Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. Ž. ir nuteistosios G. M. gynėjo advokato Giedriaus Baziulio apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažinta kalta pagal BK 178 str. 3 d. ir, vadovaujantis BK 54 str. 3 d., jai paskirta 200 MGL dydžio, t.y. 26 000 Lt bauda. Taip pat A. Ž. pripažinta kalta pagal BK 300 str. 1 d. (CMR blanko Nr. (duomenys neskelbtini) panaudojimas) ir jai paskirta 20 MGL dydžio, t.y. 2 600 Lt bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 2 p., paskirtos bausmės subendrintos ir A. Ž. paskirta galutinė subendrinta 200 MGL dydžio, t.y. 26 000 Lt bauda.

Vadovaujantis BPK 303 str. 5 d. 1 p., A. Ž. pagal BK 300 str. 1 d. (užsakymų lapų suklastojimas ir jų panaudojimas) išteisinta.

G. M. pripažinta kalta pagal BK 178 str. 3 d. ir vadovaujantis BK 54 str. 3 d. jai paskirta 250 MGL dydžio, t. y. 32 500 Lt bauda.

Vadovaujantis BK 66 str., G. M. į paskirtą bausmę įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2008-08-11 iki 2008-08-12 ir kardomosios priemonės suėmimo laikas nuo 2008-08-12 iki 2008-08-19 ir, vadovaujantis BK 65 str. 1 d., 2 p. a) p.p., prilygintas sumokėtai 18 MGL dydžio, t.y. 2 340 Lt baudai.

Nuosprendžiu kaltu taip pat pripažintas ir nuteistas S. V. S., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis nėra skundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. M., A. Ž. ir S. V. S., veikdami bendrininkų grupėje, pagrobė didelės vertės svetimą turtą, o būtent:

A. Ž., 2008-07-17, pranešė G. M. apie į UAB „U“ (duomenys pakeisti) muitinės sandėlį, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš Rygos atvykusį ir Rusijos ribotos atsakomybės bendrovei (toliau – RAB) „A“ (duomenys pakeisti) priklausantį tranzitinį krovinį su vaikiškais drabužiais, kurio bendra vertė 66 698,27 JAV dolerių (kas sudaro 144 068,26 Lt), G. M. pasiūlė UAB „T“ (duomenys pakeisti) vadybininkui S. V. S. surasti šiam kroviniui pirkėją. Pastarajam sutikus įvykdyti G. M. pasiūlymą ir suradus kroviniui pirkėją „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini), Paryžius, bei parūpinus kroviniui gabenti transporto priemonę, G. M. pareikalavo S. V. S. iš anksto jai sumokėti 3 000 eurų, kas sudaro 10 350 Lt. S. V. S. šiuos pinigus G. M. sumokėjo. Po to, G. M. paprašė muitinės sandėlio UAB „U“ (duomenys pakeisti) komercijos direktoriaus šiam kroviniui garanto ir jį gavo. Padėdamas vykdyti nusikalstamą sumanymą, S. V. S., per UAB „T“ (duomenys pakeisti) vairuotoją M. J., perdavė UAB „U“ (duomenys pakeisti) krovinių skyriaus viršininkei A. Ž. lapelį su užrašytais krovinio gavėjo duomenimis, iškrovimo vietos adresu, kuriuos A. Ž. nurodė muitinės tarpininkei D. Š. įrašyti į rusišką CMR (duomenys neskelbtini) su vežėjo „G.“ antspaudais. Po to, A. Ž., tą pačią dieną, savo darbovietėje UAB „U“ (duomenys pakeisti) esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, atgaline data (2008-07-17) užpildė užsakymo lapą dėl rusų vežėjo, vežusio RAB „A“ (duomenys pakeisti) krovinį, automobilio papildomo pakrovimo ir užsakymo lapą (2008-07-23) dėl RAB „A“ (duomenys pakeisti) krovinio perkrovimo iš rusų vežėjo transporto priemonės į Lietuvos vežėjo automobilį, kuriuos vykdydama nusikalstamą sumanymą, G. M., 2008-07-23, savo darbo vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pateikė V. V. pasirašyti, šiuos lapus V. V. pasirašė, kuriuos vėliau faksu išsiuntė A. Ž. į muitinės sandėlį UAB „U“ (duomenys pakeisti). Po to, 2008-07-23, vakare po 19.00 val. tranzitinis krovinys, kurio vertė 144 068,26 litų, UAB „T“ (duomenys pakeisti) vairuotojo M. J. buvo išgabentas iš muitinės sandėlio UAB „U“ (duomenys pakeisti), esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir pagrobtas.

A. Ž. taip pat nuteista už tai, kad turėdama tikslą suklastoti dokumentą ir jį panaudoti, 2008-07-17 tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, gavusi iš Rusijos vežėjo įmonės „G.“ vairuotojo tuščią CMR blanką Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo tik rusų vežėjo „G.“ antspaudai, be Rusijos RAB „A“ (duomenys pakeisti) atstovų žinios savo darbovietėje muitinės sandėlyje UAB „U“ (duomenys pakeisti), esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, 2008-07-23 pateikė muitinės tarpininkei D. Š. užpildyti rusišką tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį CMR Nr. (duomenys neskelbtini) su vežėjo „G.“ antspaudais, lietuviško UAB „T“ (duomenys pakeisti) vežėjo duomenis bei popieriaus lapelį, ant kurio buvo surašyti krovinio gavėjo duomenys, iškrovimo vietos adresas, nurodė pastarajai užpildyti tarptautinį krovinių transportavimo važtaraštį CMR Nr. (duomenys neskelbtini) ir įrašyti jos pateikus duomenis, ką D. Š. ir padarė, po ko šį suklastotą dokumentą A. Ž., panaudojo, pateikdama tranzito procedūrą tikrinančiai muitinės pareigūnei.

Taip pat A. Ž. buvo kaltinama tuo, kad turėdama tikslą suklastoti dokumentą ir jį panaudoti, 2008-07-23, savo darbovietėje UAB „U“ (duomenys pakeisti), esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neturėdama įgaliojimų atstovauti Rusijos ribotos atsakomybės bendrovės „A“ (duomenys pakeisti) interesus ir spręsti klausimų dėl tranzitinio krovinio (vaikiškų drabužių) iškrovimo ar perkrovimo į kitą transporto priemonę, užpildė du užsakymo lapus (vienas – atgaline 2008-07-17 data) su užsakymu į rusų vežėjo automobilį, v/n (duomenys neskelbtini) pakrauti 10 palečių, kitą – 2008-07-23 su užsakymu iškrauti iš automobilio (duomenys neskelbtini) krovinį – 91 paką – ir juos pakrauti į automobilį v/n (duomenys neskelbtini) ir vėliau juos panaudojo, dėl ko tranzitinis krovinys (vaikiški drabužiai) buvo išvežti iš muitinės sandėlio UAB „U“ (duomenys pakeisti).

A. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, išteisinant ją iš jai pareikštų kaltinimų.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad visų byloje apklaustų liudytojų parodymai patvirtina, kad ji bendravo su V. V. kaip su krovinio savininko atstovu, vykdė V. V. kaip krovinio savininko atstovo nurodymus, kuriuos V. V. patvirtino parašais, ji atliko jai kaip krovinių sandėlio vedėjai priskirtas funkcijas, užtikrindama tranzitinių procedūrų atlikimą laiku, o su G. M. bendravo tik todėl, kad ieškojo V. V., Rusijos vežėjo CMR D. Š. neperdavė ir nedavė jai nurodymų dėl CMR klastojimo, iš deklarantų dokumentų negavo ir jų vairuotojui M. J. neperdavė. Teismas turėjo išsamiai motyvuoti, kodėl jos įprastai atliekamų darbinių funkcijų atlikimas buvo įvertintas kaip nusikalstamas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas vadovavosi prielaidomis bei įrodymais, kurie turėjo būti pripažinti nepatikimais. Teismas D. Š. bei V. V. parodymais galėjo vadovautis tik toje dalyje, kurioje jų parodymai patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais, patys V. V. ir D. Š. davė nenuoseklius parodymus, jiems buvo įteikti pranešimai apie įtarimus, todėl jie yra bylos baigtimi suinteresuoti asmenys ir duodami parodymus galėjo siekti išvengti atsakomybės.

Ji neneigia fakto, kad skambino G. M. ieškodama V. V. kaip krovinio savininko įgalioto atstovo tam, kad gautų nurodymus dėl krovinio. Slapto sekimo protokole taip pat užfiksuota, kad ji ieškojo V. V., nes jis po krovinio pakrovimo į atvykusią mašiną nebeatsiliepė į skambučius. Byloje surinkti įrodymai patvirtina faktą, kad V. V. turėjo krovinio savininkų įgaliojimus. Pats V. V. patvirtino, kad dėl krovinio pervežimo RAB „A“ (duomenys pakeisti) į jį kreipėsi dar iki krovinio atvykimo į UAB „U“ (duomenys pakeisti) sandėlį. Tranzitinį krovinį atvežęs vairuotojas nurodė, jog jam žinoma apie krovinio perkrovimą į kitą mašiną, todėl krovinio perkrovimas vairuotojui nesukėlė jokių įtarimų. Šios aplinkybės taip pat paneigia teismo išvadą, jog ji žinojo, kad V. V. neturėjo įgaliojimų dėl krovinio išvežimo.

Užsakymo lapų pildymas jai yra nustatytas UAB „U“ (duomenys pakeisti) direktoriaus įsakymu, liudytojas A. O. taip pat nurodė, kad antspaudo uždėjimas ant užsakymo lapo dėl V. V. tvarkomo krovinio buvo visiškai įprastinis veiksmas. Vien tai, kad ji negalėjo teismui paaiškinti, kas būtų, jeigu krovinys būtų ir toliau likęs terminale, nepatvirtina jos kaltės, nes tokie klausimai į jos kompetenciją neįėjo, ji, turėdama krovinio savininko atstovo nurodymus, tiesiog privalėjo rūpintis krovinio išgabenimu. Kadangi vežėjas atsakingas už krovinio pervežimą ir pristatymą gavėjui, todėl bendravimas su vežėju darbo reikalais jai taip pat buvo įprastas, o S. V. S. patvirtino, kad buvo pas ją su G. M. kaip samdomas vežėjas atlikti krovinio pervežimą pagal V. V. pasirašytą užsakymo lapą.

Byloje nėra surinkta nei vieno įrodymo, kuris patikimai patvirtintų, jog ji perdavė Rusijos vežėjo CMR blanką liudytojai D. Š., todėl tokia teismo išvada vertintina kaip prielaida. Ji neformina ir nepildo CMR važtaraščių, į jos funkcijas įėjo tik vidinių dokumentų, susijusių su krovinių tvarkymu terminale, pildymas. Teismas privalėjo aiškintis, kam priskirta ši funkcija. Šiuo atveju CMR pildė muitinės deklarantė D. Š., kuri turėjo patikrinti pildymui pateiktus dokumentus. Liudytoja D. Š. nurodė, jog ji pastebėjo rusišką CMR blanką, todėl kreipėsi į savo skyriaus vadovę, kuri patvirtino, jog taip gali būti. Taigi, Rusijos vežėjo CMR blanko naudojimas, kai krovinį perveža kitas vežėjas nėra draustinas veiksmas. Be to, slapto sekimo protokole užfiksuota, kad V. V. kelia klausimą, ar ji nepradės aiškintis dėl rusiško CMR, kas netiesiogiai patvirtina, kad ji nežinojo, jog deklarantei buvo perduotas rusiškas CMR. Pažymi, kad D. Š. nebuvo jai pavaldi, todėl ji negalėjo duoti nurodymų dėl dokumentų klastojimo. Liudytojas M. J. patvirtino, kad užpildytus dokumentus gavo ne iš jos, o iš deklarantų, todėl teismo išvada, kad ji panaudojo D. Š. užpildytus dokumentus, taip pat yra nepagrįsta.

Apeliaciniu skundu G. M. gynėjas advokatas Giedrius Baziulis prašo panaikinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendį toje dalyje, kuria kaltinamoji G. M. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 3 d., ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas visiškai nevertino fakto, kad G. M. krovinys nebuvo teisiškai pavestas kuruoti krovinio savininko, ji krovinio atžvilgiu neturėjo jokių teisinių įgalinimų, nepasirašė užsakymo lapų, juos pasirašė liudytojo statusą turintis V. V., taip pat ne G. M. užpildė užsakymo lapus. Todėl krovinio siuntimas į tam tikrą vietą buvo nulemtas ne kaltinamosios, o kitų asmenų, tuo pačiu ji negalėjo įtvirtinti vagystės objekto atžvilgiu viešpatavimo galimybės. Teismas atsisakė apklausti Rusijos bendrovės „A“ (duomenys pakeisti) direktorių, siekiant išsiaiškinti, ar V. V. veikė įgaliotas, nevertino šios bendrovės atsakymo į užklausimą, kuriame pripažįstama, jog V. V. buvo įgaliotas. Taip pat tarp G. M. veiksmų ir žalos nebuvo tiesioginio priežastinio ryšio, nes krovinys buvo išsiųstas ne dėl apeliantės veiksmų, o dėl tų asmenų, kurie davė nurodymą (užsakymą) vežėjui išsiųsti krovinį, nes be užpildyto ir pasirašyto užsakymo lapo krovinys nebūtų išsiųstas. Kadangi nėra atliktas pavogto turto vertinimas, todėl neaišku, kodėl turtas laikomas didelės vertės. Be to, krovinio savininkų teigimu jiems žala net nebuvo padaryta. Visiškai nevertinta nusikaltimo subjektyvioji pusė, logiškai nesuprantama, kaip būnant daugiamečiu muitinės veiklos srities specialistu, galima manyti, kad savininkui nebereikės jo didelės vertės krovinio, juolab, kad nebuvo nustatyta, jog krovinys yra kontrabandinis. Be kita ko, G. M. sąmoningai paprašė UAB „U“ (duomenys pakeisti) komercijos direktoriaus garanto, siekdama užtikrinti krovinio gabenimo saugumą, tai liudija faktą, jog nebuvo tikslo pasisavinti (pagrobti) krovinį, UAB „U“ (duomenys pakeisti) direktorius taip pat patvirtino, kad krovinį išleido tinkamai ir tai nėra vagystė pagal bendrovės turimus dokumentus. Net ir įrodžius aplinkybę, kad kaltinamoji surado kroviniui pirkėją, negalima atmesti fakto, kad G. M. buvo įsitikinusi, jog pirkėjas atsiskaitys su krovinio savininku.

Nurodo, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta, nes krovinys net nebuvo pavogtas, šioje situacijoje susiklostė civiliniai santykiai tarp Rusijos bendrovės „A“ (duomenys pakeisti) ir V. V., kuris nurodė netinkamą krovinio siuntimo kryptį, tačiau nei vienas asmuo neturėjo tikslo pagrobti krovinį, be to, pati Rusijos bendrovė „A“ (duomenys pakeisti) nurodė neturinti pretenzijų ir žalos nepatyrusi. Visi liudytojai, susiję su muitinės veikla, nurodė, kad pagal LR įstatymus ir muitinės veiklos poįstatyminius ir vidaus aktus nebuvo padaryti jokie pažeidimai ir krovinys buvo gabenamas teisėtai.

Kadangi S. V. S. nuomojosi kaltinamosios motinai priklausantį butą, todėl G. M. duota 3000 eurų suma buvo už buto nuomą, tačiau teismas net nesiaiškino, kokiu būdu buvo mokama už buto nuomą. Ikiteisminio tyrimo metu S. V. S. teigė priešingai, nes norėjo greičiau būti paleistas iš laikino sulaikymo, todėl ikiteisminio tyrimo metu S. V. S. duoti parodymai turėjo būti vertinami kritiškai.

G. M. su V. V. buvo geri pažįstami, jam visada norėjo padėti, todėl kai V. V. papasakojo, kad į terminalą yra atvykęs krovinys ir paprašė šiam kroviniui paieškoti pirkėjo, S. V. S. jai prižadėjo pagelbėti ir netrukus ją informavo, kad surado krovinio pirkėją ir transportą jam nugabenti. Ji buvo įsitikinusi, kad V. V. gali disponuoti kroviniu. Kadangi S. V. S. nežinojo, kur yra muitinės sandėlis, todėl pas A. Ž. nuvažiavo kartu su juo. A. Ž. vėliau jai paskambino ir pasakė, kad paliks užsakymo lapus jos darbo vietos priėmimo skyriuje, ji paliktus lapus vėliau perdavė pas ją atvažiavusiam V. V., ji nematė, ar lapai buvo užpildyti, A. Ž. daugiau jai neskambino, užsakymo lapų ji faksu nesiuntė. TEO LT, AB pateiktame 2012-04-11 rašytiniame atsakyme nurodyta, jog 2008 m. liepos mėnesį telefono numeris (duomenys neskelbtini) priklausė ne UAB „U“ (duomenys pakeisti), o paslaugų vartotojui UAB „S“ (duomenys pakeisti), kas tik patvirtina, kad G. M. 2008-07-24 13.41 val. faksu nesiuntė A. Ž. V. V. pasirašytų užsakymo lapų. V. V. pasiūlė surasti advokatą tik norėdama jam padėti, nes jis guodėsi, kad rusai parašė pareiškimą dėl krovinio pagrobimo.

Pažymi, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylos nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises (BPK 7 str. 2 d.), įtariamajam, kaltinamajam ir nuteistajam privalo būti užtikrinta galimybė naudotis įstatymų nustatytomis priemonėmis ir būdais gintis nuo įtarimų bei kaltinimų (BPK 10 str. 2 d.), tačiau bylos nagrinėjimo metu nebuvo patenkintas nei vienas G. M. pateiktas prašymas (apklausti transporto priemonės, su kuria buvo vykdomas užsakymas, vairuotoją, taip pat Rusijos bendrovės „A“ (duomenys pakeisti) direktorių), taip teismas neleido remtis liudytojų parodymais ir pažeidė G. M. teisę į teisminę gynybą bei buvo šališkas. Nuosprendis aiškiai pagrįstas teisme neištirtais įrodymais (liudytojų, nukentėjusiųjų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kurie nebuvo apklausti teisme), taip atimant iš kaltinamosios teisę į gynybą. Teismas nevertino, jog V. V. yra suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jam jau buvo pareikšti įtarimai. Taip pat neaišku, iš kokių išsireiškimų, užfiksuotų slapto sekimo protokole, teismas supranta, kad G. M. padarė nusikalstamą veiką, teismas savo sprendimą grindžia bendromis frazėmis, kylančiomis iš išankstinio šališko nusistatymo dėl bylos baigties.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji G. M. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistoji A. Ž. ir jos gynėja prašė A. Ž. apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.

Apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliaciniai skundai iš esmės grindžiami argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, ko pasėkoje padarė netinkamas išvadas dėl A. Ž. ir G. M. kaltės padarius nusikaltimus.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pažymėtina, kad įrodymais pripažįstami tik tokie duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti faktines tiriamo įvykio ir kitas svarbias aplinkybes. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini, bei vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.

Dėl A. Ž. apeliacinio skundo

Apeliaciniame skunde A. Ž. neigia savo kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 str. 3 d., ir teigia, jog atliko įprastas jai priskirtas funkcijas, kas negali būti laikoma nusikaltimu.

Visų pirma, pažymėtina, kad liudytojo V. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu iš esmės sutapo. Teismas neturi pagrindo jais netikėti. Vien tai, kad liudytojo V. V. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nedaro jo parodymų nepatikimais. Be to, daugelį V. V. nurodytų aplinkybių patvirtina kiti byloje surinkti duomenys.

Įvykio metu UAB „V“ (duomenys pakeisti) direktoriumi buvęs, teisiamajame posėdyje liudytoju apklaustas, A. O. parodė, kad RAB „A“ (duomenys pakeisti) buvo jo vadovaujamos įmonės klientė, liudytojas V. V. taip pat patvirtino, kad prižiūrėjo RAB „A“ (duomenys pakeisti) krovinio, atvykusio iš Rygos, pervežimą. Tokie liudytojų parodymai iš esmės reiškia, kad V. V. turėjo teisę duoti nurodymus dėl krovinio, atvykusio iš Rygos, tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. V. nedavė nurodymo perkrauti krovinio į krovininį automobilį, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei pervežti jį pagal CMR važtaraštį į Austriją, o faktiškai į Čekiją, nes tokių nurodymų jam nebuvo davę krovinio savininkai. Liudytojas V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad paprastai pagal krovinio savininko nurodymus būdavo duodamas žodinis nurodymas dėl krovinio gabenimo, bet atvykus kroviniui į UAB „U“ (duomenys pakeisti) sandėlį, jis negalėjo susisiekti su jo savininkais Rusijoje, o kai susisiekdavo, šie neduodavo jokių nurodymų dėl tolimesnio krovinio gabenimo, todėl jis A. Ž. negalėjo pasakyti, kur toliau turi būti gabenamas krovinys, negalėdamas suteikti A. Ž. reikiamos informacijos jis pradėjo vengti atsakinėti į jos skambučius. Slapto sekimo protokole užfiksuota informacija taip pat patvirtina, jog V. V. negavo iš krovinio savininkų jokių nurodymų gabenti krovinį bei negalėdamas pateikti informacijos dėl krovinio gabenimo, pradėjo nebeatsiliepinėti į A. Ž. skambučius. Kad krovinys neturėjo būti niekur gabenamas patvirtina ir tai, jog pagal RAB „A“ (duomenys pakeisti) įgalioto asmens S. P. pranešimą buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Teismas sutinka su A. Ž. nurodyta aplinkybe, kad UAB „U“ (duomenys pakeisti) direktoriaus įsakymu, jai pagal pareigas buvo pavesta pildyti užsakymo lapus, kad nekiltų neaiškumų dėl galimai netinkamai suprastų žodinių nurodymų. Tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad užsakymo lapai pildomi tik sulaukus krovinio savininkų ar asmenų, įgaliotų prižiūrėti krovinio gabenimą, teisėtų nurodymų. Todėl užsakymo lapų surašymas, nesant išreikštos krovinio savininko valios bei nesant žodinio V. V. nurodymo dėl jo tolimesnio gabenimo iš UAB „U“ (duomenys pakeisti), pirmosios instancijos teismo buvo tinkamai įvertintas kaip nusikalstamas. Tuo pačiu laikytina, jog A. Ž. neteisėtai davė patvirtinti užsakymo lapus UAB „V“ (duomenys pakeisti) antspaudu šios bendrovės direktoriui A. O., kuris užsakymo lapus patvirtino automatiškai, būdamas įsitikinęs, jog užsakymo lapuose yra išreikšti V. V. ir krovinio savininkų nurodymai. Taigi, atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog A. Ž. tiesiog atliko savo įprastinius veiksmus, kuriuos visada atlieka kroviniui išvykstant, kadangi šiuo atveju A. Ž. veiksmai buvo nukreipti neteisėtam tikslui įgyvendinti – kroviniui pagrobti. Be kita ko, pažymėtina, jog be A. Ž. atliktų, kaip ji teigia, jai įprastų veiksmų – užsakymo užpildymo, CMR važtaraščio ir būtinų į jį įrašyti duomenų pateikimo pildymui, taip pat garantijos krovinio gabenimui gavimo, vaikiškų drabužių krovinys nebūtų perkrautas iš N. A. G. įmonės transporto priemonės į UAB „T“ (duomenys pakeisti) transporto priemonę ir išvežtas į Prahą, Čekiją, t.y. be nurodytų veiksmų atlikimo nebūtų buvęs įgyvendintas nusikalstamas sumanymas.

Iš byloje esančios G. M. telefono skambučių išklotinės matyti, jog pirmą kartą A. Ž. su G. M. susiskambino 2008-07-18 ir tą dieną dažnai bendravo, po to telefonu dažnai bendravo nuo 2008-07-22 iki 2008-07-25. Taigi, dažnas bendravimas telefonu tarp kaltinamųjų užfiksuotas tą dieną, kai muitinės pareigūnai atliko Rusijos vežėjo automobilio su vaikiškų drabužių krovinių patikrinimą, po ko G. M. paskambino V. V. ir pareikalavo iš krovinio savininkų 3500 eurų dėl galimų krovinio gabenimo pažeidimų, bei tomis dienomis, kai S. V. S. surado transportą kroviniui gabenti ir buvo atliekami pagrindiniai veiksmai kroviniui pagrobti. Liudytojo V. V. nurodyta aplinkybė dėl 3500 eurų reikalavimo už galimus krovinio gabenimo pažeidimus yra patvirtinta RAB „A“ (duomenys pakeisti) įgalioto asmens S. P. ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos protokole. Iš šių aplinkybių galima daryti išvadą, kad A. Ž. telefono skambučiai G. M. buvo nulemti ne noro surasti V. V., o siekiant suderinti nusikalstamų veiksmų atlikimą.

A. Ž. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje taip pat patvirtina aplinkybės, jog G. M. ją supažindino su S. V. S., kuris surado transportą kroviniui gabenti ir krovinio pirkėją, ir kurio nurodyti duomenys apie krovinio gavėją, krovinio iškrovimo vietą buvo įrašyti CMR važtaraštyje, kad S. V. S. liepė krovininio automobilio, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) į kurį buvo perkrautas vaikiškų drabužių krovinys, vairuotojui M. J. kreiptis į sandėlio darbuotoją A.. Liudytojo M. J. nurodyta aplinkybė, jog jam su perkrautu kroviniu važiuojant į Austriją paskambino S. V. S. ir nurodė krovinį vežti į Prahą, Čekiją, leidžia konstatuoti, jog S. V. S. šioje situacijoje nebuvo tiesiog krovinio vežėjas, jo veiksmai pirmosios instancijos teismo buvo teisingai traktuoti kaip bendrininko pagrobiant vaikiškų drabužių krovinį.

Apeliacinio skundo argumentas, kad krovinio perkrovimas į kitą transporto priemonę nesukėlė įtarimų N. A. G. įmonės vairuotojui, kuris krovinį į UAB „U“ (duomenys pakeisti) sandėlį atgabeno iš Rygos, atmestinas kaip niekuo nepagrįstas subjektyvus nuteistosios teiginys, nesudarantis pagrindo daryti priešingas skundžiamam nuosprendžiui išvadas, kadangi minėtas vairuotojas nebuvo apklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje, o byloje nustatytų aplinkybių visuma patvirtina nusikalstamų veiksmų atlikimą.

Taip pat apeliaciniame skunde A. Ž. ginčija savo kaltę dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 str. 1 d., padarymo (CMR važtaraščio suklastojimo ir panaudojimo).

Apeliantė nepagrįstai teigia, jog byloje nėra įrodymų, kad ji suklastojo CMR važtaraštį Nr. (duomenys neskelbtini) ir jį panaudojo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi liudytojos D. Š. parodymais, kadangi jie tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs ir neprieštaringi. Byloje nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti D. Š. parodymų teisingumu ir patikimumu. Pažymėtina, kad liudytojas M. J. parodė, jog atvykęs į UAB „U“ (duomenys pakeisti) sandėlį pateikė reikiamus dokumentus A. Ž., tarp pateiktų dokumentų buvo lietuviškas CMR važtaraštis, kuriame kaip vežėjas nurodyta UAB „T“ (duomenys pakeisti), rusiško CMR važtaraščio tarp dokumentų nebuvo, tuo tarpu liudytoja D. Š. vienareikšmiškai nurodė, jog A. Ž. jai pateikė rusišką CMR važtaraštį, kuriame kaip vežėjas buvo nurodyta N. A. G. įmonė, ir nurodė užpildyti pagal ant lapelio pateiktus duomenis, kuriuos, kaip matyti iš kitų bylos duomenų, vairuotojui M. J. buvo nurodęs nusikalstamos veikos bendrininkas S. V. S.. Nors į A. Ž. pareigas neįėjo CMR važtaraščių pildymas ir D. Š. nebuvo tiesiogiai pavaldi A. Ž., tačiau iš bylos medžiagos darytina išvada, kad A. Ž. rusišką CMR važtaraštį pildyti pateikė liudytojai D. Š., kuri nors ir pastebėjo, kad CMR važtaraštis rusiškas, tačiau A. Ž., veikdama neteisėtai, vis tiek liepė jį užpildyti. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta, jog D. Š. yra susijusi su krovinio pagrobimu, konstatuotina, jog A. Ž. pasinaudojo nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymu asmeniu, todėl jai BK 300 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymas teisingai inkriminuotas kaip vykdytojai. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, slapto sekimo protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, jog A. Ž. pati pateikė muitinės deklarantams rusišką CMR važtaraštį. Aktyvų A. Ž. vaidmenį perkraunant vaikiškų drabužių krovinį patvirtina V. V. pasakyta frazė „<...> neišlys kad jinai vykdytoja, jinai lakstė pakrovimą organizavo, neišlys kur galai. Jinai neišplepės.“ Taip pat apeliaciniame skunde yra iškraipomi slapto sekimo protokole užfiksuoti duomenys, nes V. V., kalbėdamas apie rusišką CMR važtaraštį, nurodo „<...> nepradės jinai ką nors aiškint“, t.y. pasakoti, o ne aiškintis, kaip nurodoma apeliaciniame skunde. Liudytojos D. Š. kaltės nebuvimą pildant CMR važtaraštį netiesiogiai patvirtina slapto sekimo protokole į V. V. teiginį, jog deklarantė iš rusiško CMR važtaraščio turėjo suprasti apie vykdomą aferą, užfiksuotas G. M. atsakymas, kad deklarantės ten nieko nesuprato, nieko nesigaudo. Suklastoto CMR važtaraščio panaudojimo faktą taip pat patvirtina D. Š. parodymai, jog užpildytą CMR važtaraštį ji perdavė A. Ž.. Vėliau užpildytas CMR važtaraštis kartu su kitais dokumentais buvo pateiktas krovinio tranzito procedūrą tikrinančiai muitinės pareigūnei.

Pažymėtina, kad vien nuteistosios subjektyvus nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis ir byloje esančių įrodymų interpretavimas sau naudinga linkme, nėra pagrindas pripažinti pirmosios instancijos teismą pažeidus įrodymų vertinimo taisykles, todėl, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl A. Ž. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 178 str. 3 d. ir 300 str. 1 d.

Dėl G. M. gynėjo advokato G. Baziulio apeliacinio skundo

G. M. gynėjas advokatas G. Baziulis apeliaciniame skunde ne tik ginčija netinkamo įrodymų vertinimo pasėkoje teismo padarytas neteisingas išvadas ir teigia, kad nusikalstama veika nebuvo padaryta, bet ir nurodo, kad įrodymų tyrimo metu teismas nepagrįstai atmesdavo G. M. prašymus, kas suponuoja teismo neobjektyvumą.

G. M. gynėjo apeliaciniame skunde, kaip ir A. Ž. apeliaciniame skunde, nepagrįstai bandoma sumenkinti liudytojo V. V. parodymų patikimumą. Kadangi atmetant nuteistosios A. Ž. apeliacinio skundo motyvus jau buvo pasisakyta dėl liudytojo V. V. parodymų teisingumo ir patikimumo, todėl neišsiplečiant pakartotinai pažymėtina, jog liudytojo V. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu, buvo nuoseklūs, iš esmės sutapo, V. V. nurodytas aplinkybes patvirtino kita bylos medžiaga, dėl to nėra pagrindo netikėti liudytoju ir jo parodymus atmesti kaip nepatikimus. Kadangi byloje nustatyta, jog vaikiškų drabužių krovinys iš UAB „U“ (duomenys pakeisti) buvo išsiųstas nesant nei V. V., nei krovinio savininkų nurodymams, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, jog V. V. buvo suinteresuotas duoti kaltinimui naudingus parodymus, nes jo nurodymu krovinys buvo išsiųstas iš UAB „U“ (duomenys pakeisti).

Taip pat nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl nuteistojo S. V. S. parodymų vertinimo. Pritartina apylinkės teismo išvadai vadovautis S. V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. S. V. S. bylos nagrinėjimo teisme metu pakeitė parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, dėl 3000 eurų perdavimo G. M.. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo S. V. S. parodė, jog minėta pinigų suma buvo perduota kaip užmokestis už krovinio laikymo ir gabenimo išlaidas, tačiau apklausiamas teisme parodymus pakeitė ir nurodė, kad pinigų suma buvo perduota kaip mokestis už buto nuomą. Tikėti pakeistais S. V. S. parodymais nėra pagrindo. S. V. S. apklausiamas tiek pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, tiek pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodymus davė niekieno neverčiamas, dalyvaujant vertėjui ir gynėjui, laikytina, jog parodymus nuteistasis pakeitė tikėdamasis pats išvengti baudžiamosios atsakomybės ir padėti tai padaryti nusikaltimo bendrininkams. Apeliacinio skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu S. V. S. neteisingus parodymus davė norėdamas greičiau būti paleistas iš laikino sulaikymo, niekuo nepagrįstas, be to, švelnesnės kardomosios priemonės paskyrimo nuteistasis dar ne vieną kartą buvo apklausiamas ir neužsiminė apie tai, kad 3000 eurų būtų skirti sumokėti už buto nuomą. Be to, slapto sekimo protokole užfiksuota kaip pati G. M. nurodo V. V., jog S. V. S. „paliko pinigus pėpėesui nuvežti ir A.“. Atmetus S. V. S. teisminio bylos nagrinėjimo metu iškeltą versiją, jog 3000 eurų buvo skirti sumokėti už buto nuomą, nebuvo pagrindo ir aiškintis tarp G. M. ir S. V. S. susiklosčiusių santykių mokant už buto nuomą.

Pažymėtina, kad G. M. gynėjo advokato G. Baziulio pateikti atsakymai iš TEO LT, AB nepaneigia G. M. kaltės. Visų pirma, kaltinime nėra nurodyta, kad G. M. V. V. pasirašytus užsakymo lapus A. Ž. siuntė faksu iš UAB „U“ (duomenys pakeisti). Priešingai, faksu užsakymo lapai buvo siunčiami į UAB „U“ (duomenys pakeisti), ką patvirtina ant užsakymo lapų prašytas žodis „A.“ bei ant vieno iš jų užrašytas numeris, kuris priklausė UAB „U“ (duomenys pakeisti). Ant byloje esančių užsakymo lapų (t. 1 b.l. 152-155) daugiau nėra matyti užrašytų jokių kitų telefono numerių, iš kurių būtų galima nustatyti, iš kur buvo siųstas faksas. Be to, apylinkės teismas pagrįstai atsisakė prijungti prie bylos 2012-05-18 posėdyje pateiktus TEO LT, AB raštiškus atsakymus, kadangi jau 2012-04-16 posėdyje buvo pradėtos baigiamosios kalbos prieš tai suteikiant galimybę pateikti prašymus, atsižvelgiant į tai, kad TEO LT, AB atsakymas datuojamas 2012-04-11, todėl G. M. gynėjas advokatas G. Baziulis turėjo galimybę pateikti turimus duomenis 2012-04-16 vykusio posėdžio metu.

Apylinkės teismas pagrįstai netenkino ir prašymo pakartotinai kviesti į posėdį RAB „A“ (duomenys pakeisti) direktorių, kadangi teismo šaukimas pastarajam buvo siųstas bent kelis kartus ir grįždavo neįteiktas, todėl bylos nagrinėjimo atidėjimas dėl negalėjimo išsikviesti į teismo posėdį RAB „A“ (duomenys pakeisti) direktoriaus būtų nepagrįstai užtęsęs bylos nagrinėjimo terminą, ką netgi būtų galima laikyti bylos vilkinimu. Be to, kaip matyti iš apeliacinio skundo, RAB „A“ (duomenys pakeisti) direktorių norima apklausti dėl to, ar liudytojas V. V. galėjo duoti nurodymus dėl vaikiškų drabužių krovinio išgabenimo. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, iš bylos medžiagos galima daryti išvadą, jog V. V. kuravo RAB „A“ (duomenys pakeisti) priklausančio vaikiškų drabužių krovinio pervežimą, tačiau byloje nustatyta, kad nei V. V., nei krovinio savininkai nedavė nurodymų dėl krovinio pervežimo iš UAB „U“ (duomenys pakeisti), taip pat ne V. V. pildė užsakymo lapus, jis juos pasirašė neskaitęs, pasitikėdamas A. Ž. ir G. M.. Taigi, jokių papildomų duomenų iš RAB „A“ (duomenys pakeisti) direktoriaus apklausos nebūtų buvę gauta.

Pirmosios instancijos teismas kaip G. M. kaltę patvirtinančiu įrodymu remiasi tik ikiteisminio tyrimo metu apklausto S. P. parodymais. Liudytojas S. P., nors buvo ne kartą kviestas, tačiau į teismo posėdį neatvyko. BPK 276 str. 4 d. suteikia teisę byloje esantiems įrodymams patikrinti perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus liudytojo parodymus, kas ir buvo padaryta, siekiant patikrinti V. V. nurodytą aplinkybę dėl 3500 eurų reikalavimo iš krovinio savininkų už tariamus krovinio gabenimo pažeidimus. Todėl nuosprendžio išvadų grindimas teisiamajame posėdyje neapklausto liudytojo S. P. parodymais nėra neteisėtas.

Visos šios aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti, jog įrodymų tyrimo metu nuteistosios G. M. teisė į gynybą nebuvo pažeista. Nenustačius proceso teisės normų pažeidimų bei nesant objektyvių duomenų apie galimą teisėjo suinteresuotumą bylos baigtimi, taip pat atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl teisėjo šališkumo.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog nuosprendyje teismas nenurodė, kokie konkrečiai slapto sekimo protokole užfiksuoti duomenys, nuosprendį grindė tik bendromis frazėmis, kurios galimai buvo nulemtos išankstinio šališko nusistatymo. Iš slapto sekimo metu užfiksuoto pokalbio su V. V. metu G. M. pasakytų frazių, kad ji niekada nepadarytų taip, jog išsigintų, kad nieko nežinojo apie krovinio pagrobimą, kad jai S. V. S. paliko pinigus, skirtus sumokėti muitinei ir A. Ž., taip pat kitų G. M. pasakytų frazių akivaizdžiai suprantama, jog G. M. žinojo apie daromą nusikaltimą ir jame dalyvavo kaip bendrininkė. Be to, tokia išvada darytina ne tik iš atskirų G. M. pasakytų frazių, bet ir viso pokalbio konteksto. Taip pat matyti, kad G. M. apie advokatą kalba ne iš geros valios, o turėdama interesą, kad neišaiškėtų jos padaryta nusikalstama veika.

Taip pat nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad G. M. negalėjo pagrobti krovinio, nes neturėjo krovinio atžvilgiu jokių įgalinimų. Pažymėtina, kad krovinio pagrobimas iš esmės ir reiškia, kad jį užvaldė asmuo, neturintis jokių teisinių galių spręsti dėl krovinio likimo, be to, darant nusikalstamą veiką buvo pasinaudota asmeniu, t.y. V. V., kuris turėjo prižiūrėti krovinio gabenimą. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas veikiant bendrininkų grupėje, kiekvienas iš nuteistųjų atliko atskirus veiksmus, bet juos siejo vieningas nusikalstamas sumanymas – vaikiškų drabužių krovinio pagrobimas. Byloje nustatyta, jog užsakymo lapus užpildė nusikalstamos veikos bendrininkė A. Ž. pagal S. V. S. nurodytus duomenis apie krovininį automobilį, kuriuo buvo išgabentas krovinys, pati G. M. iš S. V. S. paėmė 3000 eurų krovinio išgabenimo išlaidoms padengti, susitarė dėl garantijos iš UAB „U“ (duomenys pakeisti) gavimo. Nusikaltimas buvo pabaigtas, nes krovinys buvo išgabentas nusikaltimo bendrininkų norima kryptimi ir ten iškrautas. Vien tai, jog ikiteisminio tyrimo metu krovinys, nespėjus jo realizuoti, buvo parvežtas atgal į Lietuvą, nesudaro pagrindo pripažinti, jog vagystė nebuvo baigta. Tuo pačiu nustatytos bylos aplinkybės paneigia apeliacinio skundo argumentą, jog byloje susiklostė civiliniai santykiai tarp V. V. ir RAB „A“ (duomenys pakeisti). Krovinio vertė pagrįstai nustatyta iš prie krovinio pervežimo dokumentų pridėtos sąskaitos, nustatytą krovinio vertę taip pat patvirtina RAB „A“ (duomenys pakeisti) raštas (t. 1 b.l. 69).

Apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamame nuosprendyje netinkamai nustatytos nusikaltimo subjektyviosios pusės taip pat atmestini. Įvertinus nustatytas bylos aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog krovinio savininkų atsisakymas sumokėti už tariamus krovinio gabenimo pažeidimus ir po to nesidomėjimas kroviniu visą savaitę leido nuteistiesiems pagrįstai manyti, kad krovinio savininkai galėjo atsisakyti krovinio, kas ir paskatino A. Ž., G. M. ir S. V. S. pagrobti krovinį. Be to, teisme apklaustas specialistas patvirtino, jog būna atvejų, kai nesurandamas krovinio savininkas ir krovinys pripažįstamas bešeimininkiu. Tai, jog G. M. galėjo manyti, kad su krovinio savininku bus atsiskaityta, tėra subjektyvi niekuo nepagrįsta nuteistosios gynėjo nuomonė, paneigta nustatytų bylos aplinkybių.

Kaip jau buvo nurodyta aptariant A. Ž. apeliacinio skundo argumentus, įvertinus tai, kad krovinio pergabenimui nebuvo krovinio savininkų nurodymo ir krovinys iš UAB „U“ (duomenys pakeisti) buvo išvežtas įgyvendinant nusikalstamą sumanymą, konstatuotina, jog visų procedūrų atlikimas pagal galiojančius krovinių gabenimą ir muitinės veiklą reglamentuojančius teisės aktus nepašalina baudžiamosios atsakomybės.

Įvertinus visas nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog apylinkės teismas, tinkamai įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino G. M. kalta dėl nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 3 d., padarymo.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinių skundų juose nurodytais motyvais tenkinti nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios A. Ž. ir nuteistosios G. M. gynėjo advokato Giedriaus Baziulio apeliacinius skundus atmesti.