Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Rūtos Miliuvienės, dalyvaujant pareiškėjui A. H. (A. H.), pareiškėjo atstovui advokatui Vadimui Makušinui, atsakovo atstovei Elinai Petrauskaitei, vertėjai Ingridai Kisieliūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas A. H. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė: panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – atsakovas, Migracijos departamentas) 2016 m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (15/4-17)10K-10372 „Dėl prašymo persiuntimo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą priimti nagrinėti A. H. prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, prašymą dėl daugkartinės nacionalinės vizos išdavimo ir dėl šių prašymų priimti naują sprendimą.

Skunde paaiškino, kad į Lietuvos Respubliką atvyko 2014-12-14, o Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje 2015-03-17 įregistravo santuoką su Lietuvos Respublikos piliete S. B. Sutuoktiniams (duomenys neskelbtini) gimė sūnus. Migracijos departamentui 2015-03-30 pateikė prašymą leisti pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pasibaigus bevizio buvimo laikui. Migracijos departamentas 2015-04-17 raštu Nr. (15/4-12)10K-19398 jį informavo, kokius dokumentus reikia pateikti. Migracijos valdybai 2015-04-22 pateikė prašymus išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir daugkartinę nacionalinę vizą. Jam 2015-04-24 buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza, galiojusi nuo 2015-04-28 iki 2015-08-22. Pranešimu 2015-07-14 Nr. (15/4-17)10K-36834 jam buvo išsiųstas kvietimas atvykti į Migracijos departamentą iki 2015-08-03 bei pateikti papildomus dokumentus. Į Migracijos departamentą atvyko ir papildomus dokumentus pateikė 2015-08-12. Migracijos departamentas 2015-08-14 priėmė sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, galiojantį 3 mėnesius nuo jo priėmimo, t. y. iki 2015-11-14. Kadangi pastarojo sprendimo jis negavo, per nustatytą laikotarpį dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo nesikreipė.

Skunde nurodė ir tai, kad 2015-12-19 jis buvo pristatytas į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (Migracijos skyrių), kuriame už buvimą Lietuvos Respublikoje neteisėtai jam buvo skirta administracinė nuobauda ir priimtas sprendimas Nr. 50-SP9-10 (toliau - 2015-12-29 sprendimas), įpareigojantis jį savanoriškai išvykti iš Lietuvos per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2016-01-03. Nesutikdamas su 2015-12-19 sprendimu, pateikė skundą Panevėžio apygardos administraciniam teismui. Akcentavo, kad Migracijos departamentas, teikdamas atsiliepimą į jo skundą dėl 2015-12-29 sprendimo, nurodė, jog jis turi teisę pateikti naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir nacionalinę vizą, nors yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį Įstatymo 11 straipsnio 2, 4, 5 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo be vizos laiką. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentui 2016-02-18 pateikė prašymą pakartotinai atlikti laikino leidimo gyventi Lietuvoje procedūrą, procedūros laikotarpiu išduoti daugkartinę nacionalinę vizą, tačiau Migracijos departamentas 2016-03-10 sprendimu Nr. (15/4-17)10K-10372 „Dėl prašymo persiuntimo“ (toliau – ginčijamas sprendimas) atsisakė patenkinti jo prašymą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamo sprendimo motyvais, skunde pabrėžė, kad Migracijos departamentas, atsakydamas į jo 2015-03-30 prašymą, 2015-04-17 raštu Nr. (15/4-12)10K-19378 jau teikė nuomonę, kad jis gali pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir nacionalinę vizą, nors yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį Įstatymo 11 straipsnio 2, 4, 5 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo be vizos laiką. Pareiškėjo nuomone, faktinės aplinkybės teikiant tiek 2015-03-30 prašymą, tiek ir 2016-02-19 prašymą nepasikeitė, o jį su Lietuvos Respublikoje gyvenančia šeima sieja tik dar stipresnis ryšys, todėl Migracijos departamentas turėjo šias aplinkybes vertinti vienodai. Pabrėžė, kad jis, teikdamas 2016-02-19 pakartotinį prašymą Migracijos departamentui, vadovavosi būtent šios institucijos atsiliepime į skundą išdėstyta nuomone.

Pareiškėjo teigimu, leidimo laikinai gyventi neįformino laiku, kadangi apie Migracijos departamento 2015-08-14 sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus, jam buvo pranešta netinkamai. Atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas pats pripažino, jog rašydamas pareiškėjo elektroninio pašto adresą padarė klaidą, ir šis elektroninis laiškas jo nepasiekė. Tikėjosi gausiąs Migracijos departamento sprendimą, tačiau (duomenys neskelbtini) gimus sūnui pasinėrė į tėvystės rūpesčius ir nevalingai sukūrė situaciją, kuomet Migracijos departamento 2015-08-14 sprendimas, turėjęs būti įgyvendintas iki 2015-11-14, neteko galios. Mano, kad už tokį netinkamą jo teisėms ir pareigoms aktualaus sprendimo pateikimo būdą turėtų atsakyti Migracijos departamentas, o tinkamiausias tokios atsakovo atsakomybės būdas - leisti jam iš naujo inicijuoti ir iki pabaigos tinkamai įvykdyti laikino leidimo gyventi Lietuvoje ir nacionalinės vizos gavimo procedūras.

Pareiškėjas skunde dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindo, nurodyto UTPĮ 19 straipsnio 6 punkte, pabrėžė, kad priimtas sprendimas užsienietį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės, turi būti įsiteisėjęs.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundo argumentais nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Migracijos departamente 2016-02-19 buvo gautas pareiškėjo prašymas leisti jam pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo esant Lietuvos Respublikoje neteisėtai ir išduoti nacionalinę vizą. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, ginčijamu sprendimu informavo pareiškėją, kad, vadovaudamasis UTPĮ 19 straipsnio 6 punktu bei 28 straipsniu negali tenkinti pareiškėjo prašymo.

Paaiškino, kad užsieniečio prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi bei prie jo pridedamų dokumentų pateikimą reglamentuoja Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau - Aprašas). Vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio ir Aprašo 6 punkto nuostatomis, užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nustatytos formos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi lietuvių ir anglų arba lietuvių ir rusų kalbomis pateikia Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikoje teisėtai - migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje jis ketina deklaruoti gyvenamąją vietą. UTPĮ 28 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi ir priimtas sprendimas. UTPĮ 19 straipsnio 6 punkte imperatyviai nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu priimtas sprendimas jį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės.

Atsakydamas į skundo argumentus, atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas buvo informuotas ir žinojo apie tai, jog jis turi teisę būti Lietuvos Respublikos teritorijoje be vizos tik 90 dienų per 180 dienų laikotarpį. Pareiškėjui išduota viza galiojo nuo 2015-04-28 iki 2015-08-22. Taigi, pasibaigus UTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje nustatytam bevizio buvimo laikui, pareiškėjas, elgdamasis sąžiningai ir rūpestingai, privalėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos arba įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje (įforminti leidimą laikinai gyventi arba kreiptis dėl vizos išdavimo, jeigu jis atitinka bent vieną iš vizos išdavimo pagrindų), tačiau to nepadarė. Pareiškėjas taip pat žinojo, kad prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra nagrinėjamas iki 4 mėnesių nuo šio prašymo pateikimo dienos (apie tai jis buvo informuotas Migracijos departamento 2015-04-17), taigi, net ir tuo atveju, jeigu pareiškėjas iš tikrųjų nebuvo gavęs Migracijos departamento pranešimo apie priimtą sprendimą išduoti jam leidimą laikinai gyventi, jis turėjo teisę ir visas galimybes kreiptis į Migracijos departamentą su prašymu pateikti informaciją apie jo prašymo nagrinėjimo eigą ir priimtą sprendimą, tačiau to nepadarė ir nesirūpino savo teisinės padėties klausimo išsprendimu.

Remdamasis UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pareiga užsieniečiams, esantiems Lietuvos Respublikoje, laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų, atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, norėdamas pateikti naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ir nacionalinės vizos išdavimo, tai turėjo padaryti Įstatymo ir Aprašo bei Kvietimo patvirtinimo, dokumentų vizai gauti pateikimo, konsultacijų vykdymo, vizos išdavimo ar atsisakymo ją išduoti, jos pratęsimo ar atsisakymo ją pratęsti, jos panaikinimo ir Šengeno vizos atšaukimo, taip pat komercinių tarpininkų akreditavimo ir išorės paslaugų teikėjų pasirinkimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2004 m. rugsėjo 2 d. įsakymu Nr. IV-280/V-109, nustatyta tvarka, tačiau to nepadarė. Akcentavo ir tai, kad Migracijos departamentas jau kartą buvo priėmęs sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, tačiau pareiškėjas, veikdamas neatidžiai ir nerūpestingai, šio leidimo neįformino ir neįgijo teisės gyventi Lietuvos Respublikoje, tuo tarpu skundo motyvai iš esmės grindžiami prielaida, kad pareiškėjo teisei į šeiminį gyvenimą įgyvendinti turėtų būti sudarytos išimtinės sąlygos, išeinančios už galiojančio teisinio reglamentavimo ribų, o tai nėra pagrindžiama jokiomis nagrinėjamam klausimui reikšmę turinčiomis išimtinėmis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl pareiškėjo skunde pateikto UTPĮ 19 straipsnio 6 punkto nuostatų aiškinimo, nurodė, kad šioje normoje nėra nustatytos sąlygos, kad priimtas sprendimas užsienietį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės turi būti įsiteisėjęs. Remdamasis UTPĮ nuostatų, susijusių su užsieniečių grąžinimu ir išsiuntimu, analize, atsakovas akcentavo, kad sprendimo grąžinti užsienietį į užsienio valstybę vykdymo sustabdymas yra aktualus tik klausimo dėl užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos sprendimo kontekste, tačiau neturi teisinės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl nacionalinės vizos užsieniečiui išdavimo.

Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti. Papildomai paaiškino, kad su Migracijos departamentu leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimais susirašinėjo elektroniniu paštu ir visuomet jį pasiekdavo visa informacija, tačiau atsakovui priėmus jo atžvilgiu svarbų sprendimą, jis buvo išsiųstas klaidingu elektroninio pašto adresu ir jo nepasiekė. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento teiginiais, kad Lietuvos Respublikoje jis yra nelegaliai, kadangi visuomet laikėsi Lietuvos ir (duomenys neskelbtini) susitarimo, kuriame nurodytas 90 dienų nepertraukiamo buvimo Lietuvoje laikas. Tvirtino, kad jeigu būtų laiku gavęs Migracijos departamento sprendimą dėl laikino leidimo išdavimo, būtų įvykdęs visus reikalavimus pateikti papildomus dokumentus ir įforminęs leidimą. Šiuo metu gyvena (duomenys neskelbtini), o gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), kadangi prieš tai nurodytu adresu vyko remontas.

Pareiškėjo atstovas teismo posėdyje palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti remdamasis skunde nurodytais argumentais. Papildomai paaiškino, kad situacija, į kurią pateko pareiškėjas, jo nuomone, įvyko dėl Migracijos departamento netinkamo sprendimo įteikimo. Migracijos departamentas pripažino, kad siunčiant pareiškėjui sprendimą, buvo neteisingai nurodytas elektroninio pašto adresas. Pabrėžė, kad pareiškėjo padėtis nepasikeitė nuo tada, kai Migracijos departamentas buvo priėmęs sprendimą išduoti pareiškėjui laikiną leidimą gyventi. Šiuo metu jo ryšiai su Lietuva dar labiau sustiprėjo, gimė sūnus. Be to, atkreipė dėmesį, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016-07-07 panaikino Migracijos skyriaus sprendimą įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos.

Atsakovo atstovė teismo posėdyje prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą remdamasi atsiliepime į skundą nurodytais motyvais. Papildomai akcentavo, kad Migracijos departamentas dar 2015-04-17 raštu informavo pareiškėją apie prašymų išduoti laikiną leidimą gyventi ir daugkartinę vizą pateikimo tvarką. Pareiškėjas 2016 m. vasario mėnesį kreipėsi ne į Migracijos tarnybą, o į Migracijos departamentą, nesilaikydamas aukščiau išaiškintos tvarkos. Neturėdamas duomenų apie pareiškėjo deklaruotą gyvenamąją vietą (pareiškėjas nurodė tik elektronio pašto adresą), atsakovas neturėjo galimybės ginčijamame rašte nurodyti, į kokią Migracijos tarnybą jis turėtų kreiptis ginčo klausimu. Atsakovo atstovė teismo posėdyje taip laikėsi pozicijos, kad daugkartinės vizos išdavimo atveju nėra svarbu, ar sprendimas išvykti iš Lietuvos yra įsiteisėjęs, svarbu, kad toks sprendimas yra priimtas. Taip pat pažymėjo, kad pareiškėjui buvo žinoma, kad prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi nagrinėjimas trunka iki 4 mėnesių, todėl dar nepasibaigus vizos galiojimo laikui jis turėjo galimybę kreiptis į Migracijos tarnybą ir pateikti reikiamus dokumentus. Būtent pareiškėjas nesilaikė teisės aktų reikalavimų, dėl ko jam kilo neigiamos pasekmės. Atsakovo atstovė teismo posėdyje pripažino, kad Migracijos departamentas nepriima sprendimų leisti ar neleisti pateikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Pareiškėjo prašymo Migracijos tarnybai atsakovas nepersiuntė dėl to, kad neturėjo duomenų apie pareiškėjo gyvenamąją vietą. Teismui panaikinus sprendimą dėl įpareigojimo išvykti, pareiškėjas turėtų kreiptis į Migracijos tarnybą dėl leidimo laikinai gyventi ir daugkartinės vizos išdavimo.

Skundas tenkintinas.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas A. H., gim. (duomenys neskelbtini), turintis (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2014-09-24 iki 2024-09-23, į Lietuvos Respubliką atvyko 2014-12-14. Pareiškėjas su Lietuvos Respublikos piliete S. B. (duomenys neskelbtini) Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo santuoką. (duomenys neskelbtini) sutuoktiniams gimė sūnus D. H.

Pareiškėjas 2015-03-30 Migracijos departamentui pateikė prašymą leisti pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pasibaigus bevizio buvimo laikui. Migracijos departamentas 2015-04-17 raštu Nr. (15/4-12)10K-19398 informavo pareiškėją, kad atsižvelgus į jo prašyme nurodytas aplinkybes, esamus ryšius su Lietuvos Respublika, pažeidimo pavojingumą ir mastą, Migracijos departamento nuomone, jis galėtų pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kitus dokumentus Migracijos valdybai, o pateikęs šį prašymą, galėtų pateikti užpildytą nustatytos formos prašymą išduoti nacionalinę vizą Migracijos departamentui.

Pareiškėjui 2015-04-21 Migracijos valdyboje buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 10AN-29373960-15 pagal ATPK 206 straipsnį už tai, kad jis nuo 2015-03-14 gyveno Lietuvos Respublikoje pasibaigus bevizio buvimo laikui, numatytam UTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjui paskirta 36 eurų bauda.

Pareiškėjas 2015-04-22 Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Tą pačią dieną Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą.

A. H. 2015-04-24 buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza (duomenys neskelbtini), galiojusi nuo 2015-04-28 iki 2015-08-22. Pranešimu 2015-07-14 Nr. (15/4-17)10K-36834 pareiškėjui buvo išsiųstas kvietimas atvykti į Migracijos departamentą iki 2015-08-03 bei pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas į Migracijos departamentą atvyko ir papildomus dokumentus pateikė 2015-08-12. Migracijos departamentas 2015-08-14 priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, galiojantį 3 mėnesius nuo jo priėmimo – iki 2015-11-14. Pareiškėjas per nustatytą laikotarpį dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo nesikreipė.

Pareiškėjas 2015-12-19 buvo pristatytas į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kur nustačius, kad jis Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, jam buvo surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 50N-46682296-15 už ATPK 206 straipsnyje numatytą pažeidimą, skirta 150 eurų administracinė nuobauda, ir vadovaujantis UTPĮ nuostatomis, priimtas sprendimas dėl jo grąžinimo į (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2015-12-19 sprendimą dėl įpareigojimo išvykti apskundė Panevėžio apygardos administraciniam teismui, kuris 2016-04-08 sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-882-320/2016 tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino sprendimą dėl įpareigojimo išvykti. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016-04-08 sprendimas įsiteisėjo 2016-07-07, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus ginčą apeliacine tvarka ir palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą (adm. bylos Nr. eA-3706-756/2016).

A. H. 2015-12-28 kreipėsi į Migracijos departamento Imigracijos skyriaus viršininką su prašymu išduoti sprendimo dėl leidimo gyventi išdavimo kopiją, kadangi nei paštu nei elektroniniu paštu jo negavo.

Pareiškėjas 2016-02-18 pateikė prašymą suteikti jam galimybę pakartotinai pateikti dokumentus dėl leidimo gyventi, kadangi nespėjo pasinaudoti sprendimu dėl leidimo gyventi išdavimo, nes nebuvo informuotas apie procedūros terminus ir juos praleido. Šio prašymo nagrinėjimo laikui pareiškėjas prašė išduoti nacionalinę vizą 6 mėnesių laikotarpiui.

Migracijos departamentas 2016-03-10 sprendimu Nr. (15/4-17)10K-10372 „Dėl prašymo persiuntimo“ nurodė, kad negalintis tenkinti pareiškėjo prašymo leisti pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir išduoti nacionalinę vizą. Ginčijamame sprendime atsakovas rėmėsi UTPĮ 28 straipsniu, kuriame nustatyta, kad pirmą kartą išduodant užsieniečiui leidimą gyventi, paprastai išduodamas leidimas laikinai gyventi, išskyrus šiame Įstatyme nustatytus atvejus. Užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo gyventi išdavimo, prašymą išduoti leidimą gyventi turi pateikti Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei arba konsulinei įstaigai užsienyje. Užsienietis, esantis Lietuvos Respublikos teritorijoje teisėtai, prašymą išduoti leidimą gyventi, įskaitant ir pateikiamą pirmą kartą, gali pateikti vidaus reikalų ministro įgaliotai institucijai, tačiau tokio prašymo pateikimas nesuteikia teisės užsieniečiui būti Lietuvos Respublikos teritorijoje, iki bus išnagrinėtas užsieniečio prašymas išduoti leidimą gyventi ir priimtas sprendimas. Dėl atsisakymo išduoti nacionalinę vizą atsakovas rėmėsi UTPĮ 19 straipsnio 6 punktu, kuriame nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu priimtas sprendimas jį įpareigoti išvykti, grąžinti arba išsiųsti iš Šengeno valstybės.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 23 straipsnio 1 dalį, kiekvienas viešojo administravimo subjektas privalo priimti skundus (prašymus, pranešimus) ir juos nagrinėti pagal įgaliojimus, o jei neturi įgaliojimų, priimti administracinės procedūros sprendimą dėl skunde išdėstyto klausimo, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoti skundą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai pranešti asmeniui (VAĮ 23 str. 4 d.).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas siekia gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir nacionalinę vizą leidimo laikinai gyventi procedūros laikotarpiui. Kaip matyti iš aukščiau nurodytų aplinkybių, pareiškėjo atžvilgiu sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo buvo priimtas 2015-08-14, tačiau pareiškėjui neįforminus leidimo laikinai gyventi per sprendime nustatytą terminą, leidimas laikinai gyventi neteko galios. Dėl šių priežasčių pareiškėjas pakartotinai kreipėsi su prašymu leisti pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi.

Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo tvarką reglamentuoja UTPĮ ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329. Vadovaujantis UTPĮ 28 straipsnio ir Aprašo 6 punkto nuostatomis, užsienietis, kuris pirmą kartą kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, nustatytos formos prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi lietuvių ir anglų arba lietuvių ir rusų kalbomis pateikia Lietuvos Respublikos diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai užsienyje, o užsienietis, esantis Lietuvos Respublikoje teisėtai - migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje jis ketina deklaruoti gyvenamąją vietą. Aprašo 7 punkte nustatyta, kad užsienietis, kuris kreipiasi dėl leidimo laikinai gyventi keitimo, nustatytos formos prašymą pakeisti leidimą lietuvių ar anglų (Aprašo 3 priedas) arba lietuvių ar rusų kalbomis (Aprašo 4 priedas) pateikia migracijos tarnybai, kurios aptarnaujamoje teritorijoje jis yra deklaravęs gyvenamąją vietą (toliau – gyvenamosios vietos migracijos tarnyba). Aprašo 42 punkte nustatyta, kad užsieniečio prašymą išduoti leidimą ir kartu su juo pateikiamus dokumentus priima konsulinės įstaigos pareigūnas arba įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas, o užsieniečio prašymą pakeisti leidimą, užsieniečio, turinčio leidimą laikinai gyventi, išduotą Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nurodytu pagrindu, prašymą leisti pakeisti darbdavį ir kartu su jais pateikiamus dokumentus – įgaliotas migracijos tarnybos valstybės tarnautojas. Aprašo 43 ir 44 punkuose yra reglamentuota dokumentų registravimo ir patikrinimo procedūra, kurią privalo atlikti konsulinis pareigūnas ir įgaliotas migracijos tarnybos pareigūnas, prieš dokumentus persiunčiant Migracijos departamentui (registruoja, sutrikrina duomenis registruose, tvirtina dokumentų kopijas ir pan.).

Kaip matyti iš aukščiau nurodyto teisinio reguliavimo, įstatymų leidėjas yra nustatęs apibrėžtą institucijų (įgaliotų pareigūnų), kurioms (iems) gali būti teikiami prašymai dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ratą ir procedūrą, kuri privalo būti atlikta prieš persiunčiant prašymą ir dokumentus Migracijos departamentui sprendimui priimti.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą leisti pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pateikė ne Aprašo 42 punkte nurodytoms institucijoms, o tiesiogiai Migracijos departamentui. Esant tokiai situacijai ir įvertinus aukščiau aptartą teisinį reguliavimą, Migracijos departamentas, gavęs aukščiau nurodyto turinio pareiškėjo prašymą, turėjo pareigą persiųsti jį migracijos tarnybai pagal kompetenciją. Kaip matyti, atsakovas ginčijamą sprendimą pavadino „Dėl prašymo persiuntimo“, tačiau realiai pareiškėjo prašymo nepersiuntė migracijos tarnybai, o pats priėmė sprendimą prašymo netenkinti. Atsakovo atstovės teismo posėdyje nurodytos aplinkybės, kad Migracijos departamentui nebuvo žinoma pareiškėjo gyvenamoji vieta, todėl jis nepersiuntė pareiškėjo prašymo atitinkamai migracijos tarnybai pagal pareiškėjo deklaruojamą gyvenamąją vietą, neatleidžia atsakovo nuo pareigos laikytis administracinės procedūros. Vadovaujantis gero administravimo principu Migracijos departamentas turėjo pareigą imtis visų priemonių dėl pareiškėjo gyvenamosios vietos duomenų patikslinimo (VAĮ 26 str.), o negavęs jų, turėjo palikti prašymą nenagrinėtą ir jį grąžinti pareiškėjui (VAĮ 23 str. 3 d.).

Be to, ginčijamas sprendimas neatitinka ir VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje individualaus administracinio akto turiniui keliamų motyvuotumo, aiškumo ir pagrįstumo reikalavimų. Ginčijamame akte nėra nurodyti jokie teisės aktais pagrįsti motyvai, dėl kurių Migracijos departamentas nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo leisti pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo. Atsakovas ginčijamame sprendime iš esmės tik cituoja teisės normas, reglamentuojančias tokių prašymų padavimo tvarką, taip pat nurodo vieną iš atsisakymo išduoti nacionalinę vizą pagrindų (UTPĮ 19 str. 6 p.), tačiau nenurodo jokių konkrečių su pareiškėjo situacija susijusių faktinių aplinkybių ir nepateikia jų teisinio vertinimo.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių ginčijamas sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl yra naikintinas, o Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016-02-18 prašymą, gautą Migracijos departamente 2016-02-19. Tuo pačiu Migracijos departamentas turi įvertinti ir aplinkybę, kad įsiteisėjo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016-04-08 sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-882-320/2016, kuriuo panaikintas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2015-12-19 sprendimas dėl pareiškėjo įpareigojimo išvykti iš Lietuvos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

A. H. (A. H.) skundą tenkinti.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2016­ m. kovo 10 d. sprendimą Nr. (15/4-17)10K-10372 „Dėl prašymo persiuntimo“ ir įpareigoti Migracijos departamentą A. H. 2016 m. vasario 18 d. prašymą leisti pateikti prašymą ir dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikoje ir nacionalinės vizos išdavimo išnagrinėti iš naujo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.