- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-10-11
- Bylos Nr.
- 2A-602-178/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-04107-2015-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Romualda Janovičienė, Alvydas Poškus
- Ieškovas
- J. S., A. S.
- Atsakovas
- akcinei bendrovei SEB bankui
- Trečiasis asmuo
- G. P., uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų J. S. ir A. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų J. S. ir A. S. ieškinį atsakovei akcinei bendrovei SEB bankui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys G. P., uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais.Ieškovai ieškinyje atsakovei AB SEB bankui prašo pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento 2008 m. rugsėjo 5 d. laidavimo sutartį Nr. 04/080266 (toliau – Laidavimo sutartis) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. 2008 m. rugsėjo 4 d. ieškovės dukra I. K. su vyru A. K. paprašė ieškovus laiduoti už G. P.. Dukra paaiškino, kad G. P. ruošiasi pirkti butą (duomenys neskelbtini) ir ima banko paskolą. Jie susitarė, kad minėtame bute gyvens dukra su savo šeima, kredito gavimui reikalingi laiduotojai. 2008 m. rugsėjo 5 d. ieškovai kartu su dukra ir jos vyru nuvyko į atsakovės padalinio filialą, ten jiems buvo pateikta jau paruošta Laidavimo sutartis. Atsakovės vadybininkas paaiškino, kad ieškovams realių prievolių neatsiranda, čia tik formalumas, visas kreditas užtikrintas perkamo buto įkeitimu bankui ir paprašė ieškovų pasirašyti ant kiekvieno sutarties lapo. Nuo 2008 m. rudens ieškovės dukra (duomenys neskelbtini) su savo šeima pradėjo gyventi G. P. bute (duomenys neskelbtini). Po kelerių metų dukra pranešė ieškovams, kad buto savininkė nustojo laiku mokėti bankui kredito sutartyje nustatytas įmokas, o 2010 m. G. P. pareikalavo išsikelti iš buto. Nuo 2012 m. ieškovai pradėjo gauti iš atsakovės, o vėliau ir iš UAB „Būsto paskolų draudimas“ raginimus įvykdyti prievolę už G. P., kuriuose buvo pabrėžta, kad ieškovai užtikrino G. P. kredito sutarties sąlygų vykdymą ir įsipareigojo atsakyti visu savo turtu. Pasirašydami Laidavimo sutartį, ieškovai nenorėjo garantuoti svetimo žmogaus įsipareigojimų vykdymo, buvo suklaidinti. Jiems nebuvo išaiškintos galimos grėsmės jų turtui, jeigu G. P. nevykdys prisiimtų įsipareigojimų. Atsakovė, pasinaudodama ieškovų teisinių žinių stoka bei patirties sudarant tokio pobūdžio sandorių nebuvimu, veikė nesąžiningai ir privertė ieškovus pasirašyti Laidavimo sutartį apgaulės būdu, pažeidžiant įstatymo imperatyvias normas. Laidavimo sutartis buvo sudaryta dėl apgaulės ir suklydimo, todėl turi būti pripažinta negaliojančia.Laidavimo sutartis pažeidžia įstatymo imperatyvias normas. Minėtam sandoriui buvo reikalingas teismo leidimas, nes ieškovai laidavo savo šeimos turtu, turėdami nepilnametį sūnų (CPK 582 str.).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinio netenkino. Priteisė iš ieškovų trečiajam asmeniui UAB „Būsto paskolų draudimas“ po 116,86 Eur bylinėjimosi išlaidų bei valstybei po 840 Eur žyminio mokesčio. Ieškovai Laidavimo sutarties sudarymo aplinkybes žinojo prieš ją pasirašant, joje buvo išdėstytos sąlygos ir įsipareigojimai. Tai, kad, ieškovų teigimu, jie nesuprato, kokią sutartį pasirašo, negali būti pagrindu ją pripažinti negaliojančia, nes ieškovai yra veiksnūs, pakankamą gyvenimišką patirtį turintys asmenys, turėjo galimybę pasikonsultuoti su dukra, teisininkais. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009). Atsakovės darbuotojai nėra ir negalėjo būti suinteresuoti Laidavimo sutarties sudarymu. Todėl nepagrįstas ieškovų argumentas, jog jie nurodė ieškovams dėl prievolių neatsiradimo. Ieškovai neįrodė nė vienos pagrįstos aplinkybės, kuria remiantis būtų galima daryti išvadą, kad jie laidavimo sutartį sudarė dėl suklydimo (CK 1.90 str.).Atmestinas kaip nepagrįstas argumentas dėl Laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu. Nors ieškovai ir teigia, kad ji galėjo būti sudaryta apgaulės įtakoje, tačiau teismui nepateikė duomenų, kad atsakovė tyčia jiems pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdama juos suklaidinti, dėl kurių ieškovai buvo paskatinti sudaryti ne tokį sandorį, kokį jie iš tikrųjų siekė sudaryti. Todėl Laidavimo sutarties pripažinti kaip sudarytos dėl apgaulės, nėra pagrindo. Be to, laidavimo sutartis buvo sudaryta 2008 m. rugsėjo 5 d., tačiau ieškovai anksčiau jokių pretenzijų atsakovei nereiškė, nutarė ją ginčyti tik 2015 m. balandžio 2 d.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai
Ieškovai (toliau ir – apeliantai) apeliaciniame skunde prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Teismas vertino pavienius įrodymus, o ne jų visetą. Todėl sprendime padarytos išvados nėra pagrįstos visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas nepasisakė dėl visų bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių, klaidingai nustatė, jog apeliantai nesuklydo ir nebuvo apgauti dėl sutarties sąlygų. Ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad Laidavimo sutartis pažeidė įstatymo imperatyvias normas. Sudarytam sandoriui buvo reikalingas teismo leidimas, nes apeliantai laidavo savo šeimos turtu turėdami nepilnametį sūnų (CPK 579-582 str.). Apeliantai nesikreipė į teismą dėl teismo leidimo išdavimo, o atsakovė tokio leidimo nereikalavo. Apeliantų įsipareigojimų mastas teismo turėjo būti vertintinas kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis. Teismas šios aplinkybės nevertino, nors turėjo imtis aktyvių veiksmų ir savo iniciatyva atlikti abejonių keliančios sutarties teisėtumo patikrą.Laidavimo sutartis sudėtinga tiek gramatiniu, tiek teisiniu požiūriu, todėl jos tikrasis turinys, prasmė bei galimos pasekmės turėtų būti laikomos sudėtingomis net ir apdairiam bei atidžiam žmogui. Jei apeliantai būtų suvokę pasirašytos sutarties esmę, jos nebūtų pasirašę. Pasirašant Laidavimo sutartį, apeliantai buvo veikiami ne tik giminaičių, kurie neatskleidė savo tikrų ketinimų bei susitarimo su G. P. aplinkybių ir naudojant psichologinį smurtą reikalavo pasirašyti Laidavimo sutartį, bet ir banko atstovo, kuris turėdamas tikslą gauti materialinės naudos, suklaidino apeliantus pareikšdamas, kad kredito sutartis yra apdrausta 100 proc. ir neigiamų pasekmių jiems neatsiras. Teismas nesiaiškino Laidavimo sutarties šalių tikrųjų ketinimų, sutarties esmės, tikslų, jos sudarymo aplinkybių, neatskleidė tikrųjų šalių ketinimų, taip pažeidė sutarčių aiškinimosi taisykles (CK 6.193 str.). Liudytoja I. M. paaiškino, kad ji, A. K., G. P., Nekilnojamojo turto agentūros vadybininkė (duomenys neskelbtini) ir banko atstovas, siekdami gauti naudos, iš anksto susitarė suklastoti ir pateikti bankui klaidingus duomenis apie trečiojo asmens pajamas, kad gautų kreditą buto pirkimui 78 197,41 Eur (270 000 Lt) sumai, iš kurių 7 240,50 Eur (25 000 Lt) buvo padalinti tarp banko atstovo, vadybininkės (duomenys neskelbtini), G. P. ir I. M. su A. K.. Panašias aplinkybes teisme patvirtino ir A. K.. Nors bylos nagrinėjimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų ir įrodymų, suponuojančių išvadą, kad G. P., liudytojai ir kiti asmenys galbūt padarė nusikalstamą veiką, tačiau teismas apie šį faktą neinformavo prokuroro (CPK 300 str. 1 d.) ir nepriėmė atskiros nutarties dėl galbūt padarytos nusikalstamos veikos. Teismas vertino sutarties teisėtumą tik apeliantų ir atsakovės tarpusavio santykio aspektu, tačiau nevertino kitų asmenų elgesio ir veiksmų sudarant sutartį, atsakovės atstovo apgaulės apeliantų atžvilgiu, nepagrįstai nenustatė G. P. bei kitų asmenų piktavališko susitarimo fakto. Atsakovė AB SEB bankas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nė viename teisės akte nenumatyta pareiga laiduotojams, turintiems nepilnamečių vaikų, prieš sudarant laidavimo sutartį gauti teismo leidimą tokios sutarties sudarymui. Apeliantų teikiami samprotavimai nėra pagrindas teigti, kad Laidavimo sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Bylos nagrinėjimo metu buvo analizuojami pačių apeliantų iškelti pagrindiniai ieškinio motyvai (suklydimas ir apgaulė), dėl kurių sprendime išsamiai pasisakyta. Teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno šalių argumento. Teismas išsamiai išanalizavo ginčo situaciją bei iš esmės atsakė į apeliantų reikalavimą.Apeliantai turėjo nurodyti konkrečias faktines aplinkybes, iš kurių teismas galėtų spręsti, ar jie suklydo, ar jie buvo apgauti, tačiau jie nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jų suklydimą ar juo labiau banko veiksmus liudijančius apgaulę. Jiems nebuvo dėl ko suklysti, nes Laidavimo sutartyje aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstytos laidavimo sąlygos, laiduotojų prisiimti įsipareigojimai, jų apimtys. Apeliantai patvirtino, kad vykdami į banką žinojo, jog vyksta sudaryti laidavimo sandorio, jiems buvo suprantama, kad kreditas imamas trečiojo asmens dėl jų dukters su šeima galimybės gyventi kredito lėšomis įgytame bute. Sandorio sudarymo metu apeliantai turėjo didelę gyvenimo patirtį, išsilavinimą, buvo sudarę ne vieną sandorį, todėl suvokė Laidavimo sutarties turinį bei pasekmes, kurios gali kilti, jeigu pagrindinė skolininkė neįvykdys savo prievolių. Tai patvirtina ir jų vykdyti mokėjimai už trečiąjį asmenį. Apeliantai laidavo turėdami tam tikrą suinteresuotumą, todėl jų atvykimas į banką ir laidavimas už kredito gavėją nėra atsitiktinis. Laidavimo sutartis sudaryta 2008 m. rugsėjo 5 d., tačiau apeliantai ją nutarė ginčyti tik 2015 m. balandžio 1 d. Iki tol jokių abejonių, pretenzijų dėl jos nei apeliantams, nei kredito gavėjai nekėlė. Apeliantai dėl apgaulės iš viso nepateikė jokių argumentų, vien savo samprotavimus. Taip pat nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų neteisėtus atsakovės veiksmus. Ieškinys grindžiamas tuo, kad apeliantai buvo apgauti savo vaikų, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad atsakovė nuslėpė nuo apeliantų kokią nors informaciją siekiant, kad sutartis būtų sudaryta. Atsakovė, nedalyvaudama jokiuose susitarimuose tarp trečiojo asmens ir laiduotojų, būdama sąžininga sandorio dalyve, neturėjo pagrindo apeliantams teikti tikrovės neatitinkančios informacijos.CPK 300 straipsnis nenumato teismui pareigos kreiptis į prokurorą, nes tai yra teismo teisė. Apeliantai turi patys teisę kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo į prokuratūrą, jei mano, kad jų teisės pažeistos nusikalstamos veikos pasekoje. Be to, šios normos (ne)taikymas nėra pagrindas sprendimo naikinimui. Trečiasis asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Tiek apeliantai kaip laiduotojai, tiek G. P. kaip kredito gavėja, tiek atsakovė kaip kredito davėja siekė sukurti prievolinius teisinius santykius, ką ir padarė pasirašydami būsto kreditavimo ir Laidavimo sutartis. Apeliantai Laidavimo sutartį pasirašė dėl asmeninių paskatų, neverčiami ir laisvanoriškai, nueidami net kelis kartus į banką. Apeliantai yra veiksnūs, protingi, apdairūs ir rūpestingi civilinių teisinių santykių dalyviai. Jie Laidavimo sutartį ginčija tik atsiradus realiai grėsmei atsakyti pagal prisiimtas prievoles. Toks apeliantų elgesys negali būti laikomas sąžiningu ir teisiškai pagrįstu. Apeliantų argumentai, kad Laidavimo sutartis buvo sudaryta apgaulės ar suklydimo įtakoje, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir turi būti vertinami kaip subjektyvus apeliantų noras išvengti atsakomybės.CK 1.79 straipsnio 1 dalis draudžia ginčyti sandorį, kurį patvirtino. Iš banko sąskaitos išrašo matyti, kad apeliantė J. S. norėjo vykdyti Laidavimo sutartimi užtikrintą kreditavimo sutartį, kad ją reikia vykdyti žinojo, nes nuo 2009 m. rugpjūčio 22 d. iki 2009 m. spalio 26 d. atliko mokėjimus. Teismas sprendime pasisakė dėl esminių bylos faktinių ir teisinių aplinkybių, kurias kėlė apeliantai, t. y. dėl apgaulės ir suklydimo. Vien tai, kad teismas nepasisakė dėl apeliantų argumentų dėl teismo leidimo neišdavimo, sprendimas negali būti pripažintas nepagrįstu. Be to, įstatymų leidėjas nėra suformulavęs pareigos asmenims, kurie yra laidavimo sutarties šalys ir turi nepilnamečių vaikų, gauti teismo leidimą. Teismas kreiptis į teisėsaugos institucijas jei nagrinėjimo metu nustato nusikalstamos veikos elementų turi ne pareigą, o teisę (CPK 300 str.).
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantai, todėl apskųsto sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas apeliacinio skundo ribose.Byloje nustatyta, kad 2008 m. rugsėjo 4 d. kredito sutartimi G. P. AB SEB bankas suteikė 76 785,46 Eur kreditą buto, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimui ir remontui. Prievolių įvykdymo užtikrinimui minėtas butas buvo įkeistas (b.l. 25-28) bei 2008 m. rugsėjo 5 d. sudaryta Laidavimo sutartimi apeliantai laidavo už kredito gavėją G. P., įsipareigodami visu savo turtu atsakyti už jos prievoles kredito davėjui AB SEB bankui (b.l. 8-11). Taip pat nurodyto kredito grąžinimas AB SEB bankui buvo užtikrintas kreditą apdraudžiant UAB „Būsto paskolų draudimas“ (b.l. 29). Kredito gavėjai G. P. tinkamai nevykdant kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų, AB SEB bankas 2011 m. liepos 1 d. ją nutraukė ir kreipėsi į UAB „Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos gavimo (b.l. 30). Pastaroji 2012 m. rugsėjo 4 d. priėmė sprendimą dėl 69 497,98 Eur draudimo išmokos mokėjimo dalimis iki 2017 m. rugpjūčio 10 d. (b.l. 23-24, 31-32) bei 2014 m. lapkričio 20 d. kreipėsi į kredito gavėją bei laiduotojus (apeliantus) dėl realių veiksmų įsiskolinimui mažinti ėmimosi. Apeliantai ginčijo Laidavimo sutartį kaip sudarytą dėl suklydimo (CK 1.90 straipsnis) bei apgaulės (CK 1.91 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs ginčijamo sandorio negaliojimo pagrindų, ieškinio netenkino. Apeliantai, nesutikdami su tokiu sprendimu, padavė apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas netenkintinas.Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 str. 1 d.). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – siekti, kad civiliniuose teisiniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas. Kita vertus, įstatymų leidėjas, nustatydamas sandorių negaliojimo pagrindus, siekia užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Taigi, sandorių negaliojimo institutas turi ir kitą paskirtį – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą, įgytų teisių ilgaamžiškumą ir jų gerbimą. Sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų.Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų pozicija, jog Laidavimo sutartis turėtų būti pripažinta negaliojančia abiem sandorių negaliojimo pagrindais – dėl suklydimo ir dėl apgaulės - yra nepagrįsta iš esmės, nes, kaip teisingai nurodo atsakovė, asmuo tuo pačiu metu negali būti laikomas ir suklydusiuoju, ir apgautuoju: pirmuoju atveju valios ydingumas konstatuotinas dėl paties suklydusiojo neteisingo subjektyvaus sandorio įvertinimo, antruoju atveju – dėl iš „išorės“ inspiruoto neteisingo sandorio įvertinimo.
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu
CK 1.90 straipsnyje nustatyta, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Kasacinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, t. y. konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažįstamas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Suklydimą galima konstatuoti buvus tik tuo atveju, jeigu suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, bet ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jo sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-2007; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.).Apeliantai teigia, kad sudarant Laidavimo sutartį suklydimas pasireiškė tuo, jog jie nesuprato sutarties teisinės prasmės ir jos turinio bei nesiekė tų padarinių, kurie pagal ją atsirado. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks aiškinimas ne tik nėra pagrindžiamas įrodymais, bet ir nėra įtikinamas. Kaip minėta, šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis.Šiuo atveju bylos faktinės aplinkybės suponuoja išvadą, kad apeliantai turėjo asmeninį suinteresuotumą ginčijamo sandorio sudarymu - bute, kurio pirkimui buvo paimtas kreditas, vėliau apsigyveno apeliantų duktė su šeima ir jame gyveno daugiau nei dvejus metus. Taip pat ir ieškinyje nurodoma, kad apeliantai žinojo apie G. P. ketinimus pirkti butą, imamą banko paskolą bei tai, kad šiame bute gyvens duktė su šeima, kurie pagal savo galimybes padės G. P. vykdyti kreditorinius įsipareigojimus, vėliau duktė išpirks butą. Tai tik patvirtina, jog Laidavimo sutartis sudaryta tikslingai, siekiant asmeninio suinteresuotumo. Todėl atmestini apeliantų argumentai, kad jie neturėjo intereso laiduoti už svetimą asmenį (G. P.).Iš pateiktų AB SEB banko išrašų matyti, kad ne tik I. K. ((duomenys neskelbtini)) ir A. K. įnešinėjo pinigus vykdydami G. P. prievoles pagal kredito sutartį, bet ir pati apeliantė J. S.. Taigi, tokiais veiksmais apeliantai faktiškai netgi vykdė Laidavimo sutartimi užtikrintą kredito sutartį (b.l. 110-113), kitaip tariant, savo veiksmais patvirtino savo įsipareigojimų pagal Laidavimo sutartį vykdymo suvokimą ir sutikimą su jų vykdymu. Tai reiškia ne tik tai, kad nėra pagrindo išvadai, jog apeliantai nesuvokė sudaryto ginčo sandorio esmės, bet ir ginčijamo sandorio patvirtinimo prezumpciją (CK 1.79 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Apeliantai, ginčijamo sandorio sudarymo metu abejodami dėl jo esmės, pasekmių, galėjo pasikonsultuoti su teisininkais arba susilaikyti nuo tokio veiksmo atlikimo, juo labiau, kai jie teigia neturėję nei patirties, nei žinių sudarant tokius sandorius. Priešingu atveju, jei asmuo to nepadaro, jis elgiasi neapdairiai bei neatidžiai ir taip veikdamas pats prisiima galimus neigiamus savo veiksmų padarinius. Apeliantų teigimu, jiems buvo pasakyta, jog kredito grąžinimas yra apdraustas ir užtikrintas turto įkeitimu, o Laidavimo sutartis yra tik formalumas. Tačiau, visų pirma, atsakovės darbuotojų aiškinimas, kad Laidavimo sutartis yra tik formalumas, nėra įrodytas, antra, toks aiškinimas juo labiau nešalintų pareigos domėtis sudaromo sandorio esme ir galimomis pasekmėmis – akivaizdu, kad bet kuris netgi vidutiniškai išsilavinęs ir tiek pat rūpestingas asmuo pasidomėtų, kokia yra sandorio, kuris tėra laikomas „formalumu“, sudarymo prasmė ir tikslas apskritai. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų manyti, kad apeliantai dėl savo amžiaus, išsilavinimo, sveikatos būklės ar kitų aplinkybių negalėjo suvokti sudaromo sandorio esmės ar galėjo suvokti tik ribotai.Apeliantai neginčijo aplinkybių, kad Laidavimo sutartyje yra jų parašai, o iš ginčijamos sutarties teksto matyti, kad ji nėra didelės apimties (4 lapai), sąlygos yra konkrečios ir aiškios, t. y. aiškiai apibrėžtas sutarties dalykas, laiduotojų įsipareigojimai, atsakovės reikalavimo patenkinimas iš laiduotojų turto, laiduotojų pareiškimai ir garantijos. Taigi, susipažinęs su ginčo sutartimi, kiekvienas atidus asmuo sutarties nuostatas būtų supratęs vienareikšmiškai – kaip prievolę atsakyti savo turtu už kito asmens prievoles, jei pastarasis jų neįvykdys. Apeliantų argumentai, kad pasirašyti Laidavimo sutartį jie buvo veikiami giminaičių, taip pat nesudaro pakankamo teisinio pagrindo išvadai, jog apeliantai nesuprato sudaromo sandorio esmės, galimų pasekmių ar juo nebuvo išreikšta tikroji jų valia. Pasitikėjimas artimu žmogumi neatleidžia nuo pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai, tinkamai įvertinti sudaromo sandorio reikšmę bei prisiimamą riziką, o teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas bet kuriuo atveju negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (CK 1.90 straipsnio 5 dalis). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei su apeliaciniu skundu nepateikė įrodymų, argumentų, kurie leistų manyti buvus esminį suklydimą sudarant Laidavimo sutartį (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.91 straipsnio pagrindu
Pagal CK 1.91 straipsnį apgaulė – tai sandorį sudarančio asmens tyčinis suklaidinimas dėl esminių sandorio aplinkybių, kuris gali reikštis aktyviais veiksmais, taip pat svarbių sandorio aplinkybių nuslėpimu, sąmoningai siekiant galutinio tikslo – sudaryti sandorį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog apgaule galima pripažinti tik tokius tyčinius veiksmus, kurie turi lemiamą įtaką šalies valiai susiformuoti. Kai reiškiamas reikalavimas pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės sudarytą sandorį, byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar atsakovas atliko tyčinius nesąžiningus veiksmus (tyčia pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdamas suklaidinti ieškovą), dėl kurių ieškovas buvo paskatintas sudaryti ne tokį sandorį, kokį jis iš tikrųjų siekė sudaryti, taip pat turi būti tiriamas bei vertinamas ir ieškovo elgesys tiek prieš sandorio sudarymą, tiek ir sudarant sandorį bei po sandorio sudarymo. Sprendžiant dėl apgaulės konstatavimo, abiejų šalių veiksmai turi būti vertinami vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014 ir kt.). Taigi, vertinant, ar sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės, būtina nustatyti kitos sandorio šalies – nagrinėjamu atveju atsakovės – tyčinius veiksmus, o ne kitų asmenų elgesį ir veiksmus sudarant sutartį. CK 1.91 straipsnio 6 dalis nustato, kad jeigu apgaulę panaudojo ne kita sandorio šalis, o trečiasis asmuo, sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik tuo atveju, jei kita sandorio šalis žinojo arba turėjo žinoti apie tokį faktą. Todėl atmestini kaip nepagrįsti apeliantų argumentai, kad teismas nepagrįstai vertino sutarties teisėtumą tik apeliantų ir atsakovės tarpusavio santykio aspektu. Jau 28 punkte minėta, kad apeliantų teiginiai apie atsakovės darbuotojų aiškinimą, jog Laidavimo sutartis yra tik formalumas, nėra įrodyti. Tuo atveju jei šitaip aiškino duktė su sutuoktiniu (ar dar kiti asmenys) ir jie šių asmenų buvo iš tikrųjų tokiu būdu apgauti, Laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia, neįrodžius, kad atsakovė žinojo/turėjo žinoti apie artimųjų šeimos narių įvykdytą apgaulę, vis tiek nebūtų pagrindo (CK 1.91 straipsnio 6 dalis). Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais ir dėl aptariamo sandorio negaliojimo pagrindo, kad apeliantai nepateikė duomenų, jog atsakovė tyčia jiems pranešė tikrovės neatitinkančias žinias arba nutylėjo svarbias aplinkybes dėl esminių sudaromo sandorio elementų, siekdama suklaidinti (apgauti) apeliantus. Iš esmės apeliantų argumentai, kad atsakovė veikė nesąžiningai ir jos apgaulė sąlygojo Laidavimo sutarties pasirašymą, teisėjų kolegijos vertinimu, yra vien deklaratyvūs. Juo labiau, kai bylos duomenys, kaip minėta, leidžia spręsti, jog Laidavimo sutartis sudaryta tikslingai, siekiant asmeninio suinteresuotumo. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo Laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia ir CK 1.91 straipsnio pagrindu.
Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų
Atmestinas kaip nepagrįstas apeliantų argumentas, kad Laidavimo sutartis pažeidė įstatymo imperatyvias normas, nes, anot apeliantų, šiam sandoriui buvo reikalingas teismo leidimas. Tokį savo argumentą apeliantai grindžia CPK 579-582 straipsnių nuostatomis. CPK 579 straipsnis nustato, kad CK nustatytais atvejais prašymai dėl teismo leidimų veiksmams atlikti išdavimo nagrinėtini teisme CPK XXXIX skyriuje nustatyta tvarka. Kaip teisingai nurodo atsakovė, nė viename teisės akte inter alia CK nenumatyta pareiga laiduotojams, turintiems nepilnamečių vaikų, prieš sudarant laidavimo sutartį gauti teismo leidimą tokios sutarties sudarymui. Teismo leidimas yra būtinas, jeigu sutuoktiniai turi nepilnamečių vaikų, nekilnojamojo daikto, kuris yra šeimos turtas, sandoriams sudaryti (CK 3.85 straipsnio 2 dalis). Tačiau laidavimas yra vienas iš prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų (CK 6.70 straipsnio 1 dalis), o ne sandoris dėl nekilnojamojo daikto. Todėl teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais apeliantų argumentų dėl CPK 579-582 straipsnių pažeidimo.Apeliantai nurodo, kad surinkta pakankamai duomenų apie tai, jog G. P. ir kiti asmenys, teikdami suklastotus duomenis kreditui iš atsakovės gauti galbūt padarė nusikalstamą veiką, todėl pirmosios instancijos teismas apie tai turėjo informuoti prokurorą (CPK 300 straipsnio 1 dalis). Tačiau tokio pobūdžio argumentai, visų pirma, nei patvirtina, nei paneigia būtent nagrinėjamam ginčui reikšmingas aplinkybes dėl Laidavimo sutarties (ne)galiojimo, antra, CPK 300 straipsnio (ne)taikymas bet kuriuo atveju nėra pagrindas sprendimo panaikinimui.
Dėl bylos sustabdymo
Lietuvos apeliaciniame teisme gautas apeliantų prašymas dėl privalomojo bylos sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, t. y. kai negalima nagrinėti bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka bylą iki Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. e2-9123-911/2016 išnagrinėjimo. Apeliantų teigimu, paminėta byla yra glaudžiai susijusi su nagrinėjama byla, nes joje dalyvauja tos pačios šalys ir keliamas reikalavimas dėl draudimo sutarties kaip sudarytos apgaulės įtakoje pripažinimo negaliojančia. Toje byloje pripažinus draudimo sutartį negaliojančia nuo jos sudarymo momento dėl G. P. apgaulės faktiškai netenka galios 2008 m. rugsėjo 4 d. kredito sutartis, taip pat ir Laidavimo sutartis, dėl ko byloje nustatyti faktai turės prejudicinę galią nagrinėjamai bylai. Teisėjų kolegija prašymo netenkina. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, jog CPK 163 straipsnio 3 punkte įtvirtintas privalomojo civilinės bylos sustabdymo pagrindas taikomas tada, kai tarp nagrinėjamos civilinės bylos ir teisinio rezultato kitoje civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka neišnagrinėtoje byloje yra prejudicinis ar kitas tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje, o negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, kad teismas pats negali nustatyti faktų, kurie nustatinėjami kitoje byloje, kurioje nustatyti faktai turės teisinę reikšmę priimant teismo sprendimą nagrinėjamoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2012; 2012 m. spalio 12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2012 ir kt.). Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-9123-911/2016 UAB „Būsto paskolų draudimas“ ginčija 2008 m. rugsėjo 4 d. draudimo sutartį bei prašo pripažinti ją negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu kaip sudarytą dėl G. P. apgaulės. Nagrinėjamu atveju CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais yra ginčijama Laidavimo sutartis, sudaryta tarp apeliantų ir atsakovės, todėl vertintini šių asmenų veiksmai sudarant būtent ginčijamą sutartį. Taigi, minėtose civilinėse bylose reikalavimai yra kildinami iš skirtingų sandorių, tarp skirtingų šalių, todėl nagrinėtinos skirtingos jų sudarymo aplinkybės. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad civilinėje byloje Nr. e2-9123-911/2016 nustatyti faktai turės prejudicinę galią nagrinėjamai bylai net ir pripažinus joje UAB „Būsto paskolų draudimas“ ieškinį pagrįstu. Nagrinėjamoje byloje apeliantų bei atsakovės veiksmai Laidavimo sutarties sudarymo metu gali būti nustatyti ir įvertinti atskirai. Apibendrinant teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines bei procesines teisės normas bei padarė tinkamas išvadas. Todėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantų į valstybės biudžetą priteistinas 1 700 Eur žyminis mokestis už paduotą apeliacinį skundą, kurio sumokėjimas Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. nutartimi buvo atidėtas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo byloje priėmimo (b.l. 154-155).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovų J. S. ir A. S. į valstybės biudžetą po 850 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.