Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas P. V. kreipėsi į teismą su pareiškimu (skundu) ir prašė panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero (toliau – ir Meras, ir atsakovas) 2024 m. gruodžio 31 d. raštą Nr. R8-4396 (toliau – ir Raštas) bei įpareigoti Merą įgyvendinti įstatymą, vykdyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 2–4 punktus, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 7–8 punktus – išnagrinėti 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo.

II.

III.

Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir grąžinti pareiškėjo skundą nagrinėti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria pareiškėjo skundas atsisakytas priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punkto pagrindu, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu, tačiau teismo nutarties motyvai iš esmės referuoja į ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punktą, t. y. administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Sistemiškai aiškinant ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtintą sąvoką „įsiteisėjęs teismo sprendimas“ juo turėtų būti suprantamas sprendimas, kuris priimtas išnagrinėjus bylą iš esmės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-683-815/2025).

Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas 2025 m. sausio 24 d. padavė skundą teismui dėl Mero 2024 m. gruodžio 31 d. rašto Nr. R8-4396 panaikinimo ir įpareigojimo iš naujo nagrinėti pareiškėjo 2024 m. lapkričio 29 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025 atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu. Pareiškėjas dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. nutarties padavė atskirąjį skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. kovo 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 pareiškėjo skundą atmetė ir paliko galioti Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartį, konstatavęs, kad Rašte nėra numatyta jokių pareiškėjui privalomų vykdyti įpareigojimų, duota nurodymų ar išdėstyta kitokių Mažeikių rajono savivaldybės mero sprendimų, galinčių turėti įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą pagrįstai atsisakė priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

Nagrinėjamu atveju minėtoje byloje 2025 m. sausio 24 d. skundas nebuvo priimtas ir byla nebuvo išnagrinėta, taigi nėra neigiamos prielaidos nurodytos ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 4 punkte. Taigi teismas nepagrįstai atsisakė priimti skundą minėtu pagrindu. Vis tik, kaip minėta, nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kreipėsi dėl to pačio Rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, kaip ir administracinėje byloje Nr. eAS-374-1188/2025 (Nr. eI3-8054-931/2025). Teisėjų kolegija pastebi, kad byloje nėra duomenų, kad būtų išnykusios aplinkybės, kuriomis remiantis buvo atsisakyta priimti pareiškėjo ankstesnį skundą Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-8054-931/2025 (kad Raštas nesukelia teisinių pasekmių ir negali būti administracinės bylos dalyku, todėl atsisakytinas priimti ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p. pagrindu), todėl pagrindo priimti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nebuvo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties atsisakymo priimti pagrindas keičiamas į ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą. Taip pat pareiškėjas prašo pripažinti, kad išaiškinimai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai), neatitinka faktinės situacijos.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta teismo nuomonė dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai, teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimus).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

ABTĮ 18 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskiriama tirti Respublikos Prezidento, Seimo, Seimo narių, Ministro Pirmininko, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų veiklos, kitų teismų teisėjų, taip pat prokurorų, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir antstolių procesinių veiksmų, susijusių su teisingumo vykdymu ar bylos tyrimu, taip pat su sprendimų vykdymu, ir Seimo kontrolieriaus, žvalgybos kontrolieriaus ir vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus sprendimų. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėjo prašymo dalis pripažinti, kad išaiškinimai, pateikti Konstitucinio Teismo 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021, susiję su asmens teise kreiptis į teismą, neatitinka tikrovės, nepriskirtini nagrinėti administracinių teismų kompetencijai.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo teismo priimti atskirąją nutartį. ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to prašymas priimti atskirąją nutartį netenkinamas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, nors ir suklydo nurodydamas atsisakymo priimti pagrindą, bet iš esmės pagrįstai atsisakė priimti skundą, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.