Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjas Ričardas Gilys, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs R. M., a. k. (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nutarties, kuria jo skundas dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato 2013 m. gruodžio 5 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo tenkintas iš dalies,

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kupiškio rajono policijos komisariato 2013-12-5 nutarimu administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) R. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 124² straipsnio 2 dalį, 124¹ straipsnio 7 dalį, 125 straipsnį (du pažeidimai) ir, vadovaujantis ATPK 33 straipsniu, jam paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 1500 Lt bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 15 mėnesių.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės padarius ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, pagrįstos ir motyvuotos. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų.

ATPK 124² straipsnio 1 dalis numato administracinę atsakomybę už transporto priemonių vairavimą, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, sukėlusį pavojingą situaciją, tai yra privertusį kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti. Tuo tarpu pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį atsakomybė kyla už chuliganišką vairavimą, tai yra Kelių eismo taisyklių pažeidimą dėl chuliganiškų paskatų, keliantį pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų žmonių saugumui. Taigi tam, kad patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn yra būtina nustatyti, kad 1) jis padarė kelis KET pažeidimus, 2) šie pažeidimai padaryti iš chuliganiškų paskatų, bei 3) sukėlė pavojų eismo saugumui arba savo ar kitų asmenų saugumui.

Apeliantas neginčija savo kaltės dėl padarytų KET pažeidimus, tai yra kaip pats nurodo – pripažįsta formaliai padaręs pažeidimus, traktuotinus kaip transporto priemonės vairavimas, vienu metu ar paeiliui padarant kelis eismo taisyklių pažeidimus, keliančius grėsmę eismo saugumui, taip pat KET pažeidimą, sukėlusi pavojingą situaciją, tai yra privertęs kitus eismo dalyvius staigiai keisti judėjimo greitį, kryptį arba imtis kitokių veiksmų savo ar kitų žmonių saugumui užtikrinti, ir nesielgė kaip numatyta KET 9, 96, 125 punktuose, – taigi pripažįsta jo veiksmuose buvus objektyviuosius, ATPK 124² straipsnyje numatytos, veikos požymius. Tuo tarpu pažeidimo, už kurį R. M. patrauktas administracinėn atsakomybėn, konstatavimui yra būtina nustatyti ir valinį elementą – subjektyviąją pusę. Chuliganiškam vairavimui konstatuoti yra būtina nustatyti asmens tyčinius veiksmus (tyčinę kaltės formą) bei chuliganiškas paskatas. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad chuliganiškos paskatos – tai tam tikros veikos darymo priežastys, kai veika daroma dėl aiškaus žmogaus ar visuomenės negerbimo, elementarių moralės bei elgesio normų niekinimo, kai asmens elgesys yra atviras iššūkis visuomeninei tvarkai, siekiant priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinantį požiūrį į juos, arba visai be dingsties, arba panaudojant kaip pretekstą savo veiksmams mažareikšmę dingstį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. N444-1242/2010).

R. M. teigia, kad nutarime jam inkriminuojamos chuliganiškos paskatos visiškai nemotyvuotos, o teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad chuliganiškas paskatas įrodo mažareikšmė dingstis, tuo tarpu anot apelianto, jo pavojingas vairavimas buvo įtakotas savigynos sumetimų, tai yra įtarimų, kuriuos sukėlė E. K. vairuojamas automobilis, o būtent, apeliantui pasirodė, kad asmenys, esantys šiame automobilyje niekur neskuba, tarsi apžiūrinėja jo valdą ir vienintelė mintis buvo, jog tai vagys, tiriantys aplinką ir jo valdas, jose esančių objektų išsidėstymą.

Atmestinas apelianto teiginys, jog jo veikoje nebuvo jam inkriminuojamo, ATPK 124² straipsnio 2 dalyje numatyto, būtinojo administracinio teisės pažeidimo sudėties subjektyviojo požymio, nes tai prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo byloje esančių duomenų, R. M. tiek 2013-08-29 paaiškinime, tiek teismo posėdžio metu laikėsi analogiškos pozicijos, jog apie 00 val. 30 min., netoli savo namų valdos pastebėjo tai sustojantį, tai pradedantį judėti automobilį, kuris jam sukėlė įtarimą, ir jis norėjo sustabdyti tą automobilį bei pamatyti juo važiuojančius asmenis. Apeliantas neginčijo atlikęs nutarime nurodytus veiksmus – švietė automobiliui tolimosiomis šviesomis, važiavo prisigretinęs prie E. K. vairuojamo automobilio, aplenkdavo tą automobilį ir stabdydavo, – tačiau teigė, kad jei iš karto būtų pamatęs automobilyje sėdinčius vaikiną ir merginą, būtų atsiprašęs ir viskas būtų pasibaigę. Automobiliui nestojant, gaudynės tęsėsi gana ilgai, nuo Subačiaus iki Noriūnų, kol už Noriūnų pamatė priešpriešais atvažiuojantį automobilį ir pamanė, kad tai persekiojamojo automobilio pastiprinimas. Nematė, kad tai policijos automobilis, tiesiog nenorėjo veltis į konfliktą (6; 65-66 b.l.). Taigi, iš esmės apeliantas savo veiksmus pateisina savigyna. Su tokiais apelianto teiginiais negalima sutikti, kadangi administracinio teisės pažeidimo byloje nėra jokių objektyvių duomenų leidžiančių teigti tai, kad R. M. ar jo turtui būtų grėsęs realus bei akivaizdus pavojus, taip pat apie tai, kad į apeliantui priklausančią valdą anksčiau būtų buvę įsibrauta, ar bandyta tai padaryti, ir dėl ko apeliantas turėtų pagrindą baimintis dėl savo paties ar savo turto saugumo, bei įtarinėti bendro naudojimo keliu, kad ir kiek lėčiau, pravažiuojančias transporto priemones. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai R. M. motyvus, anot jo pateisinančius siekį bet kokiomis priemonėmis sustabdyti jam įtarimą sukėlusį automobilį, –„ketinimą...sustabdyti šį automobilį, pažiūrėti į jame esančių asmenų veidus, įsidėmėti juos, paklausti, ką jie veikia prie mano valdos, kodėl ją apžiūrinėja“ – laikė mažareikšme dingstimi ir, pagal teismų praktiką, pakankamą konstatuoti chuliganiškų paskatų buvimą.

Kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ir su šia išvada sutinka ir skundą nagrinėjantis apeliacinės instancijos teismas, R. M., vydamasis E. K., elgėsi gana įžūliai ir chuliganiškai, ir tai patvirtina paties R. M. elgesys, kuomet E. K. apie persekiojimą informavo policiją, tai yra pamatęs priešpriešais atvažiuojantį policijos automobilį R. M. pristabdė automobilį ir greitai nuvažiavo link Kupiškio (75 b.l.). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad jeigu apeliantas iš tiesų būtų turėjęs pagrįstų įtarimų dėl automobilio „Audi 80“ keleivių ketinimų, pamatęs policijos automobilį galėjo sustoti bei išsiaiškinti buvusią situaciją, o ne padidinęs greitį pabėgti. Apelianto teiginiai, kad jis nematė policijos automobilio skiriamųjų ženklų, o palaikė tai persekiojamo automobilio „pastiprinimu“, atmetami kaip pasirinkta gynybinė taktika, kadangi tiek policijos pareigūnai, tiek liudytojai E. K. ir M. P., važiavę persekiojamame automobilyje, parodė, kad policijos automobilis buvo su įjungtu plafonu, tai yra gerai ir naktį matomu automobilio skiriamuoju ženklu (21-24, 67-70 b.l.). Taigi, būtų nelogiška teigti, kad R. M. tamsiu paros metu, pravažiuodamas visai netoli kitoje eismo juostoje buvusio policijos automobilio, nematė jo skiriamųjų ženklų, kuomet persekiojamo automobilio vairuotojas ir keleivė parodė iš toli pamatę atvažiuojantį policijos automobilį, bei pradėję perjunginėti tolimąsias žibintų šviesas, kad atkreiptų į save pareigūnų dėmesį.

R. M. padarė keletą KET pažeidimų, kurie yra išsamiai aptarti skundžiamoje nutartyje ir, apeliantui su jais sutinkant, apeliacinės instancijos teismas šioje vietoje išsamiau nepasisako, tačiau pripažįstama, kad susidariusioje situacijoje, minimi KET pažeidimai pagal jų pobūdį bei įvykio situaciją negali būti vertinami vien tik kaip pavojingas vairavimas. Kaip ir pažymėta skundžiamoje nutartyje, „gaudynės“ vyko nakties metu, gana ilgą laiko tarpą valstybinės reikšmės kelyje, automobilio persekiojimas vyko apie 15 kilometrų, kaip parodė liudytojai E. K. bei M. P., R. M. važiavo paskui E. K. automobilį prisiartinęs iš galo 1-1,5 m atstumu ir švietė tolimosiomis šviesomis, kai E. K. nurodė važiavęs 90-100 km/h greičiu; keletą kartų važiavo prisigretinęs prie E. K. vairuojamo automobilio kairiojo šono itin mažu atstumu; keletą kartų R. M. savo vairuojamu automobiliu spaudė E. K. vairuojamą automobilį į kelkraštį; keletą kartų R. M., aplenkęs E. K., užvažiuodavo į priekį ir staigiai stabdydavo, taip priversdamas E. K. rizikingai stabdyti savo automobilį, – ir konstatuotina, kad toks R. M. vairavimas kėlė didelį pavojų eismo saugumui, jo paties, E. K. ir M. P. saugumui, be to, kaip matyti iš liudytojų parodymų R. M. veiksmai juos realiai išgąsdino (23, 69 b.l.).

Visos išvardintos bei skundžiamoje nutartyje nurodomos aplinkybės leidžia daryti besąlygišką išvadą, kad R. M. elgesys kelyje buvo chuliganiškas – priekyje važiuojančio automobilio vairuotojo akinimas tolimosiomis žibintų šviesomis, išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą ir važiavimas prisigretinus prie kito automobilio šono minimaliu atstumu, automobilio aplenkimas ir staigus stabdymas, jis buvo tyčinis bei kėlė realų pavojų tiek eismo saugumui, tiek savo bei kitų asmenų saugumui – E. K. buvo priverstas trauktis kuo dešiniau važiuojamosios dalies krašto, tai yra važiuoti žvyruotu kelkraščiu, taip pat staigiai stabdyti, – todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apelianto veiksmai pagal ATPK 124² straipsnio 2 dalį yra kvalifikuoti teisingai ir jų kvalifikuoti pagal ATPK 124² straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Apeliantas taip pat teigia, kad savigynos nedraudžia nei baudžiamosios, nei administracinės, nei civilinės teisių normos, o įstatymas neįpareigoja, kad asmens gynyba galima tik per policiją, o nebuvo įrodyta, kad jo pavojingas vairavimas buvo įtakotas ne savigynos sumetimais. Žinoma, įstatymai neįpareigoja visais atvejais pagalbos kreiptis į teisėsaugos institucijas, tačiau pabrėžtina, kad savo teises, kaip šiuo atveju teigia apeliantas – teisę į savigyną, beje, kaip ir visas kitas, asmenys privalo įgyvendinti nesukeldami pavojaus kitų asmenų saugumui (apeliantas jokiu būdu neturi jokios teisės bet kokiomis priemonėmis stengtis sustabdyti įtarimą jam sukėlusį automobilį) bei neperžengdami kitų asmenų teisių ribos.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas priimtas išsamiai ištyrus visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu ir teisine sąmone, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinus byloje esančius įrodymus, ir todėl pakeisti ar panaikinti teismo nutarties dalį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ATPK 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

NUTARIA:

Kupiškio rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą ir R. M. apeliacinio skundo netenkinti.

Šis nutarimas neskundžiamas.