Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. B. skundą atsakovui Informatikos ir ryšių departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamojoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2025 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. 9R-1642, kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti teisėto darbo su vaikais kodą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja 2025 m. rugpjūčio 12 d. per Informatikos ir ryšių departamento elektroninių paslaugų portalą kreipėsi į Departamentą dėl QR kodo išdavimo. Sprendžiant dėl QR kodo išdavimo, buvo vertinami Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre tvarkomi duomenys apie pareiškėją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) 30 straipsnio 1 dalyje nustatytais apribojimais.

Departamentas, remdamasis Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenimis, nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. apkaltinamuoju nuosprendžiu, pakeistu Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. nuosprendžiu, pareiškėja buvo pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja buvo nuteista už nusikalstamą veiką, patenkančią į VTAPĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų sąrašą, dėl kurių taikomi darbo su vaikais apribojimai neatsižvelgiant į teistumo išnykimą ar panaikinimą, Departamentas 2025 m. rugpjūčio 12 d. priėmė sprendimą atsisakyti pareiškėjai suformuoti QR kodą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartimi pareiškėjai buvo panaikintas teistumas už minėtą nusikalstamą veiką. Duomenys apie šios nutarties įsiteisėjimą Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre buvo gauti 2025 m. rugpjūčio 20 d. Tą pačią dieną pareiškėja kreipėsi į Departamentą, informuodama apie panaikintą teistumą ir prašydama pakartotinai įvertinti jos situaciją.

Departamentas, atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymą ir Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registre gautus duomenis apie įsiteisėjusią Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugpjūčio 12 d. nutartį dėl teistumo panaikinimo, pakartotinai įvertino pareiškėjos duomenis ir 2025 m. rugpjūčio 21 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. 9R-1642. Sprendime nurodė, kad QR kodas pareiškėjai neišduodamas, kadangi ji buvo pripažinta kalta pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, o ši nusikalstama veika patenka į VTAPĮ 30 straipsnio 1 dalyje nurodytų nusikaltimų sąrašą, dėl kurių darbo su vaikais apribojimai taikomi nepriklausomai nuo to, ar teistumas yra išnykęs ar panaikintas.

Vaiko teisių ir laisvių įgyvendinimui, gynimui ir apsaugai užtikrinti yra skirtos, be kita ko, VTAPĮ nuostatos. VTAPĮ 30 straipsnio (redakcija, galiojanti nuo 2025 m. birželio 17 d.) 1 dalyje nustatyti apribojimai asmenims, siekiantiems dirbti, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką ar stažuotis socialines, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose. Remiantis to paties straipsnio 6 dalimi, tokie asmenys, atlikdami praktiką, stažuotę, teikdami paslaugas ar užsiimdami savanoriška veikla, privalo turėti Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro duomenų pagrindu suformuotą galiojantį teisėto darbo su vaikais kodą. Pažymėtina, kad tokia tvarka, kuria reikalaujama, kad asmenys, siekiantys dirbti, užsiimti savanoriška veikla, atlikti praktiką ar stažuotis socialines, kultūros, švietimo, sporto ir sveikatos priežiūros paslaugas vaikams teikiančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose, turėtų teisėto darbo su vaikais kodą, nustatyta įsigaliojus Lietuvos Respublikos Seimo 2024 m. liepos 11 d. priimtam Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo Nr. I-1234 2, 19, 30, 36, 36³, 36⁴, 45 ir 50 straipsnių pakeitimo ir VTAPĮ papildymo 36⁶ straipsniu įstatymui. Pagal VTAPĮ 30 straipsnio 6 dalį, teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo ir naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

Taigi, sistemiškai aiškinant minėtą teisinį reglamentavimą, matyti, kad teisėto darbo su vaikais kodo institutas yra įstatymų leidėjo suformuota prevencinė priemonė, skirta užtikrinti prioritetinę vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Šio reguliavimo esmė – nustatyti aiškius, objektyvius ir vienodus kriterijus, kurių pagrindu, remiantis oficialiais valstybės registrais, sprendžiama dėl asmens galimybės užsiimti veikla, susijusia su tiesioginiais ir reguliariais kontaktais su vaikais. QR kodo išdavimas ar neišdavimas yra formalizuotas administracinis procesas, kuriame viešojo administravimo subjektas neturi diskrecijos individualiai vertinti asmens elgesio, socialinės situacijos ar galimos rizikos, o privalo veikti griežtai pagal teisės aktuose nustatytas sąlygas ir apribojimus. Tokiu būdu teisėto darbo su vaikais kodo išdavimo tvarka užtikrina teisinį apibrėžtumą, vienodą teisės taikymą bei sudaro mechanizmą, leidžiantį efektyviai įgyvendinti vaikų apsaugos tikslą, netaikant išimčių, kurios galėtų susilpninti šio reguliavimo prevencinį pobūdį.

Nagrinėjamu atveju, byloje esminę reikšmę turi tai, kad teisės normomis yra įtvirtintas imperatyvus, nedviprasmiškas ir išimčių nenumatantis draudimas asmenims, nuteistiems už tam tikro pobūdžio nusikalstamas veikas, dirbti ar kitaip vykdyti veiklą, susijusią su tiesioginiais ir reguliariais kontaktais su vaikais. Toks teisinis reguliavimas nepalieka erdvės nei viešojo administravimo subjekto diskrecijai, nei individualiam asmens situacijos vertinimui, kadangi pats įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į ginamų vertybių, t. y. vaikų teisių, saugumo ir gerovės, ypatingą svarbą, sąmoningai pasirinko absoliutaus pobūdžio ribojimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad draudimas taikomas ne atsižvelgiant į asmens dabartinį elgesį, resocializacijos laipsnį ar subjektyvų pavojingumo vertinimą, tačiau remiantis objektyviu kriterijumi, t. y. faktu, jog asmuo buvo pripažintas kaltu dėl teisės aktuose aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos. Minėtas teisinis reguliavimas atspindi prevencinį požiūrį, kai siekiama užkirsti kelią net ir potencialiai galimai rizikai vaikų saugumui, o ne reaguoti tik į jau kilusias neigiamas pasekmes. Dėl šios priežasties teisinė reikšmė neteikiama aplinkybei, jog teistumas yra išnykęs ar panaikintas, nes pats nusikalstamos veikos padarymo faktas laikomas pakankamu pagrindu taikyti ribojimą darbo su vaikais srityje. Priešingas aiškinimas paneigtų įstatymų leidėjo valią ir iš esmės paneigtų nustatytų apribojimų prasmę, sudarydamas prielaidas taikyti skirtingus standartus analogiškose situacijose. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad Departamento sprendimas atsisakyti išduoti pareiškėjai teisėto darbo su vaikais kodą kilo tiesiogiai iš galiojančio teisinio reguliavimo ir buvo priimtas laikantis nustatytų procedūrų bei kompetencijos ribų. Todėl pareiškėjos argumentai, grindžiami teistumo panaikinimo faktu ar prašymu individualiai įvertinti jos situaciją, negali būti pripažinti teisiškai reikšmingais, nes tokio pobūdžio vertinimo galimybė teisės normose nėra numatyta.

Pažymėtina, kad darbo su vaikais ribojimų turinį, apimtį bei jų taikymo sąlygas nustato ne viešojo administravimo subjektas, o pats įstatymų leidėjas, kuris, siekdamas vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugos, pasirinko griežtą ir vienodai taikytiną teisinio reguliavimo modelį. Šiame kontekste Departamentas veikia kaip teisės normų įgyvendinimo subjektas, kuriam pavesta techninė ir administracinė funkcija – remiantis oficialiais valstybės registrais patikrinti, ar asmuo atitinka įstatyme nustatytus kriterijus teisėto darbo su vaikais kodui gauti. Todėl atsakovas neturi įgaliojimų savarankiškai formuoti ribojimų turinio, juos siaurinti, koreguoti ar taikyti išimtis atskirais atvejais, net ir tais atvejais, kai asmens individualios aplinkybės galėtų būti vertinamos kaip palankios. Nors pareiškėja iš esmės siekia, kad jos situacija būtų vertinama individualiai, atsižvelgiant į teistumo panaikinimo faktą bei galimą dabartinę jos socialinę padėtį, tačiau toks individualus vertinimas šio teisinio reguliavimo kontekste yra ribotas pačios įstatymo normos apimtimi. Įstatymų leidėjas sąmoningai nustatė objektyviais kriterijais grindžiamą mechanizmą, kuriame individualių aplinkybių analizė apsiriboja tik faktinių duomenų patikrinimu, t. y. ar asmuo buvo pripažintas kaltu dėl teisės aktuose nurodytos nusikalstamos veikos. Toks modelis eliminuoja subjektyvaus vertinimo riziką ir užtikrina vienodą teisės taikymą visiems asmenims, esantiems analogiškoje teisinėje situacijoje. Teismo vertinimu, pareiškėjos prašymas iš esmės nukreiptas ne į atsakovo veiksmų teisėtumo vertinimą, o į galiojančio teisinio reguliavimo peržiūrą ar jo taikymo sušvelninimą individualiu atveju, tačiau tokia kompetencija nepriklauso nei Departamentui, nei teismui nagrinėjant šią administracinę bylą. Akivaizdu, jog esant galiojančioms ir imperatyvaus pobūdžio teisės normoms, atsakovas veikė laikydamasis jam nustatytų pareigų ir kompetencijos ribų, todėl skundžiamas sprendimas negali būti pripažintas neteisėtu ar nepagrįstu vien dėl to, kad pareiškėjos individualūs lūkesčiai neatitinka įstatymų leidėjo nustatyto reguliavimo modelio.

Administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad viešojo administravimo subjektai yra saistomi, be kita ko, gero administravimo principo reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015, 2022 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-751-552/2022). Iš gero administravimo principo kildinamų imperatyvų, be kita ko, išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-37-756/2022). Viešojo administravimo subjektų veiklai, be kita ko, dėl viešosios teisės ypatumų, būdingas formalizmo principas – jų veikla turi atitikti nustatytas procedūras. Tokių procedūrų nustatymas yra susijęs ir su teisėtumo principo įgyvendinimu, nes viešojo administravimo institucijos turi veikti taip, kaip nustatyta jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-1179/2012, 2019 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-367-552/2019). Geras viešasis administravimas yra grindžiamas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 3 straipsnyje numatytais principais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-492-1978/2012).

VAĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintas išsamumo principas, kuris reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Remiantis VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktais, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės bei administracinio sprendimo motyvai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, kad būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-502-2124/2013, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1440/2014). Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-658/2013). Kaip ne kartą akcentuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012).

Vertinant skundžiamo sprendimo pagrįstumą ir jo atitiktį viešojo administravimo subjektams keliamiems motyvavimo reikalavimams, pažymėtina, kad atsakovas sprendime aiškiai ir nuosekliai nurodė tiek faktines aplinkybes, tiek teisinius argumentus, lėmusius priimto sprendimo turinį. Sprendime identifikuoti konkretūs oficialiuose valstybės registruose esantys duomenys apie pareiškėjos nuteisimą už nusikalstamą veiką, kuri pagal galiojantį teisinį reguliavimą yra siejama su darbo su vaikais apribojimais, taip pat aiškiai atskleista, kokią teisinę reikšmę šie duomenys turi sprendžiant dėl QR kodo išdavimo galimybės. Be to, skundžiamame sprendime neapsiribota abstrakčiomis nuorodomis ar bendro pobūdžio išvadomis – jame konkretizuota, kokios faktinės aplinkybės laikytos nustatytomis, kokios teisės normos taikytos ir kokiu būdu jos nulėmė galutinę administracinę išvadą. Tokia sprendimo struktūra leidžia pareiškėjai aiškiai suprasti, dėl kokių priežasčių jos prašymas nebuvo tenkintas, kokie duomenys buvo vertinami ir kodėl, esant nustatytoms aplinkybėms, kitoks sprendimas nebuvo galimas. Tai atitinka esminį motyvavimo reikalavimų tikslą, t. y. užtikrinti sprendimo skaidrumą, jo logikos atsekamumą ir asmens teisę žinoti, kodėl konkrečioje situacijoje buvo pasirinktas vienas ar kitas administracinis sprendimas. Pažymėtina ir tai, kad viešojo administravimo subjektui nėra keliama pareiga motyvuoti sprendimo argumentus, kurie nėra teisiškai reikšmingi pagal taikomą reguliavimą, ar detaliai pasisakyti dėl kiekvieno asmens pateikto subjektyvaus vertinimo ar lūkesčio, jeigu sprendimo turinys yra nulemtas imperatyvių teisės normų. Todėl aplinkybė, jog sprendime nebuvo vertinamos pareiškėjos individualios socialinės ar asmeninės aplinkybės, savaime nereiškia motyvavimo trūkumų, kai tokio vertinimo teisės aktai nenumato ir jis negali turėti įtakos sprendimo rezultatui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas atitinka viešojo administravimo sprendimų motyvavimo standartus, suformuotus administracinių teismų praktikoje, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir aiškiomis teisės normomis, o pareiškėjos argumentai šiuo aspektu nesudaro pagrindo konstatuoti sprendimo neteisėtumo ar nepagrįstumo.

Teismas pažymi, jog nors nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjai teistumas buvo panaikintas, tačiau ši aplinkybė savaime nepaneigia paties nuteisimo fakto teisinės reikšmės tais atvejais, kai įstatymų leidėjas aiškiai sieja tam tikrus teisinius padarinius ne su galiojančiu teistumu, o su pačiu asmens pripažinimo kaltu dėl konkrečios nusikalstamos veikos faktu. Konstitucinėje jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad teistumo panaikinimo institutas yra skirtas asmens baudžiamajai teisinei padėčiai pakeisti ir pašalinti tam tikras neigiamas pasekmes, tiesiogiai susijusias su teistumo buvimu, tačiau jis nepaneigia istoriškai įvykusio nuteisimo fakto ir nesukuria teisinės fikcijos, jog nusikalstama veika nebuvo padaryta. Konstitucinio Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad įstatymų leidėjas, siekdamas konstituciškai reikšmingų tikslų, gali nustatyti specialius reikalavimus ar ribojimus tam tikroms veikloms, jeigu jie yra grindžiami objektyviais kriterijais, proporcingi siekiamam tikslui ir nukreipti į viešojo intereso apsaugą (Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas). Tokie ribojimai gali būti siejami ne tik su galiojančiu teistumu, bet ir su pačiu nuteisimo už tam tikro pobūdžio nusikalstamas veikas faktu, ypač tais atvejais, kai veikla susijusi su pažeidžiamų visuomenės grupių – šiuo atveju vaikų – saugumu ir interesų apsauga. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjos nuteisimas buvo susijęs su nusikalstama veika, kuri pagal savo pobūdį ir galimas pasekmes įstatymų leidėjo buvo pripažinta nesuderinama su veikla, apimančia tiesioginius ir reguliarius kontaktus su vaikais. Todėl aplinkybė, jog vėliau teistumas buvo panaikintas, nepanaikina įstatyme nustatytos teisinės pasekmės, grindžiamos būtent nuteisimo faktu. Toks reguliavimas nėra sankcinio pobūdžio ar prilygintinas papildomai bausmei, tačiau laikytinas prevencine priemone, kuria siekiama sumažinti galimą riziką ir užtikrinti prioritetinę vaikų teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Taigi, pareiškėjos argumentai, grindžiami vien teistumo panaikinimo faktu, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad skundžiamas sprendimas prieštarauja konstituciniams principams ar paneigia teistumo panaikinimo instituto esmę. Priešingai, nagrinėjamu atveju buvo taikytas aiškus ir įstatyme numatytas reguliavimas, kuriuo teisėtai atsižvelgiama į nuteisimo faktą siekiant apsaugoti viršesnį viešąjį interesą – vaikų saugumą.

VAĮ 10 straipsnyje nurodyta, kad individualus administracinis sprendimas turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir teisės aktų normomis, t. y. jis turi būti motyvuotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad VAĮ 8 straipsnio (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-450/2010). Taigi, VAĮ 8 straipsnyje (šiuo metu galiojančios redakcijos 10 straipsnis) yra įtvirtintos bendro pobūdžio taisyklės, kurios keliamos, visų pirma, individualaus administracinio akto turiniui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-1116/2010). Taigi tam, kad individualus teisės aktas būtų teisėtas, jis turi apimti trumpą faktinių aplinkybių tyrimą, taikytinos teisės normos paiešką, teisinį nustatytų faktų vertinimą (kvalifikavimą).

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas pažeidžia VAĮ nuostatas. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į aukščiau nurodytus argumentus, atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė skundžiamą sprendimą, vadovavosi aktualiomis galiojančiomis jo priėmimo dieną teisės aktų nuostatomis, jame yra nurodytos visos faktinės aplinkybės, teisinis priėmimo pagrindas, sprendimo motyvai yra aiškūs, jų išdėstymas adekvatus ir pakankamas. Apibendrinant tai, kad išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Departamentas detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, todėl skundžiamas sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, o jį naikinti remiantis nei pareiškėjos nurodytais, nei kitais argumentais nėra pagrindo.

Nepatenkinus pagrindinio pareiškėjos skundo reikalavimo, nėra pagrindo patenkinti ir išvestinį reikalavimą, t. y. įpareigoti atsakovą išduoti pareiškėjai teisėto darbo su vaikais kodą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86– 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos S. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.