Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, eI-882-320/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-04-08
Bylos Nr.: eI-882-320/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-65-3-00559-2015-4
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
Pareiškėjas: A. H.
Atsakovas: Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui
Trečiasis asmuo: Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Advokatai: Vadimas Makušinas

Administracinė byla Nr. eI-882-320-2016Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00559-2015-4Procesinio sprendimo kategorija 1.3.3.; 3.21. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 8 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nijolės Čekanauskienės ir Dalytės Zlatkuvienės,

sekretoriaujant Irenai Žemaitienei,dalyvaujant pareiškėjui A. H. ir jo atstovui advokatui Vadimui Makušinui,

atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus atstovėms D. G., R. K.,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas A. H. skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašė panaikinti atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus (toliau – ir Migracijos skyrius) 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Izraelio piliečio A. H. grąžinimo į Izraelį“ (toliau – ir Skundžiamas sprendimas).

Pareiškėjas skunde paaiškino, jog yra Izraelio pilietis, į Lietuvą atvyko 2014 metų pabaigoje, turėdamas tikslą sukurti šeimos santykius su Lietuvos Respublikos piliete S. B., juos puoselėti ir vystyti. 2015 m. kovo 17 d. pareiškėjas ir Lietuvos Respublikos pilietė S. B. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo santuoką. Šiuo pagrindu pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas), prašė išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinę nacionalinę vizą. 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentas, užtikrindamas pareiškėjo teisę į šeimos susijungimą, nurodė, kokius dokumentus reikia pateikti, siekiant gauti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje bei nacionalinę vizą. Nacionalinę vizą (D) pareiškėjas gavo 2015 m. balandžio 28 d., ji galiojo iki 2015 m. rugpjūčio 22 d. Per vizos galiojimo laikotarpį pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad valstybės institucijos išduos jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau tai neįvyko iki 2015 metų gruodžio mėnesio, nors Migracijos departamento 2015 m. liepos 14 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) liudija, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui procedūra vyko sklandžiai ir tinkamai. Pažymėjo, jog pareiškėjui ir jo sutuoktinei 2015 m. rugsėjo 3 d. gimė sūnus D. H., pareiškėjas visą savo laiką ir jėgas ėmė skirti tėvystės rūpesčiams. Todėl nesutinka su atsakovo sprendimu, nes šis neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 128 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. nevertino, kad pareiškėjas turi sutuoktinę ir ką tik gimusį sūnų. Be to, pareiškėjo atžvilgiu ne dėl jo kaltės yra neužbaigta leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo procedūra (arba užbaigta, tik pareiškėjas dėl nežinomų priežasčių neinformuotas apie tai). Per laikotarpį, kuomet pareiškėjui šalies teritorijoje buvo galima būti be vizos, Migracijos departamentas galėjo užbaigti šią procedūrą bei informuoti pareiškėją apie išdavimą ar atsisakymą išduoti jam leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Teismo posėdyje pareiškėjas bei jo atstovas skundą palaikė, remdamiesi jame nurodytais motyvais, ir prašė skundą tenkinti. Pareiškėjas savo reikalavimą papildomai argumentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Izraelio valstybės Vyriausybės 2000 m. birželio 20 d. susitarimo „Dėl vizų režimo panaikinimo piliečio paso savininkams“ 2 straipsnio nuostatomis. Nurodė, jog paskutinį kartą kirto valstybės sieną 2015 m. gruodžio 18 d., važiuodamas iš Latvijos. Jo nuomone, tokiu atveju, remiantis minėta sutartimi, jis ir vėl gali būti Lietuvos Respublikos teritorijoje 90 dienų. Pažymėjo, jog mėnesį iki sulaikymo (buvo sulaikytas 2015 m. gruodžio 18 d.) bei spalio mėnesį dažnai lankėsi Lenkijoje. Pareiškėjo atstovas papildomai paaiškino, jog 2016 m. vasario 18 d. pareiškėjas raštu kreipėsi į Migracijos departamentą, kad būtų pakartota procedūra leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyrius atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjo skundo reikalavimu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Migracijos skyrius, priimdamas Skundžiamą sprendimą, nustatė, jog A. H., gim. 1971 m. balandžio 2 d., turi Izraelio piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2024 m. rugsėjo 23 d. Pareiškėjui 2015 m. balandžio 21 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje (toliau – ir Migracijos valdyba) buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 206 straipsnį už tai, kad jis nuo 2015m. kovo 14 d. gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus bevizio buvimo laikui, numatytam UTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjui paskirta 36 eurų bauda. 2015 m. balandžio 22 d. Migracijos valdyboje įregistruotas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą. 2015 m. balandžio 24 d. prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi laikotarpiu išduoti nacionalinė D viza (duomenys neskelbtini), galiojanti iki 2015 m. rugpjūčio 22 d. Migracijos departamentas 2015 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi, kuris galiojo 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo – iki 2015 m. lapkričio 14 d. Pareiškėjas per nustatytą laikotarpį dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo nesikreipė. Nepateikus dokumentų iki nurodytos datos, sprendimas netenka galios ir šio leidimo išdavimo klausimas nagrinėjamas iš naujo įstatymo nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog Migracijos skyrius, priimdamas sprendimą, įvertino visas aplinkybes, įsigilino į pareiškėjo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, atsižvelgė į šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ir pakartotinai padarytą administracinį teisės pažeidimą (2015 m. gruodžio 19 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje) bei įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Izraelį per 15 dienų, tai yra ne per trumpiausią terminą, bet per termino vidurkį. Atsakovo teigimu, pareiškėjas žinojo užsieniečių atvykimo, buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje tvarką.

Atsakovo atstovai teismo posėdžio metu prašė palikti atsakovo priimtą sprendimą nepakeistu ir pareiškėjo skundą atmesti atsiliepime nurodytais motyvais.

Trečiojo suinteresuoto asmens Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, prašymo dėl bylos nagrinėjimo nepateikė, apie teismo posėdžio vietą ir laiką jam pranešta teisės aktų nustatyta tvarka. Migracijos departamentas atsiliepime nurodė, jog su pareiškėjo skundo reikalavimu nesutinka ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog 2015 m. kovo 30 d. Migracijos departamente buvo gautas pareiškėjo prašymas leisti pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui Lietuvos Respublikoje būnant neteisėtai. Atsižvelgęs į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, esamus ryšius su Lietuvos Respublika, pažeidimo pavojingumą ir mastą, Migracijos departamentas 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo pareiškėją, kad Migracijos departamento nuomone, jis galėtų pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kitus dokumentus Migracijos valdybai, o pateikęs šį prašymą, galėtų pateikti užpildytą nustatytos formos prašymą išduoti nacionalinę vizą Migracijos departamentui. Šiame rašte Migracijos departamentas taip pat nurodė, kokius dokumentus pareiškėjas turi pateikti kartu su prašymais išduoti leidimą laikinai gyventi ir nacionalinę vizą, informavo apie tai, kad pagal UTPĮ 33 straipsnio 1 dalies 1 punktą prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi yra nagrinėjamas iki 4 mėnesių nuo šio prašymo pateikimo dienos. 2015 m. balandžio 21 d. Migracijos valdyboje pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas už ATPK 206 straipsnyje nurodytą pažeidimą. Pareiškėjas buvo supažindintas su nurodytu protokolu ir tą pačią dieną sumokėjo jam paskirtą baudą. 2015 m. balandžio 22 d. pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi bei dokumentus, patvirtinančius teisę šiuo pagrindu gauti minėtą leidimą. Tą pačią dieną Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą prašymo dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nagrinėjimo laikotarpiui, o 2015 m. balandžio 24 d. jam buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza, galiojusi nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 22 d. Nagrinėjant pareiškėjo prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, kuris Migracijos departamente buvo gautas 2015 m. balandžio 24 d., buvo nustatyta, kad pareiškėjas nepateikė visų dokumentų, būtinų šiam prašymui išnagrinėti. 2015 m. liepos 14 d. pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu jo buvimo Lietuvos Respublikoje adresu ir elektroninio pašto adresu buvo išsiųstas kvietimas atvykti į Migracijos departamentą iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. ir pateikti papildomus dokumentus. Pateikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pareiškėjas buvo informuotas apie tai, kad per mėnesį nuo prašymo pateikimo jis turi sumokėti valstybės rinkliavą už dokumentų nagrinėjimą ir pateikti Migracijos departamentui tai patvirtinančius dokumentus, tačiau per nustatytą laiką šios savo pareigos neįvykdė. Pažymėjo, jog pareiškėjas į Migracijos departamentą atvyko ir papildomus dokumentus pateikė tik 2015 m. rugpjūčio 12., o 2015 m. rugpjūčio 14 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį vienerius metus. Pranešimas apie priimtą sprendimą buvo išsiųstas pareiškėjo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytu jo gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje adresu ir elektroninio pašto adresu (rašant pareiškėjo elektroninio pašto adresą buvo padaryta klaida ir šis elektroninis laiškas pareiškėjo nepasiekė). Pranešime apie sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi buvo nurodyta, kad šis dokumentas galioja 3 mėnesius nuo sprendimo išduoti leidimą laikinai gyventi priėmimo, o nepateikus dokumentų iki nurodytos datos, jis netenka galios ir leidimo laikinai gyventi išdavimo klausimas nagrinėjamas iš naujo UTPĮ nustatyta tvarka. Todėl Migracijos departamentas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, kad neinformavo pareiškėjo apie priimtą sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi jam išdavimo. Pareiškėjas, žinodamas, kad jo prašymas dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo turi būti išnagrinėtas per 4 mėnesius nuo prašymo pateikimo Migracijos valdybai dienos ir per šį laikotarpį galimai negavęs Migracijos departamento sprendimo, į Migracijos departamentą nesikreipė, o prašymą pateikti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo Migracijos departamentui pateikė tik 2015 m. gruodžio 29 d. Taigi 2015 m. gruodžio 19 d. Migracijos skyrius, nustatęs, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, vadovaudamasis UTPĮ nuostatomis, priėmė Skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į Izraelį per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog Migracijos skyrius neatsižvelgė į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytas aplinkybes. Pažymėjo, jog Migracijos skyrius, nagrinėdamas dokumentus dėl pareiškėjo grąžinimo į Izraelį, atliko pareiškėjo apklausą, kurios metu nustatė visas reikšmingas sprendimo priėmimui aplinkybes. Aplinkybę, kad Migracijos skyrius, priimdamas ginčijamą sprendimą, įvertino pareiškėjo šeimyninius ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, rodo ir tai, kad ginčijamu sprendimu buvo nustatytas ne trumpiausias 4 dienų, o 15 dienų terminas savanoriškam išvykimui į Izraelį. Be to, priimant sprendimą dėl užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę, vertinami ne tik užsieniečio ryšiai su Lietuvos Respublikoje esančiais asmenimis, bet ir kitos UTPĮ 128 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Apie UTPĮ reikalavimus pareiškėjas buvo informuotas 2015 m. balandžio 21 d. Migracijos valdyboje surašytu administracinio teisės pažeidimo protokolu. Taigi ginčijamas sprendimas buvo priimtas kaip paties pareiškėjo neatsakingo ir nerūpestingo elgesio, pažeidžiančio teisės aktų reikalavimus, pasekmė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Byloje ginčas kilo dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Izraelio piliečio A. H. grąžinimo į Izraelį“ teisėtumo ir pagrįstumo. Šiuo sprendimu nuspręsta įpareigoti Izraelio pilietį A. H. savanoriškai išvykti į Izraelį per 15 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2016 m. sausio 3 d., taip pat minėtas Izraelio pilietis įspėtas, kad per nustatytą laiką jam neišvykus iš Lietuvos Respublikos, bus priimtas sprendimas dėl jo išsiuntimo iš šalies. Ginčijamas sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad pareiškėjas neteisėtai yra Lietuvos Respublikoje, nes jos teritorijoje yra ilgiau negu 90 dienų, ir grindžiamas Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 125 straipsnio 1 dalies 6 punktu, 128 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgus į tai, kad nenustatyta šio įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti A. H. į Izraelį.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėjas A. H., gim. 1971 m. balandžio 2 d., turintis Izraelio piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2014 m. rugsėjo 24 d. iki 2024 m. rugsėjo 23 d., į Lietuvos Respubliką atvyko 2014 m. gruodžio 14 d., su Lietuvos Respublikos piliete S. B. 2015 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto Civilinės metrikacijos skyriuje įregistravo santuoką. 2015 m. rugsėjo 3 d. sutuoktiniams gimė sūnus D. H. 2015 m. kovo 30 d. pareiškėjas pateikė prašymą Migracijos departamentui, kuriuo prašė leisti pateikti dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, pasibaigus bevizio buvimo laikui. Migracijos departamentas 2015 m. balandžio 17 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) informavo pareiškėją, kad atsižvelgus į pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, esamus ryšius su Lietuvos Respublika, pažeidimo pavojingumą ir mastą, Migracijos departamento nuomone, jis galėtų pateikti prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kitus dokumentus Migracijos valdybai, o pateikęs šį prašymą, galėtų pateikti užpildytą nustatytos formos prašymą išduoti nacionalinę vizą Migracijos departamentui. Pareiškėjui 2015 m. balandžio 21 d. Migracijos valdyboje buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal ATPK206 straipsnį už tai, kad jis nuo 2015m. kovo 14 d. gyvena Lietuvos Respublikoje pasibaigus bevizio buvimo laikui, numatytam UTPĮ 11 straipsnio 2 dalyje. Pareiškėjui paskirta 36 eurų bauda.2015 m. balandžio 22 d. pareiškėjas Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Tą pačią dieną Migracijos departamentui pareiškėjas pateikė prašymą išduoti daugkartinę nacionalinę vizą. 2015 m. balandžio 24 d. jam buvo išduota daugkartinė nacionalinė viza (duomenys neskelbtini), galiojusi nuo 2015 m. balandžio 28 d. iki 2015 m. rugpjūčio 22 d. Pranešimu 2015 m. liepos 14 d. Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjui buvo išsiųstas kvietimas atvykti į Migracijos departamentą iki 2015 m. rugpjūčio 3 d. bei pateikti papildomus dokumentus. Pareiškėjas į Migracijos departamentą atvyko ir papildomus dokumentus pateikė 2015 m. rugpjūčio 12 d. Migracijos departamentas 2015 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi pagal UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir 43 straipsnio 1 dalies 5 punktą, galiojantį 3 mėnesius nuo jo priėmimo – iki 2015 m. lapkričio 14 d. Pareiškėjas per nustatytą laikotarpį dėl leidimo laikinai gyventi įforminimo nesikreipė. 2015 m. gruodžio 19 d. pareiškėjas buvo pristatytas į Panevėžio apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, kur nustačius, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, jam buvo surašytas nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 50N-46682296-15 už ATPK 206 straipsnyje numatytą pažeidimą, skirta 150 eurų administracinė nuobauda, ir vadovaujantis UTPĮ nuostatomis, priimtas Skundžiamas sprendimas dėl pareiškėjo grąžinimo į Izraelį.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas Skundžiamą sprendimą laiko nepagrįstu ir neteisėtu iš esmės todėl, kad jį priimdamas atsakovas neatsižvelgė į UTPĮ 128 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. nevertino, kad pareiškėjas turi sutuoktinę ir ką tik gimusį sūnų. Atsakovas teigia, kad priimdamas Skundžiamą sprendimą, įvertino visas aplinkybes, įsigilino į pareiškėjo teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje, atsižvelgė į šeimyninius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje ir pakartotinai padarytą administracinį teisės pažeidimą.

Lietuvos Respublikoje užsieniečių teisinės padėties klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (2015 m. lapkričio 26 d. redakcija Nr. XII-2080), taip pat šį įstatymą įgyvendinantys teisės aktai.

UTPĮ 2 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad įpareigojimas išvykti iš Lietuvos Respublikos – teisės aktų nustatyta tvarka priimtas sprendimas, pagal kurį užsienietis per nustatytą laiką savarankiškai privalo išvykti į tą Europos Sąjungos (toliau – ir ES) ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybę narę, kurioje jis turi teisę būti ar gyventi. Pagal UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo 11 straipsnio 2-5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą buvimo laiką. Pagal UTPĮ 11 straipsnio 2 dalį, užsienietis, kuriam taikomas bevizis režimas, turi teisę atvykti į Lietuvos Respubliką ir būti joje be vizos, bet jo buvimas Lietuvos Respublikoje ir kitose Šengeno valstybėse negali trukti ilgiau negu 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.

Šiame kontekste paminėtina, kad trečiųjų šalių piliečiams tarptautinių ES valstybių narių susitarimų su trečiosiomis šalimis, ne ES narėmis, pagrindu buvo suteiktos išskirtinės teisės, susijusios su galimybe būti ir gyventi ne savo pilietybės valstybėje, inter alia apsauga nuo neteisėto išsiuntimo. Pareiškėjas A. H. yra Izraelio pilietis, todėl nagrinėjamu atveju aktualūs tarptautiniai įsipareigojimai, reglamentuojantys Izraelio ir Lietuvos Respublikos santykius, susijusius su bevizio režimo nustatymu. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Izraelio Valstybės Vyriausybės 2000 m. birželio 20 d. susitarimo „Dėl vizų režimo panaikinimo piliečio paso savininkams“ 2 straipsnyje nustatyta, kad kiekvienos susitariančiosios šalies piliečiams, turintiems galiojančius piliečio pasus, suteikiančius teisę kirsti valstybės sienas, leidžiama vykti į kitos susitariančiosios šalies valstybės teritoriją, iš jos išvykti, vykti per ją tranzitu ir joje būti be vizų iki devyniasdešimties (90) dienų nuo sienos kirtimo dienos. Pagal minėto susitarimo 3 straipsnio nuostatas, asmenys, kuriems taikomas šis susitarimas, būdami Lietuvoje arba Izraelyje, laikosi užsieniečiams taikomų atvykimo, laikino buvimo arba nuolatinio gyvenimo įstatymų ir kitų teisės aktų, ir neįsidarbina ar nedirba jokio kito atlyginimo darbo, jei atitinkama Vyriausybė nėra išdavusi tinkamo leidimo. UTPĮ 11 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad užsieniečio, kuris nėra ES valstybės narės pilietis, atvykimui į Lietuvos Respubliką ir buvimui joje taikomos 2001 m. kovo 15 d. Europos Tarybos reglamento (EB) Nr. 539/2001, su visais vėlesniais jo pakeitimais ir papildymais, nustatančio trečiųjų šalių, kurių piliečiai, kirsdami išorines sienas, privalo turėti vizas, ir trečiųjų šalių, kurių piliečiams toks reikalavimas netaikomas, sąrašus (toliau – Reglamentas 539/2001), nuostatos. Minėto Reglamento 539/2001 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog II priedo sąraše nurodytų trečiųjų šalių piliečiams, į kurį patenka ir Izraelio piliečiai, netaikomas reikalavimas, kertant valstybių šalių išorines sienas, turėti vizą, ne ilgesniam nei trijų mėnesių bendros trukmės buvimo laikotarpiui.

UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 6 punktas nustato, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jis yra Lietuvos Respublikoje laikotarpį, viršijantį šio įstatymo 11 straipsnio 2-5, 7 dalyse užsieniečiams nustatytą terminą. Ginčijamo sprendimo priėmimo dienai pareiškėjas Lietuvos Respublikoje buvo pasibaigus bevizio režimo terminui, jam išduotos daugkartinės nacionalinės vizos galiojimo terminui bei laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje terminui, t.y. Lietuvos Respublikoje buvo be teisinio pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas, siekdamas įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje: prašymą išduoti nacionalinę vizą ir laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pateikė tik 2015-04-22, kai jau buvo pasibaigęs jo bevizio buvimo Lietuvos Respublikoje terminas. Už tai 2015-04-21 pareiškėjui buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas bei jis buvo nubaustas administracine tvarka. Kviečiamas į Migracijos departamentą atvykti 2015-08-03, atvyko tik 2015-08-12. Nors buvo informuotas paštu, 2015-08-14 išduoto laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje nustatyta tvarka neįformino, dėl ko leidimas neteko galios. Tačiau, kaip ne kartą pažymėjo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, jog net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas dėl to, kad jis nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, ES teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti; sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių vaikų teisių apsaugą. Tai įtvirtina UTPĮ 128 straipsnio 1 dalis, kuri nustato, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra nurodęs, jog aiškindami ir taikydami Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, ne tik teismai, bet ir valstybės institucijos privalo atsižvelgti į ES teisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su ES teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (Išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalį; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimus ir kt.).

Europos Parlamentas ir Taryba 2008 m. gruodžio 16 d. priėmė direktyvą 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva). Pagal šios direktyvos 20 straipsnio 1 dalį, ES valstybės narės jos nuostatas privalėjo įgyvendinti nacionalinėje teisėje iki 2010 m. gruodžio 24 d. (išskyrus Direktyvos 13 straipsnio 4 dalį). Direktyvos 21 straipsnyje nurodyta, kad ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnio nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime (administracinė byla Nr. A858-2332/2011) akcentavo, kad sprendžiant asmens išsiuntimo (įpareigojimo išvykti) iš Lietuvos Respublikos klausimus, būtina vadovautis netiesioginio ES teisės, įskaitant direktyvas, veikimo principu. Šis principas reiškia, kad valstybės narės teismas, taip pat kitos kompetentingos valstybės institucijos, aiškindamos ir taikydamos nacionalinę teisę, nesvarbu, ar jos nuostatos priimtos prieš įsigaliojant direktyvai, ar po to, turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdamas į direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (ESTT 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimas byloje Marleasing (C‑106/89), 8 p.; 2008 m. birželio 24 d. sprendimas byloje Commune de Mesquer (C‑188/07), 84 p.; 1997 m. gruodžio 18 d. sprendimas byloje Inter- Environnement Wallonie (C-129/96), 40 p.; 2004 m. vasario 12 d. sprendimas byloje Henkel KgaA (C-218/01), 60 p. ir kt.). Minėtą būtinybę nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvų nuostatas ir tikslus Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą buvo pažymėjęs ir anksčiau (2010 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje A858-1810/2010; 2010 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-686/2010 ir kt.).

Minėtos direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad grąžinimas – tai trečiosios šalies piliečio grįžimo procesas – savanoriškai vykdant prievolę grįžti arba priverstinai. Pagal direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti. Direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose įtvirtintas imperatyvas, reikalaujantis, kad įgyvendindamos šią direktyvą valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į vaiko interesus, šeimos gyvenimą ir laikytųsi negrąžinimo principo. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti (kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti) kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, o pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Direktyvos preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius ES teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs aptartas Direktyvos nuostatas bei jas plėtojančią ESTT praktiką, yra ne kartą pažymėjęs, jog svarstant išsiuntimo sprendimo priėmimo klausimą, gali paaiškėti aplinkybių, kurios leidžia daryti prielaidą, jog poreikis užtikrinti asmens teises gali nusverti poreikį pasiekti, kad tas asmuo nebebūtų Lietuvos Respublikos teritorijoje (žr., pvz., 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje A858-2332/2011, 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje A756-1242/2014).

Aiškinant ir taikant teisės normas šioje byloje, būtina atsižvelgti ir į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnio, užtikrinančio teisę į privataus gyvenimo ir šeimos gyvenimą, nuostatas. EŽTT savo praktikoje pripažįsta šeimos ryšių svarbą ir yra ne kartą konstatavęs, jog asmens išsiuntimas, nulemiantis šeimos ryšių nutraukimą, gali būti traktuojamas kaip EŽTK 8 straipsnio pažeidimas (žr., pvz., 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Amrollahi prieš Daniją, pareiškimo Nr. 56811/00). EŽTT praktikoje pabrėžiama valstybės pareiga užtikrinti sąžiningą pusiausvyrą tarp asmens ir bendruomenės interesų (žr., pvz., 1994 m. rugsėjo 23 d. sprendimas Hokkanen prieš Suomiją (A serija, Nr. 290) bei pareigą priimant sprendimus vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga pagal EŽTK 8 straipsnį (žr., pvz., 2004 m. vasario 5 d. sprendimą Kosmopoulou prieš Graikiją, pareiškimo Nr. 60457/00). Tačiau EŽTT yra pabrėžęs, kad visais atvejais privaloma nustatyti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (EŽTT 2008 m. liepos 17 d.sprendimas byloje prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.). Šiuo atveju turi būti įvertinta, ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys, ar asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu bei ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Be to, teismas turi nustatyti, ar asmenys gali pasinaudoti šeimos susijungimo teise ir kitoje šalyje (EŽTT 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas byloje Boultif prieš Šveicariją, pareiškimo Nr. 54273/00; 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principų, be kita ko, taikomas ir įgyvendinant viešąjį administravimą (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1 punktas) – įstatymo viršenybės principas – inter alia reikalauja, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009 ir kt.). Taigi, prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę, turi būti įvertinta, ar konkrečiu atveju yra faktinių aplinkybių, užkertančių kelią to asmens grąžinimui į užsienio valstybę, taikant galiojančias ES bei Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas.

Įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog jau Skundžiamo sprendimo priėmimo metu Migracijos skyriui buvo žinomos aplinkybės, kad pareiškėjas yra sudaręs santuoką su Lietuvos Respublikos piliete S. B. bei yra mažamečio D. H., gimusio 2015-09-03 Lietuvos Respublikoje, tėvas. Todėl atsakovas privalėjo visapusiškai ir išsamiai įvertinti, ar šios aplinkybės nėra priskirtinos prie aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo grąžinimas į užsienio valstybę gali būti neįmanomas. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad šiuo metu pareiškėjas gyvena Vilniuje su sutuoktine ir sūnumi. Tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas, tarp pareiškėjo, jo sutuoktinės bei mažamečio sūnaus egzistuoja artimas ryšys, jie yra sukūrę savo namus Vilniuje. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė ir teismas nenustatė aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą. Akivaizdu, kad esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo įpareigojimas grįžti į Izraelį gali sukelti neigiamų pasekmių – pareiškėjo ir jo šeimos pasinaudojimas šeimos susijungimo teise būtų apsunkintas. Taigi, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikoje susiklosčiusius šeiminius ryšius, pareiškėjo išsiuntimas į kilmės valstybę pažeistų mažamečio vaiko interesus, neužtikrintų sąžiningos pusiausvyros tarp asmens ir bendruomenės interesų bei pareigos, priimant sprendimus, vadovautis geriausių vaiko interesų užtikrinimo principu ir jo teisių apsauga. Todėl teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat jo asmeninio ir šeiminio gyvenimo aspektus, daro išvadą, kad tarp pareiškėjo ir sutuoktinės bei mažamečio vaiko egzistuoja tokio pobūdžio faktiniai šeimos santykiai, kad, vadovaujantis aukščiau aptartais ES teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia ESTT bei EŽTT praktika, EŽTK 8 straipsniu, negalėjo būti priimtas sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos išreiškia valstybės įsipareigojimą įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų, kad šeima, taip pat motinystė, tėvystė ir vaikystė, kaip konstitucinės vertybės, būtų visokeriopai puoselėjamos ir saugomos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. ir 2004 m. kovo 5 d. nutarimai). Lietuvos Respublikos vaikų teisių apsaugos pagrindų įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog vaikas turi teisę gyventi kartu su savo tėvais ar kitais teisėtais savo atstovais, o šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad išskirti vaiką su tėvais ar kitais teisėtais jo atstovais prieš vaiko, taip pat tėvų (teisėtų jo atstovų) valią galima tik išimtiniais įstatymų numatytais atvejais bei nustatyta tvarka, vadovaujantis teismo sprendimu (nuosprendžiu) ir kai toks išskyrimas vaikui yra būtinas (siekiama išvengti pavojaus vaiko gyvybei, sveikatai, būtina pasirūpinti jo priežiūra, auklėjimu, apsaugoti kitus svarbius vaiko interesus).

Ne kartą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje buvo pažymėta, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai suponuoja tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti, o 1995 m. gruodžio 22 d. nutarime tas pats teismas nurodė, jog teisingumas yra vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų; jis gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta aplinkybių, dėl kurių ginčijamame sprendime numatytas pareiškėjo teisių apribojimas – įpareigojimas išvykti iš šalies – galėtų būti pripažintas proporcingu siekiamam tikslui. Vien formalus UTPĮ nuostatų ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatų taikymas, neįvertinus minėtų reikšmingų tokiems atvejams aplinkybių, neatitinka viešojo administravimo principų, o būtent – įstatymo viršenybės, objektyvumo ir proporcingumo principų (VAĮ 3 straipsnis).

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad atsakovas tinkamai neįvertino aukščiau nurodytų faktinių aplinkybių ir jų nepagrįstai nepripažino užkertančiomis kelią sprendimo įpareigoti pareiškėją išvykti iš Lietuvos Respublikos priėmimui, dėl Skundžiamas sprendimas pripažįstamas neteisėtu ir nepagrįstu ir yra naikintinas.

Pareiškėjas pateikė prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei dėl sumokėto žyminio mokesčio. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 2 dalis nurodo, kad tokiu atveju, kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti: sumokėtą žyminį mokestį; kitas išlaidas dėl skundo (prašymo) surašymo ir padavimo; išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu; transporto išlaidas; gyvenamosios patalpos nuomojimo teismo buvimo vietoje už laiką, kol vyko teismo procesas, ir dienpinigių – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus gyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną – išlaidas. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai ir atstovavimo išlaidas, kurių atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK98 straipsnio 2 dalis numato, jog šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Kadangi nagrinėjamo teisinio ginčo atveju teismo sprendimas yra palankus pareiškėjui, atsakovui kyla pareiga atlyginti jo patirtas kreipimosi į teismą išlaidas. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad 2015 m. gruodžio 28 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu V. Makušinu dėl skundo šioje administracinėje byloje surašymo, skundo teismui padavimo ir atstovavimo šioje byloje iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo. Pareiškėjas už šias teisines paslaugas advokatui sumokėjo 300 eurų (2015 m. gruodžio 31 d. mokėjimo pavedimo Nr. 688 išrašas, pinigų priėmimo kvitai (2016 m. vasario 29 d. LAT Nr. 805779, 2016 m. kovo 21 d. LAT Nr. 805783)). Pareiškėjui apmokant už advokato paslaugas, galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) nauja redakcija. Nustatyta, kad skundas byloje surašytas ir pateiktas teismui per Liteko viešųjų elektroninių paslaugų EPP sistemą 2015 m. gruodžio 29 d., advokatas dalyvavo 2016 m. vasario 29 d. ir 2016 m. kovo 21 d. Panevėžio apygardos administraciniame teisme vykusiuose teismo posėdžiuose (viso - 2 valandas 25 minutes, kurios, vadovaujantis Rekomendacijų 9 punkto nuostata, prilyginamos 2 valandoms). Taigi, pareiškėjo sumokėta advokatui suma neviršija pagal Rekomendacijų 2, 7, 8.2, 8.19 punktus apskaičiuoto užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas (skundo surašymą ir atstovavimą teisme) maksimalių dydžių. Todėl ši atstovavimo išlaidų suma priteistina iš atsakovo (ABTĮ 44 straipsnio 6 dalis).

Pareiškėjo sumokėtą žyminį mokestį patvirtina 2015 m. gruodžio 29 d. mokėjimo pavedimo Nr. 66 išrašas, todėl šios išlaidos taip pat priteistinos iš atsakovo (ABTĮ 44 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo44-45 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu teisėjų kolegija,

nusprendžia:

skundą patenkinti.

Panaikinti Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Izraelio piliečio A. H. grąžinimo į Izraelį“.

Priteisti pareiškėjui A. H. iš atsakovo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus 322 eurus (tris šimtus dvidešimt du eurus) teismo išlaidų.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Kolegijos pirmininkė Irena VaržinskienėTeisėjos: Nijolė ČekanauskienėDalytė Zlatkuvienė