Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Zotra“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjos S. M. pareiškimą atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Zotra“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsakovei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Atsižvelgiant į viešojo intereso bankroto bylose egzistavimą, bei į tai, kad atsakovė su atskiruoju skundu pateikė duomenis apie jos finansinę padėtį, kurie gali turėti reikšmės sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas priima atsakovės pateiktus naujus įrodymus ir vertina juos kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl pagrindo iškelti atsakovei bankroto bylą

Pirmosios instancijos teismas apeliantei bankroto bylą iškėlė konstatavęs, kad įmonė yra nemoki (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.). Įmonės nemokumas konstatuojamas, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2 str. 8 d.).

Pagal apeliantės pateikto vėliausiojo, t. y. 2016 m. gegužės 27 d. balanso duomenis (b. l. 119), įmonė turi 173 434 Eur turto, kurį sudaro 119 815 Eur ilgalaikis materialus turtas ir 53 619 Eur trumpalaikis turtas. Pastarojo didžiąją dalį sudaro per vienerius metus gautinos sumos – 47 823 Eur. Apeliantės per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 93 623 Eur. Pagal apeliantės pateiktą kreditorių sąrašą, 2016 m. gegužės 27 d. pradelsti įsipareigojimai buvo tik VMI – 63 276 Eur ir VSDFV – 2 407 Eur, iš viso – 65 683 Eur (b. l. 121).

Formaliai vertinant šiuos apeliantės pateiktus duomenis, galima būtų sutikti su jos teiginiu, kad bendrovės būklė neatitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtino nemokumo apibrėžimo. Tačiau teismų praktikoje yra išaiškinta, kad į įmonės balansą įrašyto turto vertė, apibūdinanti įmonės finansinę būklę, nustatoma vertinant ne įmonės balanse nurodytą turto vertę, bet į įmonės balansą įrašyto turto realią vertę, o įmonės balanso duomenimis apie įmonės turtą ir jo vertę galima remtis tik tuo atveju, kai nekyla abejonių dėl balanso duomenų patikimumo ir to, kad jame nurodyti duomenys atitinka realią atsakovo finansinę padėtį (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1870/2014; 2015 m. rugsėjo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1601-117/2015). Pažymėtina, kad visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovės balanse nurodyta turto vertė nėra tiksli, nes antstolės J. B. 2016 m. kovo 17 d. išieškojimo negalimumo akte vykdomojoje byloje Nr. 0018/13/00541 nurodyta, jog atsakovė bankų sąskaitose lėšų neturi, registruotų transporto priemonių nėra, registruoto nekilnojamojo turto nėra. Apeliacinės instancijos teismui pateiktas patikslintas ilgalaikio turto sąrašas, pagal kurį didžiąją dalį apeliantės turto sudaro transporto priemonės. Iš pateikto Lietuvos Respublikos kelių transporto priemonių registro išrašo (b. l. 124–126) matyti, kad beveik visos apeliantei priklausančios transporto priemonės yra išregistruotos (nes nėra techninės apžiūros ir (ar) draudimo; viena transporto priemonė Scania, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurios likutinė vertė 9 339 Eur, išregistruota baigus eksploatavimą ir pranešus apie sunaikinimą). Nustatyta, kad iš apeliantei priklausančių transporto priemonių įregistruotos tik dvi – DAF, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir Koegel, (duomenys neskelbtini), kurių likutinės vertės nurodytos atitinkamai 6 347 Eur ir 4 685 Eur. Be to, į ilgalaikio turto sąrašą įtraukta asfaltuota aikštelė (likutinė vertė 11 385 Eur), nors apeliantė nepateikė įrodymų apie jai nuosavybės teisė priklausantį nekilnojamąjį turtą, o patikrinus Nekilnojamojo turto registro duomenis (CPK 179 str. 3 d.), nustatyta, kad apeliantė jokių nekilnojamųjų daiktų neturi. Taigi, akivaizdu, kad į apeliantės balansą nepagrįstai įtraukta bent 20 724 Eur materialaus turto, kurio nebėra / apeliantei nuosavybės teise nepriklauso. Dėl didžiosios dalies materialaus turto (sąraše nurodytų transporto priemonių) realios vertės taip pat kyla pagrįstų abejonių, atsižvelgiant į tai, kad dauguma jų yra išregistruotos dėl to, jog per teisės aktų nustatytą laikotarpį nebuvo apdraustos privalomuoju draudimu arba nebuvo atlikta privaloma jų techninė apžiūra.

Apeliacinės instancijos teismui taip pat pateiktas patikslintas įmonės debitorių sąrašas, pagal kurį 2016 m. gegužės 27 d. nei vienos skolos, kurių bendra suma 47 823 Eur, apmokėjimo terminas dar nebuvo suėjęs (b. l. 122). Šio į balansą įtraukto trumpalaikio turto realumą apeliantė grindžia sudarytomis sutartimis (b. l. 135–145, 152), tarpusavio atsiskaitymų suderinimo aktais (b. l. 147–148), garantiniu raštu (b. l. 134). Vertinant apeliantės pateiktus įrodymus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Vegda“ ir UAB „Iristra“, su kuriomis sudarytos ekspedijavimo sutartys, į debitorių sąrašą neįtrauktos. Be to, iš pateiktų duomenų nėra galimybės patikrinti, ar debitorių sąraše nurodyti skolų apmokėjimo terminai yra teisingi.

Apeliantės argumentas, kad su bankroto bylą iniciavusia kreditore S. M. ir kai kuriais kitais kreditoriais jau yra visiškai atsiskaityta, nesudaro pagrindo atsisakyti iškelti apeliantei bankroto bylą. Pirmosios instancijos teismui nustačius, kad atsakovė yra skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2 407,05 Eur ir valstybės biudžetui 63 276 Eur mokestinės nepriemokos, apeliantė įtraukė šias sumas į patikslintą balansą. Apeliacinės instancijos teismui pateiktas UAB „Zotra“ vienintelės akcininkės 2016 m. gegužės 18 d. sprendimas sumažinti įmonėje suformuotus rezervus nuo 110 745 Eur iki 47 469 Eur dėl padidėjusių įsipareigojimų Valstybinei mokesčių inspekcijai (b. l. 127). Tačiau įrodymų, kad apeliantė bent iš dalies būtų įvykdžiusi pradelstas mokestines prievoles, byloje nėra pateikta. Priešingai, patikrinus viešai skelbiamus duomenis, nustatyta, kad apeliantės skolos tiek VSDFV, tiek VMI yra padidėjusios. Be to, po skundžiamos nutarties priėmimo antstolis G. B., vadovaudamasis CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 632 straipsnio 1 dalies 6 punktu, patvarkymais užbaigė vykdomąsias bylas ir persiuntė teismui vykdomuosius dokumentus (b. l. 169–175). Iš antstolio pateiktų dokumentų matyti, kad Vilniaus apygardos teismas yra išdavęs vykdomuosius raštus dėl 59 242,91 Eur skolos ir 6 proc. metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkės UAB „Zotra“ išieškotojos UAB „Mokilizingas“ (buvęs UAB „Snoro lizingas) naudai (b. l. 170–171). Šiuose vykdomuosiuose raštuose nėra jokių antstolio įrašų apie visišką ar dalinį vykdomojo dokumento įvykdymą (CPK 614 str. 1 d.). Todėl darytina išvada, kad minėta skola nėra išieškota. Pažymėtina, kad UAB „Mokilizingas“ nėra įtraukta į apeliacinės instancijos teismui pateiktą patikslintą kreditorių sąrašą ir atitinkamai į apeliantės 2016 m. gegužės 27 d. balansą. Duomenų, kad su šiuo kreditoriumi atsiskaityta, apeliantė nepateikė (CPK 178 str.).

Taigi pradelstų apeliantės įsipareigojimų skundžiamos nutarties priėmimo momentu buvo ne mažiau kaip 124 925,91 Eur (65 683 Eur + 59 242,91 Eur), kai tuo tarpu realaus turto vertė geriausiu atveju sudarė ne daugiau kaip 152 710 Eur (173 434 Eur - 20 724 Eur). Įvertinus byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytų aplinkybių visumą, konstatuotina, kad apeliantės pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės, todėl teismas pagrįstai sprendė, kad įmonė yra nemoki (ĮBĮ 2 str. 8 d.). Esant vienam iš įstatyme numatytų pagrindų (ĮBĮ 9 str. 7 d. 1 p.), bankroto byla apeliantei iškelta teisėtai ir pagrįstai.

Konstatavus akivaizdų įmonės nemokumą, kiti atskirojo skundo argumentai nebeturi esminės reikšmės teisingam ginčo išsprendimui. Apeliantė akcentuoja, kad įmonė veikia pelningai, tačiau kaip minėta, pateikti finansinės atskaitomybės duomenys neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, įmonė nevykdo teismų sprendimų (pagal pateiktus duomenis (b. l. 128) su pareiškėja atsiskaitė ne pati UAB „Zotra“, o jos akcininkė), įmonės mokestiniai įsiskolinimai nuolat didėja. Aplinkybė, kad iškėlus apeliantei bankroto bylą, darbuotojai neteks darbo, taip pat nėra priežastis palikti rinkoje egzistuoti nemokią įmonę, nesugebančią vystyti rentabilios veiklos, atsiskaityti su kreditoriais, didinančią savo įsiskolinimus.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl nutartis paliktina nepakeista, o skundas atmestinas.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.