Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja), Laimutės Sankauskaitės ir Birutės Valiulienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės R. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-440-902/2020 pagal ieškovo S. A. ieškinį atsakovei R. P., trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl teisės pateikti tvirtinti žemės sklypo planą Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos be bendrasavininkio sutikimo pripažinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos dalykas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pripažinta teisė ieškovui pateikti Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos ŽŪM tvirtinti matininko parengtą patikslintą žemės sklypo planą be atsakovės sutikimo.

15. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas kreipėsi į teismą reikalaudamas teisės pripažinimo pateikti Nacionalinei žemės tarnybai tvirtinti parengtą patikslintą 1337 kv. m. ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą be atsakovės R. P. sutikimo. Nurodė, kad minėtas sklypas bendrosios dalinės nuosavybės teise šiuo metu priklauso valstybei ir atsakovei, ieškovui teismo sprendimu yra konstatuota teisė išsipirkti valstybei priklausančią 580 kv. m. žemės sklypo dalį. Ieškovas teigė, kad norėdamas išsipirkti valstybei priklausančią žemės sklypo dalį jis turi pateikti Nacionalinei žemės tarnybai žemės sklypo planą, pasirašytą ir atsakovės, kaip žemės sklypo bendraturtės, tačiau atsakovė pasirašyti nesutinka.

16. Atsakovė savo nesutikimą su ieškiniu ir atsisakymą pasirašyti ieškovo pateiktame žemės sklypo plane motyvavo tuo, kad ieškovas nėra nei žemės sklypo bendraturtis, nei naudotojas, o naujais kadastriniais matavimais siekia padalinti žemės sklypą į du sklypus.

17. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį patenkino visiškai. Savo sprendimą teismas argumentavo iš esmės tuo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, kaip patikslinto žemės sklypo plano pasirašymas pažeis atsakovės teises ir teisėtus interesus, sprendė, jog planas derinimui nesant sklypo savininko parašo gali būti pateiktas tik tuomet, kai žemė yra paimama visuomenės poreikiams, o visais kitais atvejais sklypo savininkų parašai yra būtini. Be to, teismas nesutiko su atsakove, kad šiuo metu jai nebūnant su ieškovu sklypo bendrasavininkais, ji neturi su juo bendradarbiauti ir padėti jam įgyvendinti savo teisės įsigyjant žemės sklypo dalį ir tokiu būdu tampant sklypo bendraturčiu.

18. Apeliantė su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas byloje iš esmės išsprendė klausimą dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo, nors ieškovas ir atsakovė nėra bendraturčiai. Be kita ko, atsakovė nesutinka ir su tuo, kad jos nepasirašymas ant ieškovo parengto patikslinto žemės sklypo plano kaip nors pažeidžia ieškovo teises, nes toks atsakovės parašas nėra būtinas.

19. Byloje nustatyta, kad pagal nekilnojamojo turto registro duomenis, 0,1337 ha ginčo žemės sklypas bendrosios nuosavybės teise priklauso atsakovei R. P. (549/1337 dalis) ir Lietuvos Respublikai (788/1337 dalis), kurią patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba. Atsakovei priklausanti ginčo sklypo dalis priklauso 2005 m. kovo 21 d. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Panevėžio apygardos teismas 2016 m. sausio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-13-278/2016 konstatuota, jog teisė išsipirkti dalį ginčo žemės sklypo ir sudaryti žemės pirkimo-pardavimo sutartį priklauso ieškovui šioje byloje S. A.. Minėtu teismo sprendimu nustatytas prejudicinis faktas – ieškovo teisė įsigyti iš valstybės kitą dalį ginčo žemės sklypo, šios aplinkybės neginčijo ir atsakovė (CPK 182 str. 1 d. 2 p.).

20. Nagrinėjama ginčui aktualus taikytinas teisės aktas – Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklės (toliau – Taisyklės), kuriose reglamentuota kaip nuomojami ir parduodami ne žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypai. Šių taisyklių 12 punkte numatyta, kad asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, pagal žemės sklypų buvimo vietą Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniam padaliniui pateikia: naudojamo žemės sklypo plano, kuriame būtų pažymėti esami statiniai ir įrenginiai (jeigu jų yra ir kai prašymo parduoti žemės sklypą pateikimo metu prašomas parduoti žemės sklypas yra suformuotas), įstatymų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją, o kai žemės sklype yra keli savarankiškai funkcionuojantys statiniai ar įrenginiai, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti atskirais objektais (pagrindiniais daiktais), pateikiamame naudojamo žemės sklypo plane turi būti išskirtos kiekvienam tokiam statiniui ar įrenginiui eksploatuoti reikalingos dalys ir nustatytas šių dalių plotas pagal Taisyklių 8 punktą.

21. Minėta teisės norma patvirtina, kad ieškovas, net ir nebūdamas žemės sklypo bendrasavininku, turi teisę, o norėdamas įsigyti valstybinės žemės sklypą – privalo, atlikti žemės sklypo kadastrinius matavimus, privalo pateikti Taisyklių 8 punkte numatytus reikalavimus atitinkantį žemės sklypo planą, priešingai nei teigia apeliantė. Ši ieškovo teisė – rengti žemės sklypo kadastrinių matavimų bylą ir žemės sklypo planą, atsakovei buvo išaiškinta ir Nacionalinės žemės tarnybos atsakovei teiktais 2017 m. balandžio 28 d., 2017 m. birželio 6 d., 2019 m. gruodžio 3 d. raštais.

22. Nors apeliantė taip pat teigia, kad jos parašas ant ieškovo patikslinto žemės sklypo plano nėra būtinas, tačiau teisės aktų nuostatos tvirtina priešingai. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylų tikrinimo tvarką reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (toliau – ir Nuostatai). Nuostatų 67 punkte imperatyviai įtvirtinta, jog žemėtvarkos skyriaus vedėjas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus darbuotojas turi teisę suderinti žemės sklypų planus, kuriuose nėra šių žemės sklypų savininkų parašų tuo atveju, kai visi šie žemės sklypai ar jų dalis bus paimami visuomenės poreikiams.

23. Ginčui taip pat aktualios Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintos Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklės (toliau – ir Kadastro tikslinimo taisyklės), kurios reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų, kadastro duomenų surinkimo, tikslinimo bei apdorojimo tvarką (1 punktas). Kadastro tikslinimo taisyklių, reglamentuojančių Žemės sklypo plano formos užpildymą, 38.4.5 punkte įtvirtinta, jog 5 priedo 5 lentelėje ketvirtoje eilutėje pasirašydamas žemės sklypo savininkas (esamasis arba būsimasis) arba jo įgaliotas asmuo, arba juridinis asmuo ar kitos užsienio organizacijos atstovas patvirtina, kad sutinka su pagal žemės sklypo ribų paženklinimą–parodymą parengtame žemės sklypo plane išbraižytomis žemės sklypo ribomis ir apskaičiuotu žemės sklypo plotu.

24. Atsižvelgus į šias nuostatas akivaizdu, kad tiek pirmosios instancijos teisme, tiek pateikusi apeliacinį skundą, atsakovė yra neteisi teigdama, kad ieškovas neturi teisės tikslinti žemės sklypo plano, kad jos parašas ant patikslinto žemės sklypo plano nėra reikalingas tam, kad ieškovas galėtų įgyvendinti savo teisę kreipdamasis į Nacionalinę žemės tarnybą dėl ginčo žemės sklypo dalies išpirkimo. Apeliantei, esant ginčo žemės sklypo bendrasavininke, žemės sklypo plano suderinimas su ja imperatyviai numatytas teisės aktuose. Šių išvadų pagrįstai priėjo ir pirmosios instancijos teismas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pripažinęs ieškovui teisę pateikti Nacionalinei žemės tarnybai tvirtinti parengtą patikslintą 1337 kv. m. ploto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), be atsakovės R. P. sutikimo, nesiaiškino esminių bylos aplinkybių ir nenustatė tikrojo tarp šalių kilusio ginčo pobūdžio, tikrųjų ieškovo ketinimų ir jų pasekmių.

25. CPK 5 straipsnio 1 dalis numato, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o teismas privalo nustatyti ginčo esmę, atsižvelgęs į keliamo ginčo pobūdį įvertinus jo visumą. Ar asmuo ieškinyje nurodytą pažeistų teisių gynimo būdą pasirinko tinkamai, turi nuspręsti teismas, o identifikavęs materialinio teisinio pobūdžio trūkumus, turi pasiūlyti šaliai tikslinti savo reikalavimus.

26. Žemės sklypas pagal prigimtį yra nekilnojamasis daiktas, galintis būti nuosavybės teisės objektu. Jis gali priklausyti tiek vienam savininkui, tiek keliems bendraturčiams. Šioje byloje šalių ginčas yra kilęs būtent dėl žemės sklypo, kurio viena dalis nuosavybės teise priklauso atsakovei, o kita – valstybei, atstovaujamai valstybinės žemės patikėtinio – Nacionalinės žemės tarnybos (Žemės įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis). Panevėžio apygardos teismui 2016 m. sausio 26 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2A-13-278/2016 pripažinus negaliojančia nuo sudarymo momento 2005 m. kovo 21 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties Nr. P27/05-0036 dalį dėl 0,0788 ha žemės sklypo pardavimo bei šią žemės sklypo dalį grąžinus valstybei taikant restituciją, nekilnojamojo turto registre įregistruotas 0,1337 ha žemės sklypas, kuris bendrosios nuosavybės teise priklauso atsakovei R. P. (549/1337 dalis) ir Lietuvos Respublikai (788/1337 dalis). Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2A-13-278/2016 taip pat konstatuota, kad naikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2004-05-10 įsakymo Nr. A-388 „Dėl supaprastinta tvarka parengtų detaliųjų planų patvirtinimo ir adresų suteikimo“ dalį, kuria patvirtintas (duomenys neskelbtini) sklypo detalusis planas nėra pagrindo, nes žemės sklypas suformuotas teisingai, nepažeidžia nei vienos iš šalies teisių, suformuotas, kaip vienas žemės sklypas. Taigi nagrinėjamu atveju ginčo 1337 kv. m. ploto sklypas, nuosavybės teise priklausantis atsakovei ir valstybei, yra suformuotas kaip vienas sklypas, žemės sklypo ribos pagal bendrasavininkų naudojamą plotą žemės sklypo plane nėra nurodytos, t. y. šiuo metu, pagal bylos duomenis, nustatytos tik idealiosios bendraturčių (atsakovės ir valstybės) dalys, tačiau nėra nustatytos realiosios atsakovei ir valstybei tenkančios žemės sklypo dalys.

27. Ieškovas nagrinėjamu atveju siekia valstybinės žemės – valstybei priklausančios ginčo žemės sklypo dalies, išsipirkimo. Ši teisė jam konstatuota minėtu įsiteisėjusiu teismo sprendimu, ginčo dėl to byloje nėra, pagal Panevėžio apygardos teismo 2016 m. sausio 26 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2A-13-278/2016 ieškovui teisė išsipirkti valstybei priklausančia žemės sklypo dalį konstatuota kaip teisėtam valstybinės žemės sklypo naudotojui. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau minėta, pripažino teisę ieškovui pateikti Nacionalinei žemės tarnybai be atsakovės parašo (sutikimo) patikslintą žemės sklypo planą, kuriame nurodytos sklypo ribos, pagal kurias ieškovui ir atsakovei, po valstybei priklausančios dalies žemės sklypo pardavimo ieškovui, teks naudotinos žemės sklypo dalys. Nagrinėjamu atveju, iš atsakovės pozicijos matyti, kad ji nesutinka su tokiu žemės sklypo ribų nustatymu. Atsakovė nurodo, kad ieškovo pateiktame plane atsakovei priskirta didesnė žemės sklypo dalis negu ieškovė turi nuosavybės teise, nekilnojamojo turto registre Lietuvos Respublikai nuosavybės teise įregistruotas 788 kv. m. ploto žemės sklypas, o pateiktame plane tokios žemės sklypo dalies nėra, todėl ieškovo pateiktas planas neatitinka tikrovės, plane nėra nurodyti ir atstumai nuo atsakovės pastatų iki tariamos žemės sklypo ribos.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ieškovas galėtų nuosavybės teise įsigyti naudojamą valstybinės žemės sklypą (jo dalį), turi būti išspręstas savarankiškai funkcionuojančių statinių ir įrenginių eksploatavimui reikalingų žemės sklypo dalių nustatymo klausimas (Taisyklių 8 p.). Nors ieškovas reikalavimą suformulavo kaip prašymą pripažinti jam teisę pateikti Nacionalinei žemės tarnybai patikslintą žemės sklypo planą be atsakovės sutikimo, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal savo turinį šis reikalavimas turėtų būti kvalifikuojamas (ir atitinkamai nagrinėjamas) kaip prašymas nustatyti bylos šalims priklausantiems statiniams eksploatuoti reikalingas žemės sklypo dalis pagal pateiktą žemės sklypo planą. Taigi, nagrinėjamu atveju, tarp šalių iš esmės kilo ginčas dėl žemės sklypo ribų ir pagal jas naudotinų žemės sklypo dalių. Kadangi Nacionalinė žemės tarnyba nėra ginčus tarp bendraturčių (šiuo atveju būsimų) nagrinėjanti institucija ir turėtų teisę parduoti ieškovui dalį valstybei priklausančio žemės sklypo tik tuo atveju, jei ieškovas ir atsakovė būtų sutarę dėl naudotinų žemės sklypo dalių gera valia (atsakovė būtų pasirašiusi ieškovo pateiktame patikslintame žemės sklypo plane), kas šalims išaiškinta ir Nacionalinės žemės tarnybos 2017 m. birželio 6 d. rašte, todėl šiuo atveju tarp šalių kilus ginčui dėl žemės sklypo ribų ir ginčo šalims teksiančių realiųjų žemės sklypo dalių, toks ginčas turi būti sprendžiamas teisme.

29. Atsakovė šiuo atveju pirmosios instancijos teisme nepagrįstai teigė, kad ieškovas siekia padalinti sklypą į atskirus sklypus. Naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą, o nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia.

30. Teismų praktikoje yra pripažinta valstybinės žemės naudotojų teisė teisme spręsti ginčus dėl naudojimosi valstybinės žemės sklypu tvarkos nustatymo tam, kad būtų galima eksploatuoti statinius ir išsinuomoti ar išsipirkti žemės sklypo dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2008).

31. Bendrosios dalinės nuosavybės teise objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o jeigu dėl to nesutariama, tai kilęs ginčas išsprendžiamas teismo (CK 4.75 str. 1 d.). CK 4.81 str. nustatytas bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas – daikto naudojimosi tvarkos nustatymas. Ieškovo, kaip asmens, ketinančio pirkti valstybinės žemės sklypo dalį, ir kaip teisėto žemės sklypo naudotojo, teisės yra išvestinės iš žemės sklypo savininko – valstybės. Nors ieškovas ir atsakovė nėra bendraturčiai, pagal bylos duomenis ieškovas reikalavimą dėl žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo gali pareikšti kaip žemės sklypo naudotojas, ir asmuo, ketinantis įsigyti žemės sklypo dalį (dalį jos), ši teisė jam neginčijamai nustatyta įsiteisėjusiu sprendimu (žr. nutarties 19 punktą). Būtent toks ginčas iš esmės ir turi būti sprendžiamas šioje byloje, nes ieškovui leidus pateikti Nacionalinei žemės tarnybai patikslintą žemės sklypo planą, kuriame nustatomos konkrečios atsakovei ir ieškovui tenkančios sklypo dalys, iš esmės yra nustatoma žemės sklypo naudojimosi tvarka. Atsakovei nesutinkant su ieškovo pateikto patikslinto žemės sklypo ribomis, privalo būti sprendžiamas tokio ieškovo pateikto plano pagrįstumas. Kaip matyti iš teismui pateikto Nacionalinės žemės tarnybos 2020 m. kovo 10 d. paaiškinimo, ieškovo pateiktas žemės sklypo planas teisės aktų reikalavimus iš esmės atitinka. Atsižvelgus į tai, kad atsakovė yra įgijusi žemės sklypo dalį iš valstybės iš esmės tuo pačiu pagrindu, kuriuo kitą sklypo dalį (dalį jos) siekia įsigyti ir ieškovas, sprendžiant dėl žemės sklypo ribų ir naudotinų dalių turi būti vadovaujamasi Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatomis, kurios reglamentuoja parduodamo žemės sklypo dalių nustatymą (pvz. Taisyklių 8 p.), turi būti atsižvelgiama į realią ir esamą žemės sklypo naudojimosi tvarką.

32. Teismui nusprendus, kad planas atitinka tiek teisės aktų reikalavimus, tiek ginčo šalių teisėtus interesus dėl žemės sklypo ribų, tokį planą patvirtinus, būtų galima priimti sprendimą dėl ieškovo teisės pateikti planą Nacionalinei žemės tarnybai pripažinimo. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teisme nebuvo sprendžiamas ieškovo pateikto patikslinto žemės sklypo plano pagrįstumas ir atitikimas abiejų ginčo šalių interesams. Reikalavimo dėl patikslinto žemės sklypo patvirtinimo nereiškė ir ieškovas, todėl pirmiausia šioje civilinėje byloje privalo būti tikslinami ieškinio reikalavimai, tuo pačiu suteikiant atsakovei teisę pateikti savo žemės sklypo planą, jos manymu, atitinkantį jos teisėtus interesus, ir reikšti reikalavimus šioje byloje dėl kitokios žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo.

33. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino neatskleidęs bylos esmės – neišsiaiškinęs bylai reikšmingų ginčo aplinkybių, nevertinęs ieškovo pateikto patikslinto žemės sklypo plano atitikties teisės aktų reikalavimams bei ginčo šalių interesams, nepasiūlęs atsakovei teikti jos parengto patikslinto žemės sklypo plano, dėl ko galėjo būti priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas. Todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

34. Skundžiamą teismo sprendimą panaikinus ir byla grąžinus iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas, bylinėjimosi išlaidos bus paskirstomos bylą išnagrinėjus iš esmės ir priėmus galutinį sprendimą byloje (CPK 93 straipsnio 1, 5 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalis 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2020 m. rugsėjo 8 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.