Panevėžio apygardos teismo sprendimas

Valstybinės žemės pardavimas yra vienas iš žemės įsigijimo nuosavybėn būdų. Valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn Civilinio kodekso, kitų įstatymų ir LR Vyriausybės nustatyta tvarka, o parduodamų valstybinės žemės sklypų dydis nustatomas pagal teritorijų planavimo dokumentus (Žemės įstatymo 10 str., Žemės reformos įstatymo 8, 9 str.). Prie nuosavybės teise priklausančių pastatų naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimą tvarką reglamentuoja LR Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai“ (nuo 2004-11-18 nutarimo redakcija “Dėl Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos”). LR Žemės įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatos (įstatymo redakcija galiojanti nuo 2004-02-21) numato, jog valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu teisės aktų nustatyta tvarka jie suteikti individualiems gyvenamiesiems namams statyti miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse ir už šiuos žemės sklypus nustatyta tvarka įmokėtos įmokos pinigais ar valstybės vienkartinėmis išmokomis. LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 2.4 punktas nustatė, jog tais atvejais, kai namų valda įsigyjama iš asmens, kuris yra sumokėjęs už tos namų valdos žemės sklypą valstybės vienkartinėmis išmokomis ar pinigais, bet žemės pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, sumokėta suma gali būti įskaityta namų valdą įsigijusiam asmeniui, jeigu buvusios namų valdos savininkas duoda notariškai patvirtintą sutikimą įskaityti jam sumokėtą sumą. Jeigu buvęs namų valdos savininkas buvo sumokėjęs visą mokėjimo metu nustatytą žemės sklypo kainos sumą, kainos skirtumas dėl padidėjusios žemės vertės (įskaitant vertės priedą dėl inžinerinių statinių, jeigu už perkamą žemės sklypą buvo sumokėta iki 1993 m. rugpjūčio 31 d.) papildomai nemokamas. Aukščiau paminėti duomenys leidžia konstatuoti, jog D. M. dar 1992 m. pilnai sumokėjus už 0,0580 ha žemės sklypą ir įmoką perleidus S. A., 1994-12-13 sudarant pastatų pirkimo pardavimo sutartį, ieškovas įgijo teisę iš valstybės įsigyti žemės sklypą, (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis R. P. ir D. M. 1992-07-09 buvo pateikusios Panevėžio miesto vyr. architektui prašymus leisti statyti naujus namus. Esant išvadai, jog sklype galima leisti statyti du namus ir skirti du atskirus sklypus, Panevėžio miesto valdybos 1992-08-17 potvarkiu Nr. 408v „Dėl savavališkų statinių bei patalpų leidimo statyti ir sklypų skyrimo“ R. P. ir D. M. leista statyti naujus individualius gyvenamuosius namus turimuose žemės sklypuose – R. P. 549 kv.m, D. M. - 580 kv.m plote, o pasistačius naujus namus, statytojos įpareigotos nugriauti turimą avarinį gyvenamą namą (2 t., b. l. 52, 58-60). Nustatyta, kad R. P. 1993-01-06 buvo išduotas leidimas vykdyti individualią statybą, kuriame nurodoma, jog statyba turi būti baigta iki 1998-01-06 (2 t., b. l. 82). Byloje esantis UAB „Jara“ individualaus projekto kartotinis pritaikymas vietos sąlygoms, paruoštas pagal užsakovės D. M. užsakymą, patvirtina, jog užsakovei 1992 m. taip pat buvo paruoštas individualaus gyvenamojo namo projektas, tačiau duomenų, jog statybos leidimas D. M. buvo išduotas, byloje nėra, nes statybos nepradėtos (1 t., b. l. 103-115). Įvertintina aplinkybė, jog Panevėžio miesto valdybos 1992-08-17 potvarkiu Nr. 408 leidus D. M. vykdyti statybą 580 kv.m sklype, terminas pasistatyti naują gyvenamąjį namą bei nugriauti pastatus nebuvo nustatytas. Panevėžio miesto žemėtvarkos tarnybai parengus parduodamo žemės sklypo įkainojimo aktą, konstatuotina, jog valstybės įgaliota institucija pradėjo žemės sklypo pardavimo procedūrą, o D. M. įvykdė nurodymą sumokėti už perkamą žemės sklypą, todėl S. A. įsigijus D. M. priklausiusį nekilnojamąjį turtą, sklypo pardavimo procedūra turėjo būti tęsiama ir baigta valstybės institucijai parengiant pirkimo pardavimo sutartį, o įvertinus, jog keitėsi įstatymų reikalavimai dėl dokumentų pateikimo, pasiūlyti juos pateikti (1 t., b. l. 128-131). Nustatyta, jog įsigijęs dalį gyvenamojo namo ir kt. statinius, ieškovas 1995-2004 m. mokėjo žemės mokestį, kas rodo, jog teisės įsigyti žemės sklypą S. A. niekada neatsisakė (1 t., b. l. 22, 25, 2 t., b. l. 66-68). Pranešimai dėl mokesčių sumokėjimo jam buvo siunčiami gyvenamosios vietos adresu, tačiau byloje nėra duomenų, jog, esant D. M. pareiškimui įsigyti žemės sklypą, Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius būtų siuntęs D. M. ar S. A. pranešimus (to nepatvirtino ir apeliacinės instancijos teisme dalyvavęs Nacionalinės žemės tarnybos prie LR Žemės ūkio ministerijos atstovas) pateikti papildomus dokumentus (susitarimus su bendraturčiu ar kt.), jei jų trūko, sprendžiant žemės sklypo pardavimo klausimą. Kaip nurodyta aukščiau, parduoti ieškovui žemės sklypą buvo atsisakyta tuo pagrindu, jog jam nuosavybės teise priklausiusių pastatų dalis yra sunaikinta (nugriauta). Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio miesto žemėtvarkos skyrius 2002-01-15 raštu Nr. 01-52 informavo R. P., jog Panevėžio m. savivaldybės architektūros ir urbonistikos skyrius 2002-01-07 grąžino dokumentus dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) planų parengimo, nes nustatyta tvarka neįteisinti statiniai. Pagal byloje esančius VĮ Registro centro duomenis (duomenys neskelbtini), S. A. ir R. P. priklausiusių statinių – gyvenamojo namo, kitų inžinerinių statinių sunaikinimo faktas įregistruotas 2002-01-25 ir tuo pačiu metu, R. P. vardu, minėtu adresu sklype įregistruotas nebaigtas statyti gyvenamasis namas (1 t., b. l. 119-120). Iš bylos duomenų bei atsakovės R. P. paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme matyti, jog pastačius gyvenamąjį namą ir persikėlus į jį gyventi, S. A. neprieštaraujant, nes jis įsigytoje namo dalyje negyveno, senieji pastatai buvo nugriauti 1997-1998 m. laikotarpiu. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes daro išvadą, jog S. A. bendradarbiavo su bendraturte, leido nugriauti jam priklausančių statinių dalis, tačiau konstatuoti, jog šiais geranoriškais veiksmais jis prarado ar atsisakė savo turtinių teisių, nėra pagrindo. Išvada, jog nugriovus S. A. priklausančio gyvenamojo namo dalį, jis netenka teisės įsigyti žemės sklypo vertintina kritiškai, nes ir vykdant naujo namo statybą, senasis namas jam būtų trukdęs. Atmestini atsakovų teiginiai, jog sunaikinus (nugriovus) S. A. vardu registruotus statinius jis neteko teisės įsigyti asmeninėn nuosavybėn namų valdą be aukciono, nes kaip minėta, žemės sklypo pirkimo iš valstybės procedūros jau buvo pradėtos (1 t., b. l. 117, 2 t., b. l. 100). Pažymėtina, kad namų valdos žemės sklypai yra ne žemės ūkio paskirties, o kitos paskirties žemės sklypai. Pagal Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalį, ne žemės ūkio veiklai žemė miestuose ir kaimo vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. S. A. pareiškimo pateikimo metu galiojęs LR Vyriausybės 1999-03-09 nutarimo Nr. 260 2.1. punktas numatė, kad naudojamus valstybinės žemės sklypus, parduodamus ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai), pagal šią tvarką įsigyti nuosavybėn turi teisę namų valdos žemės sklypus naudojantys asmenys, neatsižvelgiant į jų nuolatinę gyvenamąją vietą. S. A. pareiškimo parduoti žemės sklypą pateikimo metu galiojusio minėto nutarimo 13 punktas numatė, jog asmenys, pageidaujantys ir turintys teisę pirkti naudojamus žemės sklypus, žemėtvarkos skyriui pagal žemės sklypų buvimo vietą pateikia: 1) prašymą pirkti žemės sklypą. Jeigu žemės sklypą pageidauja pirkti du ar keletas asmenų bendrosios (dalinės ar jungtinės) nuosavybės teise, jie pateikia prašymą, pasirašytą visų arba vieno iš jų, turinčio notariškai patvirtintą įgaliojimą atstovauti kitiems asmenims; 2) dokumentą, kurio pagrindu asmuo naudojasi žemės sklypu (jeigu žemės sklype nėra pastatų ir statinių). Esant minėtai nuostatai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog įgijęs pastatus ir sumokėtas įmokas už žemės sklypą bei mokėdamas žemės mokesčius ieškovas S. A., nors realiai ir nesinaudojo žemės sklypu, nes gyveno kitoje vietovėje, turėjo teisę išsipirkti 580 kv.m namų valdos žemės sklypą, nes kaip minėta įsigijęs avarinių pastatų dalį savo ketinimų neatsisakė. Žemėtvarkos tarnybos išvada, jog ieškovas, sunaikinus pastatus, neteko teisės išsipirkti žemės sklypą, nepagrįstai suteikė R. P. galimybę iš valstybės nusipirkti ženkliai didesnį žemės sklypą, kas prieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir pažeidžia ieškovo teises (CK 1.5 str.). Byloje nėra duomenų, jog apie ruošiamą sklypo detalųjį planą S. A. buvo informuotas žemėtvarkos tarnybos ar R. P., todėl priimto Panevėžio miesto savivaldybės administratoriaus 2004-05-10 įsakymo dėl supaprastinta tvarka parengto plano patvirtinimo negalėjo ir ginčyti (CPK 178 str.,1 t., b. l. 92-94, 2 t., b. l. 9-32).