Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Klaipėdos apygardos teismo teisėjas Almantas Padvelskis, sekretoriaujant Rimai Čižauskienei, dalyvaujant vertėjai Livijai Martišauskienei, ieškovams A. S., J. S., ieškovų atstovams advokatui V. R., V. G., atsakovo atstovei S. S., išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovų J. S. ir A. S. ieškinį atsakovui AB SEB bankui, tretiesiems asmenims G. P., UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovai kreipėsi į teismą prašydami 2008-09-05 laidavimo sutartį Nr. 04/080266 pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-09-04 ieškovės dukra I. K. su savo vyru A. K. paprašė ieškovus laiduoti už jos draugę G. P.. Dukra paaiškino, kad draugė ruošiasi pirkti butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir ima banko paskolą. Jie susitarė, kad šiame bute gyvens dukra su savo šeima ir kredito gavimui reikalingi laiduotojai, todėl ieškovai turi nuvykti kitą dieną į AB SEB banko padalinį ir pasirašyti laidavimo sutartį. 2008-09-05 ieškovai kartu su I. ir jos vyru A. nuvyko į atsakovo padalinio filialą, ten jiems buvo pateikta jau paruošta laidavimo sutartis. Atsakovo vadybininkas paaiškino, kad ieškovams realių prievolių neatsiranda, čia tik formalumas, visas kreditas užtikrintas perkamo buto įkeitimu bankui ir paprašė ieškovų pasirašyti ant kiekvieno sutarties lapo. Nuo 2008 metu rudens, ieškovės dukra I. su savo šeima pradėjo gyventi G. P. bute adresu (duomenys neskelbtini). Po kelerių metų dukra pranešė ieškovams, kad buto savininkė nustojo laiku mokėti bankui įnašus numatytus kredito sutartyje, o 2010 metais G. P. pareikalavo išsikelti iš buto. Nuo 2012 metų ieškovai pradėjo gauti iš atsakovo raginimus įvykdyti prievolę už G. P., o vėliau ir iš trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“, kuriuose buvo pabrėžta, kad ieškovai užtikrino G. P. kredito sutarties sąlygų vykdymą ir įsipareigojo atsakyti visu savo turtu. Teigia, kad pasirašydami laidavimo sutartį, nenorėjo garantuoti jiems visiškai svetimo žmogaus įsipareigojimų vykdymo, buvo suklaidinti, laidavimo sutartis jiems nebuvo išaiškinta, nebuvo išaiškintos galimos grėsmės jų turtui, jeigu G. P. nevykdys prisiimtų įsipareigojimų. Mano, kad atsakovas pasinaudodamas ieškovų teisinių žinių stoka bei patirties sudarant tokio pobūdžio sandorių nebuvimu, veikė nesąžiningai ir privertė ieškovus pasirašyti laidavimo sutartį apgaulės būdu, pažeidžiant įstatymo imperatyvias normas.

Kiti dalyvaujantys byloje asmenys atsiliepimų į ieškinį nepateikė, teismo posėdyje nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Byloje nustatytos teisiškai reikšmingos faktinės bylos aplinkybės, kad 2008-09-05 G. P., laiduojant ieškovams, su AB SEB banku sudarė būsto kreditavimo sutartį Nr. 0450818012463-34, pagal kurią bankas, laiduojant ieškovams, suteikė 76 785,46 EUR kreditą buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui. Kredito gavėjai tinkamai nevykdžius kreditavimo sutartyje numatytų įsipareigojimų, t. y. nustatytais terminais, dydžiais ir tvarka negrąžinant kredito ir tinkamai nemokant palūkanų, bankas 2011-07-11 nutraukė kreditavimo sutartį. 2014-11-20 trečiasis asmuo informavo kredito gavėją ir ieškovus kaip laiduotojus, kad nesiimant veiksmų įsiskolinimui mažinti bus atliekami išieškojimai veiksmai.

Laidavimas yra vienas iš įstatymų leidėjo įtvirtintų prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (LR CK 6.70 str. 1 d.). Pagal LR CK 6.76 str. 1 d. laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Kai prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, bendrai laidavusių asmenų atsakomybė kreditoriui taip pat yra solidarioji, jei ko kita nenustato laidavimo sutartis (LR CK 6.6 str. 1 d., 6.81 str. 1 ir 3 d.). Laiduotojas atsako tiek pat, kaip ir skolininkas (už palūkanų sumokėjimą, už nuostolių atlyginimą, už netesybų mokėjimą), jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laidavimo sutartys yra papildomos (akcesorinės) sutartys, kurių paskirtis - užtikrinti prievolių pagal pagrindinę sutartį (šiuo atveju - Kreditavimo sutartį) tinkamą įvykdymą. Jos negali būti sudarytos ir egzistuoti be pagrindinės sutarties (LR CK 6.76 str. 2 d.).

Ieškovai argumentuoja, kad laidavimo sutartis negaliojanti, nes ji sudaryta suklydimo įtakoje. Šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pagal CK 1.90 straipsnį suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. T., V. T. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009). Pažymėtina, kad ne bet koks, o tik esminis suklydimas, gali būti pagrindu sandorio pripažinimui negaliojančiu pagal CK 1.90 straipsnį.

Ieškovai ieškinyje nurodė, kad 2008-09-04 ieškovės dukra I. K. (M.) su savo vyru A. K., atėjus į ieškovų namus, paprašė ieškovus laiduoti už jos draugę G. P.. Paaiškino, kad draugė ruošiasi pirkti butą, adresu (duomenys neskelbtini), ir tam ima banko paskolą. Jie susitarė, kad šiame bute gyvens ieškovų dukra su savo šeima ir kredito gavimui reikalingi laiduotojai ir ieškovai turi nuvykti kitą dieną į AB SEB banko padalinį pasirašyti šią sutartį. Šias aplinkybes patvirtino ir teismo posėdžio metu apklausti liudytojai I. M. (K.) ir A. K., taigi darytina išvada, kad ieškovai laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes žinojo prieš pasirašant sutartį, laidavimo sutartyje išdėstytos laidavimo sąlygos, įsipareigojimai. Tai, kad ieškovų teigimu, jie nesuprato kokią sutartį pasirašo, negali būti pagrindu laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia, nes ieškovai veiksnūs, pakankamą gyvenimišką patirtį turintys asmenys, turėjo galimybę pasikonsultuoti su dukra, teisininkais, jeigu jiems kilo abejonių dėl laidavimo sutarties sudarymo. Kaip minėta, klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. T., V. T. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. S. v. S. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-531/2009). Pažymėtina, kad atsakovo darbuotojai nėra ir negalėjo būti suinteresuoti laidavimo sutarties sudarymu, taigi nėra pagrindo pripažinti pagrįstu ieškovų teiginį, kad atsakovo darbuotojai nurodė ieškovams, jog jiems neatsiras jokių prievolių. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad ieškovai nenurodė ir neįrodė nė vienos pagristos aplinkybės, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, kad ieškovai laidavimo sutartį sudarė dėl suklydimo (CPK 178, 185 straipsniai).

Dėl CK 1.91 straipsnio pažeidimo.

Ieškovai teigia, kad yra pagrindas 2008-09-05 sudarytą laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Teismas taip at šį argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valios susiformavimui. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. T., V. T. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306-2007; 2006 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. Š. firma ‚InSpe“ v. UAB „Folis“, bylos Nr. 3K-3-640/2006).

Nors ieškovai ir teigia, kad laidavimo sutartis galėjo būti sudaryta apgaulės įtakoje, tačiau teismui nepateikė duomenų, kad atsakovas tyčia jiems pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovus, dėl kurių ieškovai buvo paskatinti sudaryti ne tokį sandorį, kokį jie iš tikrųjų siekė sudaryti, taigi akivaizdu, kad ieškovų ginčijamos laidavimo sutarties pripažinti kaip sudarytos dėl apgaulės, nėra pagrindo (CPK 178, 185 straipsniai). Be to, laidavimo sutartis buvo sudaryta 2008-09-05, tačiau ieškovai anksčiau jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, nutarė ją ginčyti tik 2015-04-02, tai yra, tada, kai buvo įspėti dėl išieškojimo veiksmų pagal laidavimo sutartį.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisiniam reglamentavimui ir kasacinio teismo praktikai, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovų nurodytais motyvais ieškinį, todėl ieškinys atmestinas(CK 1.90 str., CK 1.91 str.).

Atmetus ieškinį, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovų. Trečiojo asmens UAB „Būsto paskolų draudimas“ atstovas pateikė įrodymus, kad trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ patyrė 233,72 EUR kelionės išlaidų, todėl jos lygiomis dalimis priteistinos iš ieškovų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Kadangi dalis žyminio mokesčio už ieškinį ieškovams buvo atidėta iki teismo sprendimo byloje priėmimo, atmetus ieškinį atidėta 1680 eurų žyminio mokesčio dalis lygiomis dalimis iš ieškovų priteistinas valstybei (CPK 96 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 270 straipsniu, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų J. S. ir A. S. trečiajam asmeniui UAB „Būsto paskolų draudimas“ po 116,86 EUR su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Priteisti iš ieškovų J. S. ir A. S. po 840 eurų žyminio mokesčio valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.