- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-10-17
- Bylos Nr.
- 2A-712-227/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-05050-2012-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Sankauskaitė, Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- A. P.
- Ieškovas
- G. K., R. K. K.
- Trečiasis asmuo
- notarei M
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-712-227/2013
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. spalio 17 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Margaritos Dzelzienės
kolegijos teisėjų: Zinos Mickevičiūtės, Laimutės Sankauskaitės
viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-124-812/2013 pagal ieškovų G. K. ir R. K. K. ieškinį atsakovui A. P. dėl iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos ir skolos priteisimo ir pagal atsakovo A. P. priešieškinį ieškovams G. K. ir R. K. K., trečiajam asmeniui notarei M. L. K. dėl buto pripažinimo bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe ir jo padalinimo, testamento ir paveldėjimo teisės liudijimo pripažinimo negaliojančiais, daiktų grąžinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai G. K. ir R. K. K. ieškiniu prašė iškeldinti atsakovą A. P. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., priteisti iš atsakovo ieškovams kiekvienam po 2 391,95 Lt skolos už nesumokėtus komunalinius mokesčius už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2012-05-31 ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovai nurodė paaiškino, kad jie yra buto (duomenys neskelbtini), Panevėžio m. savininkai, butas ieškovams priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po ½ dalį pagal paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, išduotą po dukters M. P. mirties (duomenys neskelbtini). Iki M. P. mirties ji ir jos sutuoktinis A. P. gyveno bute. Po M. P. mirties atsakovo A. P. teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa pasibaigė pasibaigus santuokai, tačiau jis savavališkai liko gyventi bute, užrakino ir neleidžia ieškovams naudotis dviem gyvenamaisiais kambariais 18,90 kv.m. ploto ir 15,71 kv.m. ploto, taip pat virtuve, visomis bendro naudojimosi patalpomis, rūsio sandėliu. Ieškovė G. K. naudojasi 13,34 kv. m. ploto kambariu, ieškovas R.K. K. gyvena kitoje gyvenamojoje vietoje. Atsakovas nepaiso ieškovų reikalavimo išsikelti iš buto, naudojasi butu, tačiau nuo 2011 m. sausio mėnesio nemoka butui priklausančių komunalinių patarnavimų mokesčių už tiekiamą butui ir sunaudotą karštą ir šaltą vandenį, šildymą, elektrą, dujas, kabelinę televiziją, kitus komunalinius patarnavimus, šiuos mokesčius sumokėjo ieškovai.
Atsakovas A. P. priešieškiniu prašė butą (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., pripažinti bendra jungtine sutuoktinių M. P. ir A. P. nuosavybe, nes jis buvo iš esmės pagerintas atsakovo lėšomis ir darbu ir padalinti lygiomis dalimis po ½ dalį A. P. ir M. P.; 2010-11-05 M. P. sudarytą testamentą pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento; 2012-06-29 paveldėjimo teisės liudijimą, išduotą G. K. ir R. K. K. pripažinti negaliojančiu nuo jo išdavimo momento; įpareigoti G. K. grąžinti atsakovui penkis paveikslus ir 15 krištolinių indų, 3 000 Lt vertės. Atsakovas paaiškino, kad ieškovai palikimą priėmė tik 2012-06-29, tik nuo šio laiko ieškovai tapo buto savininkais, todėl jų rašyti raginimai išsikelti iš buto yra niekiniai. Teigia, kad ieškovei G. K. duodavo po 300 Lt kiekvieną mėnesį. Atsakovas su M. P. po santuokos sudarymo (duomenys neskelbtini) M. P. bute (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., apsigyveno nuo 2002-11-28. 2003-2004 metais jis savo darbu ir lėšomis atliko buto kapitalinį remontą. Remontui pinigus skolinosi iš draugo J. J. 3 000 Lt, 6 000 Lt skolinosi iš P. K., 1 800 Lt gavo už atliktą darbą iš A. U.. Be to, 2009-2010 metais savo darbu ir lėšomis suremontavo kambarį, buto plane pažymėtą indeksu 14-8. Abiejų remonto darbų vertė atsakovo vertinimu sudaro 40 000 - 50 000 Lt. Atsakovas dirbo ir gavo pastovias pakankamai geras pajamas, ėmė remonto atlikimui kreditus iš bankų, jo sutuoktinė piktnaudžiavo alkoholiu, sirgo, išlaidavo, nesirūpino šeima, todėl buto išlaikymo, jo remonto našta teko atsakovui. Santuokos metu sutuoktinės M. P. butas buvo iš esmės pagerintas atsakovo lėšomis ir darbu, todėl pripažintinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalintinas po ½ dalį. Kadangi M. P. galėjo testamentu palikti tik ½ dalį turto, testamentas ir paveldėjimo teisės liudijimas pripažintini negaliojančiais.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio miesto apylinkės teismas 2013 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, iškeldino atsakovą A. P. iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., unik. Nr. (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, priteisė iš atsakovo A. P. G. K. ir R. K. K. kiekvienam po 1 832,31 Lt skolos, 125,84 Lt žyminio mokesčio ir 1 320 Lt teisinės pagalbos teikimo išlaidų, priešieškinį atmetė, priteisė į valstybės biudžeto pajamas iš ieškovų G. K. ir R. K. K., po 5,88 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir po 4,80 Lt antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidų, iš atsakovo A. P. 43,12 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų ir 935 Lt žyminio mokesčio. Pirmosios instancijos teismas byloje esančiais įrodymais ir liudytojų paaiškinimais nustatė, kad atsakovas A. P. po sutuoktinės M. P. mirties naudojosi buto dviem kambariais ir bendro naudojimo patalpomis, tačiau nemokėjo buto išlaikymo mokesčių, šiuos mokesčius mokėdavo ieškovai. Teismas atsakovo teiginius, jog jis ieškovei mokėdavo po 300 Lt kas mėnesį atmetė kaip neįrodytus. Proporcingai atsakovo užimtų kambarių ir naudotų bendro naudojimo patalpų plotui iš atsakovo A. P. lygiomis dalimis ieškovams teismas priteisė 66,28 procento dydžio butui suteiktų paslaugų ir privalomų mokėjimų už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 21 d. iki 2012 m. gegužės 31 d., taip pat 50 proc. mokėjimų už kabelinę televiziją. Teismas pažymėjo, kad pranešimas su prašymu atsakovui išsikelti jam buvo įteiktas 2011-04-28, vėliau pakartotinai siųsti 2011-10-28, 2012-02-07, 2012-06-29 pranešimas išsiųstas per Panevėžio 9-ojo notaro biurą, tačiau atsakovas gera valia neišsikelia. Kadangi atsakovas butu naudojasi savavališkai, be teisėto pagrindo, konfliktuoja su buto savininkais, nemoka buto išlaikymo ir teikiamų paslaugų mokesčių, atsakovas buvo ne vieną kartą įspėtas dėl išsikėlimo iš buto, teismas nusprendė atsakovą A. P. iškeldinti iš savavališkai užimtos gyvenamosios patalpos nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad šalių ir liudytojų paaiškinimais nustatyta, jog M. P. (pavardė iki santuokos - K.) priklaususiame bute 2003-2004 m. buvo atliekamas remontas virtuvėje, vonios ir tualeto patalpose, o 2009 m. –2010 m. kambaryje, buto plane pažymėtame indeksu 14-8 ir koridoriuje – atnaujinta sienų danga jas perdažant, klijuojant tapetus, plyteles, lenteles, atnaujintos lubos, grindys, pakeista elektros instaliacija, pakeisti bute plastikiniais vandentiekio ir kanalizacijos vamzdžiai, įrengta dušo kabina, perkeltas dujų skaitiklis ir dujinė viryklė į kitą vietą. Remontų atlikimo metu A. P. turėjo pajamų, tačiau jos buvo nepastovios ir nedidelės, atsakovas dirbo su pertraukomis, pajamos buvo gautos santuokos metu, todėl laikytinos bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas turėjo asmeninių santaupų, kurias panaudojo buto remontui išleisdamas paaiškinimuose nurodytą 50 000 Lt sumą. Surinktais įrodymais nustatyta, kad buto remontas 2003-2004 m., 2009-2010 m. metais buvo atliekamas ieškovo R.K. K. lėšomis ir atsakovo A. P. darbu bei lėšomis. Teismas nurodė, kad kiekvienu individualiu atveju apie remonto darbų įtaką asmeninio sutuoktinio turto esminiam pagerinimui turi būti sprendžiama iš atliktų darbų apimties, jų išliekamosios vertės ir įtakos turto rinkos vertei ir ne bet kokiu metu, o santuokos pabaigoje. Atsakovo teiginiai, kad jo atlikto remonto bute vertė yra 40 000 - 50 000 Lt vertės, kad jis išleido buto remontui 50 000 Lt savo lėšų, buvo atmesti kaip nepagrįsti įrodymais. Nustatyta, kad 2005-2011 m. laikotarpiu – santuokos su M. P. metu bei po M. P. mirties atsakovas sudarė eilę vartojimo kredito sutarčių su finansines paslaugas teikiančiomis bendrovėmis, nemažai kreditorinių įsipareigojimų neįvykdyta, tačiau teismas atsakovo argumentus, kad vartojimo kreditus jis panaudojo būsto remontui atmetė kaip nepagrįstus, motyvuodamas tuo, kad kredito sutartyse nenurodytas jų paėmimo tikslas, kreditai buvo imami pastoviai, jų negalima susieti su remonto laiku. Pateiktos atsakovo foto nuotraukų kopijos neįrodo, kad atsakovo remonto darbai iš esmės pagerino butą, iš ieškovų pateiktos pažymos apie buto stovį, iš liudytojo A. K. parodymų teisme nustatyta, kad bute buvo atliktas paprastasis (einamasis) remontas, tualeto, vonios ir virtuvės patalpų apdaila susidėvėjusi ir morališkai pasenusi, koridoriaus apdaila – dalinė, gyvenamasis kambarys 14-5, rūbinė 14-6 neremontuoti, kambariai 14-7, 14-8 – užrakinti, buto langai nekeisti, išskyrus vieną kambario langą, balkonas neįstiklintas, bute esančios inžinierinės sistemos (vandentiekio, nuotekų šalinimo, šildymo, dujų, elektros ir nuotolinio ryšio) su minimaliais pakitimais yra projektiniame 1970 m. lygyje. Atsakovo atliktų darbų teismas nepripažino tokiais esminiais buto pagerinimais, kad būtų pagrindas pripažinti butą (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Remdamasis išvardintomis aplinkybėmis teismas A. P. reikalavimo dėl buto (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., pripažinimo bendra jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalinimo netenkino, taip pat atmetė reikalavimą pripažinti negaliojančiais 2010-11-05 M. P. testamentą, 2012-06-29 paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, išduotą G. K. ir R.K. K.. Nebuvo tenkintas ir atsakovo A. P. reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2010-11-05 M. P. testamentą kaip suklastotą. Teismas rėmėsi įsiteisėjusiame sprendime, kuriuo atsisakyta tenkinti A. P. ieškinį dėl testamento pripažinimo negaliojančiu M. P. sergant ir dėl to nesuprantant savo veiksmų esmės bei negalint jų valdyti, nustatytomis aplinkybėmis, nurodė, jog M. P. tapatybė ir valia buvo nustatyta ir patvirtinta notarės, butas paliktas tėvams, kuriame jie nuo 1970 m. gyveno. Atsakovo argumentai apie testamento suklastojimą nebuvo pagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, byloje nenustatyta testatorės valios išreiškimo trūkumų, testamento įforminimo tvarkos trūkumų, dėl kurių būtų iškreiptai užfiksuota testatorės valia, todėl reikalavimą teismas atmetė. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovų prašymą taikyti ieškinio senatį atsakovo priešieškiniui pareikšti, nurodė, jog apie palikimo atsiradimą atsakovui tapo žinoma žmonos mirties momentu, o apie palikimo priėmimą tapo žinoma 2011-04-28 priėmus notaro registruotu paštu siųstą ieškovų prašymą išsikelti. Teismas nepripažino, kad priešieškinio senaties terminas nutrūko atsakovui pareiškus ieškinį dėl testamento nuginčijimo. Atsakovas pasirinko savo teisių gynimo būdą ginčydamas testamentą dėl valios trūkumų, ieškinyje nekėlė reikalavimo dėl testamentu palikto turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, nors tokią teisę turėjo. Teismas, nenustatęs priežasčių terminui atnaujinti, priešieškinį atmetė ir tuo pagrindu, kad yra praleistas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas ginčyti palikimo priėmimo teisėtumą. 1987-01-17 Aktu Panevėžio miesto liaudies teismo vykdytoja padalino R. K. K. ir G. K. turtą ir G. K. greta kitų daiktų paskyrė tris krištolo apvalias saldainines, dvi vazas gėlėms, vazelę, dvi vazas obuoliams, viena kurių – pailgos formos, saldaininę-krepšelį, vazą su trimis indais gėrimui, G. K. dovanotus paveikslus „Berželiai“, „Parko takelis“, „Parko vaizdelis“, „Palangos vaizdelis“, „Užmirštas kampelis“, o R. K. greta kitų daiktų skyrė paveikslą „Jūra“, tris krištolo vazas, krištolinius indelius ledams. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovai dovanojo M. P. ir A. P. kokius nors paveikslus, krištolo indus, ar kad atsakovas juos buvo įsigijęs asmeninės nuosavybės teise. Teismas pažymėjo, jog R. K. K. buvo užleidęs dukrai M. P. vieną kambarį, kuriame liko visi ieškovų daiktai, paveikslai ir indai, todėl vien ta aplinkybė, kad ieškovės paveikslai kabojo buto kambaryje, kuriuo naudojosi jos duktė su sutuoktiniu neįrodo paveikslų bei krištolo indų dovanojimo fakto. Nurodytais motyvais atsakovo A. P. reikalavimas įpareigoti G. K. grąžinti atsakovui penkis paveikslus ir 15 krištolinių indų, 3000 Lt vertės, atmestas.
Šalies argumentai
Atsakovas A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą ir perduoti bylą Panevėžio miesto apylinkės teismui nagrinėti iš naujo, išsprendžiant reikalavimus dėl buto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe, M. P. rašysenos ekspertizės skyrimo, testamento originalo išreikalavimo, testamento pripažinimo negaliojančiu ir panaikinimo, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi V. Ž. parodymais ir pažyma, kadangi ši liudytoja pati pripažino, jog pažyma yra surašyta iš ieškovo žodžių, ieškovų paskaičiavimai dėl komunalinių mokesčių yra niekuo neparemti, už 2011 m. sausio ir vasario mėnesius atsakovas nurodė ieškovams davęs 1 000 Lt, o iki 2012 m. gegužės mėnesio sumokėjo dar 4 200 Lt. Ant dalies ieškovų pateiktų kvitų nėra parašo, antspaudo ir sumokėtos sumos, todėl tokie kvitai niekiniai. Apeliantas pažymėjo daug laiko praleidęs komandiruotėse, nesinaudojęs komunaliniais patarnavimais, todėl už juos turėtų mokėti mažiau. Teisme apklaustos liudytojos R. K., D. K. davė melagingus parodymus, o A. K. net nebuvo apklaustas, todėl teismas nepagrįstai nurodo besiremiantis A. K. parodymais. Ieškovai nepateikė įrodymų, kad atsakovas jų raginimus išsikelti tikrai gavo, be to, atsakovas ne savavališkai gyveno bute, o buvo buto bendrasavininkas. Apeliaciniame skunde pažymima, kad sprendime teismas neteisingai nurodė liudytojų vardus ir pavardes, atsakovo dirbtą periodą ŽŪB „Agrowill Smilgiai“, neteisingai interpretavo liudytojų G. J., P. K. parodymus. R. K. K. neįrodė, jog būtų pirkęs remontui statybines medžiagas, to nepatvirtino ir nei vienas apklaustas liudytojas. Už atsakovo atliktus kapitalinio remonto darbus samdomi asmenys būtų paėmę 50 000 Lt, tačiau teismas atsakovo darbų visai neįvertino, neiškvietė atsakovo prašomų apklausti liudytojų, galėjusių patvirtinti atsakovo teiginius. Pirmosios instancijos teismas netinkamai atliktą remontą vertino kaip paprastą, o ne kapitalinį. Ieškovų pateikta 2013-01-24 pažyma apie buto stovį yra melaginga, kadangi buto langai dažyti ir sandarūs, vonioje įrengta dušo kabina, seni vamzdynai pakeisti naujais plastmasiniais, o liudytoju apklaustas pažymą surašęs A. K. nežino, kas yra kapitalinis remontas. V. Ž. surašyta 2012-01-27 pažyma taip pat yra suklastota. Apeliantas nurodė, kad A. K. ir R. K. K. turėtų būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn už melagingus parodymus ir melagingų pažymų teikimą teismui ir prašė teismą tai padaryti ir perduoti medžiagą prokurorams ikiteisminiam tyrimui atlikti. Atsakovas nurodė, kad santuokos metu jis gavęs 180 000 Lt pajamų bei 50 000 Lt išleido buto remontui, tuo tarpu M. P. prisidėjusi tik apie 60 000 Lt, todėl atsakovo įnašas į bendrą turtą yra keturis kartus didesnis. Po A. P. atlikto kapitalinio remonto buto vertė pakilo nuo 26 650 rublių (133,25 Lt) iki 109 000 Lt. Apeliantas pažymėjo įtariantis, kad testamentas yra suklastotas, o parašas ir žodžiai „M. P.“ parašyti ne M. P., tačiau kito asmens. Testamentą tvirtinusi notarė M. L. K. negalėjo pasakyti, kokį asmens tapatybės dokumentą pateikė M. P., nesugebėjo apibūdinti atsakovo sutuoktinės išvaizdos. A. P. nurodė, kad M. P. blogai sutarė su tėvais, santykiai tarp jų buvo blogi, šias aplinkybes patvirtina M. P. laiškai A. P., todėl tai kelia abejones dėl jos testamento. Pirmosios instancijos teismas, nepaskirdamas rašysenos ekspertizės, pažeidė CPK 184 str., kadangi neištyrė visų įrodymų. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties klausimą, neatsižvelgė, jog atsakovas 2011-05-09 pareikštame ieškinyje dėl testamento negaliojimo negalėjo reikšti dar vieno reikalavimo pripažinti testamentą negaliojančiu kitu pagrindu, kadangi tai būtų dubliavę jo pirmąjį reikalavimą, be to, toje byloje teismui teikė prašymą paskirti rašysenos ekspertizę, tačiau jo prašymas nebuvo išspręstas. 1986-09-18 teismo sprendimas ir 1987-02-14 aktas neįrodo, kad ieškovės paimti paveikslai ir krištolo indai yra jos. Atsakovas pažymėjo, jog šie daiktai daugelį metų priklausė jam ir M. P., o ieškovei šių daiktų neprireikė, ieškovai neįrodė, kad teismo jiems priteisti daiktai iš tiesų priklauso būtent jiems. Be to, ieškovai atsakovui neatidavė M. P. turėtų auksinių papuošalų, grynųjų pinigų bei banko kortelės. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjusi teisėja nepriėmė atsakovo jai pareikšto nušalinimo, tęsė liudytojos D. K. apklausą, kai atsakovas reikalavo apklausą nutraukti, nepriėmė patikslinto priešieškinio prašymų, į sprendimą įtraukė fiktyvius liudytojus R. K. ir A. K., neapklausė atsakovo prašytų apklausti liudytojų, nemotyvuotai atmetė A. P. reikalavimus baudžiamojon atsakomybėn traukti liudytojus A. K., V. Ž., ieškovą R. K. K., skirti M. P. rašysenos ekspertizę, priteisti iš ieškovų atsakovui 50 000 Lt piniginę kompensaciją, įpareigoti ieškovus netrukdyti atsakovui pasiimti asmeninius daiktus ir baldus.
Atsiliepimas
Ieškovai G. K. ir R. K. K. atsiliepimu prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, atsakovo A. P. apeliacinį skundą atmesti, priteisti ieškovams iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas: po 200 Lt kiekvienam iš ieškovų. Ieškovai nurodė, kad A. P. jiems niekada nėra davęs pinigų už komunalines paslaugas ir be jokio raštelio ar kvito nebūtų pinigų perdavęs. Nors atsakovas teigia buvęs komandiruotėse ir todėl jam mokesčių suma mažintina, tačiau vėliau nurodo mokėjęs po 300 Lt kiekvieną mėnesį. Byloje yra pateikti visų ieškovų sumokėtų mokesčių kvitai ir dokumentai. Apeliantas nepagrįstai teigia niekada negavęs įspėjimų išsikelti, kadangi pats prie ieškinio (civ. b. Nr. 2-72-837/2012) kaip priedą yra pridėjęs 2011-04-27 prašymą išsikelti, taip pat yra notarų dokumentai dėl įspėjimų, raginimų persiuntimo atsakovui. Ieškovai pažymėjo, kad M. ir A. P. šeimos finansinė padėtis nebuvo gera, A. P. 50 proc. laisvėje būto laiko nedirbo, M. P. atlyginimas buvo nedidelis, tad kapitalinis remontas nebuvo daromas, o jo ir nereikėjo. Atsakovas neprašė teismo skirti bute atliktų darbų ir buto vertės ekspertizės. Atliktas paprastas remontas M. P. mirties momentu nebeturėjo išliekamosios vertės, kadangi butu po remonto buvo naudojamasi. Nei viena A. P. paimta paskola ar kreditas nebuvo panaudotas buto remontui. M. P. seniai rašyti laiškai nepaneigia teismo nustatytų aplinkybių. Teismui ieškovų pateiktos pažymos bei parodymai yra teisingi ir atitinka tikrovę. Atsakovas prašymo skirti rašysenos ekspertizę nepateikė laiku, nesuformulavo tokio prašymo priešieškinyje, todėl teismas pagrįstai jo netenkino. Ieškovai pažymėjo, jog atsakovo prašomi priteisti paveikslai ir indai nuo seno priklausė ieškovei, o atsakovas savo ir M. P. daiktus jau seniai iš buto išgabeno. Ieškovai prašė netenkinti apelianto prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Bylos duomenimis nustatyta, kad 1992 m. kovo 19 d. M. K. vardu buvo privatizuotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), Panevėžyje (T. 1, b. l. 21, 149). (duomenys neskelbtini) M. K. ir atsakovas A. P. sudarė santuoką (T. 1, b. l. 150). 2010-11-05 M. P. sudarė testamentą, kuris patvirtintas Panevėžio rajono 2-ojo notaro biure. Testamentu M. P. butą, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, paliko tėvams R. K. K. ir G. K. (T. 1, b. l. 155). M. P. mirė (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 154). Ieškovai R. K. K. ir G. K. 2011-03-01 Pareiškimu apie palikimo priėmimą priėmė M. P. palikimą (T. 1, b. l. 10), Panevėžio miesto 7-ojo notaro biuro notarė D. M. 2012-06-29 išdavė R. K. K. ir G. K. Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą (T. 1, b. l. 7-8), pagal kurį ieškovai paveldėjo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Panevėžyje.
Ieškovai R. K. K. ir G. K. ieškiniu prašė iškeldinti atsakovą A. P. iš jiems priklausančio buto, priteisti sumokėtų mokesčių už komunalinius patarnavimus dalį. prašė Atsakovas A. P. priešieškinyje reiškė reikalavimą M. P. testamentą pripažinti negaliojančiu, ieškovų paveldėtą butą (duomenys neskelbtini), Panevėžio m., pripažinti bendra jungtine sutuoktinių M. P. ir A. P. nuosavybe, nes jis buvo iš esmės pagerintas atsakovo lėšomis ir darbu, įpareigoti ieškovę grąžinti indus ir paveikslus. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytu teisiniu aplinkybių ir įrodymų vertinimu, išvadomis ir nurodytais motyvais, todėl jų nebekartoja, tačiau pasisako dėl apeliacinio skundo argumentų.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovas A. P. 2009-2010 metais atliko kapitalinį buto remontą, kuriam medžiagas supirko ir darbus atliko atsakovas, remonto vertė siekia apie 50 000 Lt, šia suma atsakovas iš esmės pagerino turtą, todėl tapo buto bendrasavininku. Iš bylos duomenų nustatyta, kad M. P. butą, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, įgijo dar iki santuokos sudarymo, todėl šis butas buvo jos asmeninė nuosavybė. CK 3.90 str. 1 d. numato, kad turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas), taigi atsakovas, siekdamas, jog butas, adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, būtų pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe, turėjo įrodyti iš esmės pagerinęs ginčo nekilnojamąjį turtą. Atsakovas nurodė, ieškovai ir pirmosios instancijos teismo posėdžių metu apklausti liudytojai patvirtino, kad ginčo bute 2003-2004 metais buvo atliekamas virtuvės, vonios ir tualeto kambario remontas, o 2009-2010 m. buvo perdažytas koridorius, atlikti remonto darbai virtuvėje. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas nepateikė patikimų įrodymų, turėjęs 50 000 Lt asmeninių lėšų, kurias būtų panaudojęs buto remontui. Atsakovas teigia, kad pinigus skolinosi iš pažįstamų, tačiau tik vienas iš liudytojų – P. K. paaiškino, kad skolino remontui pinigus, tačiau ir jis parodė, kad 6 000 Lt paskolino M. P. (T. 3, b. l. 68), ne A. P., kaip teigia atsakovas. Apeliantas nurodo, kad teismas sąmoningai neiškvietė liudytojų J. J., R. V., L. Z., tačiau iš byloje esančių teismo dokumentų matyti, kad šaukimai šiems liudytojams įteikti (T. 2, b. l. 196, 198, 200; T. 3, b. l. 23, 29, 33, 73, 75, 76) tačiau nei į vieną teismo posėdį liudytojai neatvyko, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, kad liudytojai neapklausti dėl teismo kaltės. Apeliantas kaip lėšų pasiskolinimo įrodymą pateikia kredito sutartis (T. 2, b. l. 34-45), tačiau iš šių sutarčių negalima daryti išvados, jog paimti kreditai panaudoti remonto ar statybos darbams, juolab, kad remontas darytas 2003-2004 m. ir 2009-2010 m. laikotarpiais, o didžioji dalis kreditų ir paskolų paimta 2005 m. birželio mėn. - 2008 m. spalio mėn., viena sutartis sudaryta 2009 m. kovo mėn. ir viena - 2010 m. gruodžio mėn. ir likę – po M. P. mirties. A. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodė, jog jo atliktų darbų vertė yra 50 000 Lt, tačiau apeliacinės instancijos teismas tokį argumentą pripažįsta esant nepagrįstą, kadangi atsakovo išvardinti atlikti darbai yra žymiai mažesnės vertės, be to, pirmosios instancijos teisme atsakovas teigė, kad remontui išleido 40 000 – 50 000 Lt savo lėšų, o apeliacinėje instancijoje atsakovas jau nurodo, kad 50 000 Lt kainavo jo darbas atliekant remontą.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atlikti remontai būtų pagerinę ginčo turto vertę santuokos pabaigoje. CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sąvoka „turto pagerinimas iš esmės“ yra vertinamasis kriterijus, kuris detaliau neapibūdinamas, tačiau pažymima, kad esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Statybos ir projektavimo specialistų parengtoje pažymoje apie buto, esančio (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, stovį pažymima, kad butas niekada nebuvo iš esmės pagerintas, jame nebuvo atliktas kapitalinis remontas ar rekonstrukcija, bute dalinai atliktas tik paprastas remontas (T. 2, b. l. 152). Apeliantas šią pažymą paruošusius asmenis kaltina klastojimais ir melagystėmis, tačiau šių teiginių niekaip nepagrindžia. A. P. teigia, kad iš byloje pateiktų nuotraukų (T. 3, b. l. 93-97) galima matyti, jog buto langai sandarūs ir dažyti, tačiau apeliacinės instancijos teismas dėl prastos nuotraukų kokybės tokios išvados negali daryti. Atsižvelgdamas į aplinkybes, kad langai nekeisti nuo namo statybos 1970 m., o langų rėmai yra mediniai, teismas mano, jog 2013-01-24 pažymoje padarytos išvados, kad šie langai nėra sandarūs, yra labiau tikėtinos, o lango nudažymas nėra darbas, reikalaujantis didelių laiko ar lėšų sąnaudų. Apeliantas teigia, kad 1992-03-19 ginčo butas buvo įsigytas už 26 650 rublių, o šiuo metu buto vertė dėl atsakovo atlikto kapitalinio remonto pakilusi iki 109 000 Lt. Toks apelianto argumentas visiškai nepagrįstas. Nuo 1992 m. nekilnojamojo turto kainos smarkiai pakilo, todėl buto kaina būtų padidėjusi nepriklausomai nuo to, ar atsakovas būtų atlikęs kapitalinį ar paprastąjį remontą, ar remonto nebūtų atlikęs. Pažymėtina, kad pagal LR Statybos įstatymo redakcijas, galiojusias 2003-2004 m. bei 2009-2010 m., norint vykdyti kapitalinį statinio remontą, reikėjo gauti statybos leidimą (Statybos straipsnio 23 str. 1 d.), o toks leidimas nereikalingas tik vykdant paprastąjį remontą. Atsakovas leidimo vykdyti kapitalinį remontą nepateikė, ir, nors teigia, kad pertvarkė inžinerines sistemas, tačiau pagal paties apelianto cituojamą statybos techninį reglamentą, kapitalinis remontas būtų tuomet, kai būtų pertvarkoma ar keičiama daugiau kaip pusė bendrosios inžinerinės sistemos, o ne prijungiant praustuvą ar skalbimo mašiną ir iki šių prietaisų nuo pagrindinio namo vamzdyno sienoje privedant plastikinius vamzdžius. Apeliantas taip pat teigia, kad dujų apskaitos skaitiklį ir dujinę plytelę perkėlė jo samdyti specialistai, tačiau tam pagrįsti nepateikė įrodymų.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad bute atliktas einamasis remontas, tačiau kadangi po remonto bute gyventa, juo naudotasi, M. P. mirties dieną šio remonto likučiai nebuvo verti tiek, jog būtų galima pripažinti A. P. iš esmės pagerinus M. P. priklausiusį nekilnojamąjį turtą. Reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad atsakovas ginčo bute pats gyveno, todėl atlikti remonto darbai jam taip pat buvo naudingi, jais ir jų rezultatu A. P. naudojosi daugiau nei dešimt metų. Nenustatęs atsakovo lėšomis ar darbu atliktų esminių pagerinimų, teismas pagrįstai atsisakė tenkinti A. P. priešieškinį ir turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe.
Sutiktina su apeliantu, kad jis teisėtai apsigyveno ginčo bute, tačiau, nustačius, kad po M. P. mirties jai nuosavybės teise priklausiusį butą paveldėjo jos tėvai ieškovai R. K.ir G. K., kuriems reikalaujant atlaisvinti jiems priklausantį butą, apeliantas bute gyvena be teisėto pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė be jokio teisinio pagrindo bute gyvenantį atsakovą iškeldinti. Atsakovas teigia, kad nėra gavęs ieškovų raginimų išsikelti, tačiau kartu su ieškiniu dėl testamento pripažinimo negaliojančiu teismui pats buvo pateikęs 2011-04-27 ieškovų raginimą (T .3, b. l. 79-82). A. P. žinojo, jog testamentu butas, kuriame jis gyveno, buvo paliktas ieškovams. Teisė į palikimą atsiranda nuo palikėjo mirties momento, o ieškovams šias teises įgyvendinus ir palikimą priėmus, bei teismui netenkinus A. P. ieškinio testamentą pripažinti negaliojančiu ir notarei R. K. ir G. K. 2012-06-29 išdavus Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimą, atsakovas privalėjo išsikelti iš jam nepriklausančio buto. Bylos nagrinėjimo momentu buto nuosavybės teisė neginčytinai priklauso ieškovams, atsakovas nenurodė jokių argumentų, kodėl jis neturėtų būti iškeldinamas iš buto, todėl skundžiamu sprendimu pagrįstai tenkintas ieškinio reikalavimas atsakovą A. P. iškeldinti iš buto, (duomenys neskelbtini), Panevėžyje.
Ieškinys nagrinėjamoje byloje priimtas 2012-07-10. Atsakovas A. P. 2012-11-22 pateikė priešieškinį, 2012-12-10 ir 2013-01-02 pateikė patikslintus priešieškinius. Pirmosios instancijos teismas 2013-01-03 rezoliucija patikslintą priešieškinį priėmė (T. 2, b. l. 91-107). Be reikalavimų ginčo butą pripažinti jungtine sutuoktinių nuosavybe priešieškiniu atsakovas taip pat prašė skirti M. P. testamento rašysenos ekspertizę ir testamentą pripažinti negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Pirmosios instancijos teismas atsakovo reikalavimus atmetė, motyvuodamas tuo, kad buvo praleistas vienerių metų ieškinio senaties terminas bei reikalavimas testamentą pripažinti negaliojančiu yra niekuo nepagrįstas ir nemotyvuotas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiais argumentais.
M. P. mirė (duomenys neskelbtini), todėl pagal CK 5.8 str. palikimo priėmimo teisėtumą ir paveldėjimo teisės liudijimą galima ginčyti per vienerius metus nuo palikimo atsiradimo dienos. Atsakovas priešieškinį pateikė 2012-11-22, taigi praleidęs vienerių metų ieškinio senaties terminą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškinio senatis nutrūko A. P. 2011-05-09 pareiškus ieškinį dėl testamento negaliojimo M. P. esant neveiksniai, tačiau teismas su šiuo argumentu nesutinka. Ieškovui yra suteikta teisė laisvai pasirinkti ieškinio pagrindą ir dalyką, formuluoti reikalavimus, todėl A. P. turėjo teisę reikšti ieškinį ne tik dėl reikalavimo pripažinti, jog testamentas buvo surašytas M. P. esant neveiksniai, bet taip pat ir reikalauti pripažinti, kad testamentas pasirašytas ne M. P., todėl yra negaliojantis. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad tai būtų dubliavę pirmąjį ieškinį, kadangi ieškinių tapatumas yra nustatomas pagal ieškinio šalis, dalyką (reikalavimus) ir pagrindą (aplinkybes kuriomis grindžiamas reikalavimas), tad reikalavimas testamentą pripažinti negaliojančiu dėl to, kad jis suklastotas (pasirašytas kito asmens) būtų buvęs priimtas kaip papildomas reikalavimas tarp tų pačių šalių skirtingu pagrindu ar nagrinėjamas kaip atskiras ieškinys. Pažymėtina ir tai, kad Panevėžio apygardos teismas 2012-06-21 nutartimi nurodė ne, kad A. P. negali reikšti reikalavimo pripažinti testamentą esant suklastotą, tačiau, jog pirmosios instancijos teisme A. P. tokio reikalavimo nekėlė, o apeliacinėje instancijoje naujų reikalavimų kelti neleidžiama. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad A. P. nustatytu vienerių metų terminu tinkamai nepasinaudojo teise reikšti ieškinį dėl testamento negaliojimo, todėl ši jo teisė pasibaigė. Ieškovams prašant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį ir reikalavimą atmetė.
Apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kad M. P. testamentas gali būti suklastotas. Valstybė dokumentų tvirtinimo funkciją perdavė specialius įgaliojimus turinčiai institucijai – notarams. M. P. testamentą 2010-11-05 patvirtino notarė M. L. K., kuri į bylą įtraukta trečiuoju asmeniu, patvirtino, kad testamentą pasirašė pati testatorė, nurodydama savo vardą ir pavardę bei padėdama parašą. Teismui nekyla abejonių notarės sąžiningumu ar pateikto testamento tikrumu, testatorės parašo braižas išoriškai panašus į braižą, kuriuo surašyti atsakovo pateikti M. K. laiškai, testamentas patvirtintas notarų biure, prieš tai patikrinus M. P. asmens dokumentus ir nustačius jos tapatybę. Aplinkybė, kad teismo posėdžio metu notarė M. L. K. nurodė M. P. turėjus juodus plaukus iki pečių, neįrodo, jog notaro biure buvo kitas asmuo, kadangi, kaip buvo nustatyta, M. P. dėl taikytos chemoterapijos buvo nuslinkę plaukai ir ji nešiojo perukus, kurių, kaip nurodė ieškovė G. K., M. P. turėjo ne vieną. Atsakovui paaiškintina, kad CPK 212 str. 1 d. nustato teismo teisę, tačiau ne pareigą, skirti ekspertizę išsiaiškinti kylantiems klausimams, reikalaujantiems specialių žinių. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti sudaryto testamento tikrumu, todėl ekspertizės pagrįstai neskyrė. Nors apeliantas teigė, kad jo sutuoktinė negalėjo savo turto testamentu palikti savo tėvams, nes su jais santykiai buvo prasti, ir šiai aplinkybei įrodyti pateikė M. P. 1992-1998 m. jam į laisvės atėmimo įstaigą rašytus laiškus, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakyta nuomone, jog laiškai rašyti seniai, per 13 metų atsakovo sutuoktinės santykiai su tėvais galėjo pasikeisti, be to, butas pirktas kartu su ieškovais, ieškovė G. K. nuo pat pirkimo bute gyvena, ieškovas taip pat čia gyveno ilgą laiką ir išsikėlė tik tuomet, kai sergančiai dukrai teko užleisti savo kambarį, tad teismas neturi abejonių, jog M. P. testamento turinys atitiko jos tikrąją valią.
Atsakovas teigia, jog už 2011 m. sausio ir vasario mėnesius ieškovams už komunalinius patarnavimus yra sumokėjęs 1 000 Lt, o už kitus mėnesius – dar po 300 Lt, t. y. iš viso 4 200 Lt. CPK 178 str. numato, jog šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Nagrinėjamu atveju atsakovas, teigdamas, jog šiuos mokesčius sumokėjo, turi pateikti CPK 177 str. reikalavimus atitinkančius įrodymus. Apeliantas, nurodydamas, jog nėra įrodymų, kad jis mokesčių už komunalines paslaugas nemokėjo, nepagrįstai šią įrodinėjimo pareigą perkelia ieškovams. A. P. nepateikė rašytinių įrodymų apie savo mokesčių dalies mokėjimą, kad atsakovas būtų mokėjęs mokesčius po žmonos M. P. mirties, nepaliudijo ir atsakovo iniciatyva apklausti liudytojai G. J. ir P. K.. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes ir įrodymų visumą, konstatuoja, jog A. P. neįrodė nuo 2011 m. sausio iki 2012 m. gegužės mėnesio kaip nors prisidėjęs prie mokesčių už komunalines paslaugas mokėjimo.
Apeliaciniame skunde nurodoma, jog pateikti netinkamai patvirtinti mokesčių mokėjimo kvitai. Ieškovai pateikė mokesčių mokėjimo kvitų originalus bei jų kopijas, patvirtinančias mokesčių už šildymą, techninę priežiūrą, elektros energiją, atliekų išvežimą, kabelinę televiziją, dujas, kaupiamųjų lėšų bendrijai mokėjimą (T. 1, b. l. 24-67). Nors pateikti banko AB SNORAS R. K. K. banko sąskaitos išrašai, kuriuose matyti atlikti pavedimai už mokesčius, nėra patvirtinti jį išdavusios įstaigos, tačiau pažymėtina, jog bankas AB SNORAS nuo 2011 m. pabaigos yra bankrutuojanti bendrovė, veiklos nebevykdo, todėl dokumentus patvirtinti būtų sudėtinga, be to, kaip matyti iš AB „Panevėžio butų ūkis“ kas mėnesį pateikiamų kvitų už komunalines paslaugas, visi mokesčiai apmokami laiku, skolos nepersikelia į kitą mėnesį, tad darytina išvada, kad pateikti sąskaitų išrašai patvirtina ieškovus šiuos mokesčius sumokėjus. Apeliantas nurodė, kad nepateiktos AB „Lietuvos dujos“, AB „LESTO“, UAB „Aukštaitijos vandenys“ atsiskaitymų knygelės. Šie argumentai nepagrįsti, kadangi AB „LESTO“ ir AB „Lietuvos dujos“ atsiskaitymų knygelių originalai yra pateikti byloje, o UAB „Aukštaitijos vandenys“ knygelė buvo pateikta pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovai ginčo bute gyvena ir naudojasi komunaliniais patarnavimais bei turi mokėti už suteiktas paslaugas, ieškovams prašant, atsiskaitymo knygelė už nuotekas ir geriamą vandenį, ieškovams grąžinta 2013-07-29 (T. 3, b. l. 153).
A. P. nurodė, kad daug laiko praleido komandiruotėse, todėl jam mokėti visų mokesčių nepriklauso. Atsakovas šio atsikirtimo nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismui, o jį patvirtinančių įrodymų nepateikė nei bylą nagrinėjant pirmąja instancija, nei kartu su 2013-07-12 apeliaciniu skundu. Apeliantas tik 2013-09-03 pateikė rašytinius paaiškinimus ir pažymą apie išmokėtą bei 2013-07-29 priskaičiuotą darbo užmokestį UAB „ELEKTRIS“ bei komandiruočių datas. CPK 314 str. įtvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. A. P. pažymą apie komandiruočių laiką ir datas neabejotinai galėjo gauti ir pateikti dar bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo parengiamajame posėdyje, tačiau tokia teise nepasinaudojo, todėl apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ir vertinti pavėluotai pateikiamą UAB „ELEKTRIS“ pažymą. Apeliantui taip pat paaiškintina, kad tam tikri mokesčiai, tokie kaip už šilumos energiją, šiukšles, techninį aptarnavimą yra nustatomi pagal buto plotą ar bute registruotų asmenų skaičių, todėl net atsakovui bute negyvenant kiekvieną dieną, šiuos mokesčius mokėti yra privaloma.
dėl apklaustų liudytojų
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas sprendime nepagrįstai konstatavo, jog buvo apklausti liudytojai R. K., A. K.. Apeliacinės instancijos teismas paaiškina, jog pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas E. K. (T. 3, b. l. 67), todėl skundžiamame sprendime yra remiamasi jo parodymais, tačiau dėl spausdinimo klaidos sprendimo ketvirtajame ir penktajame puslapiuose vietoje „E. K.“ nurodyta „A. K.“. Šis spausdinimo apsirikimas nedaro jokios esminės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ar pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismas neteigė apklausęs R. K., tačiau sprendime citavo vieno iš ieškovų pateiktų įrodymų turinį, t. y. nurodė, jog atsakovui pakartotinai įteikiant įspėjimą dėl pareigos sumokėti mokesčius ir išsikelti iš buto, dalyvavo R. K. (T. 1, b. l. 17). Todėl apeliantas nepagrįstai nurodo teismą sprendime pateikiant melagingus teiginius.
A. P. taip pat prašė už suklastotos ir melagingos pažymos pateikimą bei melagingus parodymus teismui liudytojus A. K. bei V. Ž. ir ieškovą R. K. K. patraukti baudžiamojon atsakomybėn. CPK 300 str. numato, kad civilinio proceso metu paaiškėjus, jog byloje dalyvaujančio asmens ar kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių nusikalstamų A. K., V. Ž. ir R. K. K. veiksmų. Vien aplinkybė, kad atsakovas nesutinka su liudytojų ar ieškovo paaiškinimais, nesudaro pagrindo teigti, kad šie liudytojai melavo ar pateikė neteisingus parodymus.
Atsakovas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo apklausti D. K., R. K. K. žmonos. Pažymėtina, kad įrodymų tyrimą bylos nagrinėjimo metu vykdo teismas, įrodymų tyrimo tvarką taip pat nustato teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių asmenų nuomonę. Pirmosios instancijos teismas, ieškovų prašymu, siekiant patvirtinti ieškovų nurodomą ir atsakovo neigiamą aplinkybę, jog A. P. buvo įteikti raginimai išsikelti, apklausė D. K. (T. 3, b. l. 111). Vertindamas šios liudytojos parodymus, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į jos ryšius su ieškovu, tačiau vien tai, kad ji yra ištekėjusi už R. K. K., neleidžia daryti išvados, jog liudytoja teikė melagingus parodymus. Atsakovo teiginiai apie liudytojų suinteresuotumą ir polinkį į nusikalstamas veikas yra deklaratyvūs ir paremti tik atsakovo subjektyviu situacijos vertinimu.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytais motyvais dėl ieškovei G. K. priklausančių paveikslų ir krištolo indų. Įsiteisėjusiais 1986-09-18 sprendimu, kuriuo nutraukta ieškovų santuoka, ir 1987-02-14 aktu paveikslai ir krištolo indai buvo paskirti G. K. (T. 2, b. l. 173-177). Šių dokumentų originalai ir jų patvirtintos kopijos pateiktos bylą nagrinėjančiam teismui, todėl apeliantas nepagrįstai teigia dokumentus esant niekinius ir nepatvirtintus. Teismas dar kartą pažymi, kad esant nustatytai aplinkybei, jog minėti daiktai 1987 m. buvo paskirti G. K. ir nuo tada jai priklausė, atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad nuosavybės teisė į indus ir paveikslus jam ar jo sutuoktinei buvo perleista. Apeliantas nepagrįstai pareigą įrodinėti, kad šie daiktai tebepriklauso jų teisėtai savininkei, perkelia ieškovams. Aplinkybė, jog ieškovai šiais daiktais ilgą laiką nesinaudojo, nereiškia, kad nuosavybė į juos perėjo atsakovui. Teismas konstatuoja, kad atsakovas neįrodė, jog prašomi priteisti krištolo indai bei paveikslai priklausė ar priklauso A. P., todėl reikalavimas pagrįstai atmestas.
Apelianto teiginys, jog teismas neišsprendė jo reikalavimo iškeldinimo atveju priteisti 50.000 Lt kompensaciją bei įpareigoti netrukdyti pasiimti daiktus, nepagrįstas. Nors tokio turinio reikalavimą atsakovas buvo suformulavęs priešieškinyje, pavadintame „ pataisyto patikslinto priešieškinio papildyti prašymai“ (t.3, b.l.5-7), tačiau teismas jį atsisakė priimti 2013-03-20 nutartimi (t.3, b.l.11) ir visus reikalavimus išsprendė pagal priimtą priešieškinį.
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, teisėja D. Lisaitė nenusišalino nuo bylos nagrinėjimo ir taip pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Nagrinėjant bylą 2012-11-08 parengiamajame teismo posėdyje atsakovas A. P. pareiškė nušalinimą teisėjai ir visam Panevėžio miesto apylinkės teismui (T. 1, b. l. 131-134). Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas 2012-11-13 nutartimi pareiškėjo A. P. pareikštą nušalinimą Panevėžio miesto apylinkės teismo teisėjai D. Lisaitei ir visam Panevėžio miesto apylinkės teismui atmetė ir nurodė, jog pareiškėjo nušalinimo argumentai iš esmės susiję su teisėjų procesiniais veiksmais, jokių kitų pagrindų nenustatyta, todėl nušalinimas netenkintas. 2013-05-23 teismo posėdžio metu ieškovas A. P. dar kartą pareiškė nušalinimą teisėjai D. Lisaitei tais pačiais pagrindais, t. y. motyvuodamas, jog teisėja priėmė jam nepalankius procesinius sprendimus ir nutarė apklausti D. K., A. K. ir V. Ž. kaip liudytojus, nepaisant to, kad atsakovas prieštaravo (T. 3, b. l. 108-110). Jau minėta, kad posėdžiui, bylos nagrinėjimui ir įrodymų tyrimui vadovauja ir tyrimo tvarką nustato teismas, ne atsakovas ar ieškovai, todėl procesinius sprendimus apklausti liudytojus ar jų neapklausti priima bylą nagrinėjantis teismas. Šalis savo procesinėmis teisėmis turi naudotis sąžiningai ir jomis nepiktnaudžiauti. Nušalinimas teisėjui turi būti motyvuotas, o Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas pasisakė, kad aplinkybė, jog atsakovas nesutinka su teismo atliktais procesiniais veiksmais nėra tinkamas pagrindas teisėjo nušalinimui CPK 65 ar 66 str. tvarka. Kadangi atsakovas motyvuotai nepagrindė reiškiamo nušalinimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokio nušalinimo nepriėmė.
Apeliantas apeliacinį skundą prašė nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. 1 d. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 str. nurodytas išimtis. Apeliantas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka tinkamai nemotyvavo, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reiktų nagrinėti žodinio proceso tvarka, turėjo galimybę pateikti visus norimus įrodymus ar atsikirtimus iki bylos nagrinėjimo dienos ir juos pateikė. Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka (CPK 322 str.), todėl teismas apelianto prašymo netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.
Vadovaudamasis išdėstytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir teisingai ištyrė ir įvertino įrodymus bei aiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti.
Apeliacinio skundo netenkinus ir ieškovams prašant, iš apelianto A. P. priteistinos ieškovų patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme. Ieškovai pateikė įrodymus turėję 400 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, t. y už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (T. 3, b. l. 161). Įvertinus bylos sudėtingumą, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtį, atsižvelgus į LR Teisingumo ministro įsakymu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovų prašoma priteisti advokato pagalbos išlaidų suma pripažįstama pagrįsta ir įrodyta, todėl iš atsakovo A. P. ieškovų R. K. K. ir G. K. naudai priteistina 400 Lt advokato pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme, t. y. kiekvienam iš ieškovų po 200 Lt (CPK 98 str. 1-3 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2013 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. P. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 200 Lt advokato pagalbos išlaidų R. K. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)