmų neatlikti ar atlikti veiksmus, šalinančius įtariamą pažeidimą ar sudarančius prielaidas jo išvengti ateityje (LR konkurencijos įstatymo 30 str. 1 ir 2 d.); Konkurencijos taryba, išnagrinėjusi bylą, turi teisę priimti nutarimą: 1) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; 2) nesant įstatymo nustatyto pagrindo, atsisakyti taikyti sankcijas; 3) nesant įstatymo pažeidimo, bylą nutraukti; 4) grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti. Konkurencijos tarybos nutarime turi būti nurodytos šio įstatymo pažeidimo aplinkybės, pažeidėjo kaltės įrodymai, pažeidėjo, pareiškėjo bei kitų asmenų paaiškinimai, pateikti Konkurencijos tarybai, bei jų įvertinimas, priimamo nutarimo motyvai ir teisinis pagrindas. Konkurencijos tarybos nutarimas turi remtis tik tomis tyrimo išvadomis ir faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmuo, įtariamas Konkurencijos įstatymo pažeidimu, turėjo galimybę duoti paaiškinimus. Konkurencijos tarybos nutarimą, priimtą pagal šį straipsnį, gali pakeisti arba panaikinti tik teismas (LR konkurencijos įstatymo 36 str. 1-4 d.); ūkio subjektai, taip pat kiti asmenys, manantys, kad buvo pažeistos jų šiuo įstatymu ginamos teisės, turi teisę Konkurencijos tarybos nutarimus apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Konkurencijos tarybos nutarimus, priimtus pagal šio įstatymo 36 straipsnį, turi teisę skųsti proceso šalys. Skundas paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų nuo nutarimo įteikimo dienos arba jo rezoliucinės dalies paskelbimo „Valstybės žiniose“. Skundo padavimas nesustabdo Konkurencijos tarybos nutarimų vykdymo, jei Vilniaus apygardos administracinis teismas nenusprendžia kitaip (LR konkurencijos įstatymo 38 str. 1-3 d.); teismas, išnagrinėjęs skundą dėl Konkurencijos tarybos nutarimo, priima vieną iš šių sprendimų: 1) palikti nutarimą nepakeistą ir skundą atmesti; 2) panaikinti nutarimą arba atskiras jo dalis ir grąžinti bylą Konkurencijos tarybai papildomam tyrimui atlikti; 3) panaikinti nutarimą arba atskiras jo dalis; 4) pakeisti nutarimą dėl koncentracijos, sankcijų arba laikinojo pobūdžio priemonių taikymo (LR konkurencijos įstatymo 39 str.).
Apibendrinus minėtą reglamentavimą, galima teigti, kad: LR konkurencijos tarybos nutarimą, kuriuo, išnagrinėjus bylą, nusprendžiama taikyti LR konkurencijos įstatymo nustatytas sankcijas, Vilniaus apygardos administraciniam teismui turi teisę skųsti proceso šalys LR konkurencijos įstatymo nustatyta tvarka ir terminais; tik teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą pagal proceso šalies skundą, nutarimą, priimtą pagal LR konkurencijos įstatymo 36 straipsnį, gali pakeisti arba panaikinti, t. y. tik tokio proceso metu gali būti nagrinėjamas klausimas dėl viso ar dalies nutarimo pagrįstumo ir teisėtumo. LR administracinių bylų teisenos įstatymo 48 str. 2 d. numato, kad administracinės bylos proceso šalys yra: pareiškėjas (skundą, prašymą padavęs subjektas; teismas, priėmęs nutartį); atsakovas (institucija, įstaiga, tarnyba, tarnautojas, kurių aktai ar veiksmai skundžiami); tretieji suinteresuoti asmenys (t. y. tie, kurių teisėms ar pareigoms bylos išsprendimas gali turėti įtakos). Šiuo atveju, pareiškėjos AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pienas“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Modest“, kurios LR konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo Nr. 2S-3 „Dėl supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ įstatymo nustatyta tvarka neskundė ir nebuvo administracinės bylos, kurioje UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ ginčijo minėtą Nutarimą, proceso šalimi, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009-06-11 sprendimu pasisakyta ir dėl Nutarimo dalies, priimtos jų (pareiškėjų) atžvilgiu, teisėtumo ir pagrįstumo, atitinkamai – nėra pagrindo konstatuoti LR konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo Nr. 2S-3 „Dėl supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“ neteisėtumo dalyje, priimtoje pareiškėjų AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pienas“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Modest“ atžvilgiu.
Nesant minėtos būtinosios civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. LR konkurencijos tarybos neteisėtų veiksmų, turtinės žalos atlyginimas yra negalimas, atitinkamai – nėra pagrindo tenkinti reikalavimo dėl turtinės žalos atlyginimo bei išvestinio reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo. Pareiškėjų argumentai, susiję su kitų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų buvimu, yra nereikšmingi.
Pareiškėjų skunde ir jų atstovo teismo posėdyje nurodyti teiginiai, jog tam, kad konstatuoti Nutarimo neteisėtumą, nėra būtina jį nuginčyti LR konkurencijos įstatymo nustatyta tvarka, kadangi pareiškėjos gali pačios pasirinkti vieną iš savo pažeistos teisės gynimo būdų, yra nepagrįsti: kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, tačiau šią savo teisę jis privalo realizuoti įstatymų nustatyta tvarka. LR administracinių bylų teisenos ir LR konkurencijos įstatymai nustato tvarką, kuria gali būti ginčijamas LR konkurencijos tarybos nutarimas, kuriuo, išnagrinėjus bylą, nusprendžiama taikyti LR konkurencijos įstatymo nustatytas sankcijas, jos privalu laikytis visiems asmenims, ginčijantiems tokio pobūdžio nutarimų pagrįstumą ir teisėtumą, o prašomi taikyti teisių gynimo būdai iš esmės turi atitikti sprendimų, kuriuos gali priimti teismas tokiose administracinėse bylose, rūšis. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009-06-11 sprendimu ne tik panaikino dalį LR konkurencijos tarybos 2008-02-28 nutarimo Nr. 2S-3 „Dėl supirkimo ir perdirbimo veikla užsiimančių ūkio subjektų bei šių ūkio subjektų asociacijos veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reikalavimams“, tačiau ir įpareigojo LR konkurencijos tarybą atlikti papildomą tyrimą dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ veiksmų atitikties LR konkurencijos įstatymo 5 str. reikalavimams, t. y. tyrimas dėl UAB „Marijampolės pieno konservai“ ir AB „Rokiškio sūris“ dar nėra baigtas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
pareiškėjų AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Kelmės pienas“, UAB „Kelmės pieno centras“, AB „Modest“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.